Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje
Sausio 13-oji, premjero pažadai ir konservatorių perspėjimas Lietuvai. Tuo tarpu Amerika turi vis daugiau problemų su sąjungininkais. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...
Lietuva
Pirmoje vietoje šią savaitę tragiškų Sausio 13-osios įvykių minėjimas, kurį apkartino Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) poelgis. Pirmiausia reikėtų su pagarba prisiminti tautos ryžtą ir vienybę, kovojant už nepriklausomybę.
Antra, politika yra be galo ciniškas reikalas, tačiau ir joje galioja tam tikros nerašytos taisyklės. Savaime suprantama, kad LLRA siekia didinti savo reitingus, ir konflikto eskalavimas jai yra naudingas; nėra konflikto, nėra kuo spekuliuoti.
Tačiau yra dienų, kada privalu elgtis pagarbiai. Net D. Grybauskaitė per Laisvės gynėjų dienos minėjimą ištiesė ranką L. Graužinienei.
Kitaip tariant, kokia provokuojanti ar nepagarbi LLRA supratimu bebūtų V. Landsbergio kalba, lenkai neturėjo palikti salės.
Taip pat nesolidžiai atrodo jų kalbos apie tai, jog tautinių mažumų ištikimybė nepriklausomai Lietuvai, padorus ir sąžiningas darbas Lietuvos labui nėra įvertinti. Kita vertus, jeigu V. Tomaševskis sugeba tapti Seimo ir Europarlamento nariu, vadinasi, šalies tautinių mažumų gretose slypi kažkoks nepasitenkinimas. Lietuvos valdžios uždavinys šiame kontekste yra konstruktyviai sureaguoti į jų lūkesčius, kompromisiniais sprendimais sumažinti įtampą, kad LLRA turėtų kuo mažiau progų aiškinti Europai, kaip sunkiai tautinėms mažumoms gyvenasi Lietuvos Respublikoje.
Gaila, kad kalbėti apie tai tenka, minint kovos už laisvę didvyrius.
Antroje vietoje euro įvedimo Lietuvoje epopėjos tęsinys. Ji, kaip rodo praktika, vienokia ar kitokia forma tęsis visus metus.
Šį kartą dėmesio vertas be galo drąsus premjero Algirdo Butkevičiaus pareiškimas. Į klausimą, ar atsistatydintų, jeigu kitais metais euro įvesti nepavyktų, premjeras atsakė: „Tai aišku, tai šitos Vyriausybės vienas strateginių tikslų.“
Iš tiesų sunku suprasti, kodėl paprastai labai atsargus Ministras Pirmininkas davė tokį pažadą. Juk euro įvedimas pirmiausiai priklauso nuo šalies ekonominės padėties.
Vadinasi, premjeras tiki šalies ekonomikos perspektyvomis, ir tai džiugina. Ekonomistai irgi prognozuoja, kad Mastrichto kriterijus pavyks įgyvendinti, bet prieš akis dar visi metai, o pažadas jau duotas.
Kartu jis iš esmės reiškia, kad apie referendumą euro įvedimo klausimu galima pamiršti, nes tuomet (turint omenyje nevienareikšmiškas visuomenės nuotaikas šiuo klausimu) A. Butkevičius atsidurtų nepavydėtinoje padėtyje.
Na, o koalicijos partneriai, žinoma, pritarė, kadangi pirmi nesėkmės atveju reikalaus premjero galvos (jau nekalbant apie opoziciją ir prezidentę, kuri greičiausiai bus ta pati). Tačiau net ir nesėkmės atveju A. Butkevičius turi šansų išlikti savo poste, kadangi Lietuva yra tokia šalis, kur politikų duodami pažadai, atėjus laikui juos vykdyti, kažkaip stebuklingai pamirštami. Pavyzdžiui, kadaise tas pats A. Butkevičius žadėjo, kad atsižvelgs į referendumo rezultatus dėl atominės statybos, o šiandien sako, kad politinės valios tęsti VAE projektą vyriausybei netrūksta. Dėl visa ko prisiminkime sausio 14 d.
Trečioje vietoje Konstitucinis Teismas (KT), kuris prezidentės prašymu išaiškino, kad, pagal Konstituciją, Seimas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį prokurorai būtų įpareigoti įstatymų leidžiamajai ar vykdomajai valdžiai teikti ataskaitas apie savo konstitucinių funkcijų vykdymą. Anot KT, tokios pareigos nustatymas reikštų kišimąsi į prokurorų veiklą, prokurorų nepriklausomumo varžymą.
Dalia Grybauskaitė iš karto džiaugsmingai pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas sustabdė antikonstitucines Seimo iniciatyvas, ir jo sprendimas užtikrins teisėsaugos nepriklausomybę nuo politinių grupių interesų. Parlamento narius KT pozicija nustebino.
Pavyzdžiui, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas J. Sabatauskas pasakė, jog dabar kyla klausimas, ar Lietuva vis dar yra parlamentinė respublika.
Tik konservatoriai, antrindami prezidentei, pareiškė, kad dabar su teisėsauga problemų turintys valdantieji negalės paversti generalinio prokuroro „kišeniniu“. Teoriškai gyvename teisinėje valstybėje, kur Konstitucinio Teismo sprendimas turėtų būti gerbiamas – patinka jis kam nors ar ne.
Tik pastaruoju metu vis mažiau tikisi, kad gyvename teisinėje valstybėje. Tas pats KT kartą priėmė sprendimą, dėl kurio teko raudonuoti Europoje, kur Rolandas Paksas įrodė savo tiesą.
Galbūt, konkrečiai prezidentės kreipimosi atveju KT išvada buvo objektyvi, tik dabartinis generalinis prokuroras elgiasi kažkaip keistai, o prezidentė kažkodėl mano, kad jis dirba gerai, ir Seimas nieko negali su tuo padaryti. Tai gal laikas keisti generalinio prokuroro skyrimo tvarką?
