Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Lawrence Wilkerson – atsargos JAV kariuomenės pulkininkas, 31 metus tarnavęs ginkluotosiose pajėgose, Vietnamo karo veteranas. Jis buvo generolo Colin Powell specialusis padėjėjas šiam vadovaujant JAV Jungtiniam štabų vadų komitetui, o 2002–2005 m., Colin Powell einant JAV valstybės sekretoriaus pareigas, dirbo jo štabo vadovu. Taip pat dirbo Valstybės departamento Politikos planavimo štabe, vadovavo JAV jūrų pėstininkų karo koledžui ir vėliau dėstė nacionalinio saugumo bei viešosios politikos disciplinas.
Su Lawrence Wilkerson kalbasi norvegų politologas Glenn Diesen – Pietryčių Norvegijos universiteto profesorius, tyrinėjantis tarptautinius santykius, geopolitiką, geoekonomiką, Rusijos užsienio politiką ir Eurazijos integracijos procesus.
– Glenn Diesen: Sveiki sugrįžę. Šiandien su mumis – pulkininkas Lawrence Wilkerson, buvęs JAV valstybės sekretoriaus štabo vadovas.
– Lawrence Wilkerson: Aš vis dar esu jo štabo vadovas danguje.
– Glenn Diesen: Taip. Na, žinoma, jis jau miręs...
– Lawrence Wilkerson: Išgirdęs tokią pastabą, jis tikriausiai pasakytų: „O kodėl tu manai, kad aš patekau į dangų?“
– Glenn Diesen: Norėjau paklausti apie karą Ukrainoje. Tiesą sakant, Irano karo beprotybė tam tikra prasme primena karą prieš Rusiją. Irano atveju JAV pradėjo karą, kurio iš tikrųjų neįmanoma laimėti. Sugrįžti prie ankstesnio status quo neįmanoma, o naujasis status quo taip pat nepriimtinas. Tam tikra prasme panašią problemą matome ir NATO tarpininkiniame kare prieš Rusiją. NATO prisidėjo prie šio karo Ukrainoje, tačiau nėra jokio tikrai įtikinamo kelio į pergalę. Kita vertus, NATO šiuo metu negali priimti ir sau nepalankaus rezultato ar nepalankių taikos sąlygų. Taigi kai ką iš to turbūt buvo galima numatyti. Abi šalys yra pasirengusios kovoti, nes abi tai vertina kaip egzistencinę grėsmę. Ką, jūsų nuomone, amerikiečiai ir europiečiai neteisingai suprato apie Rusijos saugumo interesus?
– Lawrence Wilkerson: Aš nemanau, kad jie ką nors suprato neteisingai. Manau, jie viską suprato labai gerai. Kai kalbame apie tokius žmones kaip Victoria Nuland, Kagan ir kiti, jie viską puikiai suprato. Jie tiksliai žinojo, ką daro.
Jie reikšmingai ardė Ukrainą taip, kad Ukraina galiausiai neturėtų kito pasirinkimo, kaip tik susirasti lyderį – ką ji ir padarė. Esu tikras, kad tam tikriausiai padėjo ir CIA. Galiausiai Ukraina pati save padėjo, jei norite, ant aukojimo stalo tam, kad būtų parklupdyta Rusija. Tai buvo visas jų motyvas.
Tai buvo Biden, Blinken – aš juos vadinu „Winken, Blinken and Nod“ – Biden, Blinken, Sullivan ir Nuland tikslas. Tai buvo visų neokonservatorių tikslas. Daugelio tų, kuriuos Doug Macgregor vadina globalistais. Jis mėgsta šias dvi grupes atskirti. Aš paprastai jų neskiriu. Aš juos visus tiesiog vadinu prakeiktais neokonservatoriais.
Ir būtent tuo keliu mes nuėjome. Kaip ką tik sakiau vienam žmogui Maskvoje, būtent šiuo keliu pradėjo eiti Bill Clinton. Bill Clinton – tas kaimo prasčiokas iš Arkanzaso, kuriam apskritai nebuvo ko būti Jungtinių Valstijų prezidentu. Vienintelė priežastis, dėl kurios jis tapo JAV prezidentu, buvo ta, kad George H. W. Bush buvo nekenčiamas. Jo nekentė Izraelio lobistai ir Izraelio vadovybė, nes jis privertė juos įsitraukti į Oslo procesą. Jie laikė tai blogiausiu dalyku, kuris jiems kada nors buvo nutikęs, ir labai bijojo, kad šis procesas gali būti sėkmingas. Jie tą procesą sužlugdė, pirmiausia Ehud Barak kartu su Bill Clinton. George H. W. Bush jiems buvo anatema, todėl jie padėjo išrinkti tą kaimo prasčioką.
Pirmaisiais jo prezidentavimo metais aš dirbau su Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininku Colin Powell ir viską mačiau labai arti. Bill Clinton buvo visiškas naujokas. Baltuosiuose rūmuose vyravo chaosas. Visa jo idėja apie Ameriką buvo tokia – atiduoti ją korporacijoms. Ir jis tai sakė. Kai jis atsikratė „Glass–Steagall“, būtent tai ir padarė. Jis atidavė Ameriką grobuoniškiems korporaciniams interesams.
O tam reikėjo kažkokio plano, kuris svarbiausioms iš tų korporacijų – pagalvokite apie „Lockheed Martin“, RTX, „Raytheon“ ir panašias bendroves – sudarytų geresnes sąlygas pardavinėti savo produkciją. Voilà – jums reikia išplėstos NATO. Ir jūs gaunate išplėstą NATO. William Jefferson Clinton viskas buvo taip paprasta.
Ir tai buvo kvaila. Buvo sulaužyta viskas, ką George H. W. Bush buvo pažadėjęs tokiems žmonėms kaip François Mitterrand, Helmut Kohl, Eduard Shevardnadze, Michailas Gorbačiovas, Margaret Thatcher ir John Major. Viskas buvo sulaužyta. Viskas, ką buvome sukūrę pirmuoju laikotarpiu po tikrojo Sovietų Sąjungos žlugimo, kai Michailas Gorbačiovas buvo beveik plastilinas mūsų rankose, buvo paaukota.
Mes paaukojome tuos velniškai gerus, pozityvius santykius su Rusija. Pirmą kartą atsirado galimybė Rusijai tikrai prasmingai politiškai įsilieti į Europą ir būti jos partnere. Visa tai paaukojome. Tai pradėjo William Jefferson Clinton. Nuo tada, išskyrus nedidelę pertrauką Barack Obama laikais – jis suprato geriau, bet nesivadovavo savo instinktais, – mes taip ir elgėmės.
Štai kodėl turime šį karą. Turime šį karą todėl, kad buvome dviveidžiai niekšai. Buvome apgavikai, melagiai, klastotojai. Naudojomės savo sąjungininkais Europoje. Kūrėme savo sąjungininkus Europoje.
Kitą savaitę Williamsburge skaitysiu pranešimą ir žmonėms papasakosiu konkrečiai, kaip mes pirkome Europos parlamentarus, Europos laikraščius, europiečius, kurie vėliau galėjo tapti tokiais žmonėmis kaip Jens Stoltenberg ir Mark Rutte. Kaip mes pirkome mokyklų sistemas. Kaip mes pirkome ištisas valstybes, kad jos įstotų į NATO.
