I. Šimonytė. Sakalo skrydis virš „Snoro“ lizdo(27)

Ponas Sakalas paskelbė savo įžvalgas apie kandidatus į prezidentus. Įžvalgos tradicinės ir tikrai nebūtų vertos atskiro aptarimo, jeigu ne netradicinis autoriaus bandymas pakeliui panagrinėti dar ir kai kuriuos šalies bankininkystės istorijos bei praktikos aspektus bei atlikti lyginamąją analizę.

Šį mėginimą galėtume vertinti kaip gana ambicingą ir jau vien tuo įdomų, tačiau rezultatą, deja, tenka vertinti kaip beviltišką. Štai tas rašinio epizodas, arba, kitaip tariant, pono Sakalo ekspertinis vertinimas, analizė ir nuosprendis (citata netaisyta): „Snoro banko“ bankrotas, kuriam pritarė pati prezidentė. Vietoje to, kad bankas, jį nacionalizavus ir papildžius reikalingomis lėšomis, būtų paverstas valstybiniu- komerciniu, jam buvo paskelbtas bankrotas. Valstybei, banko klientams (ir mums visiems) buvo padaryta kelių milijardų žala, kurios galo dar nesimato.

Latvija panašiu „Parex banko“ atveju nacionalizavo banką ir neskelbė jo bankroto. Bankas kitu pavadinimu sėkmingai veikia ir dabar. Kodėl latviai pasielgė taip išmintingai? Ogi todėl, kad turi mąstantį prezidentą, kuris, nenorėdamas suklysti, pasikliauna specialistų išvadomis, o ne savo visažinyste ir neklystamumu.

Kadangi darbo Finansų ministerijoje metu teko šiuose įvykiuose dalyvauti tiesiogiai, manau, turiu teisę ir net pareigą komentuoti šiuos teiginius, kuriuose esama ne tik nekorektiškų netikslumų, bet ir tiesiog nuokalbų. Ir dar nevykusiai slepiamų pritempinėjimų, kurie ir yra niekas kitas, kaip tik pritempinėjimai.

Pradžiai keli retoriniai klausimai, į kuriuos nesitikiu jokio pono Sakalo atsakymo: 1. Ponas Sakalas teigia, kad latviai neuždarė Parex banko todėl, kad TURI „mąstantį prezidentą.

Nesiginčysiu dėl Latvijos prezidento įvertinimo, galiausiai tai visiškai nesvarbu. Bet kaip čia nepaminėsi, kad Parex krizės metu Latvija turėjo visai KITĄ prezidentą, nei šiuo metu TURI?

Ir ar ponui Sakalui žinoma, kad dabartinio Latvijos prezidento, kuriam, atrodo, ir skiriami šie komplimentai, kadencijos metu Latvija paskelbė Snoro antrinio Krajbanka bankrotą? Kodėl, jeigu jau bankų nacionalizavimas ir gelbėjimas bet kokia kaina yra gėrybė, kaip bando teigti ponas Sakalas, tas mąstantis Prezidentas „ leido “ Krajbankai bankrutuoti, užuot sukūręs dar vieną valstybinį banką?

Būtų turėjęs net dvigubai geriau?

2. Kodėl valstybiniais bankais ir žlungančių bankų gelbėjimu bet kokia kaina, atrodo, įtikėjęs ponas Sakalas savo opuse nemini nieko apie antrą bankrutavusį – Ūkio – banką?

Juk jeigu taip labai reikia, tai galima buvo šitą suvalstybinti, įdrėbti porą milijardų ir pasižaisti į valstybinį banką. Tai būtų kainavę pradžiai bent perpus pigiau nei bandyti gaivinti Snorą , jau nekalbant apie tai, kad paties įvykio laikas buvo nepalyginti ramesnis nei įtemptas dėl problemų euro zonoje 2011 m. ruduo (kiek tai kainuotų ilguoju laikotarpiu, pono Sakalo, atrodo, nedomina, tad nesigilinkime). Visgi valdantieji socialdemokratai ir partneriai išmintingai (juk ponas Sakalas neabejoja jų išmintimi? ) nesiėmė tokios avantiūros ir buvo pasirinktas privataus sektoriaus sprendimas. O blogoji Ūkio banko dalis taip pat bankrutavo.

