Reformatoriai tik žaidžia reformas

VDU prof. E.Aleksandravičiaus ir VU prof. A. Jokubaičio pokalbis

Lietuvos universitetus šiandien norima priversti dirbti remiantis vien ekonomine logika, pasitelkiant vadybos principus. Tačiau universitetas – tai ne laboratorija, ne fabrikas, ne kokios nors dirbtuvės. Universiteto pagrindinis tikslas – ugdyti tautinę sąmonę, tautos intelektą, protą ir moralinę kultūrą. Juk, tarkime, chemiją žmogus gali studijuoti bet kur pasaulyje. Bet ar galima įsivaizduoti, kad koks nors pasaulio universitetas staiga imtų mąstyti apie mūsų šalies esmę, apie jos likimą? Vargu. Lietuvos esmė privalo būti įdomi mums patiems, nes kiti į tai tikrai nesigilins.

Apie tai ir apie visos švietimo sistemos krizę „LRT Kultūra“ laidoje „IQ presingas“ diskutavo jos vedėjas istorikas, publicistas, Vytauto Didžiojo universiteto Academia cum laude vadovas prof. Egidijus Aleksandravičius bei laidos svečias filosofas, politologas, Vilniaus universiteto prof. Alvydas Jokubaitis. Pasak akademikų, mokslo žmonių nuomonė aplinkiniams galbūt gali būti neįprasta, šokiruojanti, bet ji reikalinga, nes be jos nebūtų pažangos. Visais laikais valdžiai užteko proto tai suprasti. Šiandien visuomenėje, kuri giriasi padariusi pažangą, universitetas pasidarė tolygus prekybos centrui, kur žinių pavidalu kepamos prekės, paslaugos, kur akademinei bendruomenei yra nurodinėjama, kaip gyventi, kaip elgtis, ko siekti. Tai yra nesusipratimas.

Egidijus Aleksandravičius: - Prieš kelerius metus išsakėte nuomonę, kad Lietuvos universitetai pamažu tampa dvasios Aušvicu. Praėjo nemažai laiko, pasikeitė valdžia, universitetų reformavimas priartėjo iki keistenybių ribos. Ar kas nors išties pakito?

Alvydas Jokūbaitis: - Reformatoriai tik žaidžia reformas. Gelmė kupina problemų. Tai, kas šiandien vyksta universitetuose, galima pavadinti šiuolaikinės modernios visuomenės krize. Ypač baisioje situacijoje, kaip niekada anksčiau, yra atsidūrę humanitariniai ir socialiniai mokslai. Posovietiniu laikotarpiu kurį laiką buvo manoma, kad humanitariniai ir socialiniai mokslai grįš prie savo esmės, prie to, kokie buvo tarpukariu, kad jie bus laisvi nuo išorės dalykų. Juk jei universitetas yra ta vieta, kur mokomasi laisvųjų menų tokių, kaip jie buvo suprantami anksčiau, tai pirmiausia jis turi būti ta vieta, kur žmogus išsilaisvintų nuo visų savo priklausomybių: ekonominių, politinių bei kitokių interesų. Dabar bandoma humanitarinius ir socialinius mokslus konstruoti pagal gamtos mokslų modelį, bet juk gamtoje nėra laisvės, ten viskas yra determinuota. Gamtos mokslai šiandien universitetuose yra dominuojantys, mat jie ekonomiškai naudingi, pelningi. Egzistuojant tokiam ekonominiam mąstymui, nebereikalinga jokia minties ir dvasios laisvė. Žmogus laikomas tiesiog daiktu.

- Kratėmės sovietinio universiteto modelio, bet panašu, jog daugelis nūdienos švietimo sistemos reformatorių brukamų naujienų, pradedant universitetų skaičiumi, baigiant paklusnumo ir nurodymų vykdymo reikalavimu yra grynai sovietinio principo.

- Jei žodis okupacija reiškia užėmimą, tai šiandien Lietuva yra lygiai taip pat okupuota. Mus valdo žmonių kvailumas, puikybė ir kiti dalykai. Išsivadavę nuo sovietinės priespaudos, mes nepabuvome laisvi, nepasijautėme gyvu subjektu, net nebandėme to daryti. Puolėme kopijuoti ir taip buvome vėl okupuoti. Laisvas žmogus negali taip elgtis, jam reikia alternatyvų.

- Kokia yra universitetų autonomija Lietuvoje? Kodėl ji apskritai reikalinga?