Visa tai buvo planas. Kiekviena jo dalis buvo įgyvendinta gana gerai. CIA stovėjo viso to priešakyje – labai rimtai stovėjo priešakyje. CIA ir dabar labai aktyviai veikia Ukrainoje. Tikriausiai būtent CIA yra tas instrumentas Ukrainoje, kurio rusai nekenčia labiausiai, nes ji yra svarbi praktiškai viskam, kas ten vyksta. Apie didelę dalį to net Jungtinių Valstijų prezidentas nežino. Šiais laikais mes būtent taip ir veikiame.
Beje, mes vis dar esame Moldovoje. Dabar esame Čečėnijoje. Esame Armėnijoje. Vėl esame Gruzijoje. Kai sakau „mes“, kalbu apie CIA. Ir, žinoma, apie jos pakalikus – SIS, dabar vadinamą MI6, GCHQ, NSA, visus tuos „geruosius vyrukus“, kurie gauna tiek pinigų, kad sunku ir įsivaizduoti, ir leidžia juos slaptoms operacijoms, teršiančioms pasaulį. Dauguma prezidentų ir dauguma Jungtinių Valstijų Kongreso priežiūros komitetų net nežino, ką jie daro. O jeigu žino, tai palaimina jų veiklą – kaip Lindsey Graham.
Galėčiau taip kalbėti dar labai ilgai, tačiau iš esmės mums vadovauja nekompetentingi žmonės, kuriuos žvalgybos tarnybos vedžioja už nosies ir diktuoja, ką jos nori veikti pasaulyje. O jos nori ir toliau uždirbinėti pinigus sau bei teršti viską, ką laiko priešiška JAV interesams.
Prie viso to prisideda ir dar iki galo nesusiformavusi idėja, slypinti už Elbridge Colby ir kitų žmonių siekio atsitraukti, sukurti Vakarų pusrutulio redutą ir galiausiai palikti visus, su kuriais turime kokius nors saugumo susitarimus – Japoniją, Korėją, Europą. Už jų pastangų nugalėti Kiniją slypi būtent tai, nes galiausiai viskas yra apie Kiniją – apie nesustabdomą Kinijos kilimą, kuris vyksta daugiau ar mažiau taikiai, be noro su kuo nors kariauti ir ką nors žudyti.
Jie nori tai sustabdyti. Tai prieštarauja jų interesams. Jie nori ir toliau žudyti, taikyti sankcijas, naudoti hegemoninę imperijos galią. O Kinija sako: ne, ne, ne. Štai dėl ko kyla visos šios problemos.
– Glenn Diesen: O kiek tuo metu, kai jūs dirbote Baltuosiuose rūmuose, pats susidūrėte su tuo, kad žvalgybos tarnybos vykdė savarankišką užsienio politiką?
– Lawrence Wilkerson: Septynias dienas ir septynias naktis buvau Langlyje – pačiame žvėries pilve – ir stebėjau, kaip jie tai daro. Ir aš, kvailys, neturėjau pakankamos profesinės kompetencijos mesti iššūkį George Tenet, John McLaughlin ir daugeliui kitų, įskaitant Jungtinių Valstijų viceprezidentą. Viceprezidentas vienuolika kartų – tai buvo precedento neturintys vizitai – vyko į Langlį tam, kad spaustų žmones ir patrauktų juos į savo pusę. Aš buvau pačiame žvėries pilve. Mačiau tai iš labai arti. Žinau, ką mes darome. Žinau, kaip mes tai darome. Žinau, su kuo mes tai darome.
– Glenn Diesen: XX amžiaus dešimtajame dešimtmetyje daugiau ar mažiau visi žinojo, kad NATO plėtra Rusijoje bus priimta labai nepalankiai. Buvo žmonių, kurie plėtrą rėmė – pavyzdžiui, Madeleine Albright. Jie pripažino: taip, tai atstums rusus. Tačiau jeigu kiltų konfliktas, bent jau NATO jau būtų ten. Tokia buvo logika. Ir buvo žmonių, kurie plėtrai priešinosi, taip pat suprasdami, kad ji atstums Rusiją, tačiau teigdami, kad tai tiesiog neverta tokios kainos. Tačiau bendra daugelio prielaida buvo tokia, kad rusams galbūt tiesiog teks priprasti prie naujo status quo. Bent jau Europoje buvo mąstoma taip: mes palaipsniui plėsime NATO Rusijos sienų link, o jie neturės kito pasirinkimo. Jiems teks susitaikyti su nauju status quo. Tas pats buvo ir su priešraketine gynyba. Plėsime ją palaipsniui. Pradėsime nuo dešimties perėmimo raketų, vėliau sistemą vis didinsime. Jiems teks priprasti prie naujo status quo. Jie nieko negalės padaryti. O jeigu triukšmaus, tai tik patys sau pakenks. Tuo pat metu per spalvotąsias revoliucijas palaipsniui nuversime jų valdžią. Ir vėl prielaida buvo tokia: jie nieko negali padaryti. Todėl jų pačių interesas – tiesiog prisitaikyti prie naujo, jiems nepalankaus status quo. Dabar Rusija įrodė, kad ši hipotezė buvo visiškai klaidinga. Ar apskritai egzistavo realus būdas plėsti NATO taip, kad galų gale nebūtų išprovokuotas šis konfliktas?
– Lawrence Wilkerson: Ne, bent jau sprendžiant iš pokalbių, kuriuose dalyvavo Colin Powell, Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas, atskirų JAV ginkluotųjų pajėgų rūšių vadai, Jungtinių Valstijų prezidentas ir gynybos sekretorius, kuris tuo metu buvo Dick Cheney. Bent tuose pokalbiuose tokios galimybės nebuvo.
Kalbėjome apie mūsų duotus pažadus ir sudarytus susitarimus. George H. W. Bush buvo senosios mokyklos džentelmenas, žmogus, kuris manė, kad duotas žodis jį įpareigoja. Nebuvo jokio ketinimo vėl paversti Rusiją priešu. Priešingai – buvo ketinama pasinaudoti Vokietijos susivienijimu, jos pasilikimu NATO ir viskuo, ką tai reiškė.
Labiausiai dėl to nerimavo Helmut Kohl, nes jis intuityviai suprato, ką tai reikš Rusijai. Jį ramino Eduard Shevardnadze, Michailas Gorbačiovas, Jim Baker, George H. W. Bush ir tokie žmonės kaip François Mitterrand: tai bus nauja Europa.
Mūsų planas turėjo tris atramas. Pirmoji buvo Europos saugumo tapatybė – 30 tūkstančių karių Europos brigada, skirta išimtinai Europos reikmėms. Pagalvokite apie tai, kas vėliau vyko Balkanuose, apie UNPROFOR, buvusią Jugoslaviją ir panašius dalykus. Tai buvo pirmoji dalis.
Antroji – aiškus kelias Rusijai tapti politinės organizacijos nare, o vėliau galbūt, jeigu ji pati ir kitos Aljanso šalys sutiktų, ir karinės organizacijos nare. Trečioji – visiškai nauja Europos saugumo architektūra, kurios pagrindinis ramstis būtų ta Europos saugumo tapatybė. Visiškai nauja architektūra Vakarų ir Rytų Europai. O Rytų Europa čia apėmė ir Rusiją – bent jau iki Uralo. Toks buvo planas. Mes prie jo dirbome Jungtiniame štabe.
Ir visa tai sulaužėme. Visa tai sulaužėme tą akimirką, kai tas Arkanzaso kaimo prasčiokas, nuo karinės tarnybos išsisukęs ir moteris vaikęsis gubernatorius, Izraeliui padedant, išstūmė George H. W. Bush ir pateko į Baltuosius rūmus.
