Sustokime patys. Stabdykime Vytautą Landsbergį (I d.)(83)

Viešpatie, atleisk tiems, kurie nežino, ką daro. Tačiau Vytautas Landsbergis žino, ką daro.

Berikiuojant Lietuvos valdžią įsisiūbuoja emocijos dėl Jono Noreikos (slapyvardis Generolas vėtra) ir Kazio Škirpos veiklos vertinimo. Diskutuojant, visų pirma, supraskime, kad žinia apie liūdno vaizdo 2019-08-08 d. mitingėlį prie Karaliaus Mindaugo paminklo Vilniuje ir 2019-08-07 Lietuvos žydų bendruomenės (LŽB) pareiškimą, kad uždaromi šios bendruomenės namai ir Vilniaus choralinė sinagoga, nes negalima užtikrinti saugumo juose besilankantiems, kreipimasis į Lietuvos valdžią saugoti žydų kapines pasaulyje sklinda labai skirtingu garsumu ir masteliu. O 2019-08-08 d. mitingas dar ir bus parodytas kažkam naudingu rakursu. Ir komentuosime jį pasauliui ne mes.

Kita dieną, visiems drauge (ir Lietuvos valdžiai) didvyriškai atsilaikius prieš didžiąją grėsmę – 2019-08-08 d. mitingą prie Karaliaus Mindaugo paminklo Vilniuje, LŽB jau paskelbė, kad Vilniaus choralinė sinagoga vėl atidaryta, joje skaityta Tora. Bet žinia iš Vilniaus jau pasklido. Drauge su sklindančiomis žiniomis apie grąsinimus žydų bendruomenėms Prancūzijoje ir kitur Europoje.

Iš esmės tai yra diskusija apie unikalų istorijos reiškinį, kurio II pasaulinio karo metais nebuvo kitose šalyse – Lietuvių aktyvistų frontą (LAF, 1940-1941), paruošusį ir įvykdžiusį 1941 m. birželio 23 d. sukilimą prieš tarybų valdžią (bolševikus, kaip buvo skelbiama), kuriame dalyvavo net 16000 – 30000 ginkluotų sukilėlių, kurie stengėsi užimti Lietuvoje valdžios įstaigas iki jas užimant Vokietijos kariuomenei, bei sukūrusį tą dieną pasiskelbusią Lietuvos Laikinąją Vyriausybę (LLV). LLV tą pačią dieną paskelbė, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė.

LAF ir LLV veikė bendrai. Jautriausias šios diskusijos klausimas, apie kurį patogiausia būtų išvis nekalbėti – žydų naikinimas.

Tačiau kalbėtis apie tai būtina. Kalbėtis reikia sąžiningai, išmanant tai, apie ką kalbi. Kalbėtis reikia ne tik lietuviams, bet ir žydams. Ir tarpusavyje, ir vieni su kitais. Kad dar ir dar kartą mes, lietuvių tauta, neatsidurtume užribyje, nebūtume kiršinami, priešpastatomi vieni kitiems.

Turiu ir aš šių diskusijų patirtį. 1989-1992 metų ir vėlesnę.

Pabandykime suvokti ankstesnes V. Landsbergio provokacijas, mūsų kiršinimą ir šių dienų jo veiklą, tikslus.

Ne tik dėl to, kad jo tėvas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis buvo LLV komunalinio ūkio ministeris, įtakingas asmuo ir nacistinės Lietuvos okupacijos, ir tarybiniais metais. Pradedant Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) Steigiamuoju suvažiavimu (1988 m. spalio 22-23 d. d. Vilniuje) V. Landsbergis savo tėvą stengėsi kaskart parodyti svarbiuose Sąjūdžio renginuose.

Tai, kas šiemet Lietuvoje vyksta nuo 2019-04-08 d. , kada Stanislovas Tomas suskaldė J. Noreikos atminimo lentą, kuri nuo Vrublevskių bibliotekos sienos dar kartą buvo paslapčia nukabinta 2019-07-29 d. , manau, yra paruošta manipuliacija mumis, Lietuvos piliečiais, ir pasaulio žydų bendruomene.

Ir nebūtinai visi viešai veikiantys asmenys žino, kad ir jie prisideda prie šių provokuojančių veiksmų. Ir ne esminis klausimas yra, ar V. Landsbergis žinojo apie būsimą St. Tomo provokaciją.

Tuo labiau, kad po 2019-08-09 d. mitingo St.

Tomas kreipėsi į Lietuvos Prezidentą Gitaną Nausėdą, kad iš K. Škirpos ir J. Noreikos, kaip iš nacių (anot St. Tomo), būtų atimti Lietuvos valstybiniai apdovanojimai ir kariniai laipsniai.

St. Tomo raštingumą istorijoje parodo ne tik jo rašto tekstas, bet ir iliustracija – kaip įrodymas Respublikos Prezidentui pateikta nuotrauka, kurioje Adolfas Hitleris tariamai kalbasi su K. Škirpa. Tačiau nuotraukoje su A. Hitleriu kalbasi Stasys Raštikis – Prezidento Antano Smetonos dukterėčios vyras, Lietuvos kariuomenės vadas nuo 1934 m. iki 1940-04-22, 1934 m. ir 1938 m. laikinai ėjęs Lietuvos krašto apsaugos ministro pareigas.

St. Raštikis atvyko į Lietuvą iš Vokietijos 1941-06-23 d. , t. y.

Vokietijos kariuomenei 1941-06-22 d. vos įžengus į Lietuvą, ir buvo paskirtas LLV krašto apsaugos ministru.

Kalbėti reikia ne tik apie sraigtelį St. Tomą, kuris praktiškai negyvendamas Lietuvoje pats vargu ar surinko archyvinę medžiagą apie J. Noreiką. Naudinga būtų žinoti, kas ją parinko.

