Šeštadienio pasaka. Karo inžinierė šauktinė Greta Telšinskaitė: „Daugeliui gal sunku suvokti, jog nebūtinai reikia karo, kad vykdytum priesaiką“

Jaunesnioji eilinė Greta Telšinskaitė – savo noru tarnybą pasirinkusi šauktinė, šiuo metu tarnaujanti Lietuvos kariuomenės Juozo Vitkaus inžinerijos batalione. Dvidešimtmetė vilnietė savo skyriuje atlieka šaulės-gelbėtojos pareigas. Karė pasakoja apie emigraciją, sunkią pradžią Lietuvoje, darbą taksi, savanoriškai pasirinktą karo tarnybą ir apie karantino kariniame dalinyje iššūkius.

Nuo vaikystės, kaip ir dauguma vaikų, užaugusi norėjau būti kare, nes mane žavėjo uniforma ir garbė ją dėvėti. Didžiąją dalį savo gyvenimo praleidau Italijoje, kur jau pradinėse klasėse pradėjau domėtis sukarintomis mokyklomis, bet kadangi neturėjau Italijos pilietybės, teko šį norą atidėti į šalį. Būdama keturiolikos pradėjau savanoriauti Raudonajame Kryžiuje ir atradau save: su uniforma jaučiausi savimi, tai buvo apranga, kurios niekada nenorėdavau nusivilkti. Žinot, kaip antra oda. Po kelerių metų savanorystės per vienas pratybas iš arčiau susipažinau su karo Raudonuoju Kryžiumi, ir tai buvo kaip Kupidono strėlytė su užrašu „Greta, tai tavo“. Ir va, apleista svajonė vėl atgijo, bet, aišku, išliko ta pati problema − pilietybė. Ir ką tokiu atveju daryti? Na, variantai du. Ir aš pasirinkau sunkesnį − grįžti į Lietuvą. Jei tarnauti, tai savo valstybei.

Tad būdama septyniolikos grįžau į tėvynę. Su kalba prastai, draugų neturiu, troleibusu važiuoti nemoku, Vilniaus rajonų nepažįstu... Skamba baisiai? Taip ir buvo. Tačiau tėvai labai palaikė mane ir po truputį padėjo viską išsiaiškinti. Po kelių mėnesių tapau jaunąja šaule, vėliau – šaule. Ir jutau, kaip mano svajonė artėja link išsipildymo.

Sulaukus pilnametystės tapau kare savanore Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP) ir 2018 m. sausio 17 d. prisiekiau tėvynei. Koks jausmas? Neapsakomas. KASP‘e įgijau daug karybos žinių, išklausiau daugybę kursų, sutikau naujų kolegų, draugų ir sukaupiau galybę visokių prisiminimų. O po poros metų užsimaniau keisti rutiną. Tiesiog aš toks žmogus − vienoje vietoje ilgai išbūti negaliu. Rinkausi, kur galėčiau vėl kovoti su savimi, mokytis perlipti per save. Ir koks geriausias variantas? Nuolatinė pradinė privalomoji karo tarnyba. Tarsi vakar pamenu savo pirmą tarnybos dieną Rukloje, kai supratau, jog alea iacta est, t. y. nuspręsta ir kelio atgal nėra. Vėl uniforma, vėl jaučiuosi savimi. Kaip prieš tris mėnesius, taip ir dabar, kiekvieną rytą rengiuosi ir galvoju: ech, svajone, niekada nesibaik! Nerealu, tiesa? Per 3 tarnybos mėnesius, nepaisant sunkumų, dar nei karto nesigailėjau, kad pasirinkau šitą kelią. Būti kare nėra lengva, reikia daug pastangų, bet tas jausmas, kurį jaučiu vilkėdama uniformą, atperka viską.

Prieš tarnybą beveik dvejus metus dirbau taksi vairuotoja naktimis. Todėl net negaliu nupasakoti, kaip buvo sunku pirmomis tarnybos dienomis keltis tada, kai dažniausiai eidavau miegoti, ir eiti miegoti, kai darbe man būdavo pats pikas! Bet prie visko priprantama. Nors... Kartais atrodo, kad prie komandos „Kuopa, kelk!“ nepriprasiu niekada. O žinote, kokie žodžiai man yra kaip muzika ausims? Kai stovi pavargęs rikiuotėje, ateina kuopos budėtojas ir ištaria „Kuopa, laisvas laikas“ − trys žodžiai, bet tiek laimės! Kiekvienas žmogus darbe, o karys tarnyboje turi mėgstamiausią ir nemėgstamiausią dienos dalį. Ne išimtis ir aš. Labai mėgstu, kai būna naujos temos, kai reikia konspektuoti, rašyti, mokytis, o po to viską atlikti praktiškai, pavyzdžiui, sprogdinimo darbai. O labiausiai nemėgstu, kaip jau supratote, tai – „Kuopa, kelk!“

Turiu du geriausius draugus, kurie man daug metų yra kaip šeimos dalis. Kartu su jais ir tarnauju. Jie norėjo tarnauti ten, kur gali pasisemti daug žinių, būti kitokie nei pėstininkai ir išmokti sprogdinimo meno, o aš, aišku, negalėjau jų vienų palikti ten, kur sprogstamosios medžiagos... Taip atsidūriau Inžinerijos batalione ir visiškai to nesigailiu. Sąlygos čia labai geros, vadai su mielu noru dalinasi savo žiniomis, o mums įdomu, kai jie pasakoja savo asmeninius tarnybos patyrimus. Inžinerijos batalione yra viskas, ko reikia kariui, kad jis jaustųsi kaip namie per laisvą laiką, ir viskas, kad pasisemtų kuo daugiau žinių. Skųstis tikrai nėra ko, čia geriau nei gerai.

Aišku, gan keistoka, kai vienoje vietoje (turiu omenyje Mokomąjį pulką Rukloje) pripranti prie vadų, jų elgesio, prie savo būrio draugų, ir atsirandi kitame dalinyje. Vėl viskas iš naujo! Tačiau tai, manau, lavina bendravimo įgūdžius tarp karių. Su kai kuriais būrio kariais susipažinau tik atvykusi į Inžinerijos batalioną, o kai kurie buvo mano kolegos jau Rukloje, tad susigyventi nebuvo sunku. Gerai sutariam. Tikiu, kad dar truputį susidirbimo, nuoširdaus bendravimo, ir būsim kaip vienas kumštis. Jei nuoširdžiai − man patinka dabartinis mano skyrius, būrys, kuopa, ir juolab vadai: griežti, bet teisingi, vesdami paskaitas sugeba pašmaikštauti, todėl jos nėra monotoniškos ir liūdnos.

Pamenat, minėjau, jog pasirinkau NPPKT tarnybą, kad pakeisčiau savo rutiną ir išmokčiau perlipti per save? Trumpai papasakosiu įvykį, kai supratau, kad mano ribos platesnės nei galvojau.

Turėjo būti paprastas penktadienis, saulėta diena. Kuopos rengimo savaitiniame tvarkaraštyje po pietų − berečių įteikimas. Ir kažkas, ko niekas neminėjo – „Inžinieriaus takas“ – kliūčių ruožas, kuriame didžioji dalis dalyvių tikrai išmėgina savo galimybių ribas. Jame aš ir perlipau per save. Kai po daugybės kliūčių atrodė, kad jau tikrai nebegaliu, nieko nebenoriu ir palikit mane ramybėje, laukė dar viena, tikrai paskutinė kliūtis − gilus ir labai ilgas griovys su daug šalto vandens. Akimirką atrodė, kad tikrai ten nelįsiu, tačiau štai − aš jau šliaužiu jame ant pilvo, ant nugaros ir vėl ant pilvo... Nuoširdžiai − nekartočiau. Į tas tris minutes sutilpo tiek minučių, kiek niekada lig šiol gyvenime.