Vienas pirmųjų jo žingsnių dar laikotarpiu tarp išrinkimo ir inauguracijos – viešbučio verandoje, su cigarais – buvo pasakyti Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkui generolui Colin Powell: „Jūs įgyvendinsite mano rinkimų pažadą leisti gėjams atvirai tarnauti Jungtinių Valstijų ginkluotosiose pajėgose.“
Colin Powell paklausė: „Ar jūs kalbėjote su Kongresu?“ Prezidentas atsakė: „Man nereikia kalbėtis su Kongresu. Jūs tai įgyvendinsite. Supratote?“ Colin Powell atsakė: „Taip, pone prezidente. Supratau.“
Tada Bill Clinton buvo inauguruotas. Po savaitės jis paklausė, kaip sekasi. Colin Powell teko pasakyti: „Ką tik baigiau pokalbį su Senato Ginkluotųjų pajėgų komiteto pirmininku Sam Nunn. Žinote, ką jis man pasakė, pone prezidente? Tik per mano lavoną gėjai atvirai tarnaus JAV ginkluotosiose pajėgose.“
Bill Clinton atsakė: „Bet jis man neskambino.“ Sam Nunn jam paskambino ir pasakė tą patį. Tada šis naujokas prezidentas paskambino Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkui: „Prašau, ištraukite mane iš šitos padėties, pone pirmininke. Prašau, ištraukite mane iš jos.“
Taigi šešias savaites sunkiai dirbome kurdami „Don’t Ask, Don’t Tell“ – „Neklausk, nesakyk“ – politiką. Tai buvo geriausias kompromisas, kurį sugebėjome sugalvoti, ir būtent jį įgyvendinome. Štai koks kvailas šis žmogus buvo, ypač pirmaisiais prezidentavimo metais.
Ir tada viskas įsibėgėjo. Pradėjome visais įmanomais būdais stumti Rusiją nuo savęs. Privačiai pradėjome vadinti Borisą Jelciną kaimo prasčioku, girtuokliu ir visaip kitaip. Į valdžią vėl masiškai įsileidome tuos žmones – neokonservatorius – ir jie pradėjo viskam vadovauti.
Barack Obama laikais buvo nedidelė pertrauka. Manau, jis suprato, kad taip elgtis neturėtume, tačiau šiam klausimui neturėjo daug laiko. Todėl kartais tik pasakydavo tokius dalykus kaip: „Įtraukti Ukrainą į NATO būtų kvailiausias dalykas pasaulyje.“ Ir iš tiesų būtų. Bet jam reikėjo tvarkytis ir su kitais žmonėmis.
Kai jis nusileido dėl branduolinės laikysenos, tapo visiškai aišku, kad prezidento pareigose jis nėra labai stiprus žmogus. Jis buvo iškalbingas, net labai iškalbingas, tačiau ne itin galingas. Jis nemokėjo naudotis Kongresu. Nemokėjo daryti tokių dalykų, kokius, pavyzdžiui, pirmąją kadenciją darė Ronald Reagan arba savo kadencijų metu Franklin D. Roosevelt. Žinoma, Franklin D. Roosevelt papildomą impulsą suteikė karas.
Mes neturėjome gero vyriausiojo kariuomenės vado nuo George H. W. Bush laikų. Visi vėlesni prezidentai vienaip ar kitaip ėjo kartu su ta grupe, kuri nori Rusijos kaip priešo. Kai kurie – nenoriai. Joe Biden – su didžiausiu malonumu iki pat galo.
Galite sakyti, kad tai rusofobija, neapykanta Rusijai, Šaltojo karo liekana ar kad visa tai susiję su ekonomika. Visa tai iš dalies yra tiesa. Tačiau svarbiausia tai, kad mes tiesiog norime nuversti Vladimirą Putiną, jo atsikratyti ir pašalinti Rusiją iš žaidimo, kad galėtume pereiti prie tikrosios problemos – Pekino.
– Glenn Diesen: Tačiau europiečiai, atrodo, bent iki 2008 metų tam tikru mastu priešinosi. Vėliau, manau, jie pradėjo rikiuotis į vieną liniją, o po 2014 metų...
– Lawrence Wilkerson: Taip. Manau, būtent 2014-ieji čia buvo esminiai. Neseniai vėl klausiausi Angela Merkel. Ji kalbėjo apie tai ir nė kiek nepakeitė savo ankstesnių žodžių. Tiesą sakant, šįkart jie skambėjo net dar labiau pribloškiamai: „Mes panaudojome tą laiką persiginkluoti ir atkurti savo pajėgumus. Mes nė neketinome laikytis susitarimo.“
Ir klausiausi Alice Elisabeth Weidel Vokietijos parlamente – manau, taip tariama jos pavardė – kai šalia sėdėjo Friedrich Merz, o ji tiesiog negailestingai jį daužė. Pagalvojau: štai būsimoji Vokietijos kanclerė.
Kad ir ką Friedrich Merz darytų, kad ir ką Vokietijos įtakingieji – o iš tiesų tai „BlackRock“ – nuspręstų prieš ją daryti, kad ir kokį Vokietijos politinės sistemos svorį prieš ją mestų, ji juos sutriuškins, nes yra už juos protingesnė.
Dabar Vokietijoje net galime sulaukti pilietinio karo. Turiu omenyje, kad kalbama apie įvairiausius dalykus, pavyzdžiui, draudimą Vokietijos pajėgoms judėti į tą teritoriją, nes jos gali būti išdavikės. Vokietija dabar turi bėdų. Didelių bėdų.
Ir Friedrich Merz bei jo kompanija net nenori pripažinti, ką padarė su „Nord Stream“, ką jie padarė Vokietijai. Nes jie leido tam įvykti. Jie leido tam įvykti.
– Glenn Diesen: Šiandien mačiau interviu su Friedrich Merz. Žurnalistas jam pasakė: „Vienas iš penkių vokiečių dabar norėtų išvykti iš šalies.“ Jo reakcija buvo tokia paniekinama: „Na, o kur jūs važiuosite? Kur jau ten taip puiku?“
– Lawrence Wilkerson: Jis tipiškas korporacijos vadovas. Tipiškas korporacijos vadovas šiame grobuoniško kapitalizmo pasaulyje, kurį mes – Jungtinės Amerikos Valstijos – sukūrėme ir dabar bandome valdyti. Grobuoniškas kapitalizmas. Štai kuo mes skiriamės nuo Kinijos.
Galite sakyti: gerai, tai Deng Xiaoping, tai kapitalizmas su komunistiniais bruožais. Bet tai kapitalizmas su priežiūra. Tai kapitalizmas su vystymosi modeliu, kuriame atsižvelgiama į visus žmones. Jis nėra tobulas, tačiau jis yra tiek geresnis už tai, ką siūlome mes ir ką siūlo Europos Sąjunga, kad pasaulis bunda.
Sėdžiu čia ir žiūriu, kiek konferencijų šiuo metu vyksta. Apie tai buvo pranešta šį rytą. Jos vyksta Vladivostoke, Sankt Peterburge, visame pasaulyje. Jos vyks Indijoje. Jos vyksta Pekine.
Visi šie žmonės susitinka spręsti dėl naujų valiutų sistemų, dėl to, kaip jie integruosis į Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją, BRICS arba abi šias struktūras, kaip kurs naujas valiutų ir atsiskaitymų sistemas. Japonai dalyvauja daugelyje šių konferencijų.
