Lietuvoje šią savaitę buvo karšta kaip niekad.

Specialiosios tarnybos siautėja, Seimo ir prezidentūros priešprieša aštrėja, lietuviai nenori gyventi savo šalyje ir aukotis vardan Tėvynės.

Tuo metu užsienyje nusimato proveržis branduolinėje Irano byloje, o Palestinos lyderis Jasiras Arafatas, atrodo, vis tik buvo nunuodytas.

Apie tai ir ne tik savaitinėje ekspertai.eu apžvalgoje.

Lietuva

Pirma vieta Lietuvoje šią savaitę atitenka siužetui apie aštrėjančią Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės ir prezidentės Dalios Grybauskaitės priešpriešą tyrimo dėl VSD informacijos apie galimus Rusijos informacinius išpuolius nutekinimo fone.

Parlamento vadovė už atsiprašymą atsiprašyti nesiruošia, ir tai reiškia, kad valstybės vadovei teks patirti ta patį, ką ji mėgsta daryti savo santykiuose su aplinkiniu pasauliu: tiesmuką neribotą spaudimą, pretenduojantį į tiesą galutinėje instancijoje. Su tokiu L. Graužinienės ryžtu neaišku, kokia yra Artūro Paulausko dalyvavimo prezidento rinkimuose nuo Darbo partijos prasmė, bet gal tam tikru momentu mūsų laukia siurprizas, panašus į staigią Seimo pirmininko kaitą. O kol kas galima ir prokuratūrą perimti, kas, sprendžiant iš prezidentūros kalbų apie nekonstitucinius Seimo veiksmus, reiškia, jog užpulta pusė pajuto skausmą.

Kalbant apie VSD perspėjimą, sunku atsispirti minčiai, kad mūsų saugumiečiai patys leido visuomenei sužinoti apie piktosios Rusijos kėslus (šiaip normalus dalykas), kas tuo pat metu iš esmės tapo kol kas oficialiai neprasidėjusios D. Grybauskaitės rinkiminės kampanijos dalimi.

O toliau kažkoks absurdo teatras – visiems viskas kaip ir aišku, bet viena specialioji tarnyba ėmė aiškintis, kaip nuplaukė kitos informacija, o kryžminės ugnies taikinyje atsidūrė žurnalistai, kurie savo ruožtu ieško Kremliaus informacinio karo ten, kur jo nėra nė kvapo.

Artėjantys rinkimai, ponai ir ponios, aktyvūs kariniai veiksmai visu frontu.

Antroje vietoje šią savaitę – apklausos apie lietuvių požiūrį į savo gyvybę ir Lietuvą. Paaiškėjo, kad pasiaukoti vardan Tėvynės mūsų laikais jau niekas nenori (gerai, kad nors šeima išlieka šiokia tokia vertybe).

Dar daugiau, jaunimas, kuris turėtų tapti Lietuvos ateitimi, norėtų ją palikti. Tai rodo, jog daug kas negerai Danijos karalystėje.

Pagrindinis klausimas: kodėl? Atsakymas gali būti gana paprastas: mes aktyviai siekėme ištrūkti iš kolektyvinio sovietinio lagerio.

Ištrūkome. Sveiki atvykę į laisvus kapitalistinius kraštutinio individualizmo Vakarus, kuriuose kiekvienas pats sau, o Tėvynė ten, kur daugiau moka ir geriau maitina.

Lietuvoje su tuo blogai, todėl vis daugiau piliečių yra linkę sirgti už nacionalinę krepšinio rinktinę kokioje nors Didžiojoje Britanijoje, o mūsų valdantieji, skatindami patriotizmą, tesugeba leisti nurodyti tautybę pase. Kremlius puola?

Greitai nebus kam priešintis ir apskritai ką pulti. Susimąstykime.

Trečioje vietoje – paprasti žemiški dalykai, rūpintys kiekvienam žmogui šildymo sezono išvakarėse. Mūsų „vargšai“ dujininkai skundžiasi, kad dėl išaugusio biokuro vartojimo dujų paklausa mažėja, o jų skirstymo ir tiekimo kaštai didėja.

Todėl reikia kelti kainas. Ačiū Dievui, bent jau kol kas premjeras Algirdas Butkevičius ir energetikos ministras Jaroslavas Neverovičius tikina, jog apie tai negali būti ir kalbos.

