V.Radžvilas: Lietuvoje įvesta cenzūra po žodžio laisvės priedanga

Iš tikrųjų Lietuva taip ir netapo valstybe tikrąja to žodžio prasme, jeigu valstybę suprantame kaip tam tikrą politinį darinį, kurio fundamentaliausias egzistavimo principas yra elementarus teisingumas. Todėl dabartinėje situacijoje mes judame kryptimi, kurią apibūdinčiau taip: veiksniai, kurie stiprina „tvirtos rankos“ poreikį ir artina mus prie vienokio ar kitokio autokratinio režimėlio, neabejotinai ne tik egzistuoja, bet ir be paliovos stiprėja. Blogiausia čia yra tai, kad labiausiai to siekia tie, kurie tuos veiksnius kuria ir palaiko. Kitaip tariant, Lietuvai gresia toks raidos kelias, kuriuo jau praėjo absoliuti dauguma buvusios SSRS respublikų. Nereikia pamiršti, kad griuvus SSRS, visos jos pradėjo egzistuoti kaip demokratiškos valstybės; tačiau dviejų dešimtmečių pakako, kad demokratijos daigai jose būtų užslopinti. Mano požiūriu, jeigu ne priklausomybė ES ir NATO, kuri verčia laikytis tam tikrų standartų, ir šios priklausomybės teikiama didžiulė piniginė parama įtakingiausioms Lietuvos verslo grupuotėms, Lietuva jau būtų pasukusi autoritarizmo keliu. Bėda yra ta, kad nuo tokių pavojų valstybės negali išgelbėti vien išorės veiksniai. Tad kalbant apie dabartinę valstybės padėtį, yra visiškai akivaizdu, kad Lietuva ir kitos Baltijos valstybės į tokią didžiulę krizė pateko pirmiausia dėl visiškai neefektyvios jų ekonominės, socialinės ir politinės santvarkos. Be abejo, krizė vyksta visame pasaulyje, tačiau jei esame nors kiek sąžiningi ir mąstome, turime galvoti, kodėl pas mus ši krizė yra tokia gili.