To neįmanoma išsigalvoti, Glenn. Pasaulis keičiasi tokiu dinamiškumu, greičiu ir veržlumu, kokio niekada nemaniau išvysiąs. Tai vyksta daug greičiau negu ankstesni galios persiskirstymai tarp Rytų ir Vakarų. Galia grįžta į Rytus.
Net „National Geographic“ dabar turi didžiulį reportažą apie Centrinę Aziją. Skaitai jį – įprastas „National Geographic“, daug gražių fotografijų. Tačiau iš esmės jis parodo, kur šiandien pasaulyje vyksta gyviausi procesai. Jie vyksta Uzbekistane. Jie vyksta visoje Centrinėje Azijoje, tuose garsiuose miestuose, kurių istorija siekia daugybę šimtmečių.
Net ir žvelgiant į jų sovietinį palikimą, kai kurie seni sovietiniai valstybiniai pastatai dabar paverčiami vietomis, kur žmonės gali nueiti pavalgyti geriausio pasaulyje maisto, išgerti geriausių gėrimų, patirti geriausių įspūdžių, o tarp miestų važinėti greitaisiais traukiniais ir taip toliau.
Šis „National Geographic“ straipsnis turėtų būti privalomas kiekvienam Donald Trump administracijos nariui. Bičiuliai, ar jūs suvokiate, kad būtent čia dabar vyksta svarbiausi dalykai?
– Glenn Diesen: Taip. Žinoma, jiems dar reikia labai daug ką koordinuoti. Manau, būtent todėl dabar vyksta Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos susitikimas, paskui bus BRICS, vyksta visi šie dvišaliai susitarimai. Jie turi išspręsti, kaip stiprinti bendradarbiavimą tarp skirtingų technologijų centrų ir technologijų pramonės šakų. Reikia integruoti tiekimo grandines. Jie kuria naujus fizinius transporto koridorius ir skaitmeninius koridorius. Kuria naujus bankus, valiutas, mokėjimų sistemas. Koordinuoti reikia milžinišką kiekį dalykų.
– Lawrence Wilkerson: Taip. Ir labai iškalbinga tiesiog pažiūrėti, kas ten dalyvauja. Ten japonai, indoneziečiai, vietnamiečiai. Turiu omenyje kai kurias versliausias ir kapitalistiškiausias pasaulio valstybes – tas, kurios kapitalizmą vykdo teisingai ar bent jau beveik teisingai. Viskas parašyta didžiulėmis raidėmis. Jie visi ten. Tai veikia kaip magnetas. Jie ten bus, nes žino, kad būtent ten geriausiai tenkinami jų interesai.
– Glenn Diesen: O tada persijungiau į G20 ir matau Vokietijos vicekanclerį, kalbantį apie tai, kokią didžiulę diplomatinę pergalę jie pasiekė, nes sugebėjo nusifotografuoti grupinėje nuotraukoje be Rusijos atstovo. Ir pagalvojau: ar dabar tai yra mūsų diplomatija? Juk europiečiai daugiau ar mažiau sukūrė moderniąją diplomatiją po Vestfalijos taikos. O dabar padėtis gana liūdna. Mes deindustrializuojame savo ekonomiką, kriminalizuojame diplomatiją. Militarizmas dabar tampa Europos pasididžiavimu, jaudinamasi dėl to, kaip Europa vėl taps didinga. Jie juk tikrai turi suvokti, kad eina klaidingu keliu. Tačiau kurso korekcijos nėra.
– Lawrence Wilkerson: Tam reikės naujos lyderystės. Manau, Alice Weidel ją įkūnija. Ji ne tik labai ryški asmenybė, bet ir nepaprastai dinamiška. Tai buvo pirmas kartas, kai klausiau jos kalbant taip ilgai – turbūt apie 45 minutes. Friedrich Merz sėdėjo čia pat. Jo veido išraiška buvo būtent tokia, kaip sakote jūs: „O Dieve. Sėskis. Ding iš čia, moterie. Tu nesi Vokietijos ateitis.“
Bičiuli, tu neklausai, jeigu negirdi. Bet tai labai būdinga tam „BlackRock“ mentalitetui. Jie neklauso, negirdi ir nepriima žinutės bei nieko nedaro su problemomis, apie kurias ta žinutė perspėja. Jie tiesiog toliau eina tuo pačiu keliu: pelnas, dar daugiau pelno ir dar daugiau pelno. Ir dar didesnė to pelno dalis sau.
Man asmeniškai šie žmonės daugeliu požiūrių yra neteisingoje istorijos pusėje. Jie yra neteisingoje istorijos pusėje. Ir jaučiu tikrą skausmą, nes žinau, kas padėjo jiems ten atsidurti. Mes.
Mes pavertėme liberaliąją demokratiją ginklu. Mes pavertėme ginklu ir neįtikėtiną savo žvalgybos tarnybų mastą, plotį ir gylį. Šiandien jos tapo dominuojančia mūsų valdžios dalimi – nuo NSA iki CIA, GCHQ, SIS ir kitų. Jos visos vienodos. Ir jų veiklos paskirtis tapo priešinga tikriesiems mūsų interesams.
Jie mirtinai bijo Kinijos. Jie beprotiškai bijo Kinijos. Jie bijo ir Rusijos, bet Kinija yra tikrasis milžinas, kurio jie bijo. Ir tai net juokinga, nes Kinija iš tikrųjų neturi tokio žvalgybos aparato, kokį turime mes, britai, prancūzai, vokiečiai ar Izraelis. Neturi, nes jie nemano, kad jiems reikia tokio aparato.
Jų žvalgyba iš esmės skirta tam, ką galima pavadinti praktiškai pritaikoma strategine įžvalga. Kitaip tariant: kas vyksta pasaulyje? Kas yra pagrindinis veikėjas? Kaip tai, kas vyksta, mus paveiks – neigiamai, neutraliai ar teigiamai? Iš esmės tai ir yra svarbiausia, į ką jie žiūri.
Jie nesėdi ir neklausia, kokia yra to ar kito priešininko branduolinio smūgio galia. Taip, jie turi karinės žvalgybos padalinį, kuris nagrinėja ir tokius dalykus, tačiau tai nėra pagrindinis jų nacionalinės žvalgybos uždavinys. Mes esame vieninteliai žmonės pasaulyje, kurie savo nacionalinę žvalgybą formuoja pagal klausimą: „Kaip mes galime tave nužudyti arba pritaikyti tau sankcijas?“
– Glenn Diesen: Atsižvelgiant į tai, kad mėginimas plėsti NATO – arba, jeigu ne priimti Ukrainą tiesiai į NATO, tai bent įtraukti ją į NATO orbitą – prisidėjo prie šio karo išprovokavimo, visa tai atspindi ir platesnį po Šaltojo karo egzistavusį tikslą. Tai buvo siekis organizuoti Europą aplink NATO ir Europos Sąjungą – dvi kolektyvinės hegemonijos atramas, kurios išstumtų Rusiją iš Europos. Tačiau karas klostosi ne taip, kaip tikėjomės. Mes pralaimime Ukrainos karą. Ką tai, jūsų nuomone, reiškia NATO ir Europos Sąjungos ateičiai? Kaip jas paveiks dabartinė karo kryptis?
– Lawrence Wilkerson: Manau, NATO baigta. Ji dar kurį laiką gyvuos iš inercijos, bet, mano nuomone, ji baigta. O ši Elbridge Colby idėja, kad mes sukursime Vakarų pusrutulio redutą, iš esmės būtent apie tai ir yra – branduoliniais ginklais paremtą redutą.