Tačiau „Gazpromas“ dujų kainos Lietuvai mažinti nesiruošia. Turint omenyje praktiką, kad valdžios žodis šiandien vienas, o rytoj kitas, gali atsitikti, kad galiausiai šildymas dar pabrangs.

Tiesa, statomas suskystintų dujų terminalas, laimė, jau čia pat, bet štai Eugenijus Gentvilas leido sau suabejoti, kad viskas bus padaryta laiku. Trumpai sakant, tikėkimės geresnio, bet ruoškimės blogesniam.

Užsienis

Pirmoje vietoje šį kartą – derybų dėl Irano branduolinės programos Ženevoje tema. Ilgą laiką atrodė, kad tai tuščias reikalas, ir karo vanagai jau galando kirvius.

Tačiau staiga situacija apsivertė aukštyn kojomis. Naujasis Irano prezidentas nusprendė išspręsti problemą iš esmės, pagal principą nuolaidos branduolinėje srityje už sankcijų palengvinimą (perspektyvoje – panaikinimą), ir JAV entuziastingai pasigavo šią idėją.

Niekas nesitiki, kad bus lengva. Iš pirmo karto gali nepasisekti, bet tikimybė, kad ilgainiui procesas įgaus pagreitį, kaip niekad didelė (Sirijos pavyzdys nuteikia optimistiškai).

Izraelis ir Saudo Arabija šoke, Maskva trina rankas. Esmė – atrodo, Amerikos politika Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose keičiasi iš pagrindų: Vašingtonas nori atsikratyti šio galvos skausmo, nes arabų nafta jam greitai bus nereikalinga, o Tel Avivas tegul pats aiškinasi su kaimynais dėl savo ateities.

Kinijos frontas svarbesnis. Tad jei praėjus šiek tiek laiko pamatysite, kaip Barackas Obama spaudžia ranką Hassanui Rouhani, nenustebkite.

Tai ne stebuklas, tai nauja tendencija.

Antroje vietoje – žinia apie tai, kad ilgametis Palestinos lyderis J. Arafatas greičiausiai buvo nunuodytas.

Pagrindiniu kaltinamuoju, žinoma, iš karto tapo Izraelis, kuris savo kaltę neigia. Tuo pat metu egzistuoja ir versija, kad J. Arafatą galėjo nužudyti ir saviškiai, nepatenkinti tuo, kaip jis skirstė tarptautinę piniginę paramą Palestinos raidai. Taip pat įdomu, kad išvados pasirodė būtent tuomet, kai tarp šalių atsinaujino taikos derybų procesas.

Akivaizdu, kad jos gali komplikuoti kompromiso paiešką, bet pažymėtina, kad niekas dėl to ypatingai nenusimins: kiekvienai pusei geriau kaip yra, nes pasikeitimai gali būti mažiau naudingi (teks kažką paaukoti, o po to aiškintis saviškiams, kaip tai galėjo atsitikti). Trumpai sakant, draugiškai nekęskime vienas kito ir toliau, nes procesas vardan proceso yra geriau, negu skausmingas galutinis sprendimas.

Kai Baltijskajos AE statybos Kaliningrade įstrigo dėl to, kad Kremlius lyg ir nusprendė permąstyti savo strategiją, Lietuva atsikvėpė lengviau: pas mus aklavietė, bet ir pas juos negerai. Tačiau muzika grojo neilgai.

Tuo metu, kai Vilnius, Ryga ir Talinas vis dar skaičiuoja, „Rosatomas“ pradeda Astravo AE statybas. Gali būti, kad būtent šis projektas dabar taps pagrindiniu Rusijos įtakos Baltijos šalių elektros energijos rinkoje plėtros instrumentu.

Žinoma, neatmestina galimybė, kad vieną dieną Kremliaus planai ir vėl pasikeis, bet tada turbūt būtų grįžta prie Kaliningrado varianto, o mes vis dar skaičiuosime – o po to pirksime. Bet gal ir nieko, jei bus pigiau, nei per Švedijos kabelį, juk laisva rinka, vartotojo interesai aukščiau visko (tiesa, Lietuvoje visuomet buvo savitas požiūris į energetinį saugumą).