- Pirmiausia reikia pasakyti, kad autonomija nyksta. Ji užtikrina universiteto laisvę. Universitetas nėra tapatus plačiajai visuomenei. Ir taip buvo nuo senovės filosofų laikų. Universitetas – tai ta erdvė, kurioje galima laisvai kalbėtis, diskutuoti. Universitetas nėra parduotuvė, tai unikali vieta, kur susirenka kitokie – mokslo – žmonės.

Viskas pasikeitė, kai laboratorijos pradėjo dirbti pagal ekonominius principus, kai iš jų pradėta uždirbti.

- Kokios humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų savybės tapo ta kliūtimi, kad universitetai, turėję autonomiją, atsidūrė štai tokioje situacijoje?

- Man atrodo, kad mes vis dar neatsikratėme sovietinės idėjos bet kuria kaina daryti pažangą. Anais laikais viskas buvo formalizuota, netgi buvo bandoma aprašyti specialiais tekstais, kuriami planai, kaip tą pažangą darysime. Buvo net toks terminas, kaip mokslinės produkcijos rašymas. Tuo tarpu universitetas gali ir turėtų galėti paliesti žmogaus dvasią, kad šis pasikeistų, pradėtų kitaip matyti. Tačiau tokių galių universitete šiandien liko labai mažai. Universitete dabar vaikomasi kitokių dalykų – kad būtų pripažintas žmogaus patobulėjimas, pažanga, įvertinama jo pridėtinė vertė. Tai, tarkime, tas pats, kas būnat 26 metų ir rašant disertaciją iš Platono raštų, pasakyti daugiau nei pats Platonas. Bet ar to tikrai reikia? Universiteto bendruomenėje nebėra bendrystės, brolystės, draugystės. Yra tik baimė, kad kas nors galbūt neįvykdyta, nepatenkinti vienokie ar kitokie kriterijai. Žmonės užuot telkiami – skaldomi. Netgi jei koks nors universiteto bendruomenės narys ką nors ir daro ne taip, jis turi būti vis tiek reikalingas, turi jaustis reikalingu. O to pojūčio nebėra. Dabar kiekvienas akademikas kasdien turi jausti kažkokią varomąją jėgą iš šalies, galvoti, ar įvykdė nustatytus kriterijus. O jei neįvykdė, spėlioti, ar už tai nebus pašalintas.

Autonomija universitete prasideda nuo individo. Nuo dėstytojo autonomijos, nuo katedros, nuo fakulteto. To nebeliko. Žmonės kiršinami ir priešinami.

- Prie sovietų iš universitetų, humanitarinių ir socialinių mokslų, buvo reikalaujama aptarnauti valdžios monstrą – valdžios aparatą. Šiandien turime dvi problemas: pavojų, kad universitetai su savo žmonėmis virsta prekybos centrais, kur viskas matuojama pelnu ir pridėtine verte, bei situaciją, kad alma mater virsta biurokratinių kontorų aptarnavimo mašina. Nei vieniems, nei kitiems laisvas, vertingas, kritiškai mąstantis, savo nuomonę turintis, kitų principus gerbiantis individas nebereikalingas. Reikalingas tik naudą darantis, mažai mąstantis ir dar mažiau klausiantis žmogus...

- Visur remiamasi vien tik vadyba. Bet universitetas juk laikosi ant kitų principų. Vadybai neįdomi vieno ar kito dalyko prasmė. Būtent čia ir slypi visa švietimo sistemos tragedija. Mokyklos, universitetai ruošia mokinius, studentus aiškiai nežinodami, kam to reikia ir kokių apskritai reikia. Dabar didžioji biurokratijos dalis mano, kad žmogui užtenka žinoti tik tai, kas parašyta konstitucijoje. Tai jau yra katastrofa. Švietimo sistema negali dirbti, nežinodama kokių žmonių reikia valstybei. Amžiais universitetai galvodavo apie tai, o filosofai ginčydavosi. To nebeliko. Čia yra posąjūdinės Lietuvos drama. Mes žinome laisvę nuo ko, bet kai reikia pasakyti, kam ta laisvė reikalinga, va tada ir prasideda bėdos. Mes beždžioniaujame, ką galvoja kiti, patys nemąstome. Apie kokią tautą tokiu atveju galima kalbėti? Ji nyksta akyse, mat nebėra tautos sąmoningumo.

- Į universitetus reikia žiūrėti, kaip į tautinės sąmonės, tautinio intelekto ugdytojus, tautos proto ir moralinės kultūros saugotojus. Juk žmogus chemiją gali studijuoti bet kur, bet joks pasaulio universitetas nemąstys apie mūsų šalies esmę.