„Redutas“ – karinis terminas. Jis turbūt atsirado dar pačioje pradžioje, kai žmonės ėmė statyti fortus ir panašius dalykus. Būtent apie tai kalbame. Kalbame apie Vakarų pusrutulį, kurį visiškai dominuotume nuo Argentinos iki Kanados. Kol kas tai sekasi ne itin gerai.
Ir virš jo pastatysime savo branduolinį skydą. Tačiau tai bus ne vien skydas. Mes svarstysime ir galimybę tuos ginklus panaudoti. Tai svarbi Elbridge Colby darbotvarkės dalis. Jonathan [pavardė įraše neaiški], pavyzdžiui, tai irgi svarbi darbotvarkės dalis.
Šie žmonės nori dominuoti ten, kur, jų manymu, dar gali dominuoti. O jų nuomone, dar galime dominuoti savo pusrutulyje. Žinoma, didžioji išimtis šiuo metu yra Brazilija.
Todėl viena pagrindinių Marco Rubio užduočių dabar – suburti tuos į nacius panašius lyderius Paragvajuje, Argentinoje ir kitur Pietų Amerikoje. Grąžinti Jair Bolsonaro į valdžią Brazilijoje. Atsikratyti Lula. Tai viena svarbiausių jo užduočių – greta Venesuelos naftos valdymo, su kuriuo jam kol kas nelabai sekasi, ir Kubos perėmimo.
Kita Marco Rubio užduotis – suorganizuoti Lula nuvertimą Pietų Amerikoje. Tada, kaip mes įsivaizduojame, galėsime daug visapusiškiau ir sau palankiau tvarkytis su Pietų Amerika. Bet ir tai nesibaigs labai gerai. Nemanau, kad rezultatas bus nors kiek panašus į tai, ką Marco Rubio įsivaizduoja.
Štai su kuo jis dabar susidūrė. Man sakė labai kompetentingas šaltinis, kad beveik kiekviena, jeigu ne absoliučiai kiekviena, didžioji pasaulio naftos bendrovė Marco Rubio iš esmės pasakė: „Eikite velniop.“
Reikia mažiausiai 100 milijardų dolerių, kad Venesuelos naftos sektorius vėl pasiektų tokią būklę, kai naftą ekonomiškai apsimokėtų išgauti, ją ekonomiškai apsimokėtų perdirbti ir po to ekonomiškai apsimokėtų platinti po pasaulį. Niekas nenori prie to liestis.
Todėl jis neranda nė vienos didžiosios bendrovės, kuri ateitų ir padarytų tai, ko Donald Trump nori iš Venesuelos naftos. O jis iš esmės nori ją gauti ir tuoj pat panaudoti milžiniškam spaudimui Jungtinėms Valstijoms sumažinti, nes dar po 30–45 dienų, jeigu viskas taip tęsis, nebeturėsime nei dyzelino, nei reaktyvinio kuro.
– Glenn Diesen: Be to, jeigu būtumėte investuotojas Venesueloje, turėtumėte tikėti, kad ši kolonijinio valdymo sistema išliks politiškai stabili.
– Lawrence Wilkerson: Taip.
– Glenn Diesen: Kad toks režimas iš esmės sugebės išsilaikyti.
– Lawrence Wilkerson: Būtent. Kaip ir sakėte, mes tempiame tą pasaulio dalį – tą savo redutą – atgal į praeitį. Mes būsime kolonijiniai šeimininkai, o jie bus vergai.
– Glenn Diesen: Tam tikrą logiką čia galima įžvelgti. Jeigu vienpolis pasaulis baigiasi arba jau baigėsi ir Jungtinės Valstijos nebegali dominuoti kiekviename pasaulio kampelyje, akivaizdu, kad Europa nebėra prioritetas. Taigi NATO mirs. JAV tam tikru mastu atsitrauks ir bent jau stengsis dominuoti savo pačių „kieme“, o kartu persikels į Rytų Aziją konfrontuoti su Kinija. Tačiau tai nėra praeitis. Šalys nebenori būti dominuojamos. Todėl Pietų Korėja ir Japonija dabar labai sparčiai iš naujo vertina savo padėtį.
– Lawrence Wilkerson: Kurį laiką jos nenorėjo to daryti, nes su Šiaurės Korėja mes taip smarkiai viską suknisome ir leidome jai sukurti branduolinius ginklus. Daugelis žmonių to nesupranta. Per šešiašales derybas aš tai mačiau labai aiškiai. Japonai buvo labiau susirūpinę negu korėjiečiai.
Korėjiečiai gyvena visai šalia Kim Jong-un režimo Pchenjane. Kai kalbėjome apie galimybę, kad Šiaurės Korėja gaus branduolinius ginklus, jie nebuvo taip sunerimę kaip japonai. Kai Šiaurės Korėja juos gavo, japonai buvo tiesiog apimti panikos. Korėjiečiai reagavo daug ramiau: „Mes žinome, ką turime pusiasalyje – ir JAV paramos prasme, ir to, ką patys galime padaryti, prasme. Mes ne taip jau labai bijome.“
Dabar jų nuomonė šiek tiek pasikeitė. Konservatyvusis Korėjos politinės sistemos sparnas svarsto galimybę sukurti savo sistemą, kuri padarytų juos latentiniu branduoliniu pajėgumu – panašiai kaip Japoniją. Tačiau japonai vis dar labai dėl to nerimauja.
Vienas Azijos tyrinėtojas neseniai parašė maždaug taip: „Ukraina lojo ant Rusijos – pažiūrėkite, ką gavo. Japonija lojo ant Kinijos – pažiūrėkite, ką gavo.“
Japonijos padėtis smunka ir pirmą kartą moderniojoje Japonijos istorijoje jos ekonominė perspektyva neatrodo labai gerai, nes Kinija, atsakydama Japonijai, pritaikė daugybę muitų. Taigi kas privertė šunis loti Ukrainoje ir Japonijoje? Aš jums pasakysiu, kas juos privertė loti – Jungtinės Amerikos Valstijos.
Kaip, jūsų manymu, japonai ir kiti elgsis, kai suvoks, kas jiems nutiko? Japonai ir korėjiečiai juda gana protingai. Manau, jie jau ieško alternatyvų. Jie jau svarsto tam tikrus saugumo santykius – tikriausiai su Kinija, galbūt ir su Rusija.
Žvelgdami toliau į ateitį, jie svarsto ir galimybę daug labiau patys pasirūpinti savo gynyba – galbūt net sukurti branduolinių ginklų kompleksą. Nežinau, ar taip toli bus nueita greitai. Bet žinau viena – jie mumis nebepasitiki.
Šią savaitę Vašingtono centre kalbėsiu japonų profesorių grupei. Formali priežastis ta, kad jie atsiveža savo studentus ir nori, kad jiems paskaityčiau paskaitą apie idėją, jog Kinija yra viso šio pasaulyje vykstančio judėjimo centre.
Ilgai kalbėjausi su pora japonų profesorių, kuriems daugiau kaip aštuoniasdešimt. Japonijoje šiais laikais tai gana įprasta. Jie nelabai tiki žinute, kurią ketinu perduoti. Bet pasakiau jiems: „Leiskite savo studentams patiems nuspręsti, ką jie mano apie tai, ką sakau. Tegul užduoda gerus klausimus.“
Manau, tai bus įdomios kelios valandos Vašingtono viešbutyje. Jau seniai nekalbėjau su japonų studentais. Taigi bendravimas su 20, 21, 22 metų Japonijos universitetų studentais man bus gera patirtis, nes jau kurį laiką nebuvau su ta karta tiesiogiai susijęs.
