Skalūnų dujos: nuo šiol aplinkosaugos įstatymai bus taisomi tik pagal užsakovo pageidavimus

Nors aplinkosaugos įstatymai suvaržo dalies žmonių veiksmus, tačiau žmonija jau seniai suprato, kad gyvi organizmai, įskaitant patį žmogų, gali išlikti tik apribojus aplinkos teršimą. Kadangi Europoje žmonės gyvena daug tankiau nei kituose žemynuose, Europos Sąjungoje aplinkosaugos įstatymų įgyvendinimui skiriamas ypatingas dėmesys. Todėl skalūnų dujų gavyba, kuri neišvengiamai susijusi su itin didelio masto neigiamu poveikiu aplinkai ir žmogui, čia labai sunkiai skinasi kelią ir dabartiniu metu visoje ES, išskyrus Lenkiją, yra sustabdyti ne tik skalūnų dujų gavybos, bet ir žvalgybos darbai.

Lietuvoje prasidėjusią skalūnų karštinę gerokai pakurstė jau beveik prieš metus per LRT transliuotas „Minijos Naftos” gamybos vadovo p. I. Vaičeliūno interviu, per kurį jis pripasakojo visokių fantazijų apie neva didžiulius ne tik skalūnų dujų, bet ir naftos kiekius. Tuomet jis teigė, kad Lietuvai jų ilgam užtektų ne tik savo reikmėms, įskaitant naftos perdirbimo įmonės „Orlen Lietuva” poreikius, bet nemažą dalį galėtų ir eksportuoti. Vėliau specialistų auditorijoje p. I. Vaičeliūnas, paprašytas patikslinti, kokie galėtų būti techniškai prieinami skalūnų dujų ir naftos kiekiai Lietuvoje, atsakė labai trumpai „niekas nieko nežino”, tad susidaro toks įspūdis, kad ne tik dalis žiniasklaidos atstovų, bet ir nemažai aukšto rango politikų vis dar tebetiki p. Vaičeliūno paskleistomis fantazijomis.

Kadangi tuo metu jau buvo viešai paskelbti ES Aplinkos direktorato ir Vidaus reikalų direktorato užsakymu parengtų mokslinių studijų rezultatai apie dideles grėsmes, kurias skalūnų dujų gavyba kelia ir gamtai, ir žmonių sveikatai, Lietuvoje prasidėjo aštrios diskusijos skalūnų dujų gavybos klausimu. Šios diskusijos dar labiau paaštrėjo išaiškėjus, kad ankstesnioji Lietuvos Vyriausybė rengiasi pasirašyti su JAV kompanija „Chevron” sutartį dėl skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos Žemaitijoje.

Žymiausias Lietuvos hidrogeologas Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Juodkazis, „Valstybės žinių” korespondento paklaustas apie skalūnų dujų gavybos Lietuvoje problemas, pakomentavo jas taip: „Įdomu būtų išgręžti keletą gręžinių ir išsiaiškinti, ar tikrai tų dujų yra. Tačiau išgauti jų kol kas neverta, nes gera išgavimo technologija dar neišrasta. Nors ir būtų reikalaujama gręžinį užcementuoti ir pan., ilgainiui jis prarastų hermetiškumą ir chemikalų prisotintas techninis vanduo ar dujos patektų į požeminį geriamąjį vandenį. Tai būtų Lietuvos katastrofa.”

Lietuvos mokslų akademijos parengtoje ataskaitoje dėl galimo neigiamo skalūnų dujų poveikio padarytos aiškios išvados:

Neišvengiamas, bet numatomas poveikis būtų dvejopas:
Didelio masto gelmių būklės pažeidimas gręžiant ir ardant uolienas hidroplėšymu.
Didelio masto gelmių užteršimas cheminėmis medžiagomis.

Dėl to iškiltų lūžių tvirtumo (sankabumo) pažeidimų ir žemės drebėjimų, požeminio vandens (geriamo, mineralinio, geoterminio) užterštumo pavojus. Todėl prieš pradedant žvalgybą buvo pasiūlyta padaryti nemažai įstatymų pataisų, kad skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos keliamos grėsmės gamtai ir žmonių sveikatai būtų kiek įmanoma sumažintos.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pastangomis Žemės gelmių ir poveikio aplinkai vertinimo įstatymų pataisos, bent dalinai apsaugančios gamtą ir žmones nuo neigiamų skalūnų dujų gavybos padarinių, buvo parengtos ir net patvirtintos Seime. Tačiau jau tada buvo aišku, kad pagrindinio pretendento į skalūnų dujų gavybą Žemaitijoje, dabar jau beveik visiems Lietuvos žmonėms gerai žinomo „Chevron”, šios pataisos netenkina. Tuo labiau, kad ir ankstesniame ilgus dešimtmečius galiojusiame Žemės gelmių įstatyme buvo griežtai draudžiama laikyti ir laidoti toksiškas bei radioaktyvias atliekas žemės gelmėse. O tokių atliekų skalūnų dujų gręžiniuose susidaro sunkiai suvokiami didžiuliai kiekiai.

