Prašoma panaikinti Teisėjų tarybos priimtą Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų 42 straipsnį

2018 m. gegužės 25 d. įvyko Teisėjų tarybos posėdis. Teisėjų taryba yra teisminės  valdžios institucija, kartu su įstatymų leidžiamąja ir vykdomąja valdžia vykdanti valstybėje aukščiausiosios valdžios funkcijas.

Tačiau visuomenei nepateikiama informacija, kokius klausimus posėdyje svarsto Teisėjų taryba, tarsi tai būtų nereikšmingas dalykas. 2018 m. gegužės 25 d. posėdyje Teisėjų taryba išklausė A.O.Meilutytės pareiškimą, jog būtina panaikinti Teisėjų tarybos patvirtintų nuostatų 42 straipsnį, kuriuo draudžiama apskųsti Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimus. Pateikiame pareiškimo tekstą. Dėl šio pareiškimo Teisėjų taryba jokio sprendimo kol kas nepriėmė. (Pareiškimo tekstas žemiau).

TEISĖJŲ TARYBAI

2018 m. gegužės 25 d.

Pareiškėja

Aldona Ona Meilutytė

PAREIŠKIMAS

Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatus priėmė ir patvirtino Teisėjų taryba. Teisėjų taryba nėra įstatymų leidėjas, tačiau Nuostatai praktiškai laikomi įstatymu ir teismai jais vadovaujasi kaip įstatymu.

Nuostatų 42 straipsnis nustato, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisijos priimti sprendimai neskundžiami.

Kokius sprendimus priima komisija ir kodėl jie neskundžiami?

I

1. Teisėjų etikos ir drausmės komisija yra vienintelė valdžios institucija valstybėje, kuri turi teisę iškelti teisėjui drausmės bylą. Už ką teisėjui galima iškelti drausmės bylą nustato įstatymas – Teismų įstatymo 83 str. 2 dalis.

2. Kai teisėjų etikos ir drausmės komisija atsisako teisėjui iškelti drausmės bylą, arba net iš viso atsisako svarstyti pateiktą teikimą dėl drausmės bylos iškėlimo, tuo komisija sankcionuoja leidimą teisėjui toliau eiti teisėjo pareigas ir vykdyti teisingumą.

Teisėjų etikos ir drausmės komisijos sprendimai turi lemiamos reikšmės teismų darbui – komisija nusprendžia, ar teisėjas gali toliau vykdyti teisėjo pareigas, nes jeigu komisija atsisako iškelti teisėjui drausmės bylą, ji tuo pačiu sankcionuoja leidimą teisėjui toliau vykdyti teisėjo pareigas.

Neleisti apskųsti komisijos sprendimus – reiškia šiurkščiai pažeisti demokratinės ir teisinės valstybės principus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

3.Praktika rodo, kad pasinaudodama tuo, kad sprendimai neskundžiami, komisija piktnaudžiauja savo teisėmis ir tuo įteisina teisėjų nebaudžiamą savivalę. Teisėjams leidžiama nebaudžiamai piktnaudžiauti tarnybine padėtimi.

II

1. Akivaizdus pavyzdys – Teisėjų etikos ir drausmės komisijos 2018 m.sausio 8 d. sprendimas dėl teisėjo Dainiaus Grizicko veiksmų: teisėjas tyčia pakartotinai šiurkščiai pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, bet jam leidžiama ir toliau vykdyti teisingumą. Atsisakymą iškelti šiam teisėjui drausmės bylą komisija motyvavo tuo, kad dėl to, jog teisėjas neklausė įstatymo nagrinėdamas bylą, todėl bus pažeistas teisėjo nepriklausomumas, jeigu jam dėl to bus taikoma drausminė atsakomybė.

Tai reiškia, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisija pripažino, kad Lietuvoje nagrinėdamas bylas teisėjas gali neklausyti įstatymo, nežiūrint, kad Konstitucijos 109 str. nustatyta, jog vykdydamas teisingumą, teisėjas klauso tik įstatymo.

2. Priimdama tokį sprendimą, Teisėjų etikos ir drausmės komisija visų pirma šiurkščiai pažeidė Teisėjų etikos kodeksą, kurio pirmame straipsnyje nustatyta, kad teisėjas privalo nepažeisti Teisėjų etikos kodekso reikalavimų tiek vykdydamas tarnybines pareigas, tiek kitu metu. Tačiau jeigu teikime iškelti teisėjui drausmės bylą nurodoma, kad teisėjas pažeidė Teisėjų etikos kodekso reikalavimus nagrinėdamas bylą, komisija visai atsisako nagrinėti tokį teikimą, o Nuostatų 42 straipsnis neleidžia apskųsti komisijos sprendimų.

Tuo būdu įtvirtinama nebaudžiama absoliuti teisėjų savivalė teisėjams nagrinėjant bylas, t.y. vykdant teisingumą. Nustatyta, kad teisėjas Dainius Grizickas pakartotinai tyčia neklausė įstatymo, pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką, bet jam vistiek leidžiama vykdyti teisingumą.

3. Prašau palyginti: sporto varžybų teisėjui, jeigu jis net ne tyčia, o dėl kvalifikacijos stokos padaro šiurkščią klaidą, neleidžiama toliau teisėjauti, jis diskvalifikuojamas, nors jo veiksmai lemia tik sporto varžybų rezultatą. Teisėjui, kurio veiksmai lemia žmonių likimus, nors neklausydamas įstatymo jis akivaizdžiai piktnaudžiauja tarnybine padėtimi, įvykdo nusikaltimą, ir toliau leidžiama vykdyti teisingumą. Ko vertas toks teisingumas? Ko verta valstybė, kurios valdžia leidžia vykdyti tokį teisingumą?

III

Teisėjų etikos ir drausmės komisija tyčia iškraipo Lietuvos Respublikos Konstituciją, siekdama įteisinti teisėjų įvykdytą piktnaudžiavimą bei savivalę.

1. Konstitucijos 109 straipsnyje nustatyta, kad Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Teisėjai vykdo teisingumą nagrinėdami bylas. Tai reiškia, kad kol teisėjas nagrinėja bylą, niekas negali teisėjui nurodyti, kokį sprendimą jis turi priimti jo nagrinėjamoje byloje. Teisėjas privalo klausyti tik įstatymo. Bet kai teisėjas užbaigia nagrinėti bylą ir priima joje sprendimą, jis užbaigia vykdyti teisingumą toje byloje. Teisėjo priimto procesinio sprendimo vertinimas negali būti laikomas teisėjo nepriklausomumo pažeidimu.

2. Prieita iki tokio absurdo, kad tvirtinama, jog niekas net neturi teisės vertinti teisėjo teismo vardu priimto sprendimo.

Konstitucija įtvirtina bylų nagrinėjimo viešumą tam, kad visi galėtų vertinti, kaip teismai vykdo teisingumą. Valstybės valdžios institucijos ne tik gali, bet ir privalo vertinti, kaip valstybėje yra vykdomas teisingumas. Ir visų pirma teisminė valdžia – Teisėjų taryba privalo vertinti, kaip teisėjai vykdo savo pareigas.

Teisėjų teismo vardu padaryti nusižengimai ar net nusikalstami veiksmai negali būti sutapatinti su teisėjų nepriklausomumu.

IV

Baigdama pateiksiu pavyzdžius apie Teisėjų etikos ir drausmės komisijos veiksmus dėl mano pateiktų teikimų.

1. Aš daug kartų kreipiausi tiek į Teisėjų tarybą, tiek į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją, kad būtų iškeltos drausmės bylos piktnaudžiavusiems tarnybine padėtimi ir mane apšmeižusiems Lietuvos apeliacinio teismo teisėjams Daliai Kačinskienei, Alvydui Poškui ir Vigintui Višinskiui, o taip pat tų teisėjų nusikalstamus veiksmus įteisinusioms Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjoms.

Pateikiau neginčijamą įrodymą – valstybės vardu priimtas Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis, tačiau Teisėjų etikos ir drausmės komisija atsisakė net nagrinėti mano pateiktus teikimus, nes bus pažeistas mane apšmeižusių teisėjų nepriklausomumas. Tai reiškia, kad teisėjai nebaudžiami gali šmeižti žmones.

2. Man net nebuvo leista ginti pažeistą garbę ir orumą CK 2.24 str. tvarka, bet ir šių teisėjų, atsisakiusių priimti ieškinį, veiksmai nebuvo laikomi Teisėjų etikos kodekso pažeidimu ir jų elgesį atsisakyta svarstyti.

3. Manau, kad jeigu žmogus susitaiko su neteisingumu, jis moraliai degradavęs. Todėl skundžiau teismui Teisėjų etikos ir drausmės komisijos veiksmus remdamasi CK 6.271 str., nurodydama teismui, kad valstybės valdžios institucija Teisėjų etikos ir drausmės komisija įvykdė neteisėtus veiksmus ir dėl tų veiksmų atsirado žala. Teismas nepriėmė skundo, nurodydamas, kad Teisėjų etikos ir drausmės komisija nėra valstybės valdžios institucija. Kieno jeigu ne valstybės valdžios institucija yra Teisėjų etikos ir drausmės komisija, teismas nenurodė.

Teismų savivalei ir įžūlumui nėra ribų: Konstitucijos 5 str. nustatyta, kad teismai yra valstybės valdžia, o teismų savivaldos institucija, sprendžianti, kokie teisėjai gali valstybėje vykdyti teisingumą, t.y. vykdyti teismo valdžios funkcijas, jau ne valstybės valdžia.

PRAŠAU TEISĖJŲ TARYBĄ:

1.Panaikinti Teisėjų tarybos priimtą Teisėjų etikos ir drausmės komisijos nuostatų 42 straipsnį.

2.Apsvarstyti Teisėjų etikos ir drausmės komisijos veiksmus dėl mano pateiktų teikimų iškelti teisėjams drausmės bylas.

Pareiškėja A.O.Meilutytė