Bet žinau, kad Japonijoje dabar daug nerimo – dėl saugumo santykių, dėl Vašingtono patikimumo, dėl Vašingtono melo, dėl Vašingtono apgaulės. Donald Trump padarė realios žalos mūsų santykiams.
Kita vertus, kartais pagalvoju: gal nebūtinai blogai, kad viską darome daug greičiau, negu tai būtų vykę kitu atveju. Gal mažiau žmonių dar ilgai kabės įsikibę nagais ir bandys išsaugoti senąjį pasaulį. Gal mes viską padarysime labai greitai. Gal tai padarysime vadovaujami idioto, bet vis tiek padarysime.
Nežinau. Mano jausmai dėl dabartinės situacijos prieštaringi, nes matau tiek daug neišmanymo pačiuose svarbiausiuose JAV valdžios centruose, ypač Kongrese. Kongresas taip stipriai atsilieka nuo viso šio proceso, nors jo vaidmuo yra esminis. Jie nesupranta. Nesuvokia, kas vyksta. O labai svarbu, kad suvoktų, nes kai pagaliau rimtai pradėsime su tuo tvarkytis, mums reikės atitinkamų teisės aktų.
Aš šį pasaulį vadinu ne daugiapoliu, o daugiamazgiu. Šį terminą perėmiau iš Chas Freeman ir manau, kad jis teisus. Poliai stovi – viename ar kitame gale kažkas kyšo. O mazgai tarsi plūduriuoja. Galia kaupiasi jiems judant vienam tarp kito, susijungiant arba atsitraukiant. Dabar vyksta labai daug tokių susijungimų.
Štai aš net dabar turiu tai ekrane – susitikimas po susitikimo po susitikimo. Ir praktiškai visi, kas šiandien pasaulyje svarbūs – kalbu apie maždaug du trečdalius pasaulio, turinčius du trečdalius pasaulio BVP ir beveik du trečdalius jo gyventojų, – yra ten. Visi kalbasi. Visi sėda prie vieno stalo. Ir kalba apie alternatyvias valiutas, alternatyvas SWIFT, alternatyvas visai vadinamajai „taisyklėmis grindžiamai tarptautinei tvarkai“.
Ir jie teisingai tai daro, nes šiuo metu mes esame visiška nesėkmė. Nėra jokios priežasties, kodėl jų laivai turėtų skęsti kartu su mūsų laivu. Ir jie pradeda tai suprasti.
– Glenn Diesen: Taip, dabar matome diskusijas, kaip prisitaikyti prie šio pohegemoninio pasaulio. Matome jūsų minėtus procesus. Tam tikru mastu tai vyksta ir Persijos įlankos valstybėse. Bent jau man teko girdėti, kad jos diskutuoja, kaip regionas atrodys po šio karo. Ir jos taip pat savotiškai panikuoja.
– Lawrence Wilkerson: Taip. Joms tai dar skubiau. Labai skubu.
– Glenn Diesen: Bet kaip jūs sakote apie Pietų Korėją ir Japoniją, iš esmės yra du variantai. Arba jos apsiginkluoja iki dantų ir pačios rūpinasi savo saugumu, arba prisitaiko prie regioninio galios pasiskirstymo ir naujos tikrovės. Negalima tiesiog sukurti aljansų sistemos prieš Kiniją. Reikia atsižvelgti į visų didžiųjų valstybių saugumo interesus. Būtent tai buvo visų šių aljansų sistemų problema. Artimuosiuose Rytuose jos neatsižvelgia į Irano saugumo interesus. Priešingai – pats aljansas nukreiptas prieš Iraną. Tą patį matome Azijoje. Ir Europoje. Mes sukūrėme Europą, kurioje vienintelė šalis, kuri esą neturėtų būti žemyno dalimi, yra didžiausia šalis tame žemyne. Ir paskui kažkodėl visi nustebome, kad viskas baigėsi taip. Dabar europiečiai taip pat pradeda suvokti, kad ateityje JAV greičiausiai nebebus. Arba dėl galimybių stokos, arba dėl politinių ketinimų jos pasitrauks. Tačiau jų siūlomas sprendimas dabar yra maždaug toks: gerai, sukurkime naują NATO be Jungtinių Valstijų. Bet jie iš tikrųjų neturi tam pinigų. O neturėdami pinigų jie ne tik nesugebės pakankamai apsiginkluoti. Be tam reikalingos geoekonomikos pradės byrėti ir jų vienybė. Be JAV, mano nuomone, nebeliks ir to savotiško taikdario, kuris laikė europiečius kartu. Todėl manau, kad vos šis karas baigsis, jie pradės tarpusavyje bartis. Šiuo metu neapykanta Rusijai, atrodo, yra vienintelis dalykas, kuris juos vienija.
– Lawrence Wilkerson: Tai viena iš priežasčių, kodėl jie išsigandę. Manau, jie bijo todėl, kad žino tai, ką ką tik pasakėte. Jie tai žino. Todėl tai yra vieninteliai klijai, kuriuos jie turi. Jie privalo jų laikytis ir laikysis iki pat karčios pabaigos, nes tai yra egzistencinis klausimas ir Europos Sąjungai, ir NATO.
Liūdniausia, kad jie laikosi įsikibę kažko, kas jau mirę. Abiem atvejais jie kabinasi į lavoną. Naujoji Europos valstybių lyderystė turės pasirinkti vieną iš dviejų kelių.
Arba pripažins šią tikrovę ir prie jos prisitaikys – o tai reikš tiesioginį, atvirą ir rimtą bendravimą su Kinija ir Rusija. Arba ims dėl to kovoti tarpusavyje. Ir tada grįšime į XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio Europą. Tai nebūtų protingas pasirinkimas.
– Glenn Diesen: Norėčiau, kad Europos lyderiai prisijungtų prie kitų Rytų valstybių, atsisėstų prie vieno stalo ir diskutuotų, kaip pertvarkyti geoekonomiką, politiką ir saugumą atsižvelgiant į visiškai kitokį galios pasiskirstymą. Tačiau mūsų žiniasklaida šių susitikimų beveik net nemini. O kai mini, dažniausiai pateikia juos maždaug taip: „Tai antivakarietiškas susitikimas. Tai rodo grėsmę, todėl turime apsiginkluoti.“ Tokia logika. Tačiau didelė dalis mūsų elito taip įprato mąstyti nulinės sumos žaidimo kategorijomis: jeigu kažkas laimi, tu privalai pralaimėti.
– Lawrence Wilkerson: O Kinijos modelis sako ką kita. Tai, ką Wang Yi ir tam tikru mastu Sergejus Lavrovas jau kurį laiką sako, yra: „Tai nėra nulinės sumos žaidimas. Mes visi galime dalyvauti. Mes visi galime tuo dalytis. Mes visi galime būti sėkmingi.“
Jūs net patys nebetikite savo sistema. Amerika, jūs patys užteršėte savo sistemą. Ji dabar taip žiauriai išsiderinusi, kad mažiau nei vienas procentas jūsų šalies gyventojų valdo 60 procentų jos turto. Jūs visiškai neprisitaikę prie šio naujo pasaulio. Mes jūsų nemėgstame. Arba pasikeiskite, arba pasitraukite.
Iš esmės būtent tokia žinutė dabar siunčiama. Gal ne visada aiškiai suformuluota, bet ji siunčiama. O tokie žmonės kaip Elbridge Colby, Pete Hegseth ir kiti tą žinutę išgirsta ir atsako: „Nė už ką. Mes jus bombarduosime ir smaugsime sankcijomis tol, kol paskutinis iš mūsų išleis paskutinį atodūsį.“ Tai neveiks.
