Recenzija. Rita Matulionytė. „Kerintis Iranas. Tolimas ir artimas“. Vilnius: „Aukso pieva“, 2013

Kiekviena lietuviška knyga apie Iraną – didžiulė šventė. Teisės mokslų daktarės Ritos Matulionytės knyga „Kerintis Iranas. Tolimas ir artimas“ formaliai yra antroji knyga lietuvių kalba apie Irano Islamo Respubliką (pirmoji – fotomenininko Mariaus Abramavičiaus 2010 m. pasirodžiusi „Punktyrai kelio paraštėse. Kelionė į Iraną 2009 m. vasarą“, Vilnius: Versus aureus), tačiau realiai tai yra pirmoji informacinio, reprezentacinio pobūdžio knyga, skirta šiai nuostabiai šaliai. Beje, leidiniui suteiktas Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos patronažas.

Negalima nepaminėti, kad knygą Lietuvoje pristatė Jo Ekscelencija Irano Islamo Respublikos ambasados Lenkijoje ir akredituotos Lietuvai ambasadorius Samadas Ali Lakizadė. Ambasados surengtu renginiu sužavėta liko ir knygos autorė. „Ambasada reagavo labai teigiamai“, – teigia ji. Renginyje, kurio metu buvo pristatyta knyga, grojo multiinstrumentalistas Saulius Petreikis, buvo pristatyta persų kultūra. Ambasada kiek anksčiau Vilniuje ir Kaune rengė Irano filmų, kurie yra pasaulinio lygio, peržiūras.

Ar sunku buvo parašyti tokią knygą? „Knyga buvo rašoma lengvai, – prisipažįsta autorė. – Norėjau pateikti tik pagrindinę ir įvairią informaciją, sukurti bendrą įspūdį, nesiekiau, kad knyga būtų išsami ar moksliška, o tiesiog „užkabinanti“ ir lengvai skaitoma eiliniam skaitytojui, labai mažai žinančiam apie Iraną.“

Turiu pripažinti – autorei pavyko įvykdyti savo tikslus. Taip pat norėčiau pagirti knygos dailininkę Juditą Židžiūnienę – kadangi Iranas vizualiai yra labai patraukli akiai šalis, ji puikiai perteikė šios ilgametes tradicijas turinčios civilizacijos niuansus: knygą malonu paimti į rankas, vartyti ją, grožėtis nuostabiomis fotografijomis, iliustracijomis. Smagu, kad ir redaktorės Rasos Bražėnaitės darbas neprastas, – neaptikau klaidų, kaip tai neretai pasitaiko dabartinėse paskubomis išleistose knygose.

„Kerintis Iranas“ – subrandinta knyga. Autorė ilgokai gyveno Irane, daug matė ir patyrė, tad tai nėra enciklopedinis leidinys, nurašytas iš, tarkim, „Vikipedijos“. Visa informacija, nors ir perleista per dr. R. Matulionytės regėjimo prizmę, yra išsami, suprantamai pateikta ir objektyvi. Ir buvusiems šioje šalyje, ir nieko apie ją nežinantiems čia bus apie ką paskaityti.

Knygoje paneigiami stereotipai, kad Irane gyvena beteisės moterys, kad tai esanti pavojinga ir neturtinga šalis. Kadangi pats porą kartų lankiausi Irane, galiu tik patvirtinti: stereotipai paneigti taikliai ir teisingai.

Knygos autorė pasakoja apie Irano gamtą, išaiškina, kuo Iranas skiriasi nuo Persijos, pasakoja jo istoriją, aiškina, kad iraniečiai nėra teroristai, apibūdina šalies ekonomiką, religiją (nuo zoroastrizmo iki islamo, taip pat ir sufizmo, krikščionybės), tautas, žmonių būdą (ypač įdomus skirsnis apie tarof – mandagumo kultūrą), maistą, kalbą, šeimą, jaunimą, išsilavinimą, laisvalaikį, aprangą, šventes, meną ir dar daug dalykų.

„Jau prieš tūkstantmetį tarp Baltijos ir Kaspijos jūros nusitęsęs Gintaro kelias leido mums dalytis tuo, ką turime. Tad norėtųsi, kad tokie ekonominiai ir kultūriniai mainai tęstųsi ir leistų mums išlikti (ar vėl tapti?) šalimi, atvira kitoms tautybėms ir religijoms“, – tokiais žodžiais knygą baigia R. Matulionytė. Reikia tikėtis, kad taip ir bus.

Leidinys džiugina širdį būtent tuo, kad skatina suvokti, jog Iranas nėra kažkoks baubas ar svetima mums civilizacija. Priešingai – akcentuoja autorė – jis daug artimesnis, nei galėtų pasirodyti. Visiškai jai pritariu. Jei reikėtų knygą įvertinti balu, be abejo, tai būtų dešimtukas.