Teisinė valstybė to nedraudžia.
Užsienis
Eidamas 86-uosius metus mirė buvęs Izraelio ministras pirmininkas Arielis Šaronas, kuris nuo 2006 m. buvo paniręs į komą.
Jis buvo tikrasis savo šalies didvyris (pavyzdžiui, Šešių dienų kare 1967 m. ), kurį gerbė ir draugai, ir priešai.
Jis atėjo į valdžią kaip griežtos politikos arabų atžvilgiu šalininkas, bet 2005 m. šokiravo visus sprendimu vienašališkai išvesti Izraelio karius ir naujakurius iš Gazos ruožo.
Pasaulis tokį A. Šarono žingsnį pasveikino, bet jo partija „Likud“ skilo (nepatenkintųjų lyderiu tuomet tapo dabartinis Izraelio ministras pirmininkas B. Netanyahu), ir premjeras prarado dalies ministrų kabineto pasitikėjimą. Šalis atsidūrė politinėje krizėje, o A. Šaronas – ligoninėje dėl insulto. Galbūt, tai sunkių išgyvenimų pasekmė; galbūt, žydų ultranacionalistų prakeiksmo už naujakurių išvedimą iš Gazos ruožo rezultatas (beje, jie buvo pasiuntę panašų religinį prakeiksmą ministrui pirmininkui Icchakui Rabinui prieš tai, kai ultranacionalistų žudikas Ijgalas Amiras nušovė jį taikioje demonstracijoje 1995 m. ), o gal su A. Šaronu susidorojo politiniai oponentai, nes jo „vienašališko atsiskyrimo“ planas faktiškai suskaldė šalį.
Kaip ten bebūtų, jis liks Izraelio ir pasaulio atmintyje kaip išskirtinė asmenybė.
Antroje vietoje šią savaitę Amerikos nesutarimai su sąjungininkais. Pirma, neregėto masto diplomatinį skandalą išprovokavo Indijos generalinio konsulo pavaduotojos suėmimas Niujorke ir jos pasodinimas į areštinę už tai, kad mokėjo savo namų tvarkytojai indei triskart mažesnį atlyginimą nei priklauso Niujorke.
Viskas baigėsi tuo, kad JAV atšaukė vieną savo diplomatą iš Delio, nes to paprašė Indija, kai Vašingtonas išsiuntė ginčo centre atsidūrusią indų pasiuntinę. Žinoma, diplomatiniai santykiai tarp šalių nenutruks, bet draugystė nukentėjo, o tai reiškia, kad Amerika gali prarasti pelningus karinius kontraktus, o svarbiausia – rimtą sąjungininką geopolitiniame žaidime su Kinija.
Toliau Izraelis, kurio gynybos ministras Mošė Jalonas pareiškė, kad JAV valstybės sekretorius Dž. Keris elgiasi vedamas „netikslingos manijos ir Mesijaus entuziazmo ir nieko negali pamokyti apie konfliktą su palestiniečiais“.
Pasak M. Jalono, saugumo planas, kurį Dž.
Keris pristatė Izraeliui, „nevertas popieriaus, ant kurio yra parašytas“. Vėliau Amerikos, žinoma, buvo atsiprašyta, bet tokiu žingsniu Izraelis, greičiausiai, dar kartą norėjo parodyti Vašingtonui savo nepasitenkinimą jo vykdoma politika regione (pirmiausia, Irano atžvilgiu).
Tiesą sakant, Izraelio ir Amerikos draugystė jau seniai pasidarė komplikuota, ir pastarieji įvykiai rodo, kad pagerėjimas nenusimato. Pagaliau, toliau komplikuojasi JAV santykiai su Vokietija, kuri reikalauja pasirašyti „nešnipinėjimo susitarimą“.
Pastarasis gali tapti precedentu, todėl Vašingtonas nedega noru jo pasirašyti, bet tai gali atsiliepti deryboms dėl transatlantinės laisvos prekybos zonos. Jeigu sudėtume visus išvardintus gabaliukus į vieną paveikslą, pamatytume, kad pastaruoju metu Amerikai vis sunkiau sekasi surasti bendrą kalbą su sąjungininkais, kurie elgiasi vis tvirčiau santykiuose su kol kas dar supervalstybe.
Trečioje vietoje Rusijos URM ataskaita apie žmogaus teisių padėtį ES valstybėse, kurioje kritikuojama ir Lietuva (tekstą galima rasti ČIA).
Dokumente tvirtinama, kad mūsų šalyje vis dar sudėtinga situacija tautinių mažumų srityje, stiprėja nacionalizmo ir neonacizmo apraiškos, kas nenuostabu, kadangi valdžia kryptingai falsifikuoja istoriją. Taip pat minima istorija su laida „Žmogus ir įstatymas“ apie Sausio 13-osios įvykius ir jos pasekmės Pirmam Baltijos kanalui, ginamas Algirdas Paleckis ir Petras Gražulis, kuriam „uždraudė laisvai išsakyti savo nuomonę apie seksualinių mažumų atstovų paradą“.
Lietuvos užsienio reikalų ministerija aiškina, kad Rusijos pateikta informacija yra neobjektyvi ir klaidinga. Tuo tarpu Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Mantas Adomėnas ir Liutauras Kazlavickas dar anksčiau kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo narius dėl bandymų kompromituoti šalies Prezidentę bei valstybę ir pasiūlė neatidėliojant organizuoti parlamentinę diskusiją, kurioje, be visa ko, būtų aptarta, kaip apsisaugoti nuo to, kad atskiri Seimo nariai ar politikai sąmoningai ar nesąmoningai netaptų tokių „minkštųjų galių“ realizavimo įrankiais (greičiausiai turimas omenyje signataras Z. Vaišvila ir jo iniciatyva dėl apkaltos prezidentei). Šiame kontekste galima pažymėti, jog konservatoriai dažnai perlenkia lazdą su Rusijos demonizavimu ir liaudies priešų ieškojimu šalies viduje.
Tačiau tuo pat metu negalima ignoruoti fakto, kad Rusija iš tiesų nuosekliai informaciškai puola Vakarus (gerai pasimokė iš jų), taip pat Lietuvą. Tai „informacinio karo“ klasika, kai iš tiesų diskutuotini klausimai interpretuojami tendencingai, sureikšminant naudingus negatyvius jų aspektus.
Kadangi simetriškai atsakyti Lietuva nelabai gali, reikia bent jau stengtis, kad oponentas turėtų kuo mažiau pretekstų mus kritikuoti. Mes dažnai vietoj to, kad spręstume įsisenėjusias problemas, vaizduojame, kad viskas gerai (ar tai būtų lenkų tautinės mažumos klausimas, ar istorija su referendumu dėl žemės), o vėliau stebimės, kad mus kritikuoja ne tik Rusija, bet ir tarptautinės žmogaus teisių apsaugos institucijos.
Komentarai (24)
Pikasas turi laiko rašinėti paklodes, kaip Volovojus...Aš irgi, nepyk, Pikasai, tavo minčių eigos neseku...
megztoms beretems nupisakintomis kregzduciu prikakotomis smegeninemis ir ypac, kad komentaras komiteto jefreitores martos...
Vertingas komentaras. :)
Neseniai buvo paskelbtas susikalbėjimo siekiančių intelektualų raštas, kurio iniciatorius (vienas iš iniciatorių) yra Česlovas Okinčicas. Intelektualai neva ketina „nedalyvaujant radikalams“ vesti dialogą tarp lietuvių ir Lietuvos lenkų bendruomenių. Ir, kas svarbiausia – raštą pasirašiusieji skelbia, kad kalbės tik tiesą. Tačiau žurnalistų aplinka, labiau suprantanti šio forumo tikslus, yra tos nuomonės, kad šių pokalbių – daugiausia televizinių ir apmokėtų iš mokesčių mokėtojų kišenės – faktiniu tikslu bus savireklama ir naujas bandymas reanimuoti bei išbaltinti V. Tomaševskį. Tą liudija ir jau minėtas Č. Okinčico pasirodymas prie apskrito stalo Rytų Europos Studijų Centre šių metų gegužės 4 d. O šių sutarimo pokalbių kulminacija turėtų būti tai, kad į Lietuvą atvyks Aleksandras Kvasnievskis – buvęs Lenkijos Respublikos prezidentas, o kasdienybėje – visą gyvenimą girtuoklis ir dykūnas, lenkų institucijų archyvuose pasireiškęs „Aleko“ pseudonimu. Ir jis, kaip didis sovietinių laikų Maskvos bičiulis, turi ištarti sakralinius žodžius: „Rebiata, davaite žit' družno“. Ir viskas turės likti nepasikeitę – iki kito skandalo.
Kalbant apie prezidentą V. Adamkų, reikia turėti omenyje, kad jo patarėju lietuvių – lenkų santykiams, kartu ir Lietuvos lenkų reikalams buvo Česlovas Okinčicas, kuris neformaliai sprendė, kas turi būti prezidento apdovanotas, paskatintas ar papeiktas. Naudodamasis valstybės vadovo patarėjo padėtimi Č. Okinčicas galėjo daug padaryti ir neinformuodamas apie tai V. Adamkaus. Tuo metu V. Adamkus be patarėjo pasiūlymų ir konsultacijų Lietuvos lenkų klausimais nieko padaryti negalėjo ir tikriai nieko be jo nedarė.................. Prisimenant pradžioje minėtą diskusiją, vykusią gegužės 4 d. Rytų Europos studijų centre, verta pažymėti, kad joje dalyvavęs V. Adamkus išreiškė nusistebėjimą ir nesuvokimą, kaip buvo prieita prie Lietuvos ir Lenkijos santykių pablogėjimo, o juk būtent jam būnant valdžioje ir jam dalyvaujant buvo nutiestas kelias agresyviausiai grupei, kuri piktnaudžiauja Lietuvos lenkų vardu siekdama apjuodinti Lietuvą ir paaštrinti lietuvių ir lenkų santykius. Tai gali tik įrodyti, kad jo patarėjas veikė jam už nugaros, palaikydamas betarpiškus kontaktus su Aleksandru Kvasnievskiu, su kuriuo buvo artimi bičiuliai.
Kadangi lūkesčiai, kad po užpuolimo laikraštis nutrauks veiklą neišsipildė, po mėnesio V. Tomaševskis ir jo aplinka, kartu su Zbignevu Balcevičium, kuris sovietų laikais ėjo sovietų specialiųjų tarnybų, tarp jų KGB, politinio koordinatoriaus pareigas ir buvo „Czervony Sztandar“ redaktorius, organizuoja atvirus išpuolius prieš redakciją ir jos darbuotojus. Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių valdininkų pagrindu, šalia oficialiai ir legaliai veikiančios Sąjungos, įkuria „savą sąjungą“ - Rinkimų Akcijos priestatą, kuris, nepaisant jo nelegalumo, tais laikais sulaukia paramos iš Varšuvos „Wspólnota”, prezidento A. Kvasnievskio ir aukščiausiųjų Lietuvos valdininkų.................... 2000 m. gegužės 13 – 15 dienomis Lietuvoje vizito lankęsis A.Stelmachovskis po susitikimo su prezidentu V.Adamkumi ir premjeru A.Kubiliumi pareiškė, kad „dabar mes (suprask: Varšuvoje) spręsime, kas kuo turi būti tarp lenkų Lietuvoje (!?)“. Taip puolėjai gauna veiksmų laisvę, inicijuoja tesimo procesą, kuris truko iki 2007 metų.................. Be abejonės, tai buvo kritinis laikas Lietuvos lenkų gyvenime. Redakcijos „Nasza Gazeta“ apsivalymas nuo buvusių „Czerwony Sztandar“ darbuotojų, naujos statybos ir kitos iniciatyvos, taip pat gyventojų pasiaukojimas rodė, kad pradėjome eiti savu keliu kurdami savo ateitį Lietuvoje. Deja, vadovais tapo tie, kuriems visiškai svetimas atsakomybės, garbingumo ir demokratijos jausmas, o visuotinai tapo pliekiami tie, kurie matė ir perspėjo apie pavojus; buvo tyliai pritariama teisės ir Konstitucijos pažeidimams – visa tai per praėjusį dešimtmetį privedė prie pavojingų tendencijų ir masinės sąmonės deformacijos.
1998 metų balandžio 17 d. mes padėjome pamatinį Lenkų Namų Vilniuje akmenį, o kitą dieną įvyko VII Lietuvos Lenkų Sąjungos suvažiavimas. Čia ir vėl V. Tomaševskis elgiasi agresyviai, bando pakurstyti aistras, paaštrinti rezoliucijos charakterį – ir faktiškai lieka vienas. Susirinkusieji vienareikšmiškai atmeta jo pasiūlymą ir neigiamai vertina jo elgesį. Lenkų bendruomenę reprezentuojanti Lietuvos Lenkų Sąjunga pamažu, bet aiškiai, nuo suvažiavimo iki suvažiavimo, keičia mąstymo ir veiklos kryptį bei ima atsakingai siekti ne konflikto, o pilietiškumo nuostatų kūrimo ir bendradarbiavimo......................... Ir tada į pagalbą V. Tomaševskiui ateina Varšuvos „Wspólnota”, jo naudai ryškiai pasikeičia Č. Okinčicui priklausančios radijo stoties „Znad Willi“ tonas, spėriai išleista „Gazeta Wileńska” pradeda sukti reklamą, o posovietinė ir kolūkinė nomenklatūra vis labiau dominuoja Rinkimų Akcijos veikloje. O kai 1999 metų balandį Vilniuje vyksta teismo procesas dėl antivalstybinės veiklos prieš Lietuvos KP CK (maskvietiškos platformos) sekretorių L. Jankielevičių bei kitus veikėjus, teismo salėje tarp L. Jankielevičiaus gynėjų, šalia A. Štelmachovkio, jau matome V. Tomaševskį......................... Tuo metu, matydama akivaizdų pavojų demokratijai ir Lietuvos lenkų ateičiai, Lietuvos Lenkų Sąjunga laikraščio „Nasza Gazeta” puslapiuose pradeda diskusiją apie tai, jog Lietuvos lenkai, kaip piliečiai, pagal Konstituciją turi teisę į laisvą pasirinkimą ir gali atiduoti savo balsus bet kuriai legaliai veikiančiai politinei partijai, o ne tik Rinkimų Akcijai....................... 2000 m. kovo 25 d. vyko Sąjungos konferencija, kuri kaip tik pasmerkė Rinkimų Akcijos veiksmus, nukreiptus apriboti Lietuvos lenkų konstitucines laisvų rinkimų teises. Asmeniškai buvo raginami atsisakyti tokios praktikos ir prisiimti atsakomybę V.Tomaševskis ir L.Janušauskienė.................... Tuo pat metu „nežinomi kaltininkai“, turintys blogų įpročių kiekvieną ginčą spręsti jėga ir kumščiu, 2000 m. kovo 2 d. naktį visiškai suniokojo „Nasza Gazeta“ redakciją ir LLS būstinę, pasiimdami įrangą ir archyvą, vietoje naikindami tai, ko nepajėgė išnešti. Deja, valdininkiška privilegija duoti nurodymus telefonu nulėmė, kad nusikaltimo kaltininkai iki šiol nerasti ir nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn, nors nepriklausomoje Lietuvoje tai buvo vienintelis tokio pobūdžio banditiškas išpuolis prieš laikraščio redakciją.
Iš tikrųjų 1993 – 1996 metais V. Tomaševskis buvo padėjėjas Lietuvos Lenkų Sąjungos frakcijoje. Tačiau jau tada demonstravo tokius neigiamus bruožus ir psichopatišką elgesį, kuris nepriimtinas žmonėms, turintiems tam tikrus kultūros standartus. Vis dėlto, nepaisant konfliktų ir jo šeimos labui, buvo paliktas padėjėju iki kadencijos pabaigos. ................ Mūsų baimes, kad jam trūksta atsakingumo ir emocinio stabilumo, netrukus patvirtino išpuolis bare „Po ąžuolu“ Lenkijoje 1997 m. gegužės 5 dieną. Kai šis įvykis buvo atspindėtas spaudoje ir televizijoje, į mūsų paklausimą dėl siautėjimo minėtame bare ir sulaikymo priežasčių tuometinis Suvalkų vaivada Cezary Ciešlukovski 1997 m. gegužės 12 d. raštu informavo Lietuvos Lenkų Sąjungą: ................... „... Nustatyta, kad 1997 m. gegužės 5 d. 2. 15 val. baro „Po ąžuolu“ Ogrodnikuose savininkas pranešė motorizuotam policijos patruliui, kad prieš kelias minutes jo bare buvo kilusios muštynės, ir dalis jų dalyvių nuvažiavo automobiliu „Volvo“ su valst. Nr. CPA 867 bei šiuo metu stovi eilėje prie pasienio punkto išvažiuoti iš Lenkijos. Policininkai šiuo reikalu privalėjo imtis aiškinimosi ir tiriamųjų veiksmų. Priėjo prie automobilio su nurodytais numeriais ir paprašė vairuotojo bei keleivių dokumentų. Taip pat paklausė, ar jie iš tiesų dalyvavo muštynėse bare. Gavo teigiamą atsakymą, tačiau tuomet Valdemaras Tomaševskis, vienas iš automobilio keleivių, ėmė šaukti likusiems, kad šie nerodytų dokumentų, kad čia banditų šalis ir pan. Visą laiką elgėsi labai arogantiškai ir agresyviai. Dėl to pareigūnai izoliavo jį nuo kitų automobilio keleivių, įsodindami jį į patrulių automobilį. Atsižvelgdami į procesinę būtinybę apklausti muštynių dalyvius, policininkai nusprendė juos sulaikyti ir nugabenti į Seinų rajoninį policijos komisariatą, nes kitur atlikti minėtų veiksmų nebuvo galimybės................... …Sulaikytiesiems būnant Seinų PK, policininkai elgėsi su jais su tinkama pagarba. Kategoriškai paneigė, kad kurį nors iš jų įžeidinėjo ar gąsdino. Nevertė duoti jokių parodymų................. Suvalkų vaivadijos policijos komendantas jam atsakingų pareigūnų veiksmuose neįžvelgė neteisingumo...“.............. Tiems, kurie jautė atsakomybę už lenkų bendruomenės Lietuvoje likimą, šis naktinis išpuolis pasienio bare Lenkijos teritorijoje dar kartą paliudijo, kad turime reikalą su pavojingu, agresyviu žmogumi, turinčiu kenksmingų įpročių provokuoti ir spręsti visus ginčus jėga bei kumščiu.
Grynai smalsu - o pilietines Lietuvos labui rasyti, cia kaip ir apie ka? Pvz. kaip is uzsienio naujienu padaryti lietuviska pilietiskuma? Bendrai paemus, kai autorius raso kaip raso, yra proga ji pakritikuoti ir padiskutuoti, o taip viskas bus tiesiog teisingai :) Beje, nemanau, kad suabejoti KT sprendimo pagristumu ar priminti Butkeviciui apie jo pazadus del VAE, ar konservatorius sukritikuoti yra autoriaus provaldiskumas. p.s. ir kam rasyti didziosiom raidem, ir taip visi mato
Primenat niurzglį, kuriam atrodo kad pasaulis vis dar sukasi apie jį,..tos paklodės rašomos tiems kas jas ne tik moka skaityti, bet ir supranta kas jose rašoma,.. ir tikrai nieko baisaus jei pat nepapuolate, nei į vienų nei kitų tarpa..pasaulis vis dar margas, ne dviem spalvom.
šios savaitės įvykiu sumaištyje dėl Euro sakyčiau visai nepagrįstai pamiršote paminėti neplanuotą soc. demų su konservatoriais neviešinama susitikimą . .. o tas įvykis užmena tikrai daug galimų variacijų, ateities planuose. .. yba kaip jau pats minėjote, šiandieninė valdančioji dauguma .. tiek marga .. savo spalvomis .. kad vaivorykštės spalvos Lietuvos politikos padangėje nebutu tiek erzinančios.. nei tęsiant sena komedija "aš kaip ir už bet tik avansu".. Kaip žinia nieko nėra blogiau nei turėti partnerį .. kuris nežino ko norį . Antra manau visiškai teisinga butų paminėti ir tuos kurie turėjo nora solidarizuotis su lenkais .. negerbiant sausio 13 šventės, kalbų apie užvestas diskusijas kam ka primeną neužmirštuolės žiedų skelbta grąži akcija. Ir tai ne pirmas kultūros stokos ženklas tos grupelės iniciatyvininkų .. kai tikslui siekti nesiskaitoma su bet kokia vertybe. Trečia .. būtį kritikuotiniems nėra tiek blogai nei aplamai to negirdėti, kai tau tai sakoma , juk Lietuva tikrai nemažai kur perlenkia lazda pataikaudama vieniems ir nekreipdama į kitus smerktinus reiškinius. Referendumas tautos teisė .. ir tos teisės niekas negali uzurpuoti,.. bet tai nereiškia kad įstatymai rašomi tik tam kad patogų butų juos turėti po ranka .. demokratija kaip tokia negali ignoruoti įstatymų viršenybės teisės.. skalijančiai grupelei nepatenkintų piliečių, ir tik tokių budų galima pasiekti tai kas vadinama teisingumų... teisingumas kaip toks pareina, ne nuo masių šukaliojimo, o nuo mažumos suvokimo kodėl tos masės šukalioją... tik taip jį (teisinguma)galima realizuoti.
Negali būti visi tokie protingi, kaip jūs...
Jūsų pastebėjimas dėl lenkų bendrijos statuso, manau, visai prasmingas.
Lenkai Lietuvoje yra tautinė bendrija, o ne tautinė mažuma.
Visos kalbos apie lenkų tautinę mažumą Lietuvoje neturi jokio pagrindo, nes tokios,t. y. lenkų tautinės mažumos niekur nėra. Tautine mažuma pasaulis laiko tautą(jos likučius, ar gentį) kalbančią sava kalba, išlaikusia savą kultūrą, bet neturinčią savos valstybės, kuri jos kultūrą, kalbą galėtų binti, išsaugoti, ugdyti, kad pasaulio kultūra nenukentėtų nenukentėtų dėl jos išnykimo. Tai yra tautinės mažumos pasaulis ima savo globon. Tuo tarpu lenkai ,gyvenantys Lietuvoje yra tzautinė bendrija, kuri visai nepagrįstai reikalauja tik tautinėms priskirtinų privilegijų. Lietuvos lenkų norams išlaikyti savo kalbą, kultūrą labai palaiko visai gretimai esanti Lenkjos vakstybė, mano nuomone kartais ir persistengdama ir kiršindama piliečius tautiniu pagrindu. Kam toks kiršinimas daromas, koki jo tikslai nesunku numanyti, Žvilgtelėjus į istotiją.
Perfrazuojant klasika,tenka pripazinti,kad kubiloidas Pikasas,nera protingas.Ir kodel Pikasas,o gal geriau Ananasas?
GAL IR KLYSTU, BET MAN REGIS, GERB. A. NAKAS TOLIAU, MANO VISUOMENININKO- DEMOKRATO VERTYBĖMIS MATUOJANT, DARO ESMINGĄ KLAIDĄ Į ĮEKSPERTŲ PORTALĄ NEKVIESDAMAS APŽVALGININKO- DEMOKRATO... TOKIŲ GALIMŲ ASMENYBIŲ SĄRAŠĄ JAU MINĖJAU anksčiau.. GERB. AUDRIUS ANKSČIAU IŠSAKYTUS ARGUMENTUS KOMENTUOTI LAIŠKU NEPANORO, BET PO PIRMOJO MANO LAIŠKO pasirodžiusioje APŽVALGOJE (MANYČIAU TAI NUTIKO PO NAKO UŽUOMINOS APŽVALGININKUI... ) BUVO VIENAS BANDYMAS PAMINĖTI IR NE DVARO LIETUVĄ... BUVO IR PRAŽUVO, NES ,,DVARO LAKŠTINGALOS" TAIP YRA IŠMOKYTOS IR ŽINO, APIE KĄ TURI GIEDOTI, KAD SISTEMA BŪTŲ PATENKINTA ... DVARO VARPINĖJE SĖDINTIS vOLOVOJ PATEIKIA TIK TAI ,KAS YRA REIkŠMINGa MŪSŲ NOMENKLATŪRAI- NAUJAJAM LIETUVOS FEODALŲ LUOMUI.. VERTINA IRGI DVARO GYVENTOJO AKIMIS... DVARTARNIO APŽVALGOSE PILIEČIŲ LIETUVOS NĖRA. NĖRA TOLIAU VOLOVOJ APŽVALGOSE TAUTOS IR ATSKIRŲ DEMOKRATINIŲ SLUOKSNIŲ PASTANGŲ KEISTI IR DEMOKRATIZUOTI ŠALIES GYVENIMĄ... NĖRA KRITIŠKO POŽIŪRIO Į ,,VALDOMO DEMOKRATIJOS" SANTVARKĄ IR JOS ESMINES APRAIŠKAS.. LABAI PRAŠYČIAU, JOG KIEVIENAS NEABEJINGAS PAREIKŠTų GERB. NAKUI portalo adresu SAVO NUOMONĘ DĖL TO, AR PRITARIA TAM, KAD DEMOKRATINĘ KRYPTĮ VIS DAR IŠLAIKANČIAME PORTALE APŽVALGOS BŪTŲ DAROMOS APŽVALGOS ,,DVARO" , O NE PILIETINĖS LIETUVOS LABUI... O gal jums, visuomeniški kolegos, Volovoj pasirinkimas ir jo apžvalgos atrodo ką nors bendra turinčios su pilietiniu- demokratiniu vertinimu? APLAMAI, VERTINU EKSPERTŲ PORTALĄ GERAI IR TODĖL NORĖČIAU, KAD PORTAlO ,, MEDAUS STATINĖJE" KUO MAŽIAU BŪTŲ KITOKIO SKYSČIO ,,ŠAUKŠTŲ"... :) Show message history
Neskaitote? Kaip tai įdomu, a ne?
pikasas galimai vienos grupės trubadūras.Jau seniai jo neskaitau,nes užsiciklines.Ir kai koks įdomus būdavo komentaras,aktualus,tuoj savo paklodę užmesdavo.Neįdomus,vienpusiškas.Tą patį daro martos grupė ,prikloja copy ..:)
NAKAS DARO KLAIDĄ EKSPERTAMS NEKVIESDAMAS APŽVALGININKO- DEMOKRATO...DVARO VARPINĖJE SĖDINTIS vOLOVOJ PATEIKIA TIK TAI ,KAS YRA REIŠMINGĄ MŪSŲ NOMENKLATŪRAI- NAUJAJAM LIETUVOS FEODALŲ LUOMUI..VERTINA IRGI DVARO GYVENTOJO AKIMIS... DVARTARNIO APŽVALGOSE PILIEČIŲ LIETUVOS NĖRA...
Dabar viešų ataskaitų ir atsiskaitymo išvis nebus.
Prezidente Valio ataskaitoje rimtu trukumu neizvelge,nes jis padare taip,kaip ji nurode.
Labai teisingas konservatoriaus Pikaso komentaras, isplatinau savo draugu rate, kvieciu ir kitus taip padaryti.
Konstitucinis teismas dar kartą paaiškino, kad reikia elgtis pagal LR Konstitucijos reikalavimus. Ką, manau, ir taip puikiai žinojo isterijos dėl generalinio prokuroro sukėlėjai. Iš kitos pusės pažvelgus,niekas negali drausti bet kuriam piliečiui siūlyti bet ką, kas nebūtų sietina su nusikalstama veika. Seimo nariai irgi tokią teisę turi. Tačiau prievartauti prezidentę būtinai pritarti siūlymui – teisinio antikonstitucinio nihilizmo pavyzdys ir ne kitaip. Kai kurias savo ankstesnes mintis šia proga pakartosiu: Seimas negali be rimtos priežasties ruošti kokią apkaltą teisėsaugos pareigūnui. Jis gali tik siūlyti prezidentei vienaip ar kitaip pasielgti. Prezidentė D. Valio ataskaitoje rimtų trūkumų neįžvelgė ir tuo viskas pasakyta. Turime pagaliau suprasti, kad LR Seime kartais svarstomi ne tik banali smulkmė, bet ir principiniai dalykai. Generalinio prokuroro postas ir jo metinė ataskaita apie prokuratūros atliktą darbą – vienas iš tokių principinių, kuris paliečia ir visą teisėsaugos sistemą. Situacija joje , mano supratimu, daug kur taisytina. Prokuratūros darbe taip pat. Labiausiai kai kas sunerimo būtent tada, kai tam tikros personalijų permainos pradėjo vykti naujam vadovui atėjus. Ar visos jos tikslingos? – reiktų atskiros diskusijos. Vienas skandalingas istorijas vieni vertina vienaip, kiti kitaip. Išsakomi D. Valiui priekaištai ir dėl “D. Kedžio istorijos”, kurią jis gavo, kaip ankstesnį “kraitį”. Siųsdavo jis į Seimą savo pavaduotojus kalbėti apie tai, o kai jau jų gal pritrūko, pats su šešiais kaltinimais į tribūną atėjo. Keistai atrodo tie kaltinimai N. Venckienei, bet net 80 Seimo narių jiems pritarė ir gal net apsidžiaugė, galėsiantys atsipūsti, Seimo narę suėmus. Balsuotoju “už” galėjo būti dar daugiau, jei ne Darbo partijos kriminalinės problemos. O ką tai sako? Manau, tai kad ryški dauguma Seimo narių nenori jokių esminių permainų nei prokuratūroje, nei kitose teisėsaugos institucijose. O visa ši prokuroro nuėmimo istorija yra tik blefas, tikintis vėliau rasti “kišeninį” kandidatą. Gal net iš tų pačių kadrų. Tad ir bandoma stabdyti bet kokius ryškesnes permainas pozityvia kryptimi. Dabar TS LKD frakcija siūlo KT įvertinti politinės daugumos bandymus kištis į prokuratūros darbą. Toks reikalavimas tik vienpusis. Būtina suvokti, kada yra kišimasis į pareigų vykdymo darbą ir kada turi būti reikalinga teisėsaugos kontrolė. Seimas, kaip aukščiausia valdymo institucija, turi neprarasti savo orumo tada, kai koks prokuroras po ilgų raginimų sugeba sumontuoti 12 sek filmą ir pasiūlo pagal jį Seimui priimti sprendimus. Politinės situacijos pokyčiai valdančioje koalicijoje vis sunkiau tampa nuspėjami. Kas gali tiksliai pasakyti kokią naują demagogijos šūsnį į viešumą sumąstę išmesti darbiečiai, paksoidai ar tomaševskininkai? Prie “burokinių” jėgų besiglaustantys “drąsiečiai” save taip tik kompromituoja. Galėjo kur kas ryžtingiau jie darbuotis skaidrinant teisėsaugą, o įsikabino į nuteistojo V.Uspaskicho “padalkas”… Būtų juokinga, jei nebūtų graudu… Dar daugiau. Nežiūrint, kaip ankstesnę “Permainų koaliciją” iš vidaus sprogdino valinskinių dalis ir čaplikiniai, ji buvo gal net stipresnė už dabartinį marginalinį margumyną. Dabar didžiausias dėmesys žiniasklaidoje skiriamas Darbo partijos populizmui. Didelę dalį politinės informacijos žiniasklaidoje užima laidos ir rašiniai, susiję su Loreta Graužiniene. Labai gudri taktika – visą laiką jai maudytis informacijos liūne. Dalis mato visą “kniaziaus” parankinės kvailiojimus ir falšą, daug kas šaiposi iš Seimo pirmininkės mentaliteto, prilygintino kilimėliui prie Viktoro kojų. Tačiau, kai daug kas L. Graužinienę stebi ir jų tarpe yra tas elektoratas, kuriam tokia šios politikės raiška netgi patinka, tai rezultato visuma gali būti netgi netikėta. Beje, dėl įvairių priežasčių. Vieni mėgėjai žavisi, atseit, jos drąsiu įžūlumu, kitiems patinka kaip ji kovoja prieš prezidentę, treti paprasčiausiai džiaugiasi kad valdanti koalicija nebesutaria. Dėl pastarojo fakto net ir dešinieji gali tylom pritarti. Juk, apart darbiečių , tarp valdančių dar yra ir bendraminčiai paksoidai, bei panašūs tomaševskininkai. Jei didelė dalis visuomenės vis dar nesupranta, kas mus valdo, tai, manau, dar supras. Kad tik nebūtų per daug vėlu. Gal kai kas jau pastebi, kad retai išsakau kritiką premjerui. Ne todėl kad A. Butkevičius su savo komisijomis kalnus verstų. Tačiau tokioje koalicinėje ir AMB aplinkoje jis visgi padoriau atrodo. Jis netgi išdrįsta L. Graužinienei papriekaištauti dėl jos veiksmų nesolidumo:) Politinė situacija vis labiau ryškėja. O kas toliau? Į tą klausimą dalinai gali atsakyti mūsų teisėsauga. Tiksliau – Apeliacinis teismas ir tolimesnė vos vos prasidėjusi kadrinė politika teisinėse institucijose, sujudinusi gerokai užsisėdėjusius. Vargu ar galima šioje srityje greitų permainų, bet, jei prasidėtų stagnacija? – tada viskas… Kai apie tai kalbame, negalima pamiršti ir “D. Kedžio istorijos”, kurią beveik galutinai miglos baigia apsupti. Čia taip pat verta sugebėti atskirti kur moralės aspektai ir kur nelabai rišlus politikavimas. O kai atsiskirs, tai bent jau pradėti tirti iš esmės… Kol kas to neteko pastebėti. Deja. Negalima ir šiaip sudėtingą politinę situaciją dar daugiau apsunkinti. Kas čia per naujos laikinos koalicijos Seime susidaro. Jos turi vesti bent jau tiesos teisingumo keliu, o ne vykdant kokius nors užkulisinius sandėrius. Atseit, jūs mums, o mes jums. Bent jau minimalus politinis skaidrumas turi būti būtinas privalumas. Nieko nėra taip sudėtinga, kaip nesprendžiamos integralinės lygtys. Betgi čia tik diferencialinė, kurią spręsti galima ir būtina. Kito kelio nėra, nes būti negali… Darbo partija gaudo visuomenėje kiekvieną populistinį dvelksmą ir suka savo bures pagal jo kryptį. Tai daro netgi tada, kai tas populizmas apima tik nedidelę rinkėjų elektorato dalį. Pagal vieną populistinį šūkį pasirankiojama vienų rinkėjų balsų, pagal kitą gal kiek kitų. Nors aritmetiškai tie balsai nesisumuoja, nes dažnai gali sutapti, bet ir nesutapimų gali nemažai būti. Belieka tik pritarti A. Butkevičiaus nuomonei, kad darbiečių kova prieš euro įvedimą yra populistinė demagogija. Verta pasiaiškinti, kur yra esmių esmė nagrinėjant įvairius klausimus, sietinus su Lietuvos ir visos Europos Sąjungos reglamentais. Tuo tikslu verta pažvelgti kokios jėgos kovoja prieš euro įvedimą, strateginių energetinių projektų vystymą, dėl žemės referendumo ir kt. Pagrindiniai tokių ir panašių tikslų kovotojai akivaizdžiai atstovauja Rytų imperijos siekiams atstatyti buvusios sovietinės imperijos sienas ekonomiškai ir politiškai. Suklaidintų tokių aktyvistų demagogija taip pat netrūksta. Lietuva, manau, yra tas “kremlinų” svajonių kąsnelis, kurį jie vėl prarytų net nemirktelėję. Vykdydama kai kuriuos projektus ar pasižadėjimus Europos Sąjungai Lietuva praranda šiek tiek savarankiškumo, tačiau išsaugo pačią esmę – vis stiprėjantį savarankiškumą nuo Rusijos interesų lauko. Esame specifinėje pasienio erdvėje, kuri ir toliau Rusijos neokomunistų ir nacionalistų laikoma laikinai netekta teritorija. Putino režimas savo politiką jau pakankamai pademonstravo. Ją pradeda geriau suprasti ir kitos demokratinės šalys. Būtent dėl tokios agresyvios politikos gyvename sudėtingu ir pavojingu laikotarpiu. Turime suprasti ir tai, kad Vakarams mes būsime labiau reikalingi ir įdomūs, jei mūsų ekonomika persipins su tų šalių politikos ir verslo tikslais. Jei jie pasitikės mūsų saugumu, galės drąsiau investuoti Lietuvoje, kurti čia geriau apmokamas darbo vietas ir bus labiau pasiryžę savo investicijas, reikalui esant, ginti nuo Rytų interesų invazijos. Taip, tame daugiau pragmatizmo, negu nuogos ideologijos, tačiau šiais laikais toks bendros ir laisvos rinkos pragmatizmas yra tai, kas gali mus labiau susieti su Europos ir NATO siekiais, bei labiau užtikrinti mūsų šalies įvairų saugumą. Kai kas jau prakalbo apie “vaivorykštinės” koalicijos tikimybę. Gal tokia teorinė galimybė ir bręsta, tačiau laikas jai dar gerokai ankstyvas. Tik po Apeliacinio teismo nutarties bus aiškiau, kokios galimybės išlieka toliau “kremlinų” interesus ginti Darbo partijai. Svarbus ir KT apsisprendimas dėl pakartotino priesaikos davimo termino. LLRA ir rusų frakcijos akiplėšiškumas taip pat gali versti LSDP keisti savo partnerius. Ši koalicija neperžengė būtino 7 proc. barjero, bet Seime vandenį drumsčia. Kas leido nusižengti Seimo rinkimų įstatymui? Antrą vietą Seimo rinkimuose gavusi TS LKD gal gali pritarti ir Mažumos vyriausybės sudarymui. Jei konservatoriai pritars pozityviems A. Butkevičiaus vyriausybės sprendimams, būdami opozicijoje, ekonomika gali ne tik nesužlugti, bet ir sutvirtėti. Gal tuomet ir premjerui nereiks kiekvieno sprendimo derinti su V. Uspaskich statytine Seimo pirmininkės poste, kurios staigiai prasidėjusi karjera gali dar staigiau pasibaigti. Visa tai tik priešlaikiniai pasvarstymai, tačiau ko nebūna gyvenime. LSDP tenka nešti AMB aplinkos kuprą. Ja neatsikračius, ryškesnės permainos sunkiai įsivaizduojamos. Tačiau, kaip sakoma “niekad nesakyk: “niekada”… Apsivalymas nuo “burokinių” darbiečių ir paksoidų jėgų būtų toks veržlumo proveržis, kad kai kurie laikini nesklandumai galėtų atrodyti tik menkniekis. Gal net pats didžiausias mūsų tikslas dabartinėje situacijoje yra ne tiek savų korumpuotų sukčių išgaudymas, o “kremlinų” apetitų sumažinimas. Kad mūsų praryti nebesvajotų. Na, o kad teisėsaugos problemos spręstinos, tai su tuo gali ginčytis nebent patys teisėsaugininkai. Ir tai ne visi, o tik “specifiniai”… Tikiu mūsų šalies ateitimi. Su ta viltimi pasilieku. Visi, kurie siekia gėrio mūsų šaliai, turi jos neprarasti.