Taigi, atrodo, kad tik Snoro atvejį ponas Sakalas atmena dėl to, jog būtent aną kartą Vyriausybėje tiesiog buvo ne tie?

3. Mano žiniomis, ponas Sakalas nėra nei bankininkystės, nei finansų ekspertas, anei ekonomistas.

Tad kyla klausimas – kas tie „specialistai, kurių išvadomis pasikliaudamas ponas Sakalas daro šiuos „ kompetentingus “ Parexo ir Snoro palyginimus ir teigia, kad šie atvejai esą panašūs? O jeigu jokių geranoriškų patarėjų „ specialistų “ nėra, tai ar tik ponas Sakalas pats nedaro tos mirštamos nuodėmės, kuria bando kaltinti kitus ir pernelyg nepasikliauja savo visažinyste?

Galima būtų kelti ir daugiau retorinių klausimų, kurie gerai susisieja su nesibaigiančiais bandymais politizuoti Snoro bankrotą, nors jokios politikos ten elementariai nebuvo ir nėra. Visų pirma ponui Sakalui, kaip vienam Nepriklausomybės atkūrimo tėvų, turėtų būti neblogai žinoma, kad prezidento vaidmuo sprendžiant tokio pobūdžio klausimus pagal Konstituciją yra tiesiog joks.

Prezidentas negali nei paskelbti banko bankroto, nei jo sustabdyti, nei skirti lėšų bankui reanimuoti, nei dar ką nors panašaus padaryti ar kaip nors uždrausti ką nors daryti Vyriausybei, veikiančiai pagal įstatymų (šiuo atveju Finansinio tvarumo įstatymo) nubrėžtas ribas. Tad net jeigu Lietuvos prezidentu aptariamu momentu būtų buvęs koks ponas Antonovas, kuris būtų kryžium atsigulęs už Snorą Daukanto aikštėje ir pagrasinęs mane atleisti iš ministro pareigų, tai niekaip nebūtų pakeitę sprendimų logikos, – jeigu bankrotas buvo pigiausias mokesčių mokėtojams sprendimas, tik jis ir galėjo būti pasirinktas.

Neslėpsiu, yra gerai, kai tokios krizės atveju bent vienai iš valdžių nereikia aiškinti, kad mokus bankas nėra toks bankas, kurio kasoje dar yra kažkiek litų mokėti pirmiems atėjusiems. Bet tai tik situaciją lengvinanti, o ne ją lemianti aplinkybė, nes lemia Lietuvos banko ir Vyriausybės sprendimai.

Ponas Sakalas patogiai pamiršta (nes į jo teoriją neįsipaišo) Lietuvos banko ir Vyriausybės pastangas išsaugoti bent dalį Snoro . Juk bankui nebuvo paskelbtas paprasčiausias bankrotas.

Pirma jis buvo perduotas valstybės nuosavybėn, ko tikrai nebūtų daręs joks sveiko proto žmogus, jeigu būtų tiksliai numatęs banko problemų mastą, – kam paskui dar ginčytis su buvusiais akcininkais dėl nacionalizuoto turto vertės? Antra, Vyriausybė skubos tvarka pateikė ir Seimas skubos tvarka priėmė krūvą įstatymų pataisų, kurios sukūrė teisinę infrastruktūrą, reikalingą probleminio banko padalijimui į gerąjį (tad gelbėtiną) ir blogąjį (kuriam lemta būti likviduotam).

Galiausiai paaiškėjo, kad Snoro atveju šių nuostatų įgyvendinimas būtų buvęs tiesiog per brangus mokesčių mokėtojams, nes „gerojo“ verslo perspektyvos buvo labiau nei abejotinos. Tačiau ponas Sakalas nepaneigs, kad jos buvo visai sėkmingai pritaikytos Ūkio banko atveju, tik, matyt, nesugalvoja, dėl ko čia kam papriekaištavus, ir šio atvejo nė nemini, tarsi jo nebūtų.

