Pavojai, klastos ir galimybės

Analizuojant Lietuvos Seimo rinkimų sėkmes ir nesėkmes krinta į akis, kad politinės grupuotės (partijos) laimėdavo tada, kai sugebėdavo jungtis su daugiau ar mažiau giminingomis jėgomis. Būdinga ir tai, kad toks manevras pavyko tik dviems partijoms, kurios save išdidžiai vadina sisteminėmis – tai ir aš jas taip vadinsiu, mat būtent jos ir yra esamos sistemos „kūnas ir kraujas“ (kitaip - „mėsa“). Mėsą dalijasi senoji nomenklatūra, kurios motininė firma, jungimosi momentu save vadinusi Lietuvos ar Liaudies, ar abiejų (kas dabar prisimins?) Darbo Demokratine Partija, sėkmingai įsiurbė socialdemokratus ir apdairiai nusavino jų pavadinimą, o padorumą išlaikiusią partijos dalį ilgam nustūmė į politinį užribį. Neprisijungusi dalis vadinasi Socialdemokratų Sąjunga ir yra žinoma tik tiems, kas specialiai tuo domisi, gi apsijungę sisteminiai socdemai vienaip ar kitaip diktuoja politines madas. Šiuo požiūriu nedaug nuo jų besiskiriantys konservatoriai, apsižiūrėję prieš praėjusius Seimo rinkimus padarė tą patį manevrą ir „įsisavino“ krikščionis demokratus, taip pat kartu su jų pavadinimu, tuo būdu savo viduriuose sutalpindami ir politinius kalinius, ir (kurį laiką) tautininkus. Tiesa, šiems galiausiai baigėsi kantrybė ir kadencijai perkopus per savo zenitą, kurį labiau tiktų vadinti nadyru, ėmė ir atsiskyrė. Taigi, abu senosios – naujosios nomenklatūros pavyzdžiai pirštu prikišamai rodo, kad jėgų sutelkimas veda į pergalę, o skaidymas – kaip tik priešingai. Tai gerai iliustruoja liberalų aižėjimas, kuris irgi vargu ar galėjo būti atsitiktinis – mat meteoru per Lietuvos politinę tamsą lekiantis Artūras Zuokas be jokių abejonių ėmė kelti nerimą abiejose minėtose stovyklose. Pridėjus jo asmenines savybes, nesunku suvokti, kad būtent jos ir sudarė visas prielaidas tiek jam kilti, tiek kristi, tiek ir vėl iš naujo ropštis viršun. Skaldymo veiksnys panaudotas ir kito politinio pavojaus atžvilgiu – nuo Viktoro Uspaskicho „darbiečių“ buvo atskeltas toks Viktoras Muntianas, bet čia net kalbėti nėra apie ką... tiesiog metodas tas pats.

Dabar iš esmės atliekami analogiški veiksmai. Po to, kai Neringa Venckienė įsivardijo kaip politinė žaidėja – turiu pagrindo manyti, kad parengiamieji skaldymo veiksmai buvo atliekami jau daug anksčiau – kaip mat imtasi smulkinti ir dalinti tas jėgas, kurios susivienijusios, žiūrėk, galėtų formuoti naują daugumą ir be sisteminių Seimo partijų. Nomenklatūrininkams – tai tikra jų pasaulio pabaiga. Tačiau išgyvenę Sąjūdžio „baisumus“, dabar jie daug gudresni, apdairesni ir labiau šiuolaikiški – todėl ir skuba užbėgti tokiam scenarijui už akių.

Garliavos sukilėliai politinėse intrigose seniesiems vilkams, matyt, problemų nesudaro – jie jų tiesiog nebijo, suprasdami, kad turės praeiti nemažai laiko, kol tie žmonės iš entuziastingų mėgėjų taps politikos „profais“. O kol mokysis, žiūrėk, vieni pasiduos, kiti parsiduos, ir tik nedidelė dalis galbūt išlaikys pradinę padorumo nuostatą – tačiau per tą laiką jau bus atsidūrę ir izoliacijoje, ir beviltiškoje mažumoje. Juk kas pavyko vieną kartą, gali pavykti ir antrą. Tačiau plati progresyvių jėgų koalicija, vienijanti tiek sukilėlius (tuos pačius, kuriuos vienas toks  etikečių klijavimo kranklys vadina „patvoriniais“), tiek ir platesniu situacijos suvokimu pasižyminčius Lietuvos piliečių sluoksnius, jau būtų problema – reikalas tas, kad viešosios dvaro diktuojamos politinės linijos nelabai tesilaikančių istorikų ir filosofų taip lengvai už nosies nepavedžiosi. Todėl ir daroma viskas, kad šios jėgos tarpusavyje nesusikalbėtų, o dar geriau – kad nė nepradėtų kalbėtis. Kad net už apskrito stalo nesusėstų! Nes susėdę – nepaisant visų provokatorių ir kiršintojų pastangų – protingi žmonės, žiūrėk, dar ims ir susikalbės. Tragedija! Neleisti! Kol kas jiems tai pavyksta.

