Po žaliųjų politinių organizacijų lietuviškas lankas

Pastaraisiais metais Lietuvos politinėje padangėje pasirodė naujos politinės organizacijos, kurių pavadinimuose – „žalieji“. Senosiose Europos šalyse tai nieko naujo – jos yra tradicinės partijos, turinčios gana tvirtas pozicijas. Lietuvoje tai naujas reiškinys.

Šiandien Lietuvoje yra 2 politinės žaliųjų organizacijos – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir Žaliųjų partija. Pirmoji yra persiformavusi valstiečių partija, praplėtusi savo matymo ir interesų lauką, Žaliųjų partija – kelianti ekologijos problemas.

Suprantama, tarp jų esama panašumų, taip pat ir ryškių skirtumų. Beje, tiek viena, tiek kita politinė organizacija kelia savo kandidatą į LR prezidento postą ir dalyvaus Europos Parlamento rinkimuose. Žaliųjų partijai vadovauja buvęs prezidentės Dalios Grybauskaitės atstovas spaudai Linas Balsys, o Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai – verslininkas Ramūnas Karbauskis. Žaliųjų partija savo kandidatu kelia L. Balsį, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – Ignalinos savivaldybės merą Bronį Ropę.

Nors ir po permainų Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga turi struktūrą visos Lietuvos mastu, regionuose jų narių daug išrinkta į savivaldybės tarybas. Tuo tarpu Žaliųjų partija yra daugiau vieno asmens ir tik Vilniaus kontoros partija (oficialiame puslapyje nurodomi vos keli besikuriančių skyrių kontaktai) su skardžiu ruporu L. Balsiu, kuris sugeba aktualiai kalbėti. Tam turi gebėjimų: pasitraukęs iš prezidentės komandos, dėstė žurnalistiką ir viešuosius ryšius Vilniaus universitete. Suprantama, jau tada ruošėsi tolesniems politiniams manevrams – įkūrė ir vadovavo 2011–2012 m. Žaliosios politikos institutui, kol tapo Seimo nariu.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas R. Karbauskis – taip pat politikos senbuvis. Kelias kadencijas buvęs Seimo nariu, Seimo vicepirmininku, sėkmę pelnęs ūkininkas, verslininkas mecenatas („Naisių vasara“ ir kiti projektai) valstiečių (liaudininkų) sąjungos kryptį pasukęs žaliųjų vertybių link.

Tad galiausiai žvilgtelėkime, kuo šios politinės organizacijos panašios ir kuo skiriasi. Beje, iš pirmo žvilgsnio žiūrint, L. Balsio parija kai kuriais punktais net labiau atitinka europinių žaliųjų partijų standartą – ekologijos, žaliosios atsinaujinančiosios energetikos plėtra. Tačiau iš esmė apie tą patį kalba ir Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, tik dar su kai kuriais papildomais klausimais.

Beje, yra ir įdomių skirtumų: tradicinės žaliųjų partijos Europoje, kovodamos su neekologiškomis korporacijomis, savo kitos srities ideologijoje palaiko liberalų, socialistų nuostatas tokiais klausimais kaip abortų visuotinė teisė, kontracepcijos verslo plėtra ir pan. Europos žaliųjų globalistinės nuostatos, mano galva, visiškai perkeliamos ir į Lietuvos žaliųjų partijos ideologiją. Čia, manyčiau, ir yra esminis dviejų Lietuvos politinių organizacijų, veikiančių po „žaliųjų“ vardu, skirtumas.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga labiau pasisako už tradicines šeimos vertybes (šios partijos atstovė Seimo narė Rima Baškienė kitados vadovavo Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijai), LVŽS akcentuoja tautinių vertybių išsaugojimą ir puoselėjimą – tai taip pat akivaizdus skirtumas nuo L. Balsio „žaliųjų“.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga aiškiai pasisako už sveikos gyvensenos puoselėjimą visuomenėje, taip savaime sprendžiant kai kurias ekologines problemas, akcentuoja esminių sveikatos politikos pokyčių būtinumą, tuo tarpu L. Balsio „žalieji“ apie tai visai tyli. Nekalbant jau apie tai, kad partijos kūrimosi pradžioje L. Balsio „žaliuosius“ pinigais parėmė alkoholio pramonė (MG Baltic).

Abi žaliųjų politinės organizacijos pasisakė prieš skalūnų dujų išgavimą Lietuvoje, prieš naujos atominės elektrinės statybas, vietoj to siūlydamos plėtoti ekonomiškesnę „žaliąją energetiką“. Tačiau dėl referendumo, kuriuo siekiama sumažinti būtinų parašų kiekį norint surengti referendumą nuo 300 tūkst. iki 100 tūkst., bei dėl žemės pardavimo užsieniečiams požiūriai visiškai išsiskyrė. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga pajungė visus esančius resursus, skyrius ir rėmėjus parašams už piliečių referendumą rinkti ir iki šiol aktyviai dalyvauja procese, o L. Balsio vadovaujami „žalieji“ tylėjo, parašų, suprantama, nerinko, kol galiausiai prabilo, kad yra be jokių išlygų už žemės pardavimą užsieniečiams.

Kitas klausimas, kuris išskiria šias politines kryptis, – euro įsivedimas. L. Balsio partija tai laiko kuo greitesne siekiamybe, kaip ir kitos politinės partijos, tuo tarpu R. Karbauskio laikosi požiūrio, kad pats euro įvedimas ekonominio postūmio neturės, o geriau palaukti, nes būtent euro zonoje padėtis nėra stabili ir nematoma reikalo į tą chaosą įšokti būtent šiuo metu.

Taigi „žaliųjų“ lankos kai kuo panašios, bet kai kuo ir labai skiriasi. Naujausių apklausų duomenys rodo, kad „žaliųjų“, ekologijos, sveikos gyvensenos, tautinių, tradicinių vertybių rinkėjų smarkiai daugėja. Svarbiausia rinkėjams nesusipainioti tarp ideologijų ir pavadinimų.