Raudondvario pilyje Salvadoro Dali išdaigos ir nuotaikingos Renė Magrito provokacijos

Nuo spalio 2 dienos Raudondvario dvaro rūmuose, Kauno rajono muziejuje, bus pristatoma Salvadoro Dali (Salvador Felip Jacint Dalí Domènech, 1904–1989) ir Renė Magrito (René Magritte, 1898–1967) taikomojo meno darbų paroda iš privačios kolekcijos. Parodos partneriai - SARL Amiencom. Raudondvario parodoje apie 250 abiejų dailininkų darbų. Tai, ko gero, didžiausia kada nors rodyta siurrealistų kūrinių paroda Baltijos šalyse.

S. Dali – ispanų dailininkas. Pasaulyje jis laikomas siurrealizmo pagrindėju ir veidrodžiu. Patogiai ir tvirtai jausdamasis šioje meno srovėje, drastiškais pasisakymais pagarsėjęs menininkas yra pareiškęs: Siurrealizmas – tai aš“. Būdamas labai drąsus, ryžtingas ir kupinas energijos, savo išradinga kūryba su fanatišku įniršiu ardė įprastus žmonių ir daiktų santykius su jį supančiu pasauliu, darė tai, ko nedarė kiti – keitė medžiagų struktūrą: sunkūs daiktai pas jį kilo į orą, minkšti – stingo, o tiršti – išsiliejo, sujungė jis tai, ko įprastai neįmanoma sujungti. Šis ekscentriškasis ispanas ištobulino daugiasluoksnio tapymo, dvigubo vaizdavimo technikas. Tuo metu jis gyveno taip, kaip jam atrodė reikalinga ar būtina savo kūrybinėms mintims ir sumanymams išreikšti, todėl nepaisydamas aplinkinių nuomonių yra pareiškęs: „Mano ūsai tikrai nepritrauks nuobodulio, nekels niūrių minčių apie pasaulinio masto katastrofas, neprimins tiršto rūko ir Wagnerio muzikos. Ne, niekuomet! Mano ūsai bus imperialistiniai superracionalūs ūsai, nukreipti į dangų, tarsi vertikalusis misticizmas, tarsi vertikalūs ispaniškieji sindikatai. Pasaulis žavėsis manimi. Turbūt aš būsiu paniekintas ir nesuprastas, bet aš būsiu didis genijus. Aš įsitikinęs tuo.“

R. Magritas – garsiausias XX amžiaus belgų dailininkas. Tai vienas žinomiausių XX amžiaus, garsiausių siurrealizmo judėjimo ir Europos moderniųjų menininkų. Jį domino tikrovės ir fantazijos santykis. Pats Magritas savo paveikslus aiškino kaip “matomus vaizdus, kurie savyje nieko neslepia; jie sukelia paslaptį ir, žiūrėdami į mano paveikslus, žmonės dažniausiai klausia, ką tai reiškia. Tai nieko nereiškia, nes paslaptis ir yra paslaptis, ji nepažini.” R. Magritui buvo skaudu, kad be keleto jam artimų sielų, pasauliui reikėjo beveik ketvirčio amžiaus tam, kad jo kūriniuose atrastų filosofinį ir poetinį turinį ir priimtų jį, kaip didį menininką.

Lietuvos muziejai neturi nė vieno šio menininko kūrinio ir jo darbai nebuvo rodyti Lietuvoje, todėl dabar Raudondvaryje galima pamatyti jo litografijas, kaip pirmąsias šio menininko kūrybos kregždes mūsų šalyje. Žinoma, pažintis su R. Magritu būtų labiau reikšminga ir įsimintinesnė, jeigu čia būtų rodomi jo darbai: “Vaizdų klasta”, „Tai ne pypkė“, „Žmogus su katiliuku“, „Žmogaus sūnus“ ar kiti, tačiau bet kokie menininko kūriniai kviečia mus atsisakyti savo įprastinių reikalavimų menui. Pats R. Magritas sakė: „Matymas yra svarbiausia. Matymo pilnai pakanka.“

Raudondvario parodai galima taikyti ir S. Dali devizą – „Svarbiausiai, jog apie Dali būtų nuolat kalbama - netgi, jei ir gerai.“

Taigi, tai, ką galima nuo spalio 2 iki lapkričio 30 dienos pamatyti Kauno rajono muziejaus parodoje „Daiktiškieji siurrealizmo atspindžiai“, yra intriga, paslaptis ir išskirtinė galimybė surasti ir atrasti kažką nematytą svetur ir Lietuvoje.