Skelbiami dokumentai atspindintys Sąjūdžio gimimą ir veiklą, pavardės nebus bandomos atskleisti

Artėjant Sąjūdžio 30-ečiui Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras savo internetinėje svetainėje kgbveikla.lt paskelbė KGB dokumentus apie Sąjūdį.

Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Birutė Burauskaitė valstybiniam-komerciniam transliuotojui LRT pranešė, kad „Sąjūdžio metu KGB užverbuotų agentų pavardės nėra žinomos, bet jų nėra ir nebus bandoma atskleisti“.

„Visuomenei pateikiami sovietų saugumo dokumentai atspindi Sąjūdžio gimimą 1988 m. birželio 3 d. ir jo veiklą: keliamos tautinio atgimimo idėjos, istorijos baltosios dėmės, ekologijos, biurokratijos piktnaudžiavimo, lietuvių kalbos diskriminavimo ir kt. problemos, o galiausiai – ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Tačiau svarbiausia – KGB dokumentai parodo jo požiūrį į šį politinį sambūrį bei Lietuvoje vykstančius procesus. Pateikiami dokumentai atskleidžia, kad KGB centro padaliniai ir rajonų skyriai, pasitelkę agentus ir viešus duomenis, rinko medžiagą apie besikuriančias Sąjūdžio grupes ir jų veiklą (mitingai, susirinkimai, kalbos ir pan.), Sąjūdžio aktyvistus“, - informuojama centro pranešime.

Plačiau apie tai skelbiama centro publikacijoje „KGB ir Sąjūdis 1988-1990“.



KGB ir Sąjūdis 1988-1990

Visuomenei pateikiami sovietų saugumo dokumentai atspindi Sąjūdžio gimimą ir veiklą, o svarbiausia – KGB požiūrį į šį politinį sambūrį bei Lietuvoje prasidėjusius pertvarkos ir viešumo procesus. Ne mažiau svarbu yra atskleisti, kaip KGB, būdamas sovietų santvarkos stabilumą užtikrinanti institucija, reagavo į pertvarką ir kitus politinius pokyčius.

Interneto svetainėje jau yra paskelbta KGB dokumentų apie Sąjūdį, bet artėjant šio visuomeninio judėjimo 30-mečiui viešinama ir daugiau atskiromis grupėmis chronologine tvarka išdėstytų dokumentų, padėsiančių atskleisti, kaip keitėsi KGB požiūris į Sąjūdį, Lietuvoje vykstančius procesus ir kokių veiksmų prieš juos buvo imtasi.

SSRS ir Lietuvos SSR prasidėjus pertvarkos procesams, KGB susidūrė su naujais iššūkiais, ypač – su sklindančiomis iš Maskvos žodžio laisvės ir istorinės tiesos idėjomis. Šiai represinei struktūrai teko apibrėžti savo santykį su naujaisiais procesais, prisitaikyti prie naujos politinės padėties ir naujų veiklos sąlygų.

Neformalūs visuomeniniai judėjimai, kuriems kurtis prielaidas sudarė pertvarkos procesai, ėmė kelti visuomenei aktualius klausimus (istorijos baltosios dėmės, ekologijos problemos, biurokratijos piktnaudžiavimas, lietuvių kalbos diskriminavimas ir kt.), o galiausiai – ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo idėjas. Stipriausias ir įtraukiantis vis daugiau žmonių judėjimas – Sąjūdis – įsteigtas 1988 m. birželio 3 d. Nuo 1988 m. rudens Sąjūdžio vadovybė kėlė vis griežtesnius reikalavimus komunistų partijai, o ši, kaip ir KGB, negalėjo nereaguoti į Sąjūdžio skelbiamas tautinio atgimimo idėjas ir vis didėjantį jo populiarumą visuomenėje. Griežtėjant Sąjūdžio retorikai sovietų saugumas ėmėsi griežtesnių priemonių prieš jį. Besikuriančios Sąjūdžio ir jo skyrių plitimo visoje šalyje stebėseną su agentų pagalba keitė puolimas. Intensyvėjantis agentūrinis darbas, šmeižto ir kompromitavimo akcijos spaudoje, kitos priemonės turėjo įbauginti visus, kurie pritaria laisvėjimo procesams, diskredituoti Sąjūdžio lyderių, aktyviausių jo narių veiklą ir palengvinti galimybę susidoroti su jais. Taip pat KGB buvo svarbu skaldyti naujai užgimusius ir nuo seniau veikiančius visuomeninius judėjimus ar organizacijas, pvz., eskaluoti Sąjūdžio ir Lietuvos laisvės lygos prieštaravimus.

Pateikiami dokumentai atskleidžia, kad KGB centro padaliniai ir rajonų skyriai, pasitelkę agentus ir viešai prieinamą informaciją, rinko medžiagą apie besikuriančias Sąjūdžio grupes ir jų veiklą (mitingai, susirinkimai ir kalbos juose), Sąjūdžio renginiuose aktyviai dalyvaujančių asmenų biografinius duomenis ir veiksmus. Labai daug dėmesio buvo skiriama Sąjūdžio spaudai: KGB vadovybė ragino savo padalinius rinkti informaciją apie Sąjūdžio leidybą (kas leidėjai ir kur leidžiama), o kartu siekė užkirsti kelią pačiam leidybos procesui ir leidinių platinimui. Taip pat buvo duotas nurodymas analizuoti Sąjūdžio spaudą, kad KGB galėtų reaguoti į joje pateikiamą informaciją ir rengti kontrpropagandines akcijas bei taip manipuliuoti siekiant žmonių palaikymo. KGB taip pat duoda nurodymus teisiškai įvertinti spaudos leidinius, jų straipsnius, taip pat įvairius viešus renginius, ieškant preteksto teisinėmis ar neva teisėtomis priemonėmis juos sužlugdyti, užkirsti jiems kelią.

Paskutiniais sovietų režimo metais pasikeitusios sąlygos jau neleido KGB imtis tokių jam įprastų radikalių represinių priemonių kaip atleidimas iš darbo, suėmimas ir pan. KGB perkėlė savo veiklą į viešąją erdvę, į kovą dėl viešosios nuomonės. Sovietų saugumas skelbė spaudoje kompromituojančius, šmeižikiškus straipsnius apie disidentus, pertvarkos metu susikūrusias organizacijas ir jų rengiamas akcijas. Sąjūdžio atstovus šmeižiančių straipsnių pagausėdavo prieš rinkimus, prieš svarbius renginius arba iškart po jų. Kompromitavimo akcijos turėjo padėti KGB kovoti su didėjančia Sąjūdžio įtaka visuomenei. Pavyzdžiui, išrinkus Sąjūdžio Seimo tarybą, buvo įsakyta rinkti jos narius kompromituojančius duomenis, o KGB padaliniams – imtis kontrpropagandinių priemonių prieš Sąjūdžio spaudą, t. y. oficialiojoje tiek respublikinėje, tiek rajoninėje spaudoje pateikti savą istorinių įvykių versiją apie pokario represijas ir partizaninį judėjimą, kuri paneigtų Sąjūdžio skelbiamą informaciją. Taip pat prieš spaudos darbuotojus, viešų renginių, mitingų organizatorius ir toliau buvo pasitelkiamos bauginimo, profilaktikos priemonės bandant tai pateikti kaip smerkiančią pačios visuomenės nuomonę. Kaip ir per visą sovietmetį, taip ir dabar sovietų saugumas prieš režimą nukreipto naujojo judėjimo kilmę siejo su užsieniu (tai buvo laikoma užsienio kišimusi į SSRS vidaus reikalus): neva Vakarų institucijos, atskiri veikėjai inspiravo Sąjūdžio ir kitų visuomeninių judėjimų atsiradimą, padėjo jiems finansiškai ir politiškai. Taigi buvo svarbu trukdyti ryšius su išeivijos organizacijomis ir diskredituoti Vakaruose Lietuvos nepriklausomybės idėją.

1988 m. KGB dokumentai daugiau dėmesio skiria Sąjūdžio, kitų organizacijų ir judėjimų atsiradimo ir veiklos stebėsenai, o štai 1989–1990 m. dokumentai atskleidžia griežtėjančią KGB poziciją, nes juose kalbama jau ne tik apie stebėseną, bet ir apie aktyvią veiklą prieš Sąjūdį. Be to, dokumentai atskleidžia paties KGB pokyčius ir rodo jo reakciją į pasikeitusias sąlygas. Pertvarka ir suvokimas, kad procesai Lietuvoje rutuliojasi komunistų partijai ir KGB nenaudinga linkme, kėlė SSRS vadovams nerimą – tai patvirtina ir struktūriniai KGB vidaus pokyčiai. Buvo kuriamos naujos vidaus struktūros, rengiami mobilizacijos planai, taip pat planai, kaip veikti tam tikromis sąlygomis, buvo vežami iš Lietuvos arba vietoje naikinami dokumentai.

1989 m. pradžioje pradėta rengtis veikti ypatingomis sąlygomis. Lietuvos KGB pirmą kartą buvo paskelbti kovinės parengties mokymai. KGB parengė planą, nurodantį ne tik sukomplektuoti agentų smogikų grupes specialiosioms užduotims vykdyti, bet ir numatyti būdus, kaip sulaikyti „ypač pavojingus“ asmenis ir „antisovietinius elementus“. LSSR KGB pirmininko nurodymu šios „ypatingos operatyvinės priemonės“ pirmiausia turėjo būti įgyvendintos Vilniuje ir Vilniaus rajone. Pagal iš anksto parengtus sąrašus sulaikyti asmenys turėjo būti pristatomi į Lukiškių kalėjimą. Vidaus reikalų ministerija, bendradarbiaudama su KGB, parengė planą kodiniu pavadinimu „Metelj“ (Pūga), kuriame buvo numatyti veiksmai prieš nesankcionuotus mitingus ir pan.

Daug dėmesio buvo skiriama slaptųjų bendradarbių konspiracijai (jiems nebereikėjo rašyti pasižadėjimų), taip pat jiems ketinta daugiau mokėti, kad agentūrinis aparatas išliktų gyvybingas. Bet visos šios priemonės buvo neveiksmingos, nes agentų skaičius mažėjo, o naujų kasmet buvo užverbuojama vis mažiau: 1988 m. – 594, 1989 m. – 358, o 1990 m. – tik 117 asmenys.

KGB siekė užkirsti kelią savo kadriniams darbuotojams kontaktuoti su Sąjūdžio nariais, kad jie neperimtų tautinio išsivadavimo idėjų, buvo abejojama jų idėjine ištikimybe. Šis KGB nerimas buvo ne be pagrindo. „Tiesos“ laikraščio 1989 m. gruodžio 30 d. numeryje buvo paskelbtas 38 KGB karininkų pareiškimas, palaikantis Lietuvos komunistų partijos atskilimą nuo SSKP. Tai KGB vadovybė įvertino kaip akibrokštą ir išdavystę. Šie karininkai buvo pašalinti iš KGB. Buvo imtasi viešųjų ryšių akcijų KGB įvaizdžiui pagerinti. Spaudoje pasipylė KGB pirmininko, kitų pareigūnų interviu, atskleidžiantys jų požiūrį į Lietuvoje vykstančius procesus, pokario represijas ir sovietų saugumo vietą tuose tragiškuose įvykiuose, aiškinantys saugumo funkcijas ir tikslus. Tuo siekta sušvelninti neigiamą požiūrį į save, užsitikrinti saugumą ir tolesnį egzistavimą Lietuvoje, buvo atliekama visuomenės nuomonės apie sovietų saugumą analizė. Nors buvo demonstruojami tam tikri pokyčiai, KGB dokumentuose vartojama su Sąjūdžiu ir kitomis pertvarkos jėgomis susijusi terminija rodo, kad jie ir toliau buvo suvokiami kaip jėga, kelianti grėsmę sovietų santvarkai. Tad su ja reikėjo susidoroti, tą kovą pridengiant teisėtumo širma.

Šie nauji dokumentai internetinėje svetainėje kgbveikla.lt pradėti viešinti gegužės 21 dieną.

KGB ir Sąjūdis - 1988 m. dokumentai

KGB ir Sąjūdis - 1989 m. dokumentai

KGB ir Sąjūdis - 1990 m. dokumentai

Šaltinis: kgbveikla.lt