Galiausiai ponas Sakalas galėtų sekti savo patarimu ir pasikliauti specialistų išvada dėl to, kuo skyrėsi Parex Latvijoje nuo Snoro Lietuvoje. Ne, ne tuo, kad kažkas turėjo laikraščių, kurie kažką ten apie kažką rašė, ne tuo, kad Lietuvoje valdžioje buvo konservatoriai, kurie, anot kai kurių pezėtojų, turi kažkokių specialių nuostatų akcininkų tautybės klausimu.

Skyrėsi tuo, kuo gali skirtis antras pagal dydį šalies bankas, kurio įsipareigojimai kėlė grėsmę ir taip tuo metu krizės krečiamam Latvijos mokėjimų balansui, nuo banko, neturinčio nė vieno iš šių požymių. Latvijos bankų sistema pasižymėjo didele nerezidentų indėlių dalimi, ypač vadinamuosiuose „vietiniuose“ bankuose.

Įtampos 2008 m. rudenį ir su tuo susijęs reikšmingas indėlių nutekėjimas, kur Parex lyderiavo, galėjo lemti rimtas problemas visai Latvijos bankinei sistemai, ir tai tuo metu, kai šalies ekonomika švilpdama ritosi žemyn.

Tad Parexą Latvijos valdžia ėmė ne dėl ypatingo savo apdairumo ar noro turėti valdišką banką, o neturėdama kitos išeities ir norėdama sustabdyti užkratą. Galiu patikinti poną Sakalą, kad tokį banką turėdama Lietuva, deja, irgi būtų gavusi jį girgždančiais dantimis gelbėti.

Nors ir penktas pagal dydį, Snoras buvo mažas bankas, jo tarpbankiniai ryšiai su kitais Lietuvos bankais buvo nuliniai, o ryšys su Lietuva pasireiškė tik sparčiu vietinių indėlių pritraukimu bei mažučiu paskolų portfeliu realiajai Lietuvos ekonomikai. Tad jo bankrotas neturėjo jokio sisteminio poveikio Lietuvos bankams ar ekonomikai, kaip ir Ūkio banko blogosios dalies bankrotas – indėliai bankuose šiandien pasiekę rekordines aukštumas.

Nuo nerezidentų indėlių Lietuvos bankų sistema nėra priklausoma. Dar kartą grįžtu prie Krajbanka: jeigu jau Snoro bankrotas – kažkokios Lietuvos institucijų samodurstvos ir susidorojimo su „ ach, kokiu geru ir mokiu banku “ pavyzdys, tai kodėl tie išmintingieji latviai su mąstančiu prezidentu negelbėjo antrinio banko, kuris turbūt buvo lygiai tiek pat „geras ir mokus“?

Juk vietoj vieno valdiško banko dabar galėtų džiaugtis dviem? Turbūt todėl, kad jo reikšmė bankinei sistemai ir ekonomikai buvo tokia pati kaip Snoro Lietuvoje ir labai skirtinga nuo Parex , tad jo gelbėjimas tiesiog būtų buvęs brangesnis mokesčių mokėtojams nei bankrotas.

Tad, pone Sakalai, Parex atvejis į Snorą „panašus“ tik tuo, kad abu jie buvo bankai ir abu buvo probleminiai. Čia panašumai ir baigiasi.

Beje, jeigu ponas Sakalas domėjosi naujaisiais ES sprendimais, kurių dauguma, beje, buvo sutarti būtent Lietuvos pirmininkavimo ES metu ECOFIN taryboje pirmininkaujant jo partijos kolegai, gal pastebėjo, kad bankų gelbėjimas mokesčių mokėtojų pinigais apskritai nėra šio laikmečio haute couture . Visiškai priešingai.

Valstybių skolos per pastarąją krizę padidėjo dėl dviejų dalykų: ekonomikos sunkmečio ir bankų gelbėjimų. Bankus gelbėti teko ne todėl, kad valstybės labai norėjo valstybinių bankų, o todėl, kad dėl tarpbankinių ryšių vieno banko žlugimas galėjo paskui save nusitempti dar n bankų, o gal net visą šalies bankinę sistemą.

Bet kaina mokesčių mokėtojams už finansų sektoriaus kažkada prisiimtą riziką buvo tiesiog per didelė. Tad visuotinai sutariama, kad naujoji bankų pertvarkymo sistema turi remtis visai kitais principais: bankų gelbėjimo naštą turi prisiimti ne mokesčių mokėtojai, o visų pirma banko akcininkai bei kiti nei smulkūs indėlininkai kreditoriai.

Tik sisteminės reikšmės institucijos, kurių žlugimo kaina didesnė už jų gelbėjimo kainą, būtų „gelbėjamos“, bet ir tai pačios bankų sistemos lėšomis, kurios turėtų būti sukauptos specialiame fonde. O pačių sisteminių institucijų mastus ir keliamą riziką siekiama riboti, net jas skaidant.

Tad, pone Sakalai, Snoro bankrotas visiškai šią naująją ES paradigmą bankų pertvarkymo srityje atitinka. Gal Jūs tikite, kad visas ES institucijas kaip susitarę konsultuoja kokie nemokšos, nesugebantys pasimokyti iš tokio sėkmingo, anot Jūsų, Parexo nacionalizavimo ir diegiantys aikštingos Lietuvos patirtis?

Ar visos jos susirgusios nuo tos pačios visažinystės bacilos?

Beje, Parexo banko atveju, nors gelbėjimas ir buvo pagrįstas banko svarba Latvijos finansų sistemai, ne viskas buvo taip išmintinga, kaip norėtųsi ponui tikėti: banką į lankas nuvairavę akcininkai praktiškai išlipo sausi iš balos, užuot prisiėmę pirmą ir santykinai didžiausią nuostolių smūgį. Jeigu skaičiuodamas Snoro bankroto nuostolius ponas Sakalas įskaičiuoja ir tai, ką veikiausiai prarado jo akcininkai bei didžiąją dalį neapdraustų indėlių banke laikiusios egzotinių jurisdikcijų bendrovės, tai, žinoma, liūdna, kad taip atsitiko, bet niekaip kitaip atsitikti tiesiog negalėjo.

Didesnę pusę mokesčių mokėtojų laikinų išlaidų, kurios pasireiškė kaip Finansų ministerijos suteikta paskola indėlių draudimo kompensacijoms išmokėti, paskolą gavęs IIDF jau yra sugrąžinęs. Toliau vykstant banko turto pardavimui sugrąžins ir daugiau, be to, įmonė ir toliau gauna draudimo įmokas už indėlius.

Jeigu ponas Sakalas mano, kad Parexo atvejis niekam neatnešė jokių nuostolių, tai reikėtų manyti iš naujo, tiesiog šie nuostoliai pasiskirstė kitaip – mokesčių mokėtojams, kurių nuostolių paprastai niekas nemato, kliuvo liūto dalis. Buvo neįmanoma Parexui rasti privatų sprendimą 2008 m. rudenį, kaip ir Snorui būtų neįmanoma buvę jo rasti 2011-aisiais. Tad natūralu, kad traukiamas už ausų bankas kuriam laikui pasilieka valstybės rankose.

Bet tenesižavi ponas Sakalas šiuo „toliaregiškumu“: bankus per krizę turėjo nacionalizuoti ir rekapitalizuoti ne viena šalis, visgi šiems „ valstybiniams “ bankams yra ar bus ieškoma privataus savininko. Latvijos Vyriausybė apie ketinimus privatizuoti Citadelę , beje, taip pat yra paskelbusi viešai ir net pasamdžiusi privatizavimo konsultantus.

Nemato reikalo turėti „valstybinį banką“, nors ir turi. Ir valstybinį banką, ir mąstantį prezidentą.

Tad belieka tikėti, kad rinkėjai bus ne mažiau mąstantys ir rinksis vadovaudamiesi ne pusiau tiesom, pusiau amnezijom, o suprasdami, kur yra tikri, o kur kieno nors susapnuoti kandidatų trūkumai ar privalumai.

simonyte.popo.lt