Pirminė „Lietuvos Sąrašo“ idėja, žinomai kilusi Dariaus Kuolio aplinkoje – o gal ir jo galvoje – atrodė kaip ideali vienijimosi matrica ir todėl galėjo tapti didžiausia sisteminių „nomenklatūrščikų“ grėsme. Kad taip neatsitiktų, žūtbūt reikėjo Sąrašą palaidoti ar bent diskredituoti. Priminsiu, kad pirmas šią idėją viešai pristatė būtent D. Kuolys. Tačiau visiškai netrukus visuomenė išgirdo, kad Sąrašą formuos jau N. Venckienė.  Smūgis suduotas gudriai ir tiksliai – juk N. Venckienė tautos didvyrė ir viskas, ką ji daro, yra gerai. O kas tada, jei daro ne jinai, o kažkas kitas naudojasi jos rankomis? Labai panašu, kad kaip tik taip ir buvo suveikta šiuo atveju – juk negali reikalauti, kad metų metus baisiausiai pjudoma, morališkai ir fiziškai žalojama atsistatydinusi teisėja dar spėtų narplioti juodųjų technologų pinkles. Juk Lietuvos Sąrašo idėja gera, ji irgi siekia bendrojo gėrio, todėl ji ir imsis jį formuoti... Matyt, buvo tikėtasi, kad po tokio N. Venckienės pareiškimo D. Kuolys kaip nors išsišoks ar bent jau viešai pasipiktins, taip galutinai sunaikindamas vieningo politinio veikimo galimybę. Tačiau lyg tyčia jis pasirodė perdaug kultūringas ir santūrus, kad imtų taškytis pykčio purslais ir viešai pareiškė, kad gražių gėlių puokštė gerai atrodys ir perkelta į kitą vazą – žodžiu, aiškiai parodė, kad siekiant kilnaus tikslo jo paties asmeninės ambicijos, jei tokių ir būta, kliūtimi tikrai netaps. Retas atvejis.

Tuomet įjungta aukštesnė pavara – pristatytas alternatyvus (na ir kas, kad truputį nuvogtas) Lietuvos Sąrašas, į jį šalia nežinia iš kur ir kodėl ten atsiradusių asmenų įtraukiant išties iškilius žmones, kurių padorumu sunku suabejoti – kalbu pirmiausiai apie Algirdą Patacką. Kaip tik po šito oficialaus veiksmo, šalia parengiamojo šnypštimo „sssorošššassss, sssorošššasss“, pasirodo tai vienas, tai kitas oficialiosios žiniasklaidos ruporų straipsnis, per 15 minučių laidojantis D. Kuolį ir melagingai pateikiantis įvykių chronologiją. Svarbiausias tikslas – nuslėpti tikrąją seką, kai Lietuvos Sąrašas buvo klasta nugvelbtas iš autorių ir nutemptas sukilėliams, kurie – kaip jau minėjau aukščiau – seniems polittechnologams problemų nesukelia tol, kol nesusijungia su progresyviaisiais inteligentais. Triukas su Lietuvos Sąrašu akivaizdžiai demonstruoja, kaip lengvai gudrieji manipuliatoriai apgavo sukilėlius. Negana to, atlikus šį skaldymo veiksmą dar ir apskelbiama, kad būtent D. Kuolys ir yra tas skaldytojas. Na, tiesiog pasikartojanti schema – išdaužius ir išlaužius Kedžių – Venckų namus po mergaitės pagrobimo juk irgi buvo atsiųsta sąskaita „už atliktą darbą“. Taip ir čia – vieni apsivogė ir dar vogtą prekę N. Venckienei įkišo, o priedo tikrąjį savininką apkaltino. Tuo būdu pleištas kalamas vis gilyn.

Charakteringa ir tai, kad ankstesnė priešprieša „Stankūnaitė – Venckienė“ patylomis užmirštama, nes dabar ji jau nebeveiksminga. Kiršinimas perkeliamas į kitą lygmenį ir mažiau susivokusi publika lengvai tam pasiduoda. Žmonės, pabuskite, jus akivaizdžiai „durnina“ !

Tokioje situacijoje, jei norime išvengti dar vienų rinkimų, kuriuos vėl išloš kurio nors porūšio nomenklatūra, būtina rasti rimtą ir nesudėtingą pagrindą vienijimuisi, pradedant galbūt nuo konsultacinės tarybos ar apskrito stalo, prie kurio galėtų susėsti visos progresyvios naujai besiformuojančios jėgos, kurioms rūpi Tiesa ir Lietuvos ateitis. Tikriausiai ir vienijanti idėja atsirastų, o gal jau ir yra atsiradusi. Belieka sulaukti tos trečiosios jėgos, kuri atsisakydama lyderio ambicijų, galėtų imtis jungiančiojo vaidmens.