– Glenn Diesen: Manau, kad ši nulinės sumos žaidimo prielaida yra gana dažnas Vestfalijos sistemos aiškinimas Vakaruose. Esą kai yra daug valstybių, konkuruojančių dėl saugumo, turi prasidėti savotiški „Sostų karai“ – perpjauk kitam gerklę, kol jis neperpjovė tavosios. Tačiau Vestfalijos sistemos idėja iš esmės buvo kita. Visi gali turėti saugumą, jeigu kartu valdome jėgų pusiausvyrą, jeigu sugebame pastatyti save į priešininko vietą. Deriname interesus ten, kur tai įmanoma, o ten, kur neįmanoma, valdome konkurenciją. Tačiau kai diplomatiją kriminalizuoji, visa tai tiesiog išmeti pro langą.
– Lawrence Wilkerson: Pasamdysiu jus savo valstybės sekretoriumi.
– Glenn Diesen: Sutinku. Dabar Europoje, atrodo, tikima, kad jeigu pavyktų Jungtines Valstijas giliau įtraukti į karą su Rusija, nutiktų du dalykai. Pirma, rusus būtų galima nugalėti. Antra, būtų galima atgaivinti NATO reikšmę. Tai Europai vėl suteiktų aiškų politinį, saugumo ir ekonominį vaidmenį pasaulyje. Bet...
– Lawrence Wilkerson: Paklausykite, ką ką tik pasakėte. Šalis, besidriekianti per vienuolika laiko juostų. Didžiausia pasaulio valstybė pagal teritoriją. Napoleonas bandė ją užimti. Hitleris bandė ją užimti.
Galėčiau grįžti dar iki kunigaikščio Nevskio, hunų, Peipaus ežero ir dar senesnių laikų. Niekam iš esmės niekada nepavyko. Kartą jie sužlugdė save patys – dėl Pirmojo pasaulinio karo, to, kas po jo vyko, ir revoliucijos. Jie tai padarė patys sau.
Tačiau jokia išorinė jėga niekada nepadarys Rusijai to, ką, kaip jūs sakote, europiečiai dabar nori padaryti. Taškas. Jie tiesiog to nepadarys. Tai kodėl apskritai mėginti?
– Glenn Diesen: O dabar Rusija dar yra ir didžiausia branduolinė valstybė. Bet vokiečiai vis tiek nori pabandyti dar kartą.
– Lawrence Wilkerson: Taip.
– Glenn Diesen: Man tai tiesiog beprotybė. Žinoma, suprantu, kad žmonės dažnai elgiasi beprotiškai. Tačiau savotiška europiečių saugumo antklodė yra įsitikinimas, kad jeigu prasidės tiesioginis Rusijos ir NATO karas, bus aktyvuotas 5-asis straipsnis.
– Lawrence Wilkerson: Neseniai vienai žmonių grupei paaiškinau 5-ąjį straipsnį. Kai baigiau, jie buvo apstulbę.
– Glenn Diesen: Taip, patį faktinį tekstą.
– Lawrence Wilkerson: Taip. Aš jiems jį paaiškinau. Iš esmės ten sakoma štai kas: kiekviena valstybė – jų dabar trisdešimt kelios – vadovaujasi savo konstitucine ar kita formalia karo procedūra ir tada grįžta pasakyti, ar dalyvaus.
Ten nėra parašyta: „Vienos šalies užpuolimas automatiškai reiškia, kad visi nedelsdami stoja į karą.“ Ir aš jų paklausiau: „Kaip manote, ką darysime mes?“
Mūsų konstitucinė sistema yra sulaužyta. Prašysime Kongreso paskelbti karą kam? Rusijai? Ir ką gausime? Jūs manote, kad Donald Trump taip pasielgs? Tikriausiai ne. Arba jis tiesiog pradės karą. O tada ką mes darome? Patys suplėšome savo konstitucinę tvarką.
Bet esmė, kurią jums sakau, yra tokia: kiekviena valstybė pereina savo karo paskelbimo ar atitinkamo sprendimo priėmimo procedūrą ir tada bendrame Aljanso formate pasako: „Mes dalyvausime“ arba „Mes nedalyvausime“.
Tai nėra automatinis įsipareigojimas stoti į karą. Todėl teigti priešingai yra absurdiška. Ir žinote, kas šioje istorijoje būtų labiausiai nenorintis žmogus? Jūsų didysis vyrukas.
Ar tikrai manote, kad Donald Trump Lietuvos užpuolimą laikytų Jungtinių Amerikos Valstijų užpuolimu ir paleistų visą pragarą ant užpuoliko? Aš nemanau.
Nebent būsime nuėję dar gerokai toliau ir jis bus visiškai praradęs protą. Pripažįstu – kiekvieną dieną jis darosi vis labiau praradęs protą. Bet reikia būti nepaprastai išprotėjusiam. Ir jo kabinetas turėtų būti nepaprastai išprotėjęs, kad pasakytų: „Gerai, Lietuva ką tik gavo du smūgius. „Orešnik“ nužudė daugybę žmonių, rėmusių karą Ukrainoje. Dabar aktyvuojame 5-ąjį straipsnį ir puolame Rusiją.“
Nemanau.
– Glenn Diesen: Taip. Kaip ir sakėte, sutartyje rašoma, kad vienos valstybės užpuolimas laikomas visų užpuolimu. Tačiau kiekviena Aljanso narė gali atsakyti taip, kaip pati mano esant tinkama – imtis tokių veiksmų, kokius laiko būtinais.
– Lawrence Wilkerson: Taip ir suformuluota. Ir mes specialiai pasirūpinome, kad būtų būtent taip, nes priešingu atveju mūsų Kongresas niekada nebūtų tam pritaręs. Tuo metu dar gana rimtai gerbėme karo įgaliojimų principą ir Kongreso konstitucinę atsakomybę šioje srityje.
Prisimenu šį ginčą. Prisimenu jį todėl, kad iš esmės tyrinėjau Harry Truman, Dean Acheson ir dar vieną labai svarbų žmogų – dabar niekaip neprisimenu jo pavardės. Tai buvo respublikonas, kategoriškai prieštaravęs NATO. Pavardė tiesiog iškrito iš galvos. Jis buvo senatorius, manau, iš JAV šiaurės rytų. Bet NATO jis priešinosi kategoriškai.
Kai studijavau tai Karinio jūrų laivyno karo koledže ir nagrinėjome šį atvejį, matėme, kaip nedaug trūko, kad viskas pasisuktų kitaip. Jeigu nebūtų prasidėjęs Korėjos karas, jeigu Harry Truman nebūtų priėmęs savo sprendimo nepasitaręs su Kongresu, jeigu tas karas nebūtų buvęs „policinė akcija“, visa situacija galėjo būti kitokia.
Prieš tai Harry Truman savo biudžeto vadovui buvo nurodęs, kad gynybai per metus nebus išleidžiama daugiau kaip 8 milijardai dolerių. Maždaug per savaitę suma šoktelėjo iki 53 milijardų. Ir didžioji tų pinigų dalis – didžioji dalis – buvo nukreipta ne į karą Korėjoje, o į Europą, NATO ir naująją organizaciją.
Todėl Korėjos karą mes iš esmės kariavome labai pigiai. Dabar, išanalizavę duomenis, žmonės tai žino. Tačiau tik taip mums pavyko užsitikrinti NATO patvirtinimą, nes tas žmogus Kongreso saugumo frakcijoje turėjo tiek galios, kad rezultatas kabėjo ant plauko.