Kai išeini iš savo komforto zonos daugiau nei vieną kartą, nori nenori pradedi keistis į gerąją arba blogąją pusę. Štai ir aš pradėjau keistis. Pradėjau tvardyti emocijas, išmokau dirbti su savimi, mažiau atsikalbinėti ir įsiklausyti, ką man sako kolegos, suvokiau, kad „ant karštųjų“ pasakyti žodžiai žeidžia daugiau nei vožtelėjimas per veidą. Mano pokyčius pastebėjo tiek šeima, tiek tarnybos draugai. Manau, jie didžiuojasi manimi.

O žinot, kad kartais atsitinka tai, ko visiškai nesitiki? Lyg baisioj pasakoj. Ir net tada, kai tokioje pasakoje gyveni, vis dar negali patikėti, kad tai vyksta su tavim. Atrodo, kad miegi – atsibusi, ir viskas vėl bus gerai. Bet atsibudęs suvoki, kad COVID-19 – jau nebe sapnas, o realybė, kad iš tikrųjų privalai saugoti save, kolegas, draugus ir artimuosius. Laisvu laiku išsitraukiu telefoną, įsijungiu televizorių, klausau žinių, skaitau portalus – visur vien apie virusą. Nenorėdama nieko apie tai girdėti įlendu į feisbuką, bet net ir ten pilna post‘ų apie karantiną, koronavirusą, o anksčiau būdavo vien gražios nuotraukos ir linksmi žmonių komentarai... Tačiau sakydama, kad prisiekdama Lietuvai išpildžiau savo svajonę – nemelavau. Tik daugeliui gal sunku suvokti, kad nebūtinai reikia karo, kad vykdytum priesaiką „ištikimai tarnauti Lietuvos Respublikai, negailėdamas jėgų ir gyvybės ginti Lietuvos valstybę“. Tai žodžiai, kuriuos ištaria kiekvienas karys, ir aš jų nepamirštu. Ypač dabar, kai mūsų valstybė susiduria su problema, kokios iki šiol neturėjo – karantinu. Visi žinom, kas tai yra, nes dabar visi šioje pasakoje gyvenam. Sutinku, sunku. Tačiau turime būti vieningi. Mes, kariai, esam karantinuoti batalione, jo teritorijoje vaikštome su apsauginiais akiniais ir kaukėmis, savaitgaliais neturime galimybės sugrįžti namo... Aš ir visi mes be galo pasiilgome namų, šeimos, draugų. Bet nesiskundžiam ir liekam ten, kur šiuo metu turim būti, nes prisiekėme saugoti valstybę, o tai yra vienas iš būdų šiuo sunkiu laikotarpiu. Jei visi būsime vieningi ir stiprūs, tikiu, kad ši pasaka baigsis laimingai.

Savo pasakojimo pabaigoje labai norėčiau pamotyvuoti būsimus karius bei paskatinti paneles atlikti privalomąją karo tarnybą. Paklausite, kodėl? Nes sužinosit, kas esat iš tikrųjų, pažinsit tikrąjį savo „aš“, turėsit daug naujų patirčių, prisiminimų, žinių, sustiprėsite fiziškai ir psichologiškai. O jei gaila palikti dabartinį darbą, nes „geri pinigai“, tai noriu priminti, kad ne piniguose laimė. Kariuomenėje išmoksite vertinti tai, kas atrodo paprasta ir natūralu, o baigę tarnybą galėsit didžiuotis savimi, jog jūs tai padarėt, perlipot per save, ir galų gale nesigailėjot prakaito mokydamiesi brolių gyvybę saugot – toks ir Inžinerijos bataliono šūkis.

Parengta Juozo Vitkaus inžinerijos bataliono.

Šaltinis: KAM