Policija: „L. Stankūnaitės ir jos dukros gyvybėms vis dar gresia realus pavojus, taip pat gali būti sunaikintas ar sugadintas jų turtas“

Ekspertai.eu sulaukė pirmojo atsakymo į klausimus, paskelbtus publikacijoje „Pedofilijos ir žudymų istorijoje prašoma Lietuvos europarlamentarų pagalbos”.

Policijos generalinio komisaro Sauliaus Skvernelio prašėme paaiškinti, kokių grėsmių siekiama išvengti, pritaikant Laimutei Stankūnaitei ir mažametei jos dukrai išimtines asmenų apsaugos programos priemones pakeičiant asmens tapatybės duomenis bei perkeliant gyventi į kitą šalį? Ar yra imtasi teisinių priemonių šioms grėsmėms pašalinti ir ar nustatyti jas potencialiai keliantys asmenys? Jei tokie asmenys nustatyti, kodėl jie nėra traukiami baudžiamojon atsakomybėn? Jei tokie asmenys nenustatyti, kokiu pagrindu konstatuojamos „grėsmės” ir kodėl neįmanoma jų pašalinti teisinėmis priemonėmis?

Šiandien Lietuvos kriminalinės policijos biuras informavo, kad jokių duomenų apie taikytas apsaugos priemones nepateiks, kadangi ši informacija sudaro valstybės paslaptį, tačiau patikino, kad šiuo metu L. Stankūnaitės bei jos mažametės dukros gyvybėms vis dar gresia realus pavojus, taip pat gali būti sunaikintas ar sugadintas šių asmenų turtas.

Tenka daryti nemalonią išvadą apie teisėsaugos institucijas: užuot demaskavusios nusikaltėlius, kurie ilgą laiką kelia realų pavojų asmenų gyvybėms bei turtui, jos slepia aukas. Jei konstatuojamas realus pavojus gyvybei, tačiau jo šaltinis nešalinamas, tai reiškia viena – teisėsaugos neįgalumą (švelniai tariant).

Kyla pagrįstas klausimas, ar potencialių žudikų ar turto naikintojų atžvilgiu yra taikomos organizuoto nusikalstamumo užkardymo ar kitokios teisinio poveikio priemonės, kad būtų apsaugotos pavojuje atsidūrusių asmenų teisės? O gal tikimasi, kad šios grėsmės, turinčios nusikalstamų veikų požymių, išnyks savaime, o jas kėlę ir aktyviai veikę asmenys išvengs baudžiamosios atsakomybės?

Tokia informacija visuomenei yra neabejotinai svarbi. Galbūt jau verta piliečius viešai informuoti, jog sistema degradavo taip, kad asmenys, kurių gyvybei ar turtui kyla reali grėsmė, pirmiausia turi stengtis patys pašalinti tokias grėsmes keliančius šaltinius, ir tik tada prašytis policijos apsaugos.

Žmonės kreipiasi pagalbos į teisėsaugos institucijas, prašydami apginti jų teises nuo nusikalstamo poveikio. Jei valstybės veiksmai, kaip šiuo atveju, baigiasi tuo, kad imamasi saugoti auką, kuri tuo pretekstu kone įkalinama, tenka konstatuoti, kad teisėsauga yra nepajėgi nei įvardinti grėsmės šaltinio, nei jo sunaikinti.