Pritraukęs visuomenės dėmesį dalyvavimu Europos Parlamento rinkimuose, iš anksto paruošęs videoįrašus apie galimus konkurentus, St. Tomas staiga pakeitė dienos temą – 2019-04-06 d. viešai buvo paskelbtas St. Tomo 2019-04-01 d. videopokalbis su prof. Dovid Katz apie holokaustą Lietuvoje.

2019-04-08 d. St.

Tomas sudaužė J. Noreikos atminimo lentą Vilniuje.

St. Tomui po teismo proceso dėl šios lentos sudaužymo išvykus iš Lietuvos, žydų organizacijų tarpininkavimu per vieną (! ) dieną Austrija priėmė jo prašymą nagrinėjimui ir išdavė jam dokumentą dėl politinio prieglobsčio prašymo. Jis skelbiasi, kad su šiuo dokumentu gali laisvai važinėti po kitas valstybes.

Manau, kad mažai yra tikinčių, jog St. Tomas grįš į Lietuvą.

Kitas, manau, šio dramatinio siužeto sraigtelis yra Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, trečią kartą per kelis mėnesius viešai pakeitęs savo nuomonę apie J. Noreikos atminimo lentą. Mero nurodymu 2019-07-27 d. ši lenta buvo nukabinta.

Paanalizuokime įvykius.

2019-08-09 d. mitinge kalbėjusieji yra nuolatiniai V. Landsbergio ar jo liaupsinimo renginių kalbėtojai: Kasparas Genzbigelis (po J. Ramanausko-Vanago dukros Auksutės Skokauskienės jam patikėta vadovauti Sausio 13-osios brolijai), V. Landsbergio Lietuvai pasiūlytos Prezidentės D. Grybauskaitės 2018-08-23 d. „atrasto“ galimai paskutinio Lietuvos partizano Juozo Jakavonio (Tigro) dukra, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos Garbės pirmininkas Jonas Burokas, mitinge apgailestavęs, kad ministru nebebus tremtinių vaikas Rokas Masiulis (buvęs „Klaipėdos naftos“, įgyvendinusios „Independence“ dujų aferą, vadovas). Ir Arvydas Juozaitis, susirinkusiems priminęs, kad, suprask, kaip ir 1919 m. sausio 1 d. Gedimino pilies bokšte Trispalvę iškėlęs K. Škirpa, taip ir A. Juozaitis, kaip LPS iniciatyvinės grupės narys, 1988-10-07 d. reikšmingai sudalyvavo Gedimino (dabar – Katedros) aikštėje, Gedimino bokšte vietoje Tarybų Lietuvos trispalvės iškeliant mūsų visų Trispalvę.

Kaip LPS iniciatyvinės grupės narys, A. Juozaičiui priminsiu, kad tai nebuvo LPS renginys ir idėja.

Tai sugalvojo Vytautas Petkevičius su Algirdu Brazausku. Ir sutrikusi LPS iniciatyvinė grupė tą šeštadienio rytą Fizikos institute svarstė, ką daryti – dalyvauti Lietuvos komunistų partijos (LKP) ir V. Petkevičiaus (taip pat LPS iniciatyvinės grupės nario) renginyje ar ne? Keisti ar dar nekeisti mums šventoje vietoje plazdančią Tarybų Lietuvos vėliavą į mūsų Trispalvę, t.

y. ar daryti tai Lietuvą tebevaldant tarybų valdžiai?

K. Škirpa su bendražygiais Trispalvę Gedimino bokšte iškėlė, kai Vilniaus nevaldė joks okupantas.

Iki 1988-10-07 d. renginio LPS iniciatyvinė grupė nespėjo nieko nuspręsti. Tiesiog nuėjome į į šį renginį. Pripažinkime, kad LKP ir V. Petkevičius tąkart mus pergudravo. Atėję į Gedimino aikštę drauge su susirinkusia didžiule minia ašarodami sutikome Gedimino bokšte kylančią Trispalvę. Buvau drauge su žmona Regina ir dukromis Jūrate ir Vaiva.

Tavo, Arvydai Juozaiti, 2019-08-08 d. mitingo kalboje paminėto 1988-10-07 d. mitingo Gedimino aikštėje Sąjūdis neorganizavo.

--------------------- Grįžkime prie Vytauto Landsbergio. Kas jis? Kodėl Lietuvos rašytojų sąjungos nuo 2014-11-27 d. narys V. Landsbergis 2019-08-02 d. FB-e paskelbė savo eilėraštį LABIAUSIAI: Labiausiai nenorėčiau kad mano tautiečiai nusiteiktų prieš žydus po ir dėl Šimašiaus užtemimo.

Slapčia norėčiau, kad atsirastų vienas kitas žydas protingas ir drąsus nepritariąs Šimašiui.

Ir visiems broliams lietuviams sakau ir sakau iš tikrųjų jau ketvirtį amžiaus: niekada nepamirškite kad Dievo Motina kuriai meldžiamės kurios užtarimo prašome buvo šventa žydelka.

2019-08-08 d. TV3 pranešė, kad V. Landsbergis po šio eilėraščio (? ) paskelbimo sulaukė labai baisaus laiško, kuriame jam grąsinama mirtimi.

Labai norisi tikėti, kad V. Landsbergis tai padarė ne dėl to, kad jo tėvas buvo LLV komunalinio ūkio ministras.

Ir tai rašau neatsitiktinai. Dar prieš tai 2019-07-29 d. www.delfi.lt paskelbė V. Landsbergio straipsnį dėl J. Noreikos – „Žmogus, kuris atidavė galvą už Lietuvą, nėra Lietuvos priešas“. LŽB iškart paskelbė (www.lzb.lt) prof. Pinchos Fridberg atsaką V. Landsbergiui: [„Labai svarstytina, ar jis [J. Noreika] taip labai susitepęs, kad reiktų jį viešai žeminti“](https://ekspertai.eu/vytautas-landsbergis-labai-svarstytinaar-jisj-noreikataip-labai-susitepeskad-reiktu-ji-viesai-zeminti99364/), kuriame ne tik atkreipė dėmesį į atvirai kurstytojiškus V. Landsbergio paskelbtus žodžius: „Įdomu tai, kad Lietuvos lenkai nedaug kuo skiriasi nuo Lietuvos rusų. Čia yra problema – mes juos laikome lenkais, o jie galbūt yra lenkiškai kalbantys rusai“ , bet ir pateikė medžiagą, kurią mes, lietuviai, turėjome ne nutylėti, bet aptarinėti.

Visų pirma, 1941-06-30 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės rytinio posėdžio protokolą Nr.

6: LAIKINOJO LIETUVOS MINISTERIŲ KABINETO 1941 M. BIRŽELIO MĖN. 30 D. POSĖDŽIO PROTOKOLAS

Pirmininkavo l. e. Ministerio Pirmininko pareigas p. J. Ambrazevičius.

Dalyvavo visi Ministerių Kabineto nariai.

[...]

[Svarstyta:] 4. Lietuviškojo bataliono išlaikymas ir žydų koncentracijos stovyklos steigimas.

[Nutarta:] 4. Išklausęs Kauno Komendanto pulk. Bobelio pranešimo formuojamojo bataliono (Hilfpolizeidienstbatalion) ir žydų koncentracijos stovyklos įsteigimo reikalu, Ministerių Kabinetas nutarė: [...]

2) Žydų koncentracijos stovyklos steigimui pritarti ir jos steigimu rūpintis pavesti p. Švipai, Komunalinio Ūkio Viceministeriui, kontakte su p. pulk. Bobeliu.

Kitą Ministerių Kabineto posėdį paskirti šiandien, 19 val.

Le. Ministerio Pirmininko p[areigas] J. Ambrazevičius [parašas]

Ministerių Kabineto Reikalų Vedėjas J.Švelnikas [parašas]

Taigi, Kauno žydų koncentracijos stovyklos steigimas buvo pavestas V. Landsbergio-Žemkalnio vadovaujamai LLV komunalinio ūkio ministerijai ir Kauno miesto bei Kauno apskrites kariniam komendantui pulkininkui Jurgiui Bobeliui.

Dažniausiai istoriniuose veikaluose ši koncentracijos stovykla vadinama Kauno žydų getu. Šio šaltinio patikimumu V. Landsbergis neturėtų abejoti – LLV posėdžių protokolus surinko jo ištikimas bendražygis Arvydas Anušauskas, o išleido uolus V. Landsbergio pageidavimų įgyvendintojas – LGGRTC („Lietuvos laikinoji vyriausybė: posėdžių protokolai, 1941 m. birželio 24 – rugpjūčio 4 d. [sudarė Anušauskas A. ], Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2001, p. 19-20) .

Prof. P. Fridberg atsake V. Landsbergiui paskelbtas ir kitas A. Anušausko surastas ir LGGRTC paskelbtas dokumentas: PRIEDAS NR. 1 PRIE [LIETUVOS MINISTERIŲ KABINETO] 1941. VIII. 1 PROT[OKOLO] NR. 31

ŽYDŲ PADĖTIES NUOSTATAI

Ministerių Kabinetas, atsižvelgdamas į tai, kad žydai ištisus šimtmečius išnaudojo lietuvių tautą ekonomiškai, smukdė ją morališkai, o pastaraisiais metais, prisidengę bolševizmo skraiste, kovą prieš Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvių tautą plačiausiai išvystė, ir siekdamas užkirsti kelią šiai žalingai žydų veiklai bei apsaugoti lietuvių tautą nuo kenksmingos jų įtakos, – nutarė priimti šiuos nuostatus: [...]

Kaunas, 1941 m. rugpjūčio mėn. 1 d. L. e. Ministerio Pirmininko p[areigas] J. Ambrazevičius [parašas]

Vidaus Reikalų Ministeris J. Šlepetys [parašas]

Kalba netaisyta. (Lietuvos laikinoji vyriausybė: posėdžių protokolai, 1941 m. birželio 24 – rugpjūčio 4 d. [sudarė Anušauskas A.],Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2001, p. 135-137) .

Už šiuos nutarimus LLV ministeriai balsavo vieningai. Ir V. Landsbergis-Žemkalnis.

Bene pirmą kartą V. Landsbergis viešai konfliktuoja su Lietuvos žydų bendruomene, jos pirmininke Faina Kukliansky.

Ši bendruomenė prieš 2019-08-08 d. J. Noreikos ir K. Škirpos gynimo mitingą Vilniuje paskelbė neįtikėtiną pareiškimą, iš esmės, prieš V. Landsbergį ir 1993-05-01 d. jo įkurtą politinę partiją, vadinamą konservatoriais.

„Pastaruoju metu Lietuvos žydų bendruomenė gauna grasinimo laiškus ir skambučius. Tvyrančios ir skatinamos įtampos kontekste nei bendruomenė, nei Vilniaus Sinagoga neturi galimybių užtikrinti čia besilankančiųjų žmonių, kurių tarpe yra ir nuo nacių nukentėjusiųjų, jų šeimų saugumo“, – rašoma pranešime.

Bendruomenė piktinosi, kad „viena politinė partija“ nuolat reiškia norą pripažinti Lietuvos žydus žudžiusius asmenis šalies didvyriais, taip pat reikalavimą tuos asmenis pagerbti atminimo lentomis ir kitais būdais. „Toleruojami ir lieka nebaudžiami viešuose partijų ir jų pirmininkų paskyrose viešinami antisemitiniai komentarai ir įrašai, net krikščionių Šv.

Marija yra pavadinta „žydelka“, dar labiau priverčia susimąstyti, ar esame saugūs? Norėtume išgirsti Lietuvos vadovybės nuomonę ir aiškią poziciją, ar Lietuvoje ir toliau bus toleruojama vieša propaganda, remianti žydų naikinime dalyvavusių asmenų pagerbimą, vadovaujantis vienos politinės jėgos primesta nuomone“, – teigiama pranešime.

V. Landsbergio eilėraštį (?) viešai pasmerkė net jo ilgametis bendražygis Emanuelis Zingeris. V. Landsbergis pavadino F. Kukliansky nežinančia, ką daro, ir darančia tai, kas naudinga Kremliui.

V. Landsbergis pradėjo kovą su žydais? Netikiu. Pasiaiškinkime jo veidmainystės apraiškas.

Kad V. Landsbergis linkęs provokuoti naudojant net melą, žinau iš Sąjūdžio veiklos.

1989 m. gruodžio 20 d. TSRS liaudies deputatų II suvažiavime prieš posėdžių pietų pertrauką Michailas Gorbačiovas paskelbė žinią, kad ką tik Lietuvos komunistų partija (LKP) atsiskyrė nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP). Suvažiavimas žinią sutiko pasipiktinimo gausmu.

M. Gorbačiovas deputatus apramino ir paskelbė ilgesnę pertrauką, o Lietuvos delegaciją (deputatus) pakvietė susitikti su juo.

Po mūsų kontraversiško susitikimo su M. Gorbačiovu uždaroje belangėje Kremliaus suvažiavimų rūmuose, kurio laukiant ir kuriam pasibaigus tarpusavyje juokavome, kad jau mus sulaikys – ilgokai mus neišleido iš šios belangės.

Galop išleido. Nežiūrint į tai, kad Vitas Tomkus nekaltu klausimu M. Gorbačiovui, ką šis pats mano apie tai, kas vyksta Lietuvoje, išprovokavo atvirą M. Gorbačiovo įniršio ir necenzūrinių žodžių protrūkį.

Šio susitikimo garso įrašą man pavyko padaryti. Kremliaus valgykloje papietavę, tarėmės, ką daryti.

LPS sekretoriato darbuotoja Angonita Rupšytė mums pranešė žinią, kad A. Brazauskas, tik išrinktas savarankiškos LKP pirmuoju sekretoriumi, šaukia neeilinę Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos sesiją, kurioje planuojama šio tarybinio Lietuvos parlamento Prezidiumo Pirmininku vietoje Vytauto Astrausko išrinkti A. Brazauską. Sąjūdis tuo metu jau buvo pasiekęs, kad LKP be pasitarimo su LPS Seimo Taryba esminių sprendimų nepriiminėjo.

Maskvoje mūsų laukė šio TSRS liaudies deputatų suvažiavimo Komisijos dėl Ribbentropo-Molotovo pakto slaptųjų protokolų išvadų svarstymas (šis suvažiavimas patvirtino šias išvadas ir priėmė istorinį sprendimą, kad šie slaptieji Vokietijos ir TSRS susitarimai dėl Europos valstybių pasidalinimo ir perdalinimo negalioja nuo jų pasirašymo momonetų! ).

Iš kitos pusės, mums reikėjo būti ir Vilniuje. Sutarėme, kad į Vilnių grįža Zigmas Vaišvila (1989-01-15 d. papildomuose Lietuvos TSR AT rinkimuose į laisvas vietas Šiauliuose buvau išrinktas šios AT deputatu). Taip mano gimtadienio dieną parskridau į Vilnių.

Sąjūdžio žmonėms pavyko įtikinti daugumą Lietuvos TSR AT deputatų (jų buvo beveik 350) nevykti į šią sesiją.

Po kiek metų A. Rupšytė man papasakojo, kad po mano išskridimo į Vilnių Kremliuje likę TSRS liaudies deputatai iš Lietuvos tarėsi toliau, ką daryti, kad sustabdyti A. Brazausko iniciayvą. V.Landsbergis kolegoms pasiūlė pranešti Lietuvai žinią, kad mus Maskvoje sulaikė. Šią provokaciją, grįstą melu, sustabdė A. Rupšytė: „Profesoriau, ar jūs pagalvojote, kas gali nutikti su jūsų žmona Gražina, išgirdus tokią žinią?“ V. Landsbergis atsitokėjo.

Prieš 2019-08-08 d. mitingą man paskambino prof. Bronislovas Genzelis: „Zigmai, kas čia vyksta?“ Pakalbėjome ir apie K. Škirpą, ir apie J. Noreiką. Prof. Br. Genzelis pastebėjo, kad daug mūsų patriotų mažai žino istorijos faktus, taip pat ir Lietuvių Tautinės Tarybos, kuriai vadovavo J. Noreika, nutarimus, kurie patriotams gali nepatikti, nurodė ir kai kuriuos šaltinius – LGGRTC leidžiamą žurnalą „Genocidas ir rezistencija“.

Susipažinau su LGGRTC interneto svetainėje genocid.lt skelbiamais šio, 1997 m. pradėto leisti du kartus per metus žurnalo straipsniais, jų santraukomis (nuo 2007 m. ).

Nustebau. Viešai LGGRTC paskelbta medžiaga šokiruotų didžiuosius patriotus.

Kodėl? Todėl, kad V. Landsbergis ir, manau, beveik visos Lietuvos valdžios nuo 1990 m. uoliai vykdė pasaulinės žydų bendruomenės ir pagrįstus, ir, manau, nevisada pagrįstus reikalavimus.

Neretai ir konjunktūriškai.

----------------- Pradedant šią diskusiją priminsiu būtinus faktus: a) Atminimo lenta J. Noreikai ant Vrublevskių bibliotekos sienos pakabinta 1997 m. , kada Lietuvos Seime konstitucinę daugumą sudarė V. Landsbergio 1993-05-01 d. sukurtos Tėvynės sąjungos – konservatorių partijos ir Krikščionių demokratų partijos (tuomet jos dar buvo nesujungtos) koalicija. Vrublevskių biblioteka (tuo metu – Lietuvos mokslų akademijos biblioteka) paskelbė, kad šią lentą pakabino patriotinė (kol kas neįvardinta ir neprisipažįstanti) organizacija, suderinusi tai su Lietuvos mokslų akademija.

Vilniaus miesto savivaldybė tam skyrė 7000 Lt.

b) J. Noreika Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu apdovanotas tais pačiais 1997 m. (po mirties). Tuo metu Lietuvos Seimo Pirmininku buvo V. Landsbergis.

c) Išsami informacija, dokumentai apie V. Landsbergį, V. Landsbergį-Žemkalnį, jo gyvenimą TSRS ir Vokietijos okupacijų metais surinkta Rūtos Janutienės knygoje „Dinastija. Landsbergių išgyvenimo istorija“.

------------------- Būtina žinoti ir pagrindines šios diskusijos sąvokas, t.y. kas buvo Lietuvių aktyvistų frontas, Lietuvos laikinoji vyriausybė ir Lietuvių nacionalistų partija. Neįsigilinus į tai diskusija nepavyks.

Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) – antitarybinio pasipriešinimo organizacija, parengusi ir įvykdžiusi 1941 m. Birželio sukilimą, buvo įsteigta 28 politinių veikėjų 1940-11-17 d. Berlyne Lietuvos įgaliotojo ministro ir pasiuntinio Vokietijoje Kazio Škirpos iniciatyva kovai prieš TSRS įvykdytą Lietuvos okupaciją ir sukilimo valstybės suverenumui atkurti parengimui.

LAF Lietuvoje pradėtas kurti 1940-10-09 d. Kaune įvykusiame slaptame pasitarime, kuriame nutarta sukurti rezistencijos organizaciją ir pasirengti atgauti nepriklausomybę pasinaudojus būsimu Vokietijos karu su TSRS.

Jonas Noreika buvo Telšių apskrities LAF vadas.

1941-03-24 d. Kazys Škirpa perdavė ypatingajam Vilniaus ryšininkui Mykolui Naujokaičiui griežtai slaptus „Lietuvai išlaisvinti nurodymus“ paskaityti, kad šis juos perduotų žodžiu.

Šiame slaptame dokumente išdėstyta, kaip rengtis ir siekti Lietuvos nepriklausomybės atstatymo ir ta proga išbaidyti Lietuvos žydus, kad jų Lietuvoje išvis nebūtų. Šiems tikslams įgyvendinti buvo kuriamas Tautos darbo apsaugos batalionas ( Vygantas Vareikis, 2004, “Lietuvai Išlaisvinti Nurodymai”, Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje: XIX a. antroji pusė-1941 m. birželis . Margi raštai, Vilnius ).

Deja, taip. Ir tai suprantama, nes nusprendus Lietuvą vaduoti padedant Vokietijai, teko prisitaikyti ir prie jos reikalavimų.

Naivu aiškinti, kad K. Škirpa, gyvendamas Vokietijoje, nematė, kas ten daroma su žydais, kad jam susitinkant su Vokietijos užsienio reikalų ministru Ribbentropu ir kitais Reicho vadovais apie tai nebuvo kalbama.

Toks buvo K. Škirpos ir jo bendraminčių pasirinkimas, kuriam, beje, nepritarė Prezidentas A. Smetona.

Manau, kad LAF sukūrimą paskatino ir Prezidento A. Smetonos neapsisprendimas.

1940 m. rugsėjo mėn.

19-25 d. Romoje susitiko tarybinės okupacijos nepripažįstantys Lietuvos pasiuntiniai Stasys Lozoraitis) Italijoje, Stasys Girdvainis) Vatikane, Petras Klimas Prancūzijoje, Kazys Škirpa Vokietijoje ir Edvardas Turauskas prie Tautų Sąjungos Ženevoje.

Jie sudarė Lietuvos Tautinį Komitetą ruoštis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui kilus karui tarp Vokietijos ir TSRS. 1940 m. lapkričio 17-21 d. jie antrą kartą susitiko su Prezidentu A. Smetona ir prašė komiteto pirmininką Ernestą Galvanauską skirti ministru pirmininku, leisti jam skirti Lietuvos vyriausybę tremtyje. Tačiau Lietuvos prezidentas nedavė jam tokių įgaliojimų ir nepripažino komitetui juridinės galios ( A. Smetona, 1999, Antano Smetonos korespondencija 1940-1944 . VDU leidykla, 47; L. Jonušauskas. Lietuvos diplomatinė tarnyba Antrojo pasaulinio karo metais Europoje“).

1941 m. birželio 23 d. sukilimui vadovavo Kauno LAF štabas, kuris, veikdamas Vyriausios LAF vadovybės vardu (K. Škirpai nebuvo leista išvykti iš Vokietijos) 1941-06-23 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) sudarymą. LAF iš pogrindinės tapo karine sukilėlių organizacija, turėjusia savo kovos (partizanų) būrius – Tautinę Darbo apsaugą.

Narių skaičius išaugo iki 36 tūkst. žmonių, kas buvo apie trečdalis visų sukilimo dalyvių.

Neatvykus K. Škirpai, LLV laikinuoju ministeriu pirmininku buvo paskirtas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, planuotas skirti LLV švietimo ministeriu (1934-1943 m. VDU Visuotinės literatūros istorijos katedros vyresnysis asistentas, 1931-1932 m. studijavęs Bonos universitete, priešinęsis Prezidento A. Smetonos autoritariniam režimui).

Vokietijos okupacijos pradžioje Lietuvos nepriklausomybės siekusio LAF veikimui buvo trukdoma. Kadangi vokiečiai neleido grįžti į Lietuvą LAF vadui K. Škirpai, šiai organizacijai Lietuvoje vadovavo LAF įgaliotinis Lietuvos laikinojoje vyriausybėje Leonas Prapuolenis bei Kauno LAF štabas, kuriame didžiausią įtaką turėjo jaunosios katalikų kartos sparnas (L. Prapuolenis, A. Damušis), besąlygiškai rėmęs LLV veiklą ir valstybės nepriklausomybės reikalavimą. LLV perėmė Lietuvoje valstybinės valdžios įstaigas, sugrąžino į darbą asmenis, jose dirbusius iki 1940 m. tarybinės okupacijos.

Taip buvo sudaryta Lietuvių savivalda nacių okupuotoje Lietuvoje, išsilaikiusi iki 1944 m. birželio pabaigos, iškart pelniusi žmonių pripažinimą ir Vokietijai rodžiusi, kad šios kariuomenė ateina į valstybę, kurią valdo laikinoji jos valdžia.

Ilgainiui Vokietija suprato, kad jiems naudingiau ir ekonomiškiau valdyti jos okupuotas valstybes per vietinę jų kontroliuojamą savivaldą. Šį principą naciai įgyvendino net žydų koncentracijos stovyklose, getuose, paskyrę juose ir Žydų savivaldos organus – bendruomenės tarybas, policiją ir net teismus.

Be abejo, šie valdymo organai buvo pavaldūs nacistinei vokiečių valdžiai.

Dalis LAF narių, Lietuvių nacionalistų partijos (LNP įsteigta 1934 m. ) nariai, linko į kompromisus su okupacine valdžia ir nekelė nepriklausomybės klausimo mainais už legalų politinį veikimą.

Sukurstyti gestapo jie (voldemarininkai) 1941-07-24 naktį bandė įvykdyti pučą prieš LLV bei jį remiantį LAF štabą, Kauno karo komendatūrą.

LLV išsilaikė, tačiau buvo pakeistas Kauno karo komendantas, Tautos Darbo Apsaugos bataliono vadas, Lietuvos saugumo policijos vadovas. Po šio pučo paspartėjo žydų žudymas.

Vokiečiams įsteigus civilinę administraciją, LLV veikla 1941-08-05 d. oficialiai buvo nutraukta. 1941-09-21 d. naciai užėmė LAF štabo patalpas, suėmė įgaliotinį L. Prapuolenį. Kitą dieną LAF buvo uždarytas. Dauguma LAF narių perėjo į pogrindį ir pradėjo naują antinacinės rezistencijos sąjūdį, tačiau jau ne kaip viena organizacija.

Deklaruojama, kad J. Noreika veikė antinacistiniame pogrindyje, tačiau tokių faktų neradau.

-------------- St. Tomas mane jau išvadino antisemitu. Tik nepaaiškino kodėl. Didieji Lietuvos patriotai po šio straipsnio paskelbimo mane, tikėtina, išvadins ir Lietuvos išdaviku.

Todėl pateiksiu ne tik savo nuomonę, bet ir viešai skelbiamą informaciją iš www.genocid.lt ir patriotinėmis prisistatančių organizacijų viešai skelbiamą informaciją . Kad abi kategoriškų nuomonių dėl 1941 m. birželio 23 d. sukilimo prieš tarybų valdžią Lietuvoje besilaikančios pusės pradėtų ne tik kalbėtis, bet ir įsiklausyti į kitos pusės nuomonę, argumentus.

Vieni teigia, kad LAF ir LLV veikla buvo išskirtinė patriotinė veikla paskelbiant, kad atkuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė. Kiti kiti teigia, kad tai buvo padaryta tam, kad sunaikinti Lietuvos žydus.

Labai skaudu ir gaila, kad Vokietija naudojosi LAF ir LLV tikslais ir nacių karine jėga, siekdama sunaikinti Lietuvos žydus, buvo pavertusi Lietuvą masinio žydų žudymo poligonu.

Su šiuo mūsų tautos sopuliu susidūriau dar 1989 m., kada LPS siuntimu lankiausi Kanadoje ir JAV ir mačiau, kaip abi pusės kovoja ir ten – vieni siekdami (dažnai ir be įrodymų) nuteisti tuos, kurie žudė žydus, kiti – apginti tuos garbaus amžiaus asmenis nuo kaltinimų. Ir vienu, ir kitu atveju be įrodymų ir tyrimo pasiekti santarvę sudėtinga.

Neilgam pakako ir Lietuvos Prezidento A. Brazausko atsiprašymo jam viešint Izraelyje.

----------------- Vieša paslaptis, jog LGGRTC yra sudėtinė V. Landsbergio komandos dalis. Net dabartinis Lietuvos Seimas, kuriame Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai tėra opozicijoje, „nesugeba“ pakeisti LGGRTC vadovės T. B. Burauskaitės, nors nustatė, kad ji ir jos vadovaujamas LR Seimui atskaitingas LGGRTC nepagrįstai apšmeižė mirusius kardinolą Vincentą Sladkevičių, Donatą Banionį ir Saulių Sondeckį bendradarbiavus su TSRS KGB.

LGGRTC interneto svetainėje www.genocid.lt patikrinau skelbiamas žurnalo „Genocidas ir rezistencija“ (beje, pradėto leisti taip pat 1997 m., kada LR Seimo pirmininku buvo V. Landsbergis) straipsnių santraukas nuo 2007 m. ir straipsnius nuo 1997 m. iki 2006 m. Faktai pagrįsti dokumentais ir yra šiurpūs. Dauguma jų niekaip nesiderina su V. Landsbergio, kaip didelio Lietuvos patrioto, vaidmeniu. Jo rėmėjams tai – didelis psichologinis smūgis.

Atkreiptinas dėmesys, kad istoriniams dokumentams ir paaiškinimams būdinga terminologija buvo grindžiama žydų ir komunistų tapatinimu. Tai psichologiškai, manau, buvo paranku ir mūsų valstybę okupavusios Vokietijos karinei – propagandinei mašinai, ir tiems, kurie tarnavo Lietuvių savivaldoje nacių okupacijos metais.

Medžiaga padės diskusijų dalyviams susivokti, kas buvo 1941 – 1944 m. Vokietijos įvykdyta Lietuvos okupacija; be pagrindo beatodairiškai nesišvaistyti sąvoka „kolaborantas“; suprasti, kodėl Lietuvos piliečiai, ir net žydai, džiugiai sutiko Vokietijos kariuomenę; kaip šis džiugesys dingo, visų pirma, dėl masinių, daugiausia žydų, žudynių; kaip Vokietijos okupacinė valdžia manipuliavo visais okupuoto krašto gyventojais; kaip Lietuvoje ji pradėjo ir vykdė pirmąjį Europoje masinį žydų naikinimą (ir ne tik Lietuvos žydų, bet ir atvežamų) ir kaip bei kodėl prie to prisidėjo Lietuvių savivaldos struktūros; kaip atsirado koncentracijos stovyklos ir getai; kas buvo Lietuvių savivalda ir Žydų savivalda getuose; kodėl buvę žydų getų kaliniai tapo raudonaisiais partizanais, kurie žiauriai žudė ir Lietuvos kaimo gyventojus dėl pasipriešinimo siekiant neatiduoti jų paskutinio maisto; kokios jėgos struktūros buvo sukurtos Lietuvoje ir veikė ne tik joje; kodėl ginkluotas pasipriešinimas okupantams buvo sunkiai valdomas procesas.

Visa tai padės susivokti, kodėl nė viena pusė, nė vienas įvykis okupacijos sąlygomis negali būti vertinamas supaprastintai, kaip juoda ar balta. Taip pat ir pokario Lietuvos partizanų veiksmai.

Medžiagoje (jos www.genocid.lt yra paskelbta daug daugiau) nurodyti dokumentais pagrįsti faktai, kuriuos gali panaudoti tiek viena, tiek kita šio ginčo pusė. Šią informaciją pateikiu dėl to, kad abi pusės suvoktų, jog būtina kalbėtis vieniems su kitais, o ne vengti šių diskusijų ir spinduliuoti piktdžiuga pateikiant vienpusišką informaciją. Suvokime, kad karas – tai žiauru. Taigi, kantrybės.

1. St. Buchavecko recenzija apie Arūno Bubnio knygoje „Vokiečių okupuota Lietuva (1941-1944), Vilnius, 1998, atkreiptas dėmesys į esminius knygos autoriaus pastebėjimus ir išvadas (genocid.lt/Leidyba/4/recenzij1.htm 4/4).

Jei Vokietija būtų pasiekusi pergalę ir įsiviešpatavusi Europoje, Lietuvos žemėje būtų apgyvendinti vokiečiai, o lietuviai iš dalies suvokietinti, iš dalies iškeldinti į Rusijos plotus. Šio gyventojų „padalijimo“ proporcijos skyrėsi įvairių nacių aukštųjų žinybų ir skirtingu laiku rengtuose projektuose, tiksliau – jų metmenyse.

Rengiami planai iš esmės skyrėsi tik Lietuvos pavertimo „vokiečių žeme“ tempais, nes naciams lietuviai buvo, kaip taikliai pažymi A. Bubnys, tik „lašas vandens ant įkaitusio akmens“.

Be to, naciai buvo įsitikinę, kad mūsų tauta turi mažesnę „teisę“ (ir mažesne proporcija) suvokietėti negu estai ir latviai, kurie viduramžiais buvo atsidūrę vokiečių riterių valdžioje. Kolonizacijos ir germanizacijos plano „Ost“ („Rytai“) metmenys dalyje dėl Lietuvos paskutinį kartą buvo tobulinami 1943 m. vasario mėnesį.

Naciai stengėsi įvairiais būdais pašalinti J. Ambrazevičiaus vadovaujamą sukilimo metu sudarytą vyriausybę. Atkreiptinas dėmesys į nacių (vokiečių)-lietuvių-lenkų santykių Rytų Lietuvoje trikampį.

„Stokodama žmonių visų grandžių okupacinei administracijai kurti..., nacistinė Vokietija okupuotose šalyse leido veikti ir vietinei savivaldai“. Nacių okupacijos pradžioje ši savivalda Lietuvoje nebuvo įteisinta. Tik žlugus Vokietijos „blyckrygui“ prieš TSRS, legalioje spaudoje plačiai reklamuota savivalda, Baltijos šalyse įteisinta A. Rosenbergo 1942-03-07 d. įsakais.

Nagrinėdamas problemišką Lietuvos žydų žudynių klausimą, A. Bubnys pateikia nemažai naujų faktų, vertina skirtingus žydų tautybės aukų statistinius duomenis, tačiau neatskleidžia savo požiūrio į šią spekuliatyvinėn plotmėn patekusią problemą: „pati geopolitinė tikrovė sudarė sąlygas atsirasti lietuvių ir žydų priešiškumui“, dėl ko problema lieka neaiški, atsiranda palanki terpė kolektyvinės tautų kaltės ieškojimams.

Lietuvos žydų eksterminacija istorikams yra problemiška dėl to, kad Lietuvoje, kaip ir Latvijoje bei Estijoje, masinės žydų žudynės prasidėjo anksčiau nei kitur nacių okupuotoje Europoje. Net 1939 m. nacių okupuotoje Lenkijoje masinės žydų žudynės prasidėjo vėliau. Slaptas nacių nutarimas visiškai sunaikinti Europos žydus buvo priimtas 1942-01-20 d. , o Lietuvą su Latvija ir Estija (pastarosiose šalyse žydų buvo mažiau ir jie neturėjo tokių pasaulinės reikšmės žydų kultūros centrų, kurie buvo Lietuvoje) pavertė totalinio žydų naikinimo bandomuoju poligonu.

Pirmomis karo pradžioje kilusio lietuvių antisovietinio sukilimo dienomis vyko susirėmimai tarp sukilėlių (baltaraiščių) ir komunistinės valdžios šalininkų. Tačiau „nebuvo išvengta neteisėtų susidorojimų ir tarpusavio sąskaitų suvedinėjimo“. To rezultatas – perpildyti Lietuvos kalėjimai.

Naciai civilių Lietuvos gyventojų masines egzekucijas vykdė Ablingoje (1941 m. birželis), Švenčionių ir Adutiškio apylinkėse 1942 m., sunaikino kaimus Rokiškio apskrityje bei kitur 1943 m., įvykdė Pirčiupio tragediją 1944 m. Pirmomis Vokietijos-TSRS karo dienomis išžudyta daug Alytaus miesto gyventojų. Sistemingai naikinti tarybiniai karo belaisviai Lietuvos stovyklose.

A. Bubnio skaičiavimais ir nuomone, nacių okupacijos metais žuvo ir nužudyta apie 240 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Nacių okupacijos metais Lietuvoje padaugėjo tik maisto pramonės įmonių. Kitos pramonės šakos buvo apleistos ir jų gamyba mažinama. Lietuva buvo apiplėšiama ir žemės ūkio prievolėmis, pinigų kaita ir t.t. Ūkiniai-finansiniai klausimai, vokiečių kolonistų apgyvendinimas, gyventojų prievartinis išvežimas darbams į Vokietiją, mobilizacijos į pagalbinius karinius dalinius, gyventojų skurdinimas ir sveikatos alinimas.

Lietuvių inteligentija, studentai ir moksleiviai garbingai atlaikė nacių spaudimą ir pagal išgales gynė Lietuvos kultūrą.

Baigiamosiose pastabose A. Bubnys pažymi, kad „jei Vokietija būtų laimėjusi, nacių okupacijos padariniai Lietuvai būtų buvę katastrofiški“.

2. Sigitas Jegelevičius. Lietuvių savivalda ir vokiečių okupacinė valdžia: tarp kolaboravimo ir rezistencijos ( http://genocid.lt/Leidyba/7/sigitas_jegelevicius.htm ).

Persiritus frontui, daug kur buvo paskelbta šaulių mobilizacija. Per patį sukilimo ir visuotinio antisovietinio pakilimo įkarštį buvo sukurti pagrindai vadinamosios vietinės lietuvių savivaldos, veikusios iki 1944 m. birželio pabaigos. Atsikūrė apskričių viršininkų įstaigos, apskričių, miestų, valsčių valdybos, kitos savivaldos institucijos.

Vienos kūrėsi dar iki ateinant vokiečių kariuomenei, o kitos – jai įžengus į konkrečią vietovę. Per 5-10 dienų nuo Vokietijos-TSRS karo pradžios visur jau buvo atsikūrusios kitados nepriklausomoje Lietuvoje veikusios vietinio valdymo bei savivaldos institucijos.

Dauguma jų tarnautojų buvo seni lietuvių administracijos darbuotojai. Atsikūrusios savivaldos institucijos jautėsi vykdančios LLV valią ir stengėsi savo veiklą tvarkyti pagal Lietuvos Respublikos įstatymus bei LLV nurodymus.

Sudėtingiau buvo atkurti lietuvių institucijas Rytų Lietuvoje. Per pusmetį lietuvių administracija čia nespėjo įsitvirtinti, jos tarnautojai labiau nukentėjo nuo sovietinio teroro nei kitur Lietuvoje (suimti, ištremti su šeimomis, sovietų sušaudyti pirmomis karo dienomis; pvz. , čia į darbą grįžo tik 25 proc. policininkų, tarnavusių iki 1940 m. birželio 15 d. ).

Išskyrus Vilnių, Marcinkonis, Druskininkus ir kai kurias Švenčionių apskrities vietoves, čia nevyko Birželio sukilimas, o vokiečių karinės administracijos požiūris į savivaldos institucijas buvo kitoks negu kitur Lietuvoje.

Vokiečių administracija visiškai ignoravo Lietuvos laikinąją vyriausybę, bet ėjo į kontaktą su atsikūrusiomis savivaldos institucijomis. Absoliučiai ignoruoti naujo okupanto nurodymus ar iš karto jiems atvirai priešintis nebuvo išeitis. Naciai paprasčiausiai būtų išvaikę tas institucijas ir sukūrę savą pagalbinį valdymo aparatą, kuriame būtų susitelkę tik naujojo okupanto talkininkai.

Nuo 1941-07-28 d. vietoj karinės okupacinės administracijos buvo įvesta nacių civilinė okupacinė administracija.

Ji faktiškai pripažino lietuvių savivaldos administraciją. Nepavykus LLV paversti patikėtiniