Prezidentės herojai

Sveikindama Lietuvos žmones su Naujais metais šalies vadovė Dalia Grybauskaitė pareiškė: „Ateinančiais metais dar labiau stenkimės, kad Lietuva stiprėtų. Kad kiekvienas žmogus jaustų prasmę kurdamas savo ir kartu visos Lietuvos ateitį.“



Iš tiesų, prarasti prasmės pojūtį žvelgiant į nūdienos Lietuvos tikrovę nesunku. Ir tai tik patvirtino Naujųjų išvakarėse bei po jų pasirodę pranešimai, ciniška, bet iš prezidentūros. Pasirodo, jei ieškote prasmės šioje valstybėje, tuomet kelrode žvaigžde jums turėtų tapti lojalumas vyraujančiai šalyje sistemai.

Kad galėtume dar geriau pajusti Lietuvos ateities kūrimo prasmę, verta prisiminti filosofo Johno Laddo teiginį, kad lojalumas plačiąja prasme yra „atsidavimas objektui visa širdimi”. Didžiojoje Britanijoje XX a. pradžioje lojalumas buvo suvokiamas išskirtinai kaip prieraišumas monarchui. Dabar lojalumas apibūdinamas kaip ištikimybė ir atsidavimas asmeniui, bendrai veiklai, institucijai (organizacijai), šaliai.

Beje, pastarasis lojalumas (šaliai) politikų sluoksniuose seniai yra virtęs abstrakcija. Už viską svarbiau yra lojalumas bendrai veiklai ar institucijai. Tačiau žinia, kad baigiantis 2013-iems prezidentė už asmeninį indėlį prisidedant prie Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai Atminimo ženklu apdovanojo savo atstovę spaudai Daivą Ulbinaitę ir buvusį vidaus reikalų ministrą Raimundą Palaitį, reiškia, kad ypatingos svarbos dalykas yra lojalumas asmeniui – D. Grybauskaitei.

Juk vyriausioji prezidentės patarėja D. Ulbinaitė, įtariama nutekinusi žiniasklaidai Valstybės saugumo departamento pažymą, demonstruoja pavydėtiną tvirtumą, kad tik joks šešėlis nekristų ant Šeimininkės. Taip pat visas atakas savo laiku atlaikė ir R. Palaitis, rašęs ilgus pasiaiškinimus žiniasklaidai, kodėl neteisėtai atleido buvusius FNTT vadovus Vitalijų Gailių ir Vytautą Giržadą, bet nė žodeliu neužsiminęs apie prezidentės vaidmenį šioje istorijoje.

Taip pat sukandęs dantis tyli kitas FNTT istorijos dalyvis – buvęs vyriausiasis prezidentės patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jonas Markevičius. Tiesa, jis nėra apdovanojamas garbės ženkleliais, tačiau nepaisant visko, ką nuveikė persekiojant buvusius FNTT vadovus, grįžta į karinę žvalgybą ir toliau rūpinsis visų mūsų saugumu. Tai reiškia, kad nėra jokios atsakomybės už veiksmus, kurie pridarė įvairiopos žalos valstybei.

Be abejo, J. Markevičius, kaip ir R. Palaitis, FNTT istorijoje galėjo būti ne prie ko, o visą cirką režisavo prezidentė, kai šie vyrai tik herojiškai dengė trapią būtybę iš „baltųjų rūmų“ ir klusniai vykdė jos nurodymus. Ir po pralaimėjimo jie tyli, tarsi būtų davę omertos priesaiką, – tad kaip toks lojalumas gali likti nepastebėtas?

J. Markevičius toliau gaudys šnipus, R. Palaitis bus nusipelnęs eurointegracijos veikėjas, o D. Ulbinaitė čiulbės prezidentės balsu. Žinoma, tas Atminimo ženklas, kuriuo pagerbta net tūkstantis šalies piliečių, yra iš esmės menkavertis, tačiau šis gestas parodo prezidentės preferencijas, atskleidžia tam tikrą simptomatiką, moralinį aukščiausių šalies vadovų veidą.

Taip mes galime susipažinti su prezidentės herojais. Kokia prezidentė, tokie ir jos herojai?