Naujausi

Komentarai (18)

Rikiuoti
Laisvoji Banga2013-11-11 14:56

Sveiki! 11. 11. 21 val. NAKTIGONĖS štabo posėdis.Tema: –ką norėjau žinoti apie pinigus,bet nebuvo pas ką paklausti- Seka: 1) komentarai ir ,jau tikėtino,referendumo reikalai; 2) kaip surėdyta pasaulinė bankų sistema; 3) kaip atsiranda pinigai,kuriuos galim uždirbti; 4) bankai ir pinigai Lietuvoje; 5) ilgalaikių ūkio projektų valdymo instrumentai; 6) klausimynas. Jūsų NAKTIGONĖS pašnekovas Rolandas Paulauskas.

Pikasas22013-11-11 13:59

ATKREIPIU DĖMESĮ Į GANA TAIKLIAS PASTABAS COPY: 2013-11-11 11:22 straipsniai, kurių buvo itin mažai... Vienas Lietuviška žodžio laisvė – korupcijos narve, arba už ramybę reikia susimokėti Kas sieja Meksiką, Filipinus, Bulgariją ir Lietuvą? Šios šalys pasaulyje garsėja labiausiai korumpuota žiniasklaida. Tai savaitgalį paskelbė didžiausias ir įtakingiausias Norvegijos dienraštis „Aftenposten“, didesniu nei 250 tūkst. tiražu leidžiamas nuo 1860 metų. Kitas Žiniasklaida Lietuvoje – pusiau legalus reketas? Būtent taip dar prieš ketverius metus Lietuvos žiniasklaidą įvardijo Amerikos diplomatai. Nieko nauja. Tai buvo žinoma jau seniai, viešai neminint leidinių pavadinimų ir žurnalistų pavardžių. Visi – ir prokurorai, ir verslininkai, ir ministrai, jau nekalbant apie paprastus piliečius, – žinojo, kuo pasipriešinimas tam tikro leidinio „pageidavimui“ gali pasibaigti. Ogi užsakomojo purvo srautu ir pareigų ar verslo bei pasitikėjimo praradimu. (... ) Civilizuotose valstybėse žiniasklaida atlieka ketvirtosios valdžios funkciją. Deja, Lietuvoje perėjimas iš totalitarizmo į demokratiją informacijos sklaidos srityje kol kas vyko tik labai sąlyginai, o susikūrusios žiniasklaidos monopolijos ėmė siekti pelno bet kokia kaina. Kaip natūralioms monopolijoms nerūpi vartotojų interesai, taip žiniasklaidos monopolijoms nerūpi kokybiška ir neiškraipyta informacija. Ją pakeitė tik ta, kuri neša pelną. Kas gali pakeisti tokią padėtį? Politikai? Nemažai jų tyli kaip pelės: minimos redakcijos apie juos turi prisirinkusios pakankamai kompromituojančių faktų. O gal visuomenė?..