Jeigu ne Harry Truman, tas karas ir jo pozicijos pasikeitimas, nemanau, kad mes būtume tapę NATO nariais. Viskas buvo labai arti.
– Glenn Diesen: Kaip jau sakiau anksčiau, galbūt atėjo laikas iš naujo įvertinti NATO naudą. Dažnai girdžiu argumentą: „Mums reikia NATO, nes ji užtikrino mūsų saugumą Šaltojo karo metais.“ Tačiau pasaulis pasikeitė. Ir net Šaltojo karo metais pripažinome, kad ši absoliučiai nulinės sumos konkurencija tarp dviejų blokų nėra ideali saugumo sistema. Todėl pradėjome Helsinkio procesą. Bandėme sukurti įtraukią saugumo sistemą, kurioje saugumo konkurenciją būtų galima valdyti visų naudai, kad nulinės sumos konkurencija nebūtų tokia intensyvi. Tačiau dabar pabandykite Europos politinėje diskusijoje prabilti apie nedalomą saugumą. Į tai beveik iš karto žiūrima kaip į Rusijos propagandą. Situacija pasidarė gana laukinė.
– Lawrence Wilkerson: Tikrai taip. Aš grįžtu mintimis į, manau, 2004 metų kovą – jeigu atmintis neapgauna. Colin Powell Sergejų Lavrovą pažinojo jau labai seniai. Tiesą sakant, manau, pažinojo jį dar nuo tada, kai pats, būdamas dviejų žvaigždučių generolas, dirbo gynybos sekretoriaus Caspar Weinberger kariniu padėjėju.
Tuo metu visi sakydavo, kad Pentagonui vadovauja ne Caspar Weinberger, o Richard Armitage ir Colin Powell. Ir tai buvo gana arti tiesos.
Taigi Sergejų jis pažinojo jau seniai. Sergejus Lavrovas ką tik buvo paskirtas užsienio reikalų ministru. Manau, 2004 metų kovą. O čia buvo balandis arba gegužė. Sėdime Colin Powell kabinete, jis kalba. Manau, jis ką tik buvo surengęs pirmąjį susitikimą su Sergejumi Lavrovu.
Ir Colin Powell labai iškalbingai pasakojo, kad Sergejus Lavrovas, kai ką nors sako, iš tikrųjų tai ir turi omenyje. Jis sako tai, ką galvoja, ir galvoja tai, ką sako. Colin Powell jį vadino vienu tiesiausių žmonių, su kuriais jam kada nors teko dirbti, ir labai, labai geru diplomatu.
Tai kaip nuo tokio vertinimo atsidūrėme ten, kur esame dabar? Kaip nuo santykių, kuriuose dar bent kažkiek to buvo išlikę 2004 metais, atėjome iki dabartinės padėties?
Žinau, kad Colin Powell vis dar taip mąstė. Taip pat prisimenu William Perry. Kai jis buvo Bill Clinton gynybos sekretorius, jis susitiko su mano Jūrų pėstininkų karo koledžo seminaro dalyviais. Vėliau Kalifornijoje Bill man pasakė, kad viena priežasčių, dėl kurių jis pasitraukė, buvo tai, ką darė Bill Clinton.
Kai William Perry susitiko su mano seminaru, jis buvo ką tik grįžęs iš Maskvos. Jis buvo kupinas optimizmo dėl to, ką duos naujieji santykiai su rusais. Jis tikėjo, kad tai, apie ką kalbėjome dešimtojo dešimtmečio pradžioje, taps realybe. William Perry buvo didžiulis to šalininkas. Tada viskas pradėjo gesti dėl Bill Clinton veiksmų. Ir William Perry pasitraukė.
Per visus tuos pokalbius mačiau, kur viskas juda. Man atrodė, kad kryptis yra labai žalinga mūsų interesams Europoje ir mūsų interesams pasaulyje. Bet nieko negalėjome padaryti, nes procesas jau judėjo ta kryptimi. Mes nebeturėjome valdžios. Ir buvo labai apmaudu stovėti nuošalyje.
Vis bandžiau įkalbėti Colin Powell atvykti į Jūrų pėstininkų karo koledžą ir pasikalbėti su mano seminaru. Galiausiai man pavyko. Bet jis nenorėjo, nes buvo labai įsitraukęs į „America’s Promise“ organizaciją ir jos veiklą.
Aš jam vis kartojau: „Viskas byra, bose. Visa sistema, kurią sukūrėme. Visa mūsų idėja. Visa mūsų svajonė. Visa koncepcija. Ji byra. Ji byra. O tu sėdi ten, „America’s Promise“, dirbi su vaikais ir darai svarbius dalykus, kurie tau daug reiškia, bet man tai nesueina. Tu esi vienas iš žmonių, vis dar turinčių šioje šalyje milžinišką galią ir didžiulę įtaką. Ir jos nenaudoji.“
Turėjome porą gana nemalonių pokalbių. Bet jis taip pat visa tai matė. Jis irgi buvo nusivylęs. Tik nežinojo, ką daryti. Jis jau nebuvo tokioje padėtyje, kad galėtų realiai ką nors pakeisti, išskyrus neoficialius kanalus ir panašius dalykus.
Vėliau Kalifornijoje susitikau William Perry. Skaičiau pranešimą, o William Perry kartu su žmona priėjo prie manęs ir pasakė: „Labai vertinu tai, pulkininke. Šiais laikais nedaug liko žmonių, kurie mąsto taip kaip jūs. Buvo malonu jūsų klausytis.“
Niekada to nepamiršiu, nes iš dalies tikėjausi, kad Šiaurės Kalifornijoje sulauksiu gana priešiškos reakcijos. Kalbėjau panašiai kaip dabar su jumis. Bet ne. William Perry ir kartu buvę žmonės – man atrodo, tai buvo kažkoks Šiaurės Kalifornijos, Monterey ar panašus klubas – reagavo kitaip.
Buvo labai įdomu klausytis klausimų, o paskui – William Perry. Nes jis suprato. Jis suprato. Mes viską suknisome. Ir labiausiai, skaudžiausiai bei sau nenaudingiausiai suknisome būtent santykius su Rusija.
– Glenn Diesen: Taip. Sunku ginčytis, kad tuos santykius mes sugadinome. Po Šaltojo karo tai buvo beveik vienintelė, arba bent jau pagrindinė, strateginė Rusijos kryptis – integruotis į Vakarus. Padaryti reikiamas nuolaidas. Jeigu kuri nors Rytų valstybė tave stabdo – nesustok, dar greičiau judėk Vakarų link. Sudėk visus kiaušinius į Vakarų krepšį. Juk Vakarai tikrai norės tuo pasinaudoti.
– Lawrence Wilkerson: Ir štai kur mes atsidūrėme. Jeigu tik jie būtų žinoję. Reikėjo matyti Anatolijų Čiubaisą ir Larry Summers, kaip jie juos plėšė per tą išpardavimą, kai visas Sovietų Sąjungos materialusis turtas buvo išparduodamas oligarchams. Manau, Vladimiras Putinas iš savo tuometinės pozicijos – atrodo, jis tuo metu buvo Sankt Peterburge – jau galėjo žiūrėti ir galvoti: „Tai, ką šitie vyrukai mums daro, nėra gerai.“
– Glenn Diesen: Pulkininke, labai ačiū, kad skyrėte laiko.
– Lawrence Wilkerson: Ačiū jums už galimybę. Viso gero.
Komentarai
Komentarų dar nėra.