Referendumas įrodė – parašų kartelę galima mažinti

Neįvykęs, kaip buvo galima aiškiai prognozuoti, referendumas tik dar kartą įrodė – parašų, reikalingų referendumui surengti, kartelę mažinti iki 100 000 galima drąsiai. Bet valdžios demagogai ir jų padlaižūnai maivosi toliau.

„Nebrandos mitas“ žlugo

Valdžios atstovai, kurių daugelis yra rinkti asmenys, kelis mėnesius melavo, kvailiojo, maivėsi ir visaip tyčiojosi iš žmonių, kurie juos rinko. Tauta esą nesubrendusi, kvaila, parsidavusi ir amorali. Todėl referendumai, numatyti kaip konstitucinė teisė, yra pavojingi. Mat Kremlius papirks, apgaus ir viską sužlugdys. O žmonės, kurie išrinko tą pačią valdžią, to ir telaukia – trokšta, kad juos papirktų, apgautų ir apmulkintų. Bet kas, manantis kitaip, buvo paskelbiamas Kremliaus agentu, idiotu arba geriausiu atveju suklaidintu naivuoliu.

Nevalyvai suformuluoto referendumo iniciatoriai, kad ir kokie jie keisti ir dažnai destruktyvūs (kai kurie tikrai atvirai prorusiški) būtų, buvo demonizuojami iki nesuvokiamo lygio. Labiausiai pasižymėjo, kaip dažnai tai būna, konservatorių politikai. Nors dar nebuvo paskelbta, kad referendumus išvis sugalvojo Kremlius, bet pats tiesioginės demokratijos elementų siekis buvo paskelbtas jo įrankiu, Maskvos „minkštąja galia“, išdavikų klasta, kuria tuoj tuoj patikės lengvatikiai, protingi esantys tik tada, kai išrenka tuos pačius politikus į valdžią Mat paskui jie staiga „pablūsta" ir suinfantilėja bei parsiduod Maskvai.

Vienas audringas konservatorių rėmėjas ir referendumų priešininkas savo „Veidaknygės“ paskyroje netgi pareiškė, kad kol neišmirs „sovietinė karta“, įskaitant jį patį (čia jis pats pažymėjo!), referendumai yra blogis. Tai turbūt buvo bene vienintelis visuomenės „subrendimo“ demokratijai kriterijus, kokį išstenėjo visi isterijos ir erzelio kėlėjai. Nenoriu skatinti suicido arba senelių vežimo į mišką, bet taip nusišnekant galima prisifantazuoti ir iki to. Savižudybė, prieš tai nugalabijant vyresnius artimuosius, dar nėra įtraukta į patriotizmo ir brandos skatinimo programą? Referendumo rezultatai parodė, kad isterikuota ir bliauta be reikalo. Kremlius, kaip paaiškėjo, nieko nesugebėjo nei papirkti, nei apgauti, o gal nelabai ir mėgino. Taigi, „nepakankamai brandžios ir kvailos visuomenės“ argumentas išmestinas į šiukšlių dėžę.

Piniginis klausimas

Vos tik paaiškėjo tai, kas ir turėjo paaiškėti, „referendumų grėsmės“ propagandininkai, bent ta jų dalis, kuri nenori atrodyti galutinai kvailai, pakeitė plokštelę. Didžiausių konservatorių partijos nesąmonių tradicinis generatorius, daktaras Mantas Adomėnas ir šįkart skubiai apsivilko lyderiio marškinėlius. Tos pačios „Veidaknygės“ erdvėse jis išplatino, o daugelis papūgėlių pasigavo naują šedevrą: girdi, tegul neįvykusio referendumo iniciatoriai atlygina valstybės išlaidas jam surengti. Kad tokiam reikalavaimui nėra teisinio pagrindo – aišku. Tad šis M. Adomėno cyptelėjimas neva turi moralinį-politinį užtaisą. Jei taip, iškilusis daktaras turėtų paskatinti savo partijos narius susimesti ir apmokėti 1994 metais jo partijos rengtą, jokių galimybių irgi neturėjusį bei gėdingai žlugusį (nepaisant daug didesnio nei „dirvožemininkų“ administracinio resurso) referendumą, kuriuo siekta 8 tikslų, o svarbiausia – kompensuoti rublinius indėlius, kuriuos, atkuriant nepriklausomybę, pavogė sovietai. Visuomenė jau tada buvo pakankamai brandi, parodė šiam populistiniam ir ekonomiškai pražūtingam sumanymui (kaip ir dar 7-iems tame referendume) vidurinį pirštą.

Taigi, M. Adomėnai, paraginkite savo gausios partijos narius susimesti ir perskaičiavę pagal šių dienų kainas bei malonėkite įnešti, nes mokesčių mokėtojai per tą nesąmonę irgi patyrė išlaidų.

Referendumo kaina būtų buvusi, beje, gerokai mažesnė rengiant jį kartu su prezidento rinkimais, bet visuomenės brandos nepriaugę M. Adomėno tipo politikai su savo kvailomis fobijomis ją padidino. Galiausiai, „kainos argumentas“ yra toks pat kvailas, kaip ir „nebrandos“ argumentas. Pagal juos abu reikia vengti ir bet kokių rinkimų, kadangi jie kainuoja, o jų metu Kremlius irgi gali papirkti, apgauti bei pasinaudoti, ogi ta prabanga dar ir kaštuoja.

Orus sprendimas

Taigi, subrendus visuomenei (jau seniai) atėjo laikas mažinti referendumo kartlelę, jei ne iki 100 000, tai bent iki 200 000, kartu galbūt patikslinant, kokie klausimai jam gali būti teikiami. Tai gali oriai padaryti pats Seimas.

Tą gali inicijuoti prezidentė Dalia Grybauskaitė – juk ji pasitiki ją brandžiai išrinkusia tauta, ar ne? Tik aš abejoju, kad taip bus, nes ji tos tautos, deja, nesupranta. Tai puikiai iliustruoja beviltiškas nusipaistymas – esą referendumas neįvyko dėl žemės pardavimui sudėtų saugiklių. Galiu be sociologinių tyrimų užtikrinti, kad jis neįvyko todėl, jog daliai visuomenės viskas dzin, kita puikiai suprato, kad keliamas triukšmas yra nevertas dėmesio. Apie tuos saugiklius ir jų turinį žino plonytis suinteresuotųjų sluoksnelis, kuris balsavimo rezultatams turėjo triukšmų lygio įtaką. Ji net parodė, kad nesupranta Europos Parlamento rinkimų rezultatų, kurie rodo aiškią Seimo valdančiųjų pergalę prieš parlamento opoziciją, todėl ir čia kažką nerišlaus riktelėjo apie kažkokius būsimus reitingus ir kažkokius galimus byrėjimus (kas gali, aišku, paneigti, kad kas nors byrės) 2015 ar 2016 metais. Todėl ji to neinicijuos, o be jos pritarimo Seimui greičiausiai nepakaks ryžto ir orumo priaugti visuomenę, kuriai jis išrinktas atstovauti.