- Didžioji moderniosios Lietuvos drama ta, kad ji siejo savo ateitį su išsilavinusiais asmenimis. Paradoksas, tačiau tie išsilavinusieji į savo šalį pradėjo žiūrėti kaip į daiktą, kaip į cheminį ar fizinį objektą. Net istorikams nebėra svarbu ką tyrinėti – Lietuvą, Papua Naująją Gvinėją ar Venesuelą. Tai tragedija. Tai kas mus iškėlė XIX a. – švietimas, nes buvome atsilikę, neišsilavinę, dabar tapo mums nebereikalinga. Mūsų šalis mums patiems tapo nebereikalinga.

Jeigu nori turėti laisvą žmogų, turi turėti laisvą politinę formą. Demokratija tam tarnauja geriausiai. Bet kai ji tampa beribė, ji pradeda neveikti. Demokratija turi turėti tam tikrus kultūrinius klijus, pakankamai solidarumo. Pačiai Europai būtų geriau, jei Briuselis nesistengtų visko unifikuoti. Nuolatos kažką mėgdžiojame. Bet Europai įdomesni būtume individualūs, laisvi.

Mes nepabuvome laisvi atgavę savo išsvajotą laisvę, nesuvokėme savęs kaip individai. Dėl to dabar tik dangstomės teiginiais, kad esame maži ir pasaulyje vyksta didesnių procesų. Bet laisvas žmogus taip nekalba. Universitetas turi būti laisvas, o ne dirbti pagal unifikuotus standartus. Universitetas turi žmoguje pabudinti žmogiškumą, o ne padėti jam iškalti chemijos formulę. Taip, ji taip pat vertinga, bet verčių hierarchijoje tai nelyginami dalykai.

- O kaip reikėtų vertinti žiniasklaidoje ypač mažai nagrinėtą Budapešto situaciją, Vengrijos ministro pirmininko V. Orbano augantį radikalizmą ir bandymą uždaryti Vidurio Europos universitetą (CEU)? Juk tai – vieta, kuri nori nenori buvo ypatingai svarbi, kuri pritraukė ir išaugino tiek profesionalų. Šiandien mūsų lietuviškos švietimo reformos gali būti labai bukame lygyje, sakant, jog nėra pinigų, stinga lėšų, tai gal padarome truputį mažiau. Telieka trys universitetai ar, dar geriau, vienas šalyje. Beje, taip atsitikus, pranoktume net sovietus turbūt. Kiek ir kaip galima suprasti, kas vyskta Budapešte, nes CEU juk vengrų vyriausybės biudžeto neprašė?

- Nenorėčiau liesti šios temos. Ji – slidi. Nereikia ieškoti pavyzdžių toli. Valstybės priešu galima tapti greitai. Tarkime vienas Lietuvos krašto apsaugos ministerijos pulkininkas po mano diskusijos apie tautinę valstybę visiems pasakoja, kad A. Jokubaitis yra tautos priešas. Tai yra baisiau nei įvykiai Vengrijoje. Žmonės turi angelus sargus, o aš, pasirodo, – pulkininką. Nežinau kitos tokios valstybės, kaip Lietuva, kur į mokslininkų diskusijas kišasi beraščiai, kišasi žmogus su nemažu kariniu laipsniu. Ir jis įsivaizduoja, kad gina mūsų šalį. Ir tai girdžiu iš įvairiausių šaltinių. Tai baisu.

- Vadinasi galima pasiimti žmogaus asmeninę nuomonę ir padauginti ją iki didelės visumos. Valdžia iš laisvo žmogaus, kurio pažiūros nepatinka, padaro tautos priešą, nes tam turi visus įrankius, nors požymių, kad ji ką nors supranta, kas apskritai yra tautos interesas, nėra. Tą patį galima daryti ir su universitetu.

- Būtent.

- Universitetai šiandien yra tai, kuo bus mūsų visuomenė po 20 ar 30 metų. Jei universitetas šiandien yra cechas, laboratorija, tai kitos kartos visuomenė gyvens skruzdėlyno ir despotijos, o ne liberalios demokratijos principais.

- Ateitis išties neatrodo patraukliai. Blogiausia, kad imdamiesi reformų, mes keičiame ne problematiškus pamatus, o pradedame ardyti sienas. Toks požiūris trumparegiškas.

- Antra vertus, mes turime savosios laisvės lizdui palikti tikėjimą, kad Lietuvoje visgi yra tiek universitetų, kiek yra laisvų ir išmintingų žmonių, turinčių, ką pasakyti jaunam studentui. Auditorija ir santykis su ja vis dar yra. Ir tai teikia vilties.