Tik priminsime, kad į vieną gręžinį aukštu slėgimu supilama vidutiniškai apie 20.000 m³ skysčio, kurio 98 proc. sudaro vanduo su smėliu ir 1–2 proc. įvairūs cheminiai priedai, kurių maždaug trečdalis pasižymi toksinėmis, kancerogeninėmis ir / ar mutageninėmis savybėmis. Tai reiškia, kad į kiekvieną gręžinį supilama daugiau kaip 100 m³, t. y. dvi geležinkelio cisternos kenksmingų aplinkai ir žmonių sveikatai chemikalų. Vidutiniškai beveik pusė hidrauliniam plėšymui panaudoto vandens, smėlio ir chemikalų mišinio, prasidėjus dujų gavybai išstumiama atgal į žemės paviršių, o skysčio cheminė sudėtis dar pasipildo žemės gelmėse ištirpusiais sunkiaisiais metalais ir radioaktyviosiomis medžiagomis. Taigi, iš vieno gręžinio vidutiniškai grįžta apie 10.000 m³ vandens, smėlio ir toksinių bei radioaktyviųjų medžiagų mišinio. Net ir taikant įvairias apvalymo procedūras, viename gręžinyje susidaro apie 3000 m³, t. y. 50 geležinkelio cisternų (!), toksinėmis ir radioaktyviosiomis medžiagomis užterštų skystų pavojingų atliekų, kurias reikia kažkur padėti.

Taigi to paties Aplinkos komiteto narys R. Paliukas (Darbo partija) nedelsdamas užregistravo „Chevron” palankias ką tik priimto Žemės gelmių įstatymo pataisas, panaikinančias draudimą laikyti ir laidoti po žeme toksiškas ir radioaktyvias atliekas. Tokios pataisos daugiausia Darbo partijos ir Krikščionių demokratų (keistokas aljansas) pastangomis Seime ir buvo priimtos. Žinomas žemės gelmių specialistas prof. G. Motuza šių pataisų esmę pakomentavo taip: „Leidžiama laidoti ar palikti žemės gelmių ertmėse bet kokias radioaktyviąsias ir toksiškas medžiagas, susidariusias hidraulinio ardymo metu neribotais kiekiais (taip pat tyčia supumpuojant ir grįžusias į paviršių atliekas) be Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos išduoto leidimo.”

Atsižvelgiant į skalūnų dujų gavybos metu susidarantį milžinišką tokių atliekų kiekį, nesunku nuspėti, kokias didžiules ilgalaikes grėsmes sukeltų tokių užsakovo pageidavimu priimtų įstatymo pataisų įgyvendinimas. Pagal oficialius JAV duomenis, intensyvi skalūnų dujų gavyba prasidėjo tik prieš 10 metų, o jau 7 proc. gręžinių yra praradę hermetiškumą. Prisiminkime aukščiau pateiktą prof. V. Juodkazio išvadą: „… Nors ir būtų reikalaujama gręžinį užcementuoti ir pan., ilgainiui jis prarastų hermetiškumą ir chemikalų prisotintas techninis vanduo ar dujos patektų į požeminį geriamąjį vandenį”. Kol hermetiškumą prarastų dauguma gręžinių, iš tiesų prireiktų nemažai laiko: gal kelių dešimtmečių, gal šimto metų, bet juk gyventi Žemaitijoje ir gerti švarų vandenį norės ir mūsų vaikaičiai.

Tačiau priimtos gamtai ir žmonėms labai pavojingos Žemės gelmių įstatymo pataisos - ne vienintelis įstatymas, taisomas užsakovo pageidavimu. Visiškai akivaizdu, kad neseniai Seime priimtos Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo pataisos, pagal kurias privalomos poveikio aplinkai procedūros turi būti taikomos visiems, tiek žvalgomiesiems, tiek gavybos gręžiniams, turėtų labai nepatikti „Chevrono” atstovams. Ir štai prieš keletą dienų Seime jau užregistruotos Poveikio aplinkai vertinimo įstatymo pataisos, pagal kurias siūloma panaikinti įstatymo straipsnį, suteikiantį teisę savivaldybių taryboms sustabdyti pavojingą aplinkai ir žmonių sveikatai veiklą. Taip iš vietinių žmonių būtų atimta paskutinė galimybė bent kiek dalyvauti sprendimų jiems labai aktualiais klausimais priėmimo procese. Tikėkimės, kad savivaldybėms užteks valios ir ryžto pasipriešinti tokiam reikšmingam jų galių apkarpymui.

Matyt, greitai dar turėtume sulaukti pasiūlymų panaikinti naujajame Žemės gelmių įstatyme įteisintą prievolę informuoti valstybines institucijas apie kiekviename gręžinyje panaudotų pavojingų cheminių medžiagų sudėtį ir kiekius. Kas dar toliau? Jei žengtume šiuo keliu, matyt, kas nors turėtų pasiūlyti iš viso panaikinti Lietuvos aplinkosaugos įstatymus, kad niekas nebetrukdytų nei vietiniam verslui, nei užsienio investicijoms, o Lietuvos žmonės eilinį kartą kaip nors iškentės, o kurie neiškęs, išvažiuos. Ne veltui jau rengiami įstatymai apie darbo jėgos iš trečiųjų šalių įvežimo palengvinimą.

Turime paskubėti su pilietinės visuomenės kūrimu, kad sugebėtume pasipriešinti šiai „šviesiai” perspektyvai. Jaunimas čia turėtų suvaidinti lemtingą vaidmenį, nes Lietuvos ateitis priklauso jiems, o ne tiems, kurie gyvena pagal taisyklę Po mūsų nors ir tvanas.

Prof. Romualdas JUKNYS,
VDU Aplinkotyros katedros vedėjas

www.zaliojilietuva.lt