Purvas šilkinėse kojinėse

„Tai visai ne išeitis – pilkosios masės valios pareiškimas referendumu. Ta pilkoji masė jau balsavo už Putiną, ta pilkoji masė jau balsavo už „Vieningąją Rusiją“, tai pilkai masei tik duok balsą, ir ji paskelbs karą Amerikai, sunaikins visus gėjus ir sušaudys visus musulmonus, ta pilkoji masė nevalingai stebi, kas vyksta šalyje, savo patogumui naudodamasi situacija, dalindama kyšius, pažeisdama įstatymus ir nusispjaudama į savo pilietines pareigas, ta pilkoji masė visiškai patenkinta savo gailiu bevaliu egzistavimu ir neraštingumu, ta pilkoji masė nieko nepadarė, kad atsitiestų visu ūgiu ir pareikštų savo teises, ta pilkoji masė net nesupranta, kad jos teisės Rusijoje pažeidžiamos kiekvieną dieną. Žinoma, balso teisę turi turėti kiekvienas Rusijos pilietis. Negana to, visi Rusijos piliečiai lygūs savo teisėmis, bent jau pagal įstatymą. Tačiau juk jūs neklausiate kaimo girtuoklio, kuris nieko nesupranta apie širdies operacijas, kaip gydyti mitralinio vožtuvo prolapsą? Arba, tarkim, referendume paklausime, kaip mums siųsti į kosmosą raketas?“

Nežinau, kuo gyvenime užsiima šios sentencijos autorius (Dmitrijus Aleškovskis; Kasparov.ru past.) pasitikinčiai postringaujantis kažkokių „mes“ vardu, kurie, skirtingai nuo kaimo girtuoklio, ir raketas į kosmosą siunčia, ir širdies operacijas atlieka. Save gerbiantis kardiologas ar raketų konstruktorius tokios arogantiškos nesąmonės neparašys. Tačiau įdomi ne autoriaus figūra, o jo atspindėta nuotaika, elitinio glamūrinio sambūrio santykis su „pilkąja mase“, kuri pastaruoju metu nuolat ir vis atviriau braunasi į liberalių leidinių puslapius.

Man regis, aš numanau šio reiškinio psichologinį mechanizmą. Ore kybo katastrofos, trečio per mažiau nei šimtą metų artėjančio Rusijos kracho nuojauta. Putino mitas, tas gailus didžiulio ideologinio stiliaus simuliakras (semiotikos ženklas, neturintis realybėje apibrėžto objekto; vert. past.), miręs taip pat, kaip 1991 metais buvo miręs komunizmo mitas. Trečiosios Romos trečiasis kritimas gali savo tragiškomis pasekmėmis pranokti du prieš tai buvusius. Paskutinis teismas vienoje atskirai paimtoje šalyje jau prie slenksčio, ir kiekvienam teks stoti akis į akį su savąja atsakomybės dalimi. Privilegijuota viršūnėlė, ideologiškai ir organizuotai ruošdamasi humanitarinei evakuacijai, labai nori įrodyti, visų pirma, sau pačiai, kad ji čia niekuo dėta, kad ir vėl liaudis jai pakakojo, – štai, pilkoji masė išsirinko Putiną ir, duok jai balsą, paskelbs karą Amerikai.

Tai netiesa. Pilkoji kaimo girtuoklių masė Putino nerinko ir propagandinio džihado Amerikai neskelbė.

Skiriant Putiną RF prezidentu iki gyvos galvos buvo įgyvendintos pačios drąsiausios ir rizikingiausios nenuilstančios kovotojos už visuotinę rinkimų teisę Julijos Leonidovnos Latyninos svajonės. Ji žino atsakymą į suktą Porfirijaus Petrovičiaus klausimą, pakirtusį Raskolnikovą: „O kaip jūs, Rodionai Romanovičiau, spręsite, katras ne pakelės smirdalas ir turi teisę? Ar ant jų kokių nors ypatingų ženklų esama?" (F. Dostojevskis, „Nusikaltimas ir bausmė“; vert. past.). „Piniginių ženklų esama, – įsitikinusi Julija Leonidovna. – Rinkti valdžią turi išimtinai įsitvirtinę ir pasiturintys piliečiai.“

1999 metais Latyninos rinkimų teisės koncepcija buvo įgyvendinta beveik absoliučiai. Prezidentą, kaip žinia, rinko ne kaimo girtuokliai, o šeši labai pasiturintys nepriekaištingų liberalių pažiūrų piliečiai: Romanas Abramovičius, Borisas Berezovskis, Valentinas Jumaševas, Tatjana Djačenka, Aleksandras Vološinas (dar vadinamas Sanjka-obligacija), Anatolijus Čiubaisas. Be abejonės, patys garbingiausi rusų žmonės.

Bet kurie atsitiktinai parinkti katorgininkai iš GUIN‘o (Vyriausioji bausmės vykdymo valdyba; vert. past.) kartotekos būtų turėję didesnę moralinę teisę išrinkti Rusijos prezidentą ir tai būtų padarę daug atsakingiau, nei šie pagal griežčiausią turtinę ir ideologinę cenzūrą patikrinti dvasiniai visuomenės lyderiai. Profesionalūs nusikaltėliai, save gerbiantys vagys pagal įstatymą niekada nebūtų sau leidę tokios nežabotos savivalės kaip Basajevo žygis į Dagestaną, namų sprogdinimai Maskvoje ir Volgodonske, „mokymai“ Riazanėje, Rusijos pralaimėtas antrasis karas su Čečėnija, kuriame žuvo dešimtys tūkstančių žmonių.

Visa ši garsioji rinkėjų kolegija, išskyrus vieną pakartą, iki šiol puikiai jaučiasi ir nejaučia jokios sąžinės graužaties. Jie neseniai net surengė viešą korporacinį susirinkimėlį Atlanto pakrantėje, pasikvietė į jį pasipuikuoti nacijos intelektualinę sąžinę – rusų Volterą dryžuotomis kelnaitėmis.

Valdžia ir ją aptarnaujantis platus elitas (restoranai, taksi, merginos, masinių informavimo priemonių vadovai, kutiurjė, cerkvės tarnai, somejlė, politikos technologai, Visuomeninių rūmų nariai) pasirodė besą visiškai korumpuoti ne tik kriminaline prasme, bet ir gerokai giliau – neįtikėtinu būties lengvumu, įsiskverbusiu į kūną, pasąmoniniu anksčiau neįsivaizduojamų finansų galimybių įpročiu.

Rusijos auksinis milijonas gyvena taip, kaip niekada prieš tai Rusijos elitas negyveno. Negana to, savo agresyviu vartojimo stiliumi jis palieka toli už nugaros auksinį bet kurios išsivysčiusios valstybės milijoną. Rusiškasis auksinis milijonas – ištikimas ramstis režimo, reikalaujančio iš jo mainais už pasaką, paverstą realybe, viso labo minimalaus nario mokesčio: absoliutaus politinio lojalumo. Šioje terpėje perestroika neatsiras niekada. Arba tik tada, kai bus beviltiškai vėlu.

Taip ir lekia stebuklų trikinkė su prisitrynusiu vyr. gydytoju ant pasostės. Ir traukiasi jai iš kelio kai kurios nustebusios ir pašiurpusios tautos bei valstybės. Kur lekia – velniai žino. Ji nesako. Tačiau aišku, kad niekas jau nebebėga, kelnes pasiraitoję, paskui kokią nors Portugaliją. Mes ne petrostate (naftos šalis; vert. past.), ne globalios ekonomikos žaliavų priedėlis. Mes ne prašytojai. Mes partneriai. Mes Didžioji energetinė valstybė. Mes kylam nuo kelių. Smogiam Amerikos diplomatijai galingus smūgius.

Tačiau kad ir kaip bešildytų tikro Rusijos patrioto širdį bet kokia pergalė prieš pindosus, ji jokiu būdu negali būti visiška ir galutinė (pindosais Juodosios jūros pakrantėse būdavo paniekinamai pravardžiuojami graikai; vert. past.).

Amžinas Pindosas – tai mūsų Amžinas Žydas. Jis mums reikalingas ne kaip nugalėtas priešas, sutryptas ir nusižeminęs, o kaip iki dantų ginkluotas dėdė su kamštiniu šalmu, kapojantis mūsų Eurazijos pasaulio šerdį, vagiantis mūsų unikalias nanotechnologijas ir tvirkinantis mūsų aukštąjį dvasingumą.

Šiuo sunkiu laikotarpiu mes tiesiog negalime sau leisti prarasti mus vienijančios nacionalinės idėjos – prasmę suteikiančio priešo, kuriam didvyriškai priešinantis išrikiuojamos visos mūsų visuomeninės sąmonės mitologemos.

Antivakarietiški ir antiamerikietiški kompleksai bei aistros ypač rūsčiai kunkuliuoja būtent tuose viršutiniuose išretintuose elito sluoksniuose, kuriuose priimta žmonas siųsti gimdyti į Amerikos klinikas, o vaikus – mokytis Amerikos universitetuose. Mūsų elitas savo lobius rinko ne danguje ir skrynias su jais laiko ne socialiai artimoje Šiaurės Korėjoje, Irane ar Venesueloje, o vis dėlto tose pačiose keikiamose Jungtinėse Amerikos Valstijose, už ką jų nekenčia dar labiau.

Šiandieniniai Kremliaus gyventojai, visi tie buvę apšepę majorai ir Piterio merijos raštininkai, atsitiktinai ir dėl pasiutusios velionio Boriso Berezovskio energijos atsidūrę didžiulės šalies viršuje, taip ir liko plebėjais, svajojančiais apvainikuoti savo nepaprastą karjerą kokiu nors daug milijardų kainuojančiu žvakių fabrikėliu amžinai mylimuose ir amžinai nekenčiamuose Vakaruose. Taip, kaip tai jau padarė pagrindinis Putino obščiako saugotojas R. Abramovičius (obščiakas – vagių tarpusavio pagalbos kasa; vert. past.).

Per beveik šimtą metų didieji Revoliucijos piktadariai (Leninas, Trockis, Stalinas) iš pradžių pavirto juokingais bejėgiais seniais (Brežnevas, Andropovas, Černenka), o vėliau, apsišlakstę gyvuoju nomenklatūrinės privatizacijos vandeniu – jaunais sportiškais seksualiais naftos prekeiviais (Putinas, Abramovičius, Timčenka).

Tie labai konkretūs vyrukai ir yra tikrieji Spalio įpėdiniai, paskutinė jo vadų generacija, dėsninga ir neišvengiama „naujosios klasės“ evoliucijos išdava. Garsusis Gyvulių ūkio finalas, genialiai numatytas Georgo Orwello. Gyvenimas nusisekė.

Būtent jiems dešimtys milijonų šimtmetį trukusio eksperimento aukų – lūzeriai, pilka banda, kaimo girtuokliai (jų terminas) – tręšė dirvą. Jie neturi daugiau ko norėti. Jiems ir jų glamūriniams patarnautojams atėjo personalinė Istorijos pabaiga, kalbant Fukujamos terminais. Ir jų vadovaujamai Rusijai.

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis kasparov.ru