Pikasas2013-11-11 11:36

Prieš kelias dienas pateiktame Kęstučio Girniaus rašinyje "Specialiųjų tarnybų taikiklyje" (pas alfistus) logiškų apmąstymų buvo nemažai. Prie jų galima priskirti ir N. Malikevičiaus šiandienines mintis pas delfistus. Tai politologų vardo vertos mintys, tačiau jos užgožiamos šūsniu rašinių, kuriuose šis skandalas pučiamas Lietuvai nenaudinga linkme. PASIAIŠKINKIME: ---------------------------- Jei buvo taip, kad kažkas sužinojo apie prezidentės būsimą visuomenės įspėjimą apie galimą Rusijos dezinformacija ir norėjo užbėgti už akių nuvedant dėmesį į pašalius, tai tokie pokiliminiai žaidimai jų dalyviams garbės nedaro. Pritaikytas laikas,kai prezidentė yra išvykusi iš Lietuvos nedaug ką padėjo, nes informaciją pateikė prezidentūros vadovės įgalioti padėjėjaii. Tad toks rašinys su įspūdingu pavadinimu (pas alfistus) - "Po smūgio žiniasklaidai Lietuva - vienoje gretoje su totalitarinėmis valstybėmis" tampa tik dar viena juoda varna, karksinčia angažuotus paistalus. ----------------------------- Gal jau laikas baigti tokią naivią propagandą varyti. Kuo dažniau akcentuojamas "smūgis žiniasklaidai", tuo mažiau skaitytojų tokiais paistalais tiki. Šurmulys, mano supratimu, sukeltas vien dėl to, kad teisėsauga nustatyta teisine tvarka nori išsiaiškinti, kas tas VSD "kurmis", kuris perdavė BNS žinių agentūrai slaptą pažymą? ---------------------- Prezidentė visiškai teisi teigdama. kad: "ar tai būtų žurnalistas, ar tai būtų bet kuris Lietuvos pilietis, taigi priemonių adekvatumas ir garbės orumas turi būti išsaugoti". -------------------------- Neteko girdėti, kad BNS agentūros šturmui būtų pasitelkta neadekvačiai daug pareigūnų, daužomi langai, laižomos durys, tąsomos už rankų ar nešamos už rankų ir kojų, kaip kokie Seimo nariai ar seneliai, užlaužiamos žurnalistėms rankos, kaip imunitetą turinčiai, nesipriešinančiai teisėjai ar net su guminėmis pirštinėmis metamos ant jų galvos "kaldrytės", kad jos apdujusios gražiau šypsotųsi. ---------------------- Nustatyti kas atliko neteisėtus veiksmus - teisėsaugos darbo baras. Tačiau tokiais aptarinėjimais spaudoje - kas ką paviešino? - gal net bandoma nutolti nuo pačios informacijos esmės. Tai primena informacijos dėl situacijos “Snoro” banke paviešinimo skandalą. Tada taip pat beveik visas dėmesys buvo kreipiamas į papildomai per parą sudorotus 200 mln litų ir netgi mažiau į tai, kad valstybės biudžeto nuostoliai gali viršyti net 4 mlrd litų. ---------------------------- PRISIMINKIME APIE PASKUTINĘ PAŽYMĄ, kuri sietina su viena iš VSD darbo krypčių. CITUOJU: “BNS pranešė apie VSD perspėjimą valstybės vadovams ir dviem Seimo komitetams, jog Rusija rengia naujas aktyvias informacines atakas ir artimiausiu metu gali būti platinama dezinformacija apie prezidentę Dalią Grybauskaitę. Vėliau prezidentė patvirtino, kad VSD ją informavo apie provokacijas prieš Lietuvą, Europos Sąjungos (ES) Rytų partneres ir ją asmeniškai.” ----------------------- Tai rimtas įspėjimas apie Rytų imperijos siekius platinti DEZINFORMACIJĄ Europos Sąjungoje , tame tarpe ir vienoje iš ES šalių – Lietuvoje, todėl už tokių tikslų atskleidimą VSD galima tik pagirti. Jei tokia žinia turėjo slaptumo kodą, tai už jos priešlaikinį paviešinimą turi atsakyti tie pareigūnai, kurie perdavė slaptą informaciją BNS naujienų agentūrai. Manau, kad tokį veiksmą galima laikyti kaip nusikaltimą prieš Lietuvą. -------------------------- Dabar teigiama, kad visi teisėsaugos veiksmai buvo atlikti pagal įstatymų ir statutų reikalavimus. Todėl labai keista, kad politikai šiuo atveju bando nurodinėti kokia turi būti tyrimo eiga bei panaudotos priemonės. Ar tos priemonės buvo adekvačios, pakankamos ar viršijančios įgaliojimus verta aiškintis ir visa tai teisiškai įvertinti. Tai yra atlikti tai, kas nebuvo padaryta dviejų “šturmų” Klonio gatvėje atveju. Kodėl tada nebuvo pareikalauta nuosekliai laikytis Kėdainių teismo nutarties? – taip ir lieka neaišku. Maža to, kaltininkais pripažinti nukentėję stebėtojai ir netgi teisinį imunitetą turėjusi teisėja. Verta susimąstyti, kodėl taikomi skirtingi standartai teisinėje sistemoje? ------------------------------- Jei VSD surinkti nauji duomenys apie grėsmes Lietuvos demokratijai yra teisingi, tai tokią situaciją, manau, verta įvertinti netgi parlamentiniu lygiu. Seime yra politikai, turintys teisę gauti net ir užslaptintą informaciją. Bet koks delsimas vertinant šią situaciją gali kelti dar ir papildomas grėsmes, kas demokratinėje šalyje būtų visiškai netoleruotina. -------------------------------- Jei pažvelgti į BNS naujienų agentūros informacijos patikimumą apskritai, tai norėtųsi kad jis galėtų būti didesnis, negu yra dabar. Nors situacija ryškiai pagerėjusi nuo to meto, kai BNS vadovavo A. Račas, tačiau ir dabar kartais galima pastebėti tam tikrą informacijos esmės gal net angažuotą išplovimą. --------------------------------- Gal BNS agentūros darbuotojai laiko save nukentėjusiais dėl atliktų apklausų? Taip gali būti. Tačiau, jei visos apklausos buvo atliktos teisėtai, t. y. taip, kaip reikalauja darbinės instrukcijos, tai niekuo neprasikaltę žiniasklaidininkai neturėtų jaustis pažeminti. Juk klausimas yra apie Lietuvos politinį saugumą ir tą verta suprasti net ir labai reikšmingos agentūros darbuotojoms. Verta naudotis tik patikimais žinių šaltiniais, kurie, reikalui esant, gali neslėpti savo tapatybės. Tada ir žurnalistams neteks aiškintis kas, ką ir kaip gavo, paviešino ar neteisėtai nutekino… O gal kaip nors kitaip BNS darbuotojai nukentėjo? Gal jie buvo daužomi "bananais" į tarpukojus, ar kitaip? Gal koks nors žurnalistas yra nubaustas pinigine bauda ar laisvės atėmimu ilgiau negu leistinas sulaikymo dviejų parų terminas be papildomos sankcijos? Neteko apie tokius ar panašius šiame tyrime atliktus veiksmus matyti, girdėti ar skaityti. ------------------------------ Beje, jau ir A. Butkevičius savo kritinį toną gerokai sušvelnino, gal supratęs, kad nieko tokio kas kenktų Lietuvos laisvės ir demokratijos siekiams neįvyko. Sakyčiau, kad netgi atvirkščiai. Gal kažkas netgi su gera valia panoro, kad tokia svarbi informacija apie Rytų imperijos dezinformaciją neliktų šį kartą visuomenės nepastebėta. Juk premjeras pats teigia, kad panašaus pobūdžio pažymas jis gauna gan dažnai. Gerų norų tokiu atvejų negana. Reikia, kad viskas būtų atlikta teisėtai, kai net ir tokia apibendrinanti informacija yra su slaptumo kodu. ----------------------------- Manau, kad tik skandalo siekėjai ir Tautos kiršintojai gali bandyti visą kaltę suversti žurnalistams, o ne tiems, kurie jiems slaptą informaciją nutekino. Betgi to ir siekiama išsiaiškinti. Tai kas čia negerai?

Is kur2013-11-11 10:33

istraukete toki ,,eksperta,,? Butkevicius kreipesi del slapto informacijos paviesinimo i slaptasias tarnybas,o debilams jau kalti Grybauskaite,Lansbergis ir Kubilius.

Vakar per2013-11-11 10:08

LRT parodytas reportažas apie žemės referendumą ,-kaip natūralų dalyką konstatuoja,kad tautos žemės jau fiktyviai išparduotos užsieniečiams ir čia nieko tokio?Kas turėjo tai kontroliuoti,juk tai nusikaltimas...gal pilietiniai judėjimai pareikalautų valdžią,kad ji staigiai pradėtų kontroliuoti ir aiškintis,kas neteisėtai ir neteisingai supirkinėjo žemes.Pats laikas.Kodėl A.Kubiliaus vyriausybė to nekontroliavo ir toleravo nusikaltimą?

+2013-11-11 06:06

,,lietuviai nenori gyventi savo šalyje ir aukotis vardan Tėvynės" - subtili užuomina kad mums verta pasimokyti iš putiniškos Rusijos ?

visiems pseudopatriotams2013-11-11 03:00

primenu Lietuvos istoriją nuo viduramžių - kai Lietuvai buvo blogai, ją gynė visi piliečiai. Šiuo metu lietuviai berods baigia išsivaikščioti, o visas lietuvių verslas parsiduoda Putinui bet kokiomis sąlygomis. Įdomi būtų statistika, jeigu kada nors įvyktų liustracija, kiek sovietmečiu buvo skundikų "agentų" lietuvių ir kiek kitataučių. Spėju, kad santykis būtų ne lietuvių naudai 3:1. Kas daugiau?

Sveikinu autorių2013-11-11 02:50

kaip visada profesionaliai ir įžvalgiai, sveiki atvykę

Lietuvis2013-11-10 23:56

Gyvenu ir gyvensiu Lietuvoj. Autoriui-von iš Lietuvos su savo propaganda. Ne vdadimai čia spręs apie mūsų tėvynę

Nepatinka2013-11-10 23:32

Turėkit savigarbos. Jokių vadimų, petrovnų ir nedieždų neskaitysim. Ačiū, visogero. Negana to kad ru. Sskiai butus perkas, tai dar iš lietuvių žurnalistų darbo vietas atims.

Nepatinka2013-11-10 23:31

Turėkit savigarbos. Jokių vadimų, petrovnų ir nedieždų neskaitysim. Ačiū, visogero. Negana to kad ruskiai butus perkas, tai dar iš lietuvių žurnalistų darbo vietas atims.

jaras2013-11-10 19:41

ISMOKIT gerbt kaimynus.tada ir kaimynai jus gerbs.

Referendumas 20132013-11-10 13:50

Jei gerbiate save-dėkite parašą. Siūlau per Alkaslt elektroniniu būdu.

ve2013-11-10 13:31

ir cia jau toliai apsireiske su ''rusai puola''

Apie informacinius karus rašo rimtas ir tikrai skaitomas rusų portalas2013-11-10 12:58

Владимир Кара-Мурза-мл., член федерального политсовета РПР-ПАРНАС newtimes Депутат Балтики 23 октября президент Латвии Андрис Берзиньш выступил против инициативы правых о сносе памятника советским воинам-освободителям в Риге — эта идея вызвала резкую отповедь российского МИДа. А вот заявления Берзиньша Москва как будто и не услышала… Ветераны у памятника советским воинам в Риге С предложением о демонтаже памятника еще в мае выступила партия «Отчизне и свободе», которая входит в состав правящего кабинета. В октябре инициативу поддержал министр юстиции Янис Борданс — он предложил построить на месте памятника, возле которого каждый год 9 мая собирается до 200 тыс. человек, стадион. Берзиньш считает, что Борданс «использует административный ресурс в предвыборных целях». 10 тыс. человек, поставивших подписи в поддержку сноса (этого количества достаточно для рассмотрения петиции в парламенте), видимо, считают иначе. Впрочем, согласно опросам, подавляющее большинство рижан — за памятник, и они тоже собирают подписи. Словом, в Латвии идет острая дискуссия, и она — повод поговорить немного о другом. В британской палате общин уже четверть века заседает левый депутат Джордж Галлоуэй. Коллеги много лет за глаза называли его «депутатом от багдадского избирательного округа» — Галлоуэй был известен как страстный защитник иракского диктатора Саддама Хусейна. В 1994 году он лично посетил Саддама и перед телекамерами признался, что восхищается его «мужеством, силой и неутомимостью». После свержения Саддама в здании иракского МИДа были найдены документы, якобы подтверждающие: Галлоуэй ежегодно получал от иракского режима £375 тыс. Документы опубликовала газета «Дейли телеграф», Галлоуэй подал на нее в суд — и одержал полную победу: судья постановил, что утверждения о получении денег — недоказанные и клеветнические. Британский депутат защищал иракского диктатора от чистого сердца. Так вот, защитники диктаторов есть не только в Вестминстерском дворце, но и в Европарламенте. В октябре там проходили слушания, посвященные ситуации с правами человека в России на исходе 13-го года правления Владимира Путина. На слушаниях выступили представители российской оппозиции, в том числе автор этих строк. Российские дипломаты тоже присутствовали, но слова не просили. Как выяснилось, это было не нужно — нелегкую задачу защищать политику Кремля взял на себя депутат Европарламента от Латвии Александр Мирский. „ Депутат Мирский в интервью пообещал «лично выкинуть» российских оппозиционеров из Европарламента ” Из его выступления можно было узнать, к примеру, что Михаил Ходорковский — вовсе не политзаключенный, что нынешняя российская Госдума — легитимно избранный парламент, а на выборах мэра столицы все москвичи голосовали за Сергея Собянина, что-де подтверждают его (Мирского) разговоры с прохожими в московском районе Выхино. Доводы, основанные на фактах, например, что Ходорковский официально признан «Международной амнистией» узником совести, что Госдума, по словам ее собственного бывшего спикера, уже десять лет как не является местом для дискуссий и что даже, по официальным данным, почти 30% москвичей проголосовали за Алексея Навального, — депутата не впечатлили. В любом случае Мирский был явно не настроен на дискуссию: прочитав свою заготовку, он убежал из зала. А через несколько дней опубликовал заметку и дал интервью, в которых пообещал «лично выкинуть» российских оппозиционеров из Европарламента, если они там еще появятся, и назвал своих коллег — депутатов от балтийских стран Карлиса Шадурскиса и Витаутаса Ландсбергиса — «русофобами». Если судить по качеству статьи, «русофобы» владеют русским языком значительно лучше, чем сам Мирский. «Поймите, он привык защищать русских от Латвии, а здесь ему приходится защищать Путина от русских. Это гораздо сложнее», — объяснил автору этих строк один европарламентарий. Случай Мирского — не исключительный. Из девяти депутатов от Латвии в нынешнем составе Европарламента трое имеют весьма специфические отношения с государством, которое они представляют. Помимо Мирского это Татьяна Жданок — основатель Интернационального фронта трудящихся Латвийской ССР и Альфред Рубикс — первый секретарь ЦК КПЛ, во время путча 1991 года возглавивший местный ГКЧП. По составу европарламентской делегации можно судить о настроениях значительной части русскоязычных граждан Латвии, многие из них ностальгируют по временам, когда страна, в которой они живут, была насильственно лишена независимости. Впрочем, не факт, что эта ностальгия искренняя: рынок русскоязычных СМИ Латвии (как и двух других балтийских стран) практически монополизирован кремлевскими телеканалами, старательно проводящими линию официальной Москвы. В том, что представляет собой эта линия, можно было в очередной раз убедиться во время последнего словесного конфликта между Москвой и Ригой: заявление главы минюста Латвии в поддержку демонтажа памятника вызвала «глубокое возмущение» спикера МИД РФ Александра Лукашевича (тот стилистикой своих заявлений вполне органично вписался бы в эпоху Молотова, Вышинского и Громыко), который в очередной раз обвинил Латвию в «фальсификации истории». Конечно, вопрос о памятнике должен быть решен самим латвийским обществом. Но поражает настойчивость, с которой российские власти делают вид, будто не понимают, как людям может не нравиться памятник армии, выступавшей на протяжении полувека в роли оккупационной силы. „ Рынок русскоязычных СМИ Латвии практически монополизирован кремлевскими телеканалами ” Настоящей фальсификацией истории занимаются те, кто продолжает повторять советскую ложь о «добровольном» присоединении балтийских стран к СССР, забывая о секретном дополнительном протоколе к пакту Молотова — Риббентропа, об ультиматуме Молотова балтийским правительствам, о вводе частей РККА в Латвию, Литву и Эстонию в июне 1940 года, о массовых депортациях 1941 и 1949 годов. В своем ревизионистском запале нынешние власти игнорируют даже официальные документы СССР и России, в том числе постановление Съезда народных депутатов СССР от 24 декабря 1989 года, осудившее секретный дополнительный протокол к пакту Молотова — Риббентропа. В 1989-м наши депутаты объявили пакт недействительным «с момента подписания» и констатировали, что его положения «находились с юридической точки зрения в противоречии с суверенитетом и независимостью ряда третьих стран». А ведь был еще и российско-литовский договор от 29 июля 1991 года, в котором присоединение к СССР в 1940 году официально признавалось аннексией. Впрочем, чему удивляться, если в «Единой России» вновь заговорили о возвращении на прежнее место памятника Феликсу Дзержинскому… Кстати, кремлевская пропаганда в русскоязычном медиапространстве стран Балтии направлена не только на поддержание советской ностальгии, но и на вполне практические цели. На выборах в Госдуму в декабре 2011 года «Единая Россия» получила 54% голосов российских граждан в Литве, 67% в Эстонии и 77%(! ) в Латвии. Притом что российские граждане, живущие в других странах Евросоюза, голосовали преимущественно за «Яблоко», да и в самой России ЕдРо, даже по официальным данным, не смогло набрать и 50%. В мае 2014-го состоятся очередные выборы в Европарламент. Можно не сомневаться: в составе балтийских делегаций в Брюсселе снова окажутся поклонники Владимира Путина. Может быть, это и неплохо. В конце концов, Европарламент в отличие от сегодняшней российской Госдумы все-таки является «местом для дискуссий».

stop maskvai2013-11-10 12:51

jei komentara parase zmogus su ruso pavarde ko daugiau bereikia? tai aiskus kremliaus zmogus.

Юлия Латынина, «Код доступа»2013-11-10 12:39

Вот, есть Ясир Арафат, террорист и, видимо, миллиардер. Сколько миллиардов у Арафата на личных счетах, знает только, видимо, его финансовый директор Мохаммед Рашид. Значит, это деньги от Израиля, это деньги от арабов, это просто деньги от просто бандитской деятельности, скорее всего, потому что, ну, знаете, а когда в Ливане убивали коллекционеров бандиты палестинские, пропадали их коллекции, как вы думаете, кто потом получал выгоду от продажи этих коллекций на черном рынке, и так далее, и так далее? Вот, есть господин Арафат, у которого до того момента, чуть ли не до 70 лет вокруг него были только одни мальчики. Когда стало ясно, что он становится респектабельным политическим деятелем, ему, видимо, объяснили, что нужно срочно жениться, вот, появилась вот эта Суха, его секретарша, которая тут же, собственно, уехала в Париж. Это вот даже не клоака. Меня поражает, что мы обсуждаем международную новость, ну, вот, как об Иди Амине. Конечно, там была страшная драка среди соратников Арафата, потому что, ну, это даже не ближневосточный двор конца какого-нибудь 3-го тысячелетия до нашей эры. Это, вот, всё самое страшное, что вы можете вообразить. По-видимому, Арафат, действительно, начал (есть подозрение) убирать своих ближайших соратников, когда там они чего-то не поделили. Возможно, его, действительно, отравили и, как сказала тогда Суха Арафат, его отравили те, кто стоял ближе всех к его гробу. Возможно, это был СПИД, потому что, знаете, вот, Арафат, мальчики – это группа риска. Значит, чем его отравили, врачи не могли установить. Точно это был не полоний, потому что симптомы не соответствуют. Первое, то, что мы знаем об отравлении полонием, облысение тотальное. Арафат не облысел. Ну, видимо, когда бабки кончились, можно чем-то и посыпать труп. Меня во все этой истории интересует 2 вопроса. Если это полоний, то когда он там оказался? Потому что у полония есть период полураспада, можно вычислить, в какой момент посыпали там зубную щетку Арафата полонием и так далее. И поскольку учитывая уровень всех участников этой истории, я думаю, что они не очень были осведомлены в вопросах полураспада и не подозревали, что можно вычислить время подсыпания вещества. Вот, я думаю, что если это полоний, то, все-таки, вычислится, что он был посыплен не только после смерти, но и после отравления Литвиненко, когда слово «полоний» появилось у всех на устах. Второе. Если это, действительно, полоний, то кто его продал на черном рынке? Потому что если та контора, которая мочканула Литвиненко, ну, она руководствовалась какими-то государственными соображениями, ну, это плохо, но это, вот, понятно еще. Ну, понятно вот такой дикой логике. Но когда еще кто-то после этого торганул полонием на черном рынке, что это попало в руки тех, кто, так сказать, сейчас занимается этой инсценировкой, ну, это уже полный, знаете, финиш.

Geras2013-11-10 10:59

tai pasamdėte šitą "apžvalginyką" kas savaitę? Turėsite bėdos. O gal jūs vis labiau linkstat į Kremliaus interpretacijas? Tada viskas tvarkoj... Sėkmės

Parašyti komentarą

Už komentarų turinį atsako patys jų autoriai. Įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Parazitinius komentarus redakcija šalina be komentarų.

Komentarai paprastai paskelbiami iškart. Įtartini keliauja patvirtinimui.

Naujausi