Vasaros pradžioje vykusį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) 25-mečio minėjimą lydėjo ne vieno politikos apžvalgininko siūlymai šiandieninę Lietuvos tikrovę aštriai kritikuojantiems Sąjūdžio kūrėjams ir pirmeiviams pagaliau pasitraukti iš viešosios erdvės ir užleisti vietą neva gyvenimu patenkintai XXI amžiaus visuomenei. Deja, didžioji dalis visuomenės mato tas pačias nuo partijų kaitos valdžioje nepriklausančias įsisenėjusias problemas, tad trauktis sąjūdiečiams nėra nei pagrindo, nei moralinės teisės.
Kita vertus, tuo pačiu metu galima stebėti iš įvairiausių politinių stovyklų ataidinčias pretenzijas tęsti Sąjūdžio vertybes ar puoselėti Sąjūdžio idealus.
Galima klausti, kiek šiandien visuomenėje dar apskritai reikšmingas Sąjūdžio vardas ir moralinis autoritetas. Atsakymą pateikia Sąjūdžio jubiliejus, kuris, nors mėgintas sumenkinti ir nutylėti, dvejopai atskleidė Sąjūdžio reikšmę: norintieji įrodyti, kad jis atgyvena, atskleidė savo nerimą ir baimę, kad kokiu nors pavidalu jis gali atgimti, mat apie tikrai mirusius ir neaktualius dalykus paprastai tylima, o ne įrodinėjama, kad jie mirę ir neaktualūs; kita vertus, apeliuojančių į Sąjūdžio vertybes ir norinčių pasigriebti jo vėliavą gausa taip pat rodo jo idėjų gyvybingumą ir svarbą.
Akivaizdu, kad įvairiausio plauko pretenzijų į Sąjūdžio vardą tikrai netrūksta.
Sąjūdžio vertybės?
2013 metai Sąjūdžiui buvo ne tik jubiliejiniai, bet ir savaip reaktualizuojantys. Sąjūdžio idealai ir vertybės, pasak įvairių politikų, yra būdingi abiem TS-LKD pirmininko rinkimų finalininkams Andriui Kubiliui ir Vytautui Landsbergiui, taip pat prezidento rinkimams besiruošiančiam visuomenininkui Dariui Kuoliui.
Pirmomis birželio dienomis kaip Sąjūdžio tąsą save pamėgino pateikti net LSDP, pareiškę, kad LPS programoje buvo daugelis socialdemokratiškų nuostatų. Sąjūdžio vertybes neabejotinai pretenduoja tęsti ir marginalizuotos, į parlamentą niekada nepatenkančios tautinės partijos, pernai nesėkmingai rinkimuose pasirodžiusios koaliciniame sąraše „Už Lietuvą Lietuvoje“.
Sąjūdžio politinio ir moralinio kapitalo nesigviežia, ko gero, tik visos jau XX a. susikūrusios vieno klausimo ar vieno žmogaus partijos.
Tačiau tokių pretenzijų turinčioms partijoms pradžiai reikėtų žinoti, kad jokių Sąjūdžio vertybių niekada nebuvo jos iniciatyvinės grupės planuose. Vertybės – tai, ką žmogus vertina savo paties pasirinkimu.
Jos reliatyvios ir nepastovios, nesuteikiančios prielaidų politinės bendruomenės vienijimuisi ir bendrojo gėrio paieškoms. Sąjūdis turėjo ne vertybes, o konkrečius principus, kuriais vadovaujantis buvo iškelti tikslai.
Šie tikslai – aiškiai išskirti Sąjūdžio programoje – buvo viešumas, demokratija ir Lietuvos suverenumas. Ne mažiau aiškiai pasisakyta už tautinę valstybę, tautinę mokyklą ir patriotiškumo ugdymą.
Iniciatyvinės grupės nariai šiandien nedviprasmiškai patvirtina, kad tai svarbiausi Sąjūdžio Lietuvos vizijos punktai.
Išduoti tikslai
Tačiau glemžtis Sąjūdžio vardą šiandien trukdo toli gražu ne tik nukrypimas nuo LPS idealų. Visų pirma Sąjūdžio tęsėjais negali būti tie, kurie jame nedalyvavo ir negavo jokios simbolinės moralinės jo kūrėjų vėliavos, kurią galėtų perimti ir nešti. Būtent tokioje situacijoje yra pilietines sąjūdiečių iniciatyvas ne kartą išdavęs ir sužlugdęs kosmopolitinės pilietinės visuomenės Lietuvoje kūrėjas Darius Kuolys.
Jo G. Soroso fondo lėšomis ilgus metus Lietuvoje veikianti iš Vakarų importuota ideologinė įstaiga Pilietinės visuomenės institutas, įnešęs milžinišką indėlį naikinant lietuvių tautą, ardant socialinius ryšius ir atomizuojant visuomenę (šis iš pažiūros paradoksalus procesas plačiau aprašytas tekste „Pilietinė visuomenė – žalinga valstybei, naudinga ES“).
Jokiais ženklais viešai neišsižadėjęs siekio europeizuoti, taigi sunaikinti lietuvių tautą, dabar D. Kuolys bando viešuose renginiuose ir intelektualiniuose rateliuose paversti atviros visuomenės projektą neva Sąjūdžio idealu, tuo absoliučiai aukštyn kojomis perrašant Sąjūdžio istoriją.
Tai, beje, daroma ir akademiniais pavidalais, mokslo darbų išvadose pareiškiant, kad Sąjūdis iš tiesų siekė individo laisvės, o ne tautos nepriklausomybės, nors tai vienareikšmiškai paneigė patys LPS kūrėjai.
Konkuruojantys įpėdiniai. TS-LKD galvosūkis
Vis dėlto situacija, kai visuomenės veikėjai nei dalyvavo Sąjūdyje, nei laikosi jo nuostatų, pati paprasčiausia. Neužtenka ir tiesiog dalyvavimo Sąjūdyje, kad būtum jo tęsėjas, nes būtina sekti jo nuostatomis, bent tose srityse, kur principai buvo aiškiai išsakyti.
Būtent to pritrūksta Andriui Kubiliui, kurio, kaip Sąjūdžio aktyvisto, įvaizdis, aktyviai palaikytas Rasos Juknevičienės straipsniais TS-LKD pirmininko rinkimų kampanijos metu, tarsi turėjo mobilizuoti patriotišką rinkėją, siųsti žinutę, kad Sąjūdis – ne tik Landsbergis. Tačiau konservatorių pirmininko pozicijos – nuo aktyvios agitacijos už gilesnę ES integraciją ir suverenumo atidavimą iki „išsikovotos teisės išvažiuoti“ ir antikonstitucinių nuolaidų valstybinės kalbos klausimais – kirviu nukerta bet kokias Sąjūdžio įpėdinio vizijas.
Ne be reikalo pasakyta, kad „Sąjūdis – ne tik Vytautas Landsbergis“. Būtent pirmajam atkurtos valstybės vadovui TS-LKD ilgainiui tapo ne vienu iš, o vieninteliu Sąjūdžio tęsėju.
Bendraujant su bendrapiliečiais pereita prie nuostatos, kad kas ne su Tėvynės Sąjunga, tas ne tik ne su Sąjūdžiu, bet ir apskritai ne su Lietuva. Ši nuostata pasimatė jau per pirmąją TS-LKD parlamentinės veiklos kadenciją.
Tačiau Sąjūdis niekada nebuvo į partinę veiklą orientuotas judėjimas, priešingai, savo esminę stiprybę prarado tą pačią akimirką, kai laimėjo rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą ir nustojo būti neabejotinos reputacijos valdžios kontrolės mechanizmu. Partinė politika be valdžios kontrolės kūrimo pati savaime yra Sąjūdžio veikimo principų išdavystė.
Tai šiandien liudija, ko gero, visi LPS iniciatyvinės grupės nariai, išskyrus nebent patį Landsbergį.
Pavasarį vykusiuose visuotiniuose TS-LKD partijos pirmininko rinkimuose varžėsi skirtingas vizijas pasiūlę A. Kubilius ir V. Landsbergis – naujai dvejų metų kadencijai perrinktas 53,5% balsų surinkęs A. Kubilius ( wiki nuotr.)
O visos šiandieninės TS-LKD politikos kryptį ir kartu pamestą Sąjūdžio vėliavą nebe geriausiai apibūdintų formulė „nepriklausoma ir klestinti Lietuva, kad ir be lietuvių“. Partijos retorikoje pilna lozungų apie nepriklausomybę (keistu būdu derinamą su tolesniu suverenumo atsisakymu) ir geresnio gyvenimo kūrimą.
Bet ar apibrėžta, kas tuo geru gyvenimu džiaugsis? Niekur nebeįmanoma rasti užuominų į tautiškumą, lietuvių, kaip suverenios tautos, viršenybę Lietuvos Respublikoje ir būtinybę užtikrinti saugią lietuvių kalbos ir kultūros išlikimo ir vystymosi erdvę.
Kas siūloma vizijose?
Priešingai, partijos priimta valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ tobulai nubrėžė išteritorintos ir ištautintos valstybės viziją. Ši, kitaip nei atitinkama, pavyzdžiui, Estijos valstybės ateities strategija, apsieina be tautinio tapatumo, lietuvybės, apskritai lietuvių tautos akcentavimo.
Lietuvos tauta – strategijoje vartojamas jau minėto D. Kuolio Lietuvoje išpopuliarintas kosmopolitinis naujadaras, kuriuo bandoma įteigti, kad Lietuvos niekas nesukūrė ir ji niekam nepriklauso, priešingai – yra visų, kas joje gyvena ir gyvens, o tokios „tautos“ narius apibrėžia ne tautybė, o teritorinė priklausomybė ir geriausiu atveju pilietybė.
Pilietybė čia, beje, – bevertis kriterijus, nes, sekant viešai deklaruojama TS-LKD pozicija, ji turėtų būti masiškai dviguba, o kartu turėtų būti įteisinta ir dviguba ištikimybė – Lietuvai ir bet kuriai kitai, dėl geresnio gyvenimo pasirinktai valstybei X. Tai, kad „Lietuva 2030“ turinti būti globali – įtinklinta virtualiai, tačiau išsibarsčiusi realybėje – tik patvirtina, kad dvigubos pilietybės bus reikalingos, o dvigubos ištikimybės – galima būti tikriems – bus ne Lietuvos, o maitinančios šalies naudai.

Kuriamose valstybės pažangos strategijose, tokiose kaip „Lietuva 2030“, praktiškai nelieka vietos idėjoms, kurios buvo gyvos Sąjūdžio metu
Tačiau svarbiausia ne „Lietuva 2030“ turinio detalės, o tai, kad šiai lietuvių tautos laidotuves užprogramuojančiai strategijai tegu ir tylomis, tačiau savo neprotestavimu pritarė tiek krikdemų sparnas, tiek pats Vytautas Landsbergis. Tai yra abu flangai, į kuriuos permainų viltis kol kas deda „sąjūdiškesnės“ politikos išsiilgę ir su LPS partiją sieti norintys jos rėmėjai.
Deja, TS-LKD iš esmės deklaruoja susirūpinimą valstybės likimu, atsietu nuo tautos likimo. Tačiau tai teritorijos administratoriaus, o ne valstybės šeimininko požiūris, nes valstybės legitimumas esamoje tarptautinėje sistemoje vis dar neįsivaizduojamas be ją steigiančios tautos.
Tai, beje, tobulai suprato ir išnaudojo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Be šio suvokimo nė viena TS-LKD vidinių barikadų pusė negali pagrįstai pretenduoti į akivaizdžiai siekiamą Sąjūdžio įpėdinių vaidmenį.
Visuomeninė valdžios kontrolė
Aptariamu klausimu svarbūs ne tik iškelti idealai ir jų laikymasis, bet ir pasirinkti veikimo būdai, kuriais esamoje politinėje sistemoje veikia Sąjūdžio tęsėjais save tituluojantys asmenys ir politinės organizacijos. Dabartinė partinė sistema, būdama, kokia yra, atriboja tautą nuo valstybės valdymo ir įgalina siaurų interesų grupių sprendimus, dažnai neatitinkančius tautos nuostatų.
Kaip įprasta, priešingai, priimant sprendimus vis dažniau svarbiausias kriterijus yra viršnacionalinių institucijų ir kitų šalių, o ne valdžią renkančios tautos nuostatos (tokį požiūrį tobulai įkūnija beprecedentė politiko parodija L. Linkevičius).
Pats veikimas tokioje sistemoje, nesiekiant jos keisti, yra nacionalinio suverenumo tikslo išdavystė, nupolitinanti tautą ir de facto perduodanti politinio gyvenimo vadžias į niekieno nekontroliaujamas siauro elito – ankstyvojo moderno politinės tautos atitikmens – rankas.
Būtent tokios sistemos greičiausiai nesąmoningu palaikymu galima apkaltinti ir kiekvieną protautišką partiją, nesėkmingai vis siekiančią patekti į parlamentą ir ten įgyvendinti Sąjūdžio deklaruotus tikslus, tačiau atmetančią kaip beviltišką išties savivaldžios politinės tautos kūrimo projektą. Sąjūdis buvo antisisteminis darinys ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, o vadinamosios antisisteminės politinės jėgos yra neatskiriama sistemos dalis ir esamo režimo stabilumą palaikantis veiksnys, nes žaidžia pagal esamas taisykles ir net neketina jų laužyti.
Tikrasis tikslas čia yra imituojant kovą gauti nors menkutę valdžios dalį, tačiau nemėginti keisti esamų sąlygų.
Keli mandatai Seime – ne išeitis
Čia atsiskleidžia lemtingas kriterijus, kurį įsisąmoninus galima nekreipti dėmesio į visus ankstesnius. Sąjūdis siekė nepriklausomybės Lietuvai – tautinei valstybei, egzistuojančiai lietuvių tautos apsisprendimo pagrindu, tačiau suvokė, kad tai tėra priemonė sukurti sąlygas atsirasti lietuvių politinei tautai, kuri iš tiesų būtų suinteresuota ir instituciškai įgalinta save valdyti.
Ši būtina sąlyga niekada taip ir nebuvo įvykdyta, daugiausia dėl išduotos tautinės mokyklos koncepcijos, tačiau ir daugelio kitų antisąjūdinės revoliucijos formų.
Tačiau neįgyvendinti siekiai yra patys svarbiausi, nes į juos iš istorijos perspektyvos turime žvelgti ne kaip į istorijos faktą, o kaip į šiandien prieš mus iškylančią politinę būtinybę. Tad penki mandatai parlamente patys savaime Lietuvoje nepakeis visiškai nieko, kad ir kokia tobulai Sąjūdžio principus atitinkanti partija juos iškovotų.
Sąjūdžio vėliavą nešti pretenduojanti jėga ar asmenybės savo nefasadinę veiklą turi kreipti pirmiausia į visuomenės politinį aktyvinimą pagal Sąjūdžio principus ir tik greta to į valdžią, kaip galimą priemonę visuomenei įgalinti.
Vienintelis priklausomas tinklalapis Lietuvoje















































































































































































































































































































































































































































































































Komentarai (48)
smelio deze per maza pasidare. kas galetu paneigti kad sitas "politologas" dar su pampersais lakste kai prasidejo Sajudis, ir dabar isivaizduoja turis teise skirstyti kas su Sajudziu kas ne. Is tikro pakankamai sudetinga del skleidziamos dezinformacijos ivertinti kokie yra pagrindiniai tikslai visu besivadinanciu kovotojais uz Lietuva. Bet kazkodel matomas tik Kuolys organizuojantis protestus ir reikalaujantis TIESOS. Visu tokiu "teisuoliu" rasinetoju nelabai matosi.
Priešas nelygu priešui. Žmonės su idėja visuomet turi ir IDĖJINIUS oponentus,ir priešininkus ir netgi priešus. O žmonės be idėjos,be pasaulėžiūros dažniausiai turi ASMENINIUS priešus,o jeigu jų neturi,tai tampa patys sau priešais arba gobšuoliais,arba alkoholikais,arba narkomanais,arba palaido gyvenimo atstovais.... Manau,kad straipsnio autoriaus klaida yra tik tai,kad kartais suplakdavo į vieną "tautos" sąvoką su "politinės tautos"-tautos,turinčios lietuviškąją savimonę-sąvoka (turiu omenyje tais vietas,kur rašoma apie "tautos naikintojus". Vis tik kosmopolitiniai lietuviai taip pat,bent kol kas,yra lietuviai.
pritariu. tai tame ir baisumas, kad geros valios žmonės nestoja prieš sistemą, o ieško priešų vienas kitame. ne tik liūdna, bet ir kelia klausimą - tai gal tie "geros valios" žmonės nėra tuo, kuo dedasi esą? kitaip visiškai negaliu paaiškinti to, kai pradedami vieši puolimai dėl, pvz. kokio medžio kotas Lietuvos vėliavai labaiu tiktų? gėda ir skaudu. kada užaugsime? beje, Kuolio mandagi tyla dar teikia vilčių, kad jau ne visi su sausklenėm tebevaikšto..
Visiškai nesupratau, kur konflikto pagrindas, Autoriui priešpastatant D. Kuolio poziciją Sąjūdžio ir tautiškumo idėjoms. Man ir toliau atrodo, kad tiek jaunas entuziastingas V. Sinica, tiek brandus bet neišbarstęs idealizmo D. Kuolys yra toje pačioje barikadų pusėje. Tikiu kad šis, mano manymu, nesusipratimas, gali išeiti ir į gera, -o aš linkiu Jiems tapti bendražygiais.
kodėl šiame tinklapyje nėra tiesos.lt paskelbto straipsnio -pokalbio su Darium Kuoliu? paskaitykite: "Lietuviukams ir lietuviukėms". koks liūdnas ir naikinantis priešų ieškojimas..ypač tarp draugų ir brolių.
To: Nekosmopolitas (2013-07-20 10:13:55) (87.247.119.217) Visiškai pritariu Jūsų mintims. Sis jaunuolis potencialus tautos zadintojas
Tai vertybiškas ir intelektualus jaunas žmogus... Jo tekstai tikrai gina vertybes... Dėl Kuolio jis kiek persūdė, bet Kuolys irgi vertas ne tik pagyrų už pilietiškumą, bet ir kritikos už dažną blaškymasį ir kartais nenuspėjamą elgesį . Lansbergio ir TS gerbėjams jei akių neatvėrė tai, kad Landsbergis ir TS viršūnės pasirinko ir palaiko vidutinybę, konformistę ir koloborantę Grybauskaitę , tai tokiems jau niekas akių nebeatvers... Jei demokratinės piletinės jėgos susitelks ir prieš Landsbergio ir kitos nomenklatūros palaikomą Grybauskaitę iškels Tiesos prezidento alternatyvą, tai bus puikus žingsnis iš ,,valdomos demokratijos" liūno...
man autoriaus išvedžiojimai kažkodėl mažai gyvybingi. Matosi, kad studentas yra karjeristas, nori į save atkreipti dėmesį. Tekstą dėlioja kaip iš kaladėlių, kurios dažnai yra kito padarytos (pvz. Prof. Radžvilo). Vietom sako tikrą neteisybę ir žemindamas teisingus žmones. Na man neskanu...
Skaldyk ir valdyk..... Vienybeje jega..... Kas ne dirba,tik tas ne klysta.. PAGARBA gerb.D. KUOLIUI ir jaunam Vytautui S.
Man Vytautas Sinica-kaip tautinio patriotizmo žadintojas,panašiai kaip ir V.Kudirka 20-ojo amžiaus pradžioje.Tai tautos kvietimas pabusti ir antrą kartą keltis.Manau,kad būtent toks yra šio straipsnio pagrindinis tikslas.
Nepamirškite ponai, buvę draugai, kad Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės siekė ne vien Gorbio "perestroikininkai", daugumoje veikę jo pavedimu ar įsakymu po jo apsaugos sparneliu, bet ir kiti tautiečiai ir bendrapatriotai - taip, taip, įsidėmėkite tai! Dar buvo Lietuvos Laisvės lyga, Bažnyčia, pavieniai neformalai ir oponentai pagal išgales, net pankai buvo už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą Europos tautų Tėvynių sąjungoje, bet ne Banko Federacijoje. Nereiktų pamiršti ir Andropovo(KGB šefo ir vėliau Generalinio sekretoriaus - Sovietijos viešpačio arba kitaip - Lordo) reformatorių grupę ir jos indelio, žinoma, nepamirštant ir jo garsiosios KGB rezervo instrukcijos.
Pagarba V.Sinicai už išreikštas tautiškai patriotines nuostatas ir vertinimus! Kosmopolitizmas yra lietuvių tautos vėžys.
Pritariu Martai. Nėra šiandien Lietuvoje kietesnių politologų už Jasukaitytę, Sinicą ir Gorienę. Patikėkit, tikrai nėra.
Jau ne pirmą V.Sinicos straipsnį skaitau ir, nors nepritariu dėl Landsbergio, jį laikau pačiu potencialiausiu Lietuvos politologu, kurio smegenys neužterštos propagandos, kurio protas pakankami ašrus, o akys mato aiškiai. Kitaip tariant - Lietuvos talentas politikos srityje. ... Kol kas nematau jam koinkurentų tarp Tiesos.lt rašytojų. HGal būt konkuruot galėtų tik sunką ligą stebuklingai įveikusi V. Jasukaitytė.
Baikime nesutarimus ir nepurenkime žemės jiems.Jei jaunas,geranoriškas žmogus parašė taip kaip jis mato,kas netiko subrendusiam,tai paprastai sprendžia subrendęs,pasitelkęs išmintį ne daug žodžių ir sakinių.Niekas neatima prisidėjusio prisidėjimo,rašydamas savo pamąstymus.Pagarba tam ir ten,kur Lietuvos nepriklausomybė jaučiasi gerai.Ten kur ji sunyksta ir prisidėjusiems prie jos sunykimo pagarba sunyksta.Ir nieks kits čia nekalts.
kadangi straipsnio autorius, pateikęs labai kontraversiškų ir, mažų mažiausiai, nepagrįstų minčių, kukliai tyli ir nieko nepaaiškina, siūlau tiesos lt paskaityti visą šį straipsnį: "Kaip jaunuolis V. Sinica V. Landsbergį su D. Kuoliu iš Sąjūdžio išmetė" - daug nebblogų minčių, nors jokiu būdu nesutikčiau su Kuolio prilyginimo Landsbergiui. Kuolys tiek nesusitepęs.. visgi, mums visiems būtų svarbu suvokti viena: "šie išpuoliai prieš intelektualus nesiliaus, kol puolėjai nesupras, kas ir kodėl visa tai inicijuoja – juk visa tai tik dėl to, kad ilgiau valdžioje užsitupėtų vidutinybės. Protingieji Sąjūdžio ir kitų „sterblinių“ partijų žmonės, negi dar nepasimokėte iš dvidešimt penkerių metų istorijos, kai VSD kiršalas sąmoningai laiko jus už realios sprendžiamosios galios ribos. Pjaukitės, riekitės, vyručiai ir moterytės, kuris iš jūsų labiau nusipelnė, – tik nematykit, kas labiau pasipelnė iš Lietuvos ir Europos kišenių."
Kaip jaunuolis V. Sinica V. Landsbergį su D. Kuoliu iš Sąjūdžio išmetė Irena Vasinauskaitė 2013 m. liepos 18 d. 22:47 tiesos. lt/index. php/tinklarastis/straipsnis/kaip-jaunuolis-v. -sinica-v. landsbergi-su-d. kuoliu-is-sajudzio-ismete ... Iškart prisipažinsiu – šį tekstą ėmiau rašyti dėl kelių priežasčių. Pirmiausia iš motiniško ir… sąjūdietiško rūpesčio jaunu, gabiu žmogumi, dar tik pradedančiu savo kelią. Ilgai spėliojau, ar jis suvokia neatsakingas „žodžio – ne žvirblio“ – paleidimo pasekmes. Niekaip neapleido mintis: kodėl jubiliejiniais Sąjūdžio metais, užuot stengusis suprasti tai, kas trukdo tapti bendraminčiais, užsidaroma gėrėjimosi savimi bokšte ir imama kasti vis gilesnius gynybinius griovius… Matyt, jau nebespėsiu šiame gyvenime suprasti, kodėl niekam arba mažai žinomi, Tautos labui ne ką tenuveikę (gal tik kol kas? ) žmonės patys arba per nepatyrusius aplinkinius imasi vertinti nuosekliai Lietuvai bei jos žmonėms dirbančius, dažniausiai asmeninio laiko, sveikatos, šeimos gerovės sąskaita… Myliu protingą, išsilavinusį jaunimėlį, nepabėgusį iš Lietuvos, besirūpinantį Tėvynės ir Tautos likimu bei išlikimu. Prisipažįstu: iki Vytauto Sinicos publikacijos „Paveldėtojų draskoma Sąjūdžio vėliava“ maniau, kad skaudžiausia nesusivokimo, kas išties gyvenime svarbu, stadija pasiekiama tuomet, kai giminės ir artimieji ima draskytis dėl… velionio kapo, amžinojo poilsio vietos puošybos stiliaus ir t. t. , ir pan. Pati Sinicai tikčiau į mamas – ir mano dukrai tiek pat metų, kiek jam. 1990-aisiais gimusius vadinu Nepriklausomybės vaikais. Apie sovietmetį ir disidentus jie tik knygose skaito. Kaip ir apie įvairių Lietuvos Sąjūdžių ištakas. Knygnešių, vyskupo M. Valančiaus blaivybės, Lietuvos Laisvės kovos, Lietuvos persitvarkymo (LPS)... Apie pastarąjį jiems pasakoja tėvai, seneliai, Atgimimo dienų dalyviai… Ir, žinoma, įdomių traktuočių pateikia. Ta sėkla jau sudygo ir duoda vaisių: nuo Sąjūdžio pasisavinimo iki „išmetimo“ iš jo. Tačiau dar neteko girdėti apie tokią personifikaciją – „draskoma Sąjūdžio vėliava“. Ji sukelia daug minčių... Tarsi teisę į simbolinį jos nešimą, Sąjūdžio vertybes ir principus kokiam nors patentų biure būtų užregistravusi ribota grupė asmenų, sumaniusių, jog būtent jie turi teisę vadintis vieninteliais ir nepakartojamais Sąjūdžio šaukliais. V. Sinica rašo: „Sąjūdžio tęsėjais negali būti tie, kas jame nedalyvavo ir negavo jokios simbolinės moralinės jo kūrėjų vėliavos, kurią galėtų perimti ir nešti“. Keista. Tuomet pats autorius sau ir bendraamžiams užkerta kelią tęsti nebaigtus Sąjūdžio programinius darbus. Ar jam pasisekė – jis gavo moralinę licenciją tąsai, o kiti turėtų rikiuotis į kilometrinę eilę kaip prie lietuviškų pasų keitimo?.. O gal lįsti be eilės? Ieškoti pažinčių? Ne. Šioje vietoje gal ir būtų galima papolemizuoti. Netgi rimtu veidu. Maždaug taip: kas buvo pirma – višta ar kiaušinis? Jei Darius Kuolys nebuvo LPS iniciatyvinės grupės narys, tačiau 1988 m. birželio 3 d. Mokslų akademijos salėje tą iniciatyvinę grupę rinko – Sąjūdžio jis žmogus ar ne? O jei 1988–1991 metais su Valdu Papieviu, Liudviku Jakimavičiumi ir kt. leido kultūros mėnraštį „Sietynas“, neprašydami Glavlito (buvo tokia cenzūros kontora sovietmečiu) leidimo, pirmieji tuometėje Lietuvoje pateikė Tautos savivokai esminius tekstus, dirbo jis Tautos labui ar ne? Ėjo tas „Sietynas“ iki visiško suskaitymo iš rankų į rankas, nes stiprino Tautos dvasią, o ne nuo bačkos deklaruojamas buvo… Akivaizdu, kad nei tada, nei dabar, po 25 metų, jam nė į galvą negalėjo ateiti mintis ko nors pasiklausti leidimo kalbėti apie Sąjūdžio vertybių ar principų plėtrą „susitikimuose ar uždaruose rateliuose“. Kadangi kone visuose jų dalyvavau, esu ta, kuri galėtų paliudyti: dešimtyse susitikimų su tolimiausių Lietuvos kampelių žmonėmis Darius Kuolys kuo pagarbiausiai kalbėjo apie istorinę Sąjūdžio misiją bei šios organizacijos dalyvius. Beje, įvairiuose renginiuose D. Kuolys – tik idealus moderatorius, prakalbinęs į susitikimus atėjusius vietos gyventojus prisiminti praeitį, vertinti šiandieną, tikėti, kad ir savo valstybėje galime susitvarkyti taip, kaip išties norime gyventi. Turiu prisipažinti – jaunojo Vytauto publikacija dar kartą patvirtino: kad ir kaip gerbiu ir myliu LPS iniciatyvinę grupę, tiksliau – kai kuriuos jos narius, vis dėlto turiu pasakyti ir tai: greta iškilių Lietuvos asmenybių į tą grupę patekę tuo metu, 1988-aisiais, visai Lietuvai nežinomi asmenys šiandien turėtų mažiau susireikšminti ir savikritiškai susimąstyti – tada laisvės ir nacionalinio išsivadavimo siekis Tautoje buvo toks stiprus, kad į iniciatyvines grupes buvo galima išrinkti – leiskime sau taip pajuokauti – ir… King Kongą. Kita vertus, jei tuomet susiklosčiusios istorinės aplinkybės, tąkart suformavusios Atgimimo bangos cunamį Baltijos šalyse, būtų buvusios tokio stiprumo, kaip, pavyzdžiui, šiandienos pavieniai bruzdėjimai už Lietuvą ir teisingumą, nors akimirką tai įsivaizduokime, kuo LPS iniciatyvinės grupės likimas skirtųsi nuo to, kas nutiko „Drąsos kelio“ politinei tarybai?... Drįstu tikėtis, kad pavienių LPS iniciatyvinės grupės narių ir jų jaunosios aplinkos sekėjų susireikšminimas šiandien tebūtų graudžiai juokingas, jei jie neskaudintų tylinčių, prisiminimų apie savo praeities nuopelnus Lietuvai nerašančių žmonių? Ir kas turėjo atsitikti save LPS iniciatyviaisiais vadinantiems žmonėms, jei jų aktyvios pilietinės raiškos forma šiandien tampa netinkamųjų paieškos tarp bendraminčių? Ir ką pakeis vis nauji apskritieji stalai, prie kurių žodžiais, o ne žygiais aiškinamasi, kas labiau myli Tėvynę ir Tautą, kas myli ją negerai arba gal, jų supratimu, net nedirba Lietuvos labui? Labai atsargiai teigiu, kad neatsakinga „skaičiuoti“, kas išties buvo Sąjūdyje, o kas – ne. Tūkstančių tūkstančiai savęs neįvardijusių stovėjo Baltijos, kelyje, Sausio agresijos metu budėjo prie Seimo, aktyviai balsavo lemtinguose Tautai rinkimuose. Todėl – net jei ir negalime taip apibendrinti (patikėkit, žinau tai ne tik iš tyrinėtojų statistikų, bet ir iš savo, sąjūdietės nuo pirmosios dienos, patirties) – vis dėlto renkuosi sakyti: visa Lietuva yra ir Sąjūdžio dalyviai, ir Signatarai. Ypač jei turėsime omeny kelių šimtmečių Laisvės kovų dalyvius, savo auka sustiprinusius mumyse išsivadavimo siekį ir priartinusius šią Nepriklausomybės dovaną. Manau, šviesus jų atminimas skatina nesidraskyti tarpusavyje ir neplėšyti simbolių, o rimtai ir sutartinai dirbti, kad beišsivaikštančioje Tautoje būtų kam nešti Lietuvos ar Sąjūdžio vėliavas. Galų gale, kodėl tuo nepasirūpinti jauniems LPS iniciatyvinės grupės sekėjams…? Apmaudu, kad tiražuodami saugumietiškas legendas jie nejaučia draską tą pačią juos globiančią Sąjūdžio vėliavą... „Ne be reikalo pasakyta, kad „Sąjūdis – ne tik Vytautas Landsbergis“, – kalba V. Sinica. Ir nenurodo, kieno tie žodžiai. Kodėl ir tai nutylima? Juk tai pasakė ne anonimas? Ir ką įrodo tvirtinimas: Tėvynės sąjungos partija nėra Sąjūdžio tęsėja? Juk steigti Tėvynės sąjungą nuspręsta 1993-aisiais visoje mūsų valstybėje vykusiuose Sąjūdžio, kaip politinio visuomeninio judėjimo, konferencijose ir registruotieji šio politinio darinio dalyviai tuomet masiškai stojo į TS. Ar tai, kuo dabar virto šis darinys, paneigia jo ištakas? Atvirkščiai – būtent dėl tokių ištakų jai tenka nepalyginamai didesnė nei kitoms „tradicinėms“ partijoms atsakomybė ir pareiga – tai kas, kad ji visais būdais stengiasi jos atsikratyti. Ir galų gale – ko siekiama, o – svarbiausia – ko pasiekiama po 25-erių metų „išmetus“ Vytautą Landsbergį iš Sąjūdžio? Mieli ir garbūs, Sąjūdžio pirmeiviai, likimo valia tapę istorinio laikotarpio lyderiais, nepamirškime, kad greta mūsų dirbo tūkstančiai nežinomų Sąjūdžio eilinių, kurių nedera įžeidinėti, mesti iš jau išsivadavimo simboliu tapusio judėjimo gretų ar drausti jiems nešti idealios Lietuvos vėliavą. O jaunuoliui V. Sinicai, ieškančiam ir nerandančiam tautiškumo dr. D. Kuolio darbuose, tiesiog pacituosiu: „Laisvas žmogus laisvoje tautoje – štai koncepcija, kurią mes visi, ir rašytojai, ir nerašytojai, turime teigti kaip idealą, – 1988-ųjų pavasarį tvirtino Albertas Zalatorius, literatūros istorikas ir kritikas. Tuo laiku lituanistika stengėsi brėžti tautos kelio gaires, atkuriamos valstybės kontūrus. Jais rūpinosi Sigitas Geda ir Justinas Marcinkevičius, Vytautas Kavolis ir Algirdas Julius Greimas, Meilė Lukšienė ir Vanda Zaborskaitė, Marcelijus Martinaitis ir Vytautas Kubilius. Būtent humanitarai akcentavo vertybinių valstybės pamatų būtinybę – tiesos, teisingumo, solidarumo, žmogaus teisių ir laisvių svarbą. Pati valstybė auginta iš Lietuvos kultūros ir įsivaizduota kaip patikimas lietuvybės ir lietuvių tautos egzistencijos skydas“ („Lituanistika Lietuvos valstybėje: pamatų ar pakelės akmuo“, 2010 metai). Ir, žinoma, pakviesiu – ne tik jį, bet ir kitus – bent paviršutiniškai, bet patiems, ne iš nuogirdų susipažinti su nuosekli Dariaus Kuolio veikla Lietuvai: straipsniais, monografijomis, mokyklų programomis. Rašydama šias eilutes su šiuo žmogumi pati tarsi iš naujo susipažinau. Tiesą sakant, nė nežinojau, kad šio amžiaus pirmajam dešimtmečiui baigiantis buvo atlikta Lietuvos universitetų profesorių apklausa ir D. Kuolys buvo pripažintas geriausiu to dešimtmečio mūsų literatūros tyrinėtoju. Ir nors jau buvau girdėjusi apie Pilietinės visuomenės institutą piktų kalbų, trenkiančių tais laikais, kai apie Laisvę, jos siekiantį Sąjūdį ne visada drįsdavome net garsiai pasvajoti, šįkart nusprendžiau skirti nepalyginamai daugiau laiko ir atidžiai išstudijuoti, kuo gi ydingos jo vykdomos programos ar leidžiamos knygos… Ir nieko tokio, kuo jis kaltinamas, neradau. Bet radau tai, ko vertės taip paprastai, kaip to imasi V. Sinica, nepaneigsi: išties unikalių visos Lietuvos mokyklose įgyvendinamų programų, atliktų tyrimų pagrindu parengtų knygų. Kviesčiau, net raginčiau ir kitus susipažinti su šios institucijos įvairiapuse šviečiamąja bei jaunimo auklėjamąja veikla, kuriančia atvirą diskusijoms erdvę. Pilietinės visuomenės instituto inicijuotų diskusijų klubų visoje Lietuvoje laukiamais lektoriais yra buvę Vytautas Radžvilas, Jonas Kronkaitis, Romas Sakadolskis, Kęstutis Girnius, Andrius Navickas, kun. Arūnas Peškaitis ir kiti, kurių tikrai neapkaltinsi „bendrininkavus naikinant Tautą“... Bet gal kartais autorius painioja Pilietinės visuomenės institutą su Laisvosios rinkos institutu? Jei taip, tada suprasčiau jaunojo autoriaus patosą. Bet, gerbiamieji, Laisvosios rinkos institutas yra liberalų, o ne nuoseklaus lietuvybės puoselėtojo D. Kuolio minties tvarinys… Taip, abu kalba apie individo laisvę, bet negi jaunasis politologas neskiria to, ką su ja siūlo daryti laisvosios rinkos adeptai, nuo to, kokiai laisvei įsipareigojęs pats D. Kuolys? Negi net politologijos mokslai neleidžia pamatyti skirtumo?... Gal aš ir klystu, bet… Perskaičiusi V. Sinicos tekstą kiek sutrikau: negi vėl ir vėl bus puldinėjami Lietuvos intelektualai? Savų rankomis? Kaip nors rūšiuojami? Ir taip supriešinami? Tiesiog negaliu patikėti, kad po Tautos Atgimimo paveldu tapusia Sąjūdžio vėliava pasidarė ankšta bendraminčiams… Aš – moteriškaitė iš provincijos, todėl jubiliejiniuose Sąjūdžio renginiuose ne vienas ir ne du LPS iniciatyvinės grupės nariai rado progą šnektelėti su manimi gana keista tokiomis aplinkybėmis – gerų ir nelabai – sąjūdininkų tema. Per 25-erius Sąjūdžio metus mačiau ir girdėjau tiek daug, kad išmokau vertinti žmones ne pagal tai, kaip jie šneka ar kas apie juos šnekama, o ką jie patys darė, daro ir ketina daryti Lietuvos ir Tautos gerovei. Aš – gera išklausytoja. Bet tik tiek… O suprasti suprantu tik tai: šie išpuoliai prieš intelektualus nesiliaus, kol puolėjai nesupras, kas ir kodėl visa tai inicijuoja – juk visa tai tik dėl to, kad ilgiau valdžioje užsitupėtų vidutinybės. Protingieji Sąjūdžio ir kitų „sterblinių“ partijų žmonės, negi dar nepasimokėte iš dvidešimt penkerių metų istorijos, kai VSD kiršalas sąmoningai laiko jus už realios sprendžiamosios galios ribos. Pjaukitės, riekitės, vyručiai ir moterytės, kuris iš jūsų labiau nusipelnė, – tik nematykit, kas labiau pasipelnė iš Lietuvos ir Europos kišenių. Tad jau dabar visai rimtai siūlau likusią vasarą skirti atviroms bei motyvuotoms diskusijoms šiomis temomis: „Kas bijo Dariaus Kuolio?“ Juk ne šiaip sau formuojamos ir nuolat įvairiais informaciniais kanalais skleidžiamos VSD lygio legendos apie nebūtus, nesamus ir neįsivaizduojamus šio Lietuvos kultūros tyrėjo „nusikaltimus“ Tautai ir Tėvynei? Gal išties visa tai paaiškina per šį straipsnį man, Lietuvos Sąrašo tarybos narei, negirdėta, bet pagaliau pranešta „tiesa“, kad jis ruošiasi Prezidento rinkimams? Beje, jei žmogus yra aktyvus visuomenininkas, švietėjas ir dirba Tautos pilietinimo darbą, tai jis BŪTINAI turi kur nors bolotiruotis? Ar jaunuolis Vytautas Sinica, susikrovęs moraliai padorų politinį kapitalą ir pasiekęs reikiamą amžiaus cenzą, ketina kelti savo kandidatūrą LR Prezidento rinkimuose? Laiko tobulėjimui – marios. Būsiu gyva – balsuosiu… „Kam neparankus Vytautas Radžvilas?“ Juk ne šiaip sau kaskart vis pabandoma intelektualiai susidoroti su šiuo drąsiu filosofu? Apie paskutinį kartą užsiminė ir pats V. Radžvilas, apie tai skelbė ir „Pro Patria“ portalas. „Gal jau laikas liautis puldinėti Vytautą Landsbergį?“ Juk ne šiaip sau visą Nepriklausomybės laikotarpį, norintys įsitvirtinti viešojoje politikos erdvėje, dėmesį į save atkreipia tik skaudžiai puldinėdami šia iškilią asmenybę. Post scriptum, arba dedikacija sau (atleiskite už nekuklumą – paprastai į pirmas vietas nesiveržiu, bet greta jaunimėlio… tobulėju), Vytautui Sinicai ir broliams iš LPS iniciatyvinės grupės – dar viena Dariaus Kuolio citat: „Kadaise skaitant Czeslawo Miloszo ar Česlovo Milašiaus „Pavergtą protą“ atmintin įsirėžė jo nuostata – priešintis dabartinio žmogaus norui ir pastangoms viską matuoti ne žmogaus galimybių dydžiu, bet savojo niekingumo masteliu. Regis, mėginant geriau perprasti šių dienų Lietuvos visuomenę, jos moralinę būklę, kartais verta pažvelgti į save iš tolimesnio atskaitos taško, pamatuoti dabartį „galimybių dydžiu“. (Darius Kuolys, „Čia – Lietuva“, 2012 metų kovas) Autorė yra Sąjūdžio pirmeivė, žurnalistė, Lietuvos Sąrašo partijos Tarybos narė.
Akivaizdu, kad nei tada, nei dabar, po 25 metų, jam nė į galvą negalėjo ateiti mintis ko nors pasiklausti leidimo kalbėti apie Sąjūdžio vertybių ar principų plėtrą „susitikimuose ar uždaruose rateliuose“. Kadangi kone visuose jų dalyvavau, esu ta, kuri galėtų paliudyti: dešimtyse susitikimų su tolimiausių Lietuvos kampelių žmonėmis Darius Kuolys kuo pagarbiausiai kalbėjo apie istorinę Sąjūdžio misiją bei šios organizacijos dalyvius. Beje, įvairiuose renginiuose D. Kuolys – tik idealus moderatorius, prakalbinęs į susitikimus atėjusius vietos gyventojus prisiminti praeitį, vertinti šiandieną, tikėti, kad ir savo valstybėje galime susitvarkyti taip, kaip išties norime gyventi. Turiu prisipažinti – jaunojo Vytauto publikacija dar kartą patvirtino: kad ir kaip gerbiu ir myliu LPS iniciatyvinę grupę, tiksliau – kai kuriuos jos narius, vis dėlto turiu pasakyti ir tai: greta iškilių Lietuvos asmenybių į tą grupę patekę tuo metu, 1988-aisiais, visai Lietuvai nežinomi asmenys šiandien turėtų mažiau susireikšminti ir savikritiškai susimąstyti – tada laisvės ir nacionalinio išsivadavimo siekis Tautoje buvo toks stiprus, kad į iniciatyvines grupes buvo galima išrinkti – leiskime sau taip pajuokauti – ir… King Kongą. Kita vertus, jei tuomet susiklosčiusios istorinės aplinkybės, tąkart suformavusios Atgimimo bangos cunamį Baltijos šalyse, būtų buvusios tokio stiprumo, kaip, pavyzdžiui, šiandienos pavieniai bruzdėjimai už Lietuvą ir teisingumą, nors akimirką tai įsivaizduokime, kuo LPS iniciatyvinės grupės likimas skirtųsi nuo to, kas nutiko „Drąsos kelio“ politinei tarybai?... Drįstu tikėtis, kad pavienių LPS iniciatyvinės grupės narių ir jų jaunosios aplinkos sekėjų susireikšminimas šiandien tebūtų graudžiai juokingas, jei jie neskaudintų tylinčių, prisiminimų apie savo praeities nuopelnus Lietuvai nerašančių žmonių? Ir kas turėjo atsitikti save LPS iniciatyviaisiais vadinantiems žmonėms, jei jų aktyvios pilietinės raiškos forma šiandien tampa netinkamųjų paieškos tarp bendraminčių? Ir ką pakeis vis nauji apskritieji stalai, prie kurių žodžiais, o ne žygiais aiškinamasi, kas labiau myli Tėvynę ir Tautą, kas myli ją negerai arba gal, jų supratimu, net nedirba Lietuvos labui? Labai atsargiai teigiu, kad neatsakinga „skaičiuoti“, kas išties buvo Sąjūdyje, o kas – ne. Tūkstančių tūkstančiai savęs neįvardijusių stovėjo Baltijos, kelyje, Sausio agresijos metu budėjo prie Seimo, aktyviai balsavo lemtinguose Tautai rinkimuose. Todėl – net jei ir negalime taip apibendrinti (patikėkit, žinau tai ne tik iš tyrinėtojų statistikų, bet ir iš savo, sąjūdietės nuo pirmosios dienos, patirties) – vis dėlto renkuosi sakyti: visa Lietuva yra ir Sąjūdžio dalyviai, ir Signatarai. Ypač jei turėsime omeny kelių šimtmečių Laisvės kovų dalyvius, savo auka sustiprinusius mumyse išsivadavimo siekį ir priartinusius šią Nepriklausomybės dovaną. Manau, šviesus jų atminimas skatina nesidraskyti tarpusavyje ir neplėšyti simbolių, o rimtai ir sutartinai dirbti, kad beišsivaikštančioje Tautoje būtų kam nešti Lietuvos ar Sąjūdžio vėliavas. Galų gale, kodėl tuo nepasirūpinti jauniems LPS iniciatyvinės grupės sekėjams…? Apmaudu, kad tiražuodami saugumietiškas legendas jie nejaučia draską tą pačią juos globiančią Sąjūdžio vėliavą...
beja, o kiek šiam vaikinukui buvo metų, kai kūrėsi Sąjūdis? Pasirodo - minus 3.
KGB ir jų palikuonių VSD sukurpti pezalai.Piemenėli V. Sinica, tamsta dantyse pižamą nešiojai, kai kūrėsi Sąjūdis dar iki Sąjūdžio. Galėjai paskambinti Vytautui landsbergiui ir paklausti, ką veikė Kuolys iki Sąjūdžiui susikuriant ir susikūrus.
Gerb. autoriau, norėčiau keletą pastabų pateikti dėl Jūsų frazės "Visų pirma Sąjūdžio tęsėjais negali būti tie, kurie jame nedalyvavo ir negavo jokios simbolinės moralinės jo kūrėjų vėliavos, kurią galėtų perimti ir nešti. Būtent tokioje situacijoje yra pilietines sąjūdiečių iniciatyvas ne kartą išdavęs ir sužlugdęs kosmopolitinės pilietinės visuomenės Lietuvoje kūrėjas Darius Kuolys." : 1. Darius Kuolys labai aktyviai dalyvavo Sąjūdyje nuo pat pradžių Filologijos fakultete, kurio dėstytoju jis buvo. Tą mačiau pats, nes buvau paskutinių kursų studentas greta esančiame istorijos fakultete. Pats aktyviai dalyvavau sąjūdyje, mačiau kas dalyvauja, o kas ne iš VU studentų ir dėstytojų. Tai buvo labai retas atvejis, kad Istorijos ir greta esančio Filologijos fakultetų dėstytojai ir studentai dalyvautų tokioje veikloje, todėl D. Kuolys išsiskyrė iš sovietijoje įklimpusių dėstytojų ir studentų būtent aktyviu dalyvavimu. Beje, leido iš pradžių beveik pogrindinį žurnalą Sietynas. 2. Kas yra Sąjūdžio kūrėjai, iš kurių turėčiau prašyti vėliavos tam, kad pvz. galėčiau atvykti į Pakruojį minėti Sąjūdžio jubiliejaus, pvz. su Daliumi Stanciku, kuris buvo vienas iš Sąjūdžio organizatorių tame rajone? : 2. 1. LPS iniciatyvinė grupė, kurią išrinko MA salėje susirinkę žmonės? 2. 2. Tie žmonės, kurie buvo susirinkę minėtoje salėje? 2. 3. Po šio susirinkimo rajonuose susikūrusios iniciatyvinės LPS grupės, jų vadovai. , jų aktyvistai? Taigi kas? Spėju, kad visi dalyvavusieji turi teisę dalyvauti Sąjūdžio minėjimuose. Mano manymu, Jums reikėtų pasitikrinti šaltinius, kurie Jus neteisingai informavo, kad Darius Kuolys nedalyvavo Sąjūdyje.
prezidentė bando išlaikyti Lietuvos valstybingumą??? DĖKIT FATUS, nes tai didžiausia naujiena:)
yra tai, kad tai, ką daro Rotschildo agentas Sorošas Lietuvoje, Europoje ar JAV yra naudinga tik tokioms šalims kaip Rusija, Kinija ar Izraelis... joms Sorošas nediktuoja kaip tvarkytis... O kai Sorošas pasitaraukė iš Lietuvos, jis paliko tokį savo gentų tinklą, kad jam jau nebereikia savo pinigais remti "pilietinio judėjimo". Šis judėjimas prieš mūsų valstybę jau remiamas mūsų pačių pinigais. Kuolys, kaip NVO vadovas gavo iš biudžeto apie 5 milijonus.. . ir kreipia visą savo energiją prieš Prezidentę, kuri visom jėgom bando išlaikyti valstybingumą ir ES dalyvauti kaip laisvų tautų sąjungoj. Bet prieš ją gvoltu stoja federalistai, bandydami visus įtikinti, kad be tautinių valstybių ES bus stipresnė ir neiširs kaipo iširo SSSR. Už ES federalizmą pasisako tik ES socialistai ir dalis liberalų. Didelio palaikymo ši idėja EP neturi.
įsiveskit į googlą socioalist internacional ir liberal internacional ir sužinosi į kuris partijas suskilo kominternas - komunistinis internaconalas. Negi esi tokia kvaila, kad patikėjai, kad komunistyai pasaulyje išgaravo per vieną 1990 metų naktį?:)
…Greit paaiškėjo, kad Kuolys man iš tikrųjų rezga pinkles. 1996 12 20 mokytojų laikraštyje „Dialogas“ pasirodė prieš mane nukreiptas Kuolio straipsnis, kuriame buvau kaltinamas visomis galimomis „nuodėmėmis“… Ypač atkakliai buvau puolamas didžiųjų dienraščių – „Lietuvos ryto“ ir „Respublikos“, nekalbant jau apie dviejų partinių diplomų turėtojos „pedagogės“ Elenos Tervidytės redaguojamą „Dialogą“, kuris tapo pagrindiniu Kuolio ruporu, klaidinusiu mokytojus. …Viena iš svarbiausių Kuolio bendrininkių puolant mane buvo Meilė Lukšienė. Jos elgesys mane stebino… …ji nuo pat pirmųjų dienų užėmė priešišką mano atžvilgiu poziciją ir ėjo drauge su Kuoliu, kurį visą laiką protegavo, pirmoji dar 1990 m. iškėlė į ministrus. Čia trumputė ištrauka iš Z. Zinkevičiaus knygos "Kaip aš buvau ministru". Jo vadovavimo laikotarpiu švietimo sistemoje vyko esminiai teigiami pertvarkymai,o paskui... Kuolys,kaip tikras kuilys,viską sukniso. Būtinai perskaitykite Kuolio ir Adamkaus gerbėjai šią knygą! Ji tikrai padės praregėti daugeliui
Tai gal galėtum paaaiškinti, kodėl Kuolys nė piršto nepajudina dėl socialistų teisingumo ministro Bernatonio paruošto Lietuvos de.. valstybinimo įstatymo, kuris leidžia kiekvienam es piliečiui kurti Lietuvoje savo partijas? . Vis dėlto teisus buvo gal didysis disidentas V. Bukovskis, sakydamas, kad Rusija su Europos socialistais vykdo sąmokslą prieš Europos tautas. Mūsų "išrinktieji" socialistai pirmieji skuba atsikratyti Lietuvos valstybngumu. Pjauna šaką ant kurios sėdi. Ir taip jau socdemai yra INTERNACIONALINĖ PARTIJA, valdoma iš Graikijos (žr. wikipedia) . Kelios liberalų (libcentristai, pakso ir darbo) partijos taip pat internacionalios. Juk ne šiaip sau ir Sysas, V. Andriukaitis, B. Veisaitė ir dar keli socialistai NKVD teisių gynėjo ir Lietuvos tautininkų ir Landsbergio už PRAHOS DEKLARACIJĄ nekentėjo - Dovido Katzo bloge "defendinghistory. com pristatomi kaip patiki partneriai, draugai. . Atvirai pasakius, po Lietuvos žemės pardavimo įstatymo, be jokių saugiklių, pvz. kaip Anglija kad parduoda žemę užsieniečiams tik bizniui ir tik 99 metams be teisės paveldėti, jau darosi "do lampočki" jau visiems ką dar mūsų dumy socialistai sugalvos. Štai prieš ką reikia protestuoti. Antraip bus jau per vėlu, kaip ir tais lemtingais 1940. O mūsų Kuolys, tuo tarpu, su "ekspertais" susikoncentravęs tik į Prezidentę, kuri kone paniškai bijojo socialistų ir darbiečių atėjimo į valdžią. Ir šie veid mainiai organizuoja idijo tiškus protestus prieš Prezidentę, kuri galimai po kiek laiko ir tokiom socialistų išdavystėm bus kaltinama. O ką ji viena gali padaryti?.. Ar tikrai mes įpareigojom šią koaliciją išvalstybinti Lietruvą? Darius Kuolys man primena Kubilinską, Salomėją Nerį, aristokratiškąjį Paleckį, Mieželaitį ir kitus apgautus šviesuolius, kuriais sovietai rėmėsi, kad patrauktų nesusivokiančias mases savų tikslų įgyvendinimui. Vienintelis Vincas Krėvė gavo progą pasikalbėti su Molotovu ir kitiems atskleidė tiesą. Po to Paleckis vieno ždpsichiatro gydomas psichiatrinėje buvo. Gerai pagydė, jei net anūkai jau visai kitaip galvoja. O Vinco Krėvės prisiminimai buvo patallpinti svetainėje aidai. us. bet kai paplatinau internete, svetainę kaip mat uždartė. Tad kieno mes info zonoje?
būkite malonus, paaiškinkite prašau dėl Dariaus Kuolio. Ačiū.
pritariu daugeliui autoriaus minčių, tačiau visai nesuprantu Dariaus Kuolio bandymo padaryti priešu - lyg jau būtų atėjęs laikas, kai visi geros valios žmonės vieni kitus išpjaus, o tikrieji Lietuvos priešai smagiai pasijuoks. Ar to siekiame? Dėl Kuolio - labai prašau konkrečių faktų - gal aš jų nežinau. Teko sutikti šį žmogų, klausyti jo paskaitų, matyti jo iniciatyvas, kurios ne visda man suprantamos, bet niekada nekilo mintis, kad jis būtų didžiausias Lietuvos priešas ir visoks, kaip apie jį rašoma straipsnyje. Paaiškinkite prašau, nes po šito straipsnio atsiveria visiška duobė su klausimais kas tada yra Pro Patria ir pan.
Gerbiamas autorius rašo apie D.Kuolį: "Jokiais ženklais viešai neišsižadėjęs siekio europeizuoti, taigi sunaikinti lietuvių tautą". Gaila, kad dabar ne komjaunimo laikai. Labai panašus kalbėjimo būdas,kai prisiklausius piktų autoritetų viešai būdavo rėžiama "teisybė" į akis.
Ar sąžininga čia priešinti Tiesos judėjimą su Garliavos žmonėmis? Paskaitinėju Tiesos.lt. Ar dar kas nors labiau gina teisiamus Garliavos žmones, ar kviečia dalyvauti jų teismuose? Tai kam dabar reikia to melagingo supriešinimo? Ar ne taip kažkas pjudė Drąsos kelią prieš ekspertus.eu?
Pritariu jaunojo politologo mintims ir pasisakymui 100 procentų. Liberalų nemėgstu,nes jie kosmopolitai. Kartą prie prezidentūros rašant "TIESOS", buvo nuvyti Garliavos žmonės su Venckienės plakatais. Iš tikro "Tiesos" reikalavimas ir rašymas prasidėjo po Garliavos įvykių.Tada lieka neaišku, kokios "TIESOS" siekė ir siekia Kuolys.
Sinica ir , tikiuosi, dauguma tautos siekia išsaugoti valstybės nepriklausomybę ir tautinį tapatumą. Daliai tautos tai nerūpi. Ir daliai - labai rūpi, kad pirmas ar antras išsaugoti nebūtų. Ar autorius teisingai išpeikė Kuolį ar Kubilių, nežinau. Manau, jei tie turėtų ką pasakyti, netylėtų. Kad ir koks svarbus būtų Kuolio vajus dėl TIESOS, galėtų kada nors vis tik išaiškinti tautai savo požiūrį į lietuvišką švietimą, į ministro Zinkevičiaus ir savo veiklą toj srity, požiūrį į tautos tapatumo ir suverenumo išsaugojimą. Tuo tarpu, ne tik Kuolys, bet ir daugelis mūsų politikų į panašią kritiką nereaguoja. Ar tie mūsų valdžios kritikai yra iš tikro sisteminiai ar ne, nežinau. Bet jei jie iš tikro norėtų permainų, tai turbūt supranta, kad tam reikia paimti valdžią. O tam būtina bent jau susivienyti. O tam reikia šnekėtis. Turi būti vieta, kur tai galima būtų daryti - svetainė, laikraštis, radijas, televizija. Atvira visiems ,,geros valios žmonėms". Nes kas iš to, jei kiekvienas įsikuria savo atskirą žvakių fabrikėlį ? Kai tai tęsiasi per ilgai, tai atrodo kaip veiklos imitacija. Ar žmogus dalyvavo Sąjūdyje, ar ne, manau, ne taip svarbu. Lansbergis Sąjūdžio metu buvo nedalyvavęs ankstesniame pasipriešinimo sąjūdyje. Bet nepriklausomybę paskelbė. Kai kurie buvo dalyvavę, bet, manau, nebūtų paskelbę. Taip ir dabar. Nors vieni yra yra dalyvavę Sčjūdyje, kiti - ne, bet nei iš TS, nei iš daugumos kitų nesulaukiam nė to ,,vieno kraujo lašo".
Kas taip bijo Dariaus Kuolio? Kiek neapykantos ir vis kitokių, naujų išmislų apie šį humanitarą, kultūrologą įvairuose erdvėse pateikiama. Regis visa "nepilietinės minties akademija" dirba,,,
Jaunasis politologas Vytautas turėtų atidžiau patikrinti savo teiginius. Jis rašo apie tariamai prezidento rinkimams besiruošiantį Darių Kuolį. O kada ir kur Kuolys yra sakęs, jog ketina dalyvauti prezidento rinkimuose? O jei niekur nesakė, iš kur jaunasis politologas tai žino? Jei vis dėl to iš kažkur žino, tą informacijos šaltinį reikėtų atskleisti. Kadangi jaunasis politologas tokio šaltinio neatskleidžia, tenka manyti, jog teiginio apie Kuolio ruošimąsi kandidatavimui į prezidentus šaltinis yra paskalos, skleidžiamos tų, kurie nori sukompromituoti Dariaus Kuolio pilietines iniciatyvas. O jei jaunasis politologas Vytautas nesugeba patikrinti faktų ir nesugeba atskirti, kur tikrovė, o kur paskalos ir propaganda tokio paprasto faktinio klausimo, kaip Kuolio ruošimasis prezidento rinkimams atveju, kodėl skaitytojas turėtų rimtai žiūrėti į kitus autoriaus teiginius apie Kuolį ir išsakomus Kuolio veiklos vertinimus? Protingam ir įžvalgiam jaunajam politologui derėtų pasimokyti iš to paties Dariaus Kuolio, kuris savo tekstuose niekados tokių liapsusų nepridaro.
Mano manymu Vytauto Sinicos kaltinimai Dariui Kuoliui nuskambėjo nepagrįstai. Darius yra iškilus kultūros istorijos specialistas, vaikščiojanti šios srities enciklopedija, todėl sugebės pagrįstai ir kaip visada oriai atremti išsakytus argumentus. Nesinori tikėti, kad Vytautas buvo suklaidintas ar vietoje politikos pradėjo politikuoti. Manau, kad priežastys gludi giliau. Nors nesu nei istorijos, nei kultūros, nei kalbos specialistas, bet mane stebina mūsų visuotinis esminių skirtumų tarp Lietuvos ir Europos kalbų bei valstybingumo istorinės raidos nesupratimas. Tas skirtumas ypač rėžia ausį bandant versti į kitas kalbas žodžius "tauta" bei "pilietis". Mes didžiuojamės, kad lietuvių kalba yra viena seniausių indoeuropiečių kalbų. Pripažįstame, kad kalba yra seniausius žmonijos laikus liudijantis nematerialus istorinis šaltinis, nemateriali "archeologinė iškasena", kartu liudijanti ir visą istorinę raidą iki pat šių dienų. Iš kitos pusės, lietuviai valstybingumą sukūrė palyginti neseniai jau feodalinių santykių epochoje, o Europoje valstybės kūrėsi dar vergovinėje santvarkoje. Kaip žinome, vergai buvo laikomi "kalbančiais gyvuliais", o pati vergovinė santvarka buvo savotiškais gyvulininkystės ir grobikiško karo amatų hibridas. Kai vakarų Europoje kūrėsi miestai ir valstybės, vergai nepriklausė nei gyventojams, nei piliečiams lietuviška prasme ir buvo etniniai (gr. ethnikos < ethnos – tauta) įvairios kilmės, nes dažniausiai buvo karo grobis. Po vergovinės santvarkos griūties vergai, palaipsniui tapo tokiais pat, kaip žemo luomo gyventojai ir ta, iš vergų kilusi, gyventojų bei piliečių (lietuviška prasme) grupė buvo etniniai nevienalytė ir skaitlingiausia. Todėl Europoje "nacija" (lot. natio – tauta), (taip pat tauta! ) turi visai kitą prasmę nei lietuviams, kurių valstybingumas atsirado palyginti etniniai vienalytėje feodalinėje visuomenėje. Europoje pilietis yra pirmiausiai miestų gyventojas (citizen, bürger, ir pan. ) be bendrų etninių šaknų, todėl nepriklausė etninei tautai, lietuviška prasme, nors laikomas nacijos atstovu. Kita vertus, Europos tautinės valstybės ir jų kalbos bei nacijos susiformavo palyginti neseniai po Romos imperijos žlugimo. Lietuvių kalboje, kaip byloja pats terminas, pilietis atsirado dar tada, kai buvo statomos pilys, nors valstybingumo dar nebuvo. Pilis statoma, kaip gynybos, o ne puolimo įrenginys, todėl turi atlaikyti puolimą moderniausiai ginklais ir ta prasme pilių statyba reikalavo atvirumo naujausioms karybos bei statybos technologijoms, tuo tarpu tarnavo gynybai ir uždarumui gynybine prasme. Todėl lietuviams pilietybė gali būti ir atvira ir uždara, priklausomai nuo to ar tarnauja bendravimui bei mainams su išoriniu pasauliu ar gynybai ir yra neatsiejama nuo etniškumo, net tada, kai dar nėra valstybės. Lietuviams tauta yra šeimos, genties plėtinys. Nacija europiečiams ir vakariečiams, apskritai, yra praradusi etniškumo šaknis ir turi daugiau gyventojo, atstovaujančio ir ginančio valstybę bei bendrą gerovę ar naudą prasmę. Todėl "tauta" tik labai sąlyginai gali būti verčiama į "nacija" (nation), o "pilietybė" į "citizenship" ar pan. O politinės ir etninės tautos sąvokos yra gana schematiškos ir dirbtinės, neperteikiančios visų prasminių skirtumų. Literatūros kūrinių vertėjai puikiai žino, kaip sunku perteikti visą sąvokų prasmių bei jausmų gelmę, talpinančią istorinę ar psichologinę prasmių raidą, bei jų pusiausvyrą. Dainos, eilėraščiai, anekdotai ar juokai retai pasiduoda adekvačiam vertimui, prisieina ieškoti analogijų ar cituoti originalą, papildant išplėstiniu komentaru. Iš čia ir kyla tokie nesusipratimai, kai kyla klausimai ar tautiškumas neveda į nacizmą, ar pilietybė gali būti atvira ar ji būtinai yra tik gynyba. Į nacizmą gali vesti bet koks bruožas, jei jis iškeliamas aukščiau už kitus, nacizmas yra totalitarizmo sinonimas. Net kosmopolitizmas ar internacionalizmas gali virsti nacizmu, jei yra brukamas per prievartą ir smurtu. Pilietybė nėra tik gynyba, nes uždarumas be mainų idėjomis bei pasiekimais yra atsilikimo sinonimas. Tačiau nekritiškas atvirumas be atsakomybės yra ištirpimas kituose ir tapatybės bei orumo praradimas, besąlyginė kapituliacija. Lietuviams valstybė yra tautos namai, o ne pereinamas kiemas ar viešnamis, svetimiems perėjūnams bei avantiūristams pasiganyti. Jei šiuose samprotavimuose padariau klaidų, mane pataisys ar papildys specialistai. Pabaigai noriu pabrėžti, kad lietuviai yra save ir kitus gerbianti bei ori tauta, ką liudija LDK, kovos su okupacijomis bei išsivadavimo istorija. Bet mūsų okupacijų istorija liudija dar ir tai, kad nepraradome nei išdidumo, nei kovingumo, nei solidarumo, o priešai mus suvienija labiausiai. Todėl tie, kas mus nori užkariauti bent jau vaivorykštės spalvomis ar kitomis abejotinomis idėjomis, gaus deramą ir tvirtą atsaką. Pagalvokit ar verta tapti mūsų priešais. Gal geriau kūrybingai bendradarbiauti? Turtas ir kita galia ne visada yra teisingumo matas, inteligentai visada yra tarp skurdžių, o Diogenas tenkinosi tiktai vyno statine... Tai tinka ir valstybėms. Tautiškumas lietuviams yra tas turtas, kuris Lietuvai suteikė jėgų pakilt iš pelenų ir neišnykti. Gal ir išmirštanti Europa suras daugiau ko perimti iš lietuvių, ne tik tai pigią kvalifikuotą "darbo jėgą" ar nederlingą teritoriją, o pasisems jų tautiškumo dvasios ir veržlumo bei išradingumo jėgų?
Puikus straipsnis.
As esu ne karta ir senai komentuoju Sajudzio ir TS santykiu problema tokiu pavidalu. TS sunaikino Sajudi IV Sajudzio suvaziavime.... prabalsave pries Sajudzio islikima, paliko is esmes butaforija. Tas kas balsavo siame suvaziavime UZ Sajudzio islikima, tame tarpe Kauno Sajudzio tarybos pirmininkas hab. dr. V. Nezgada ir Kauno Sajudzio tarybos narys... ir TS reiksmingas pareigas uzemes prof. Alfredas Smailys.... buvo ISGRUSTI IS Tevynes Sajungos kaip PRIESAI. As i tokia partija NESTOJAU. Savo saknu naikintojai.... pagarbos neverti. Tegu smirda SYSALUOSE, kaip tai padare balandzio 9 balsavime, o ir anksciau, kai buvo valdzioje. Jau senai visi sajudzio idealai yra ISDUOTI! Butaforinis paliktas sajudis tyli ir sios karstos bulves niekaip nei praryti, nei isspjauti negali.
Daug abejotinų argumentų straipsnyje, bet pradėkime nuo to, kas parašyta apie Kuolį. Kur analizė, įrodymai, šaltiniai, nuomonės tiek apie Kuolį, tiek apie jo institutą? Ar visi nuomonių savininkai - anonimai po šluota? Jei taip, tai nereikėtų jų minėti - ne pasakų šalyje gyvename.
Gal ir jaunimas pagaliau supras, kad koncervai nusikaltėlių gauja.
Ar Lansbergis lietuvis, ar žydas? O Kubilius? O Zingeris? O Donskis?...
Gimdysiu tik nuo lietuvio
Su Lietuviais!!!
Autoriui
Sąjudžio įdėjų naikintojai. Jų įdealas kleptomanija.
politinės bendruomenės vienijimuisi ir bendrojo gėrio paieškoms reikia išspardyti intelektualus, kalbančius apie individo laisvę - "kirste nukirsti" :) Norėtųsi tikėti nors viena pranašyste - kad D.Kuolys ruošiasi kandidatuoti į prezidentus, bet ir čia , matyt, šauta pro šalį...
Berniukas iškėlė pseudo problemą.
Spardė, spardė vargšą senuką Landsbergį Mantas Adomėnas su jaunaisiais konservatoriais, o dabar toliau spardo Radžvilo jaunimėlis. Vis tos baisios berniukų edukacijos bėdos.
konservatorių.Jau pasiilgstu rusiško nuoširdumo.Kai kuriais atvejais jie arčiau Dievo.Širdingi.Ko taip trūksta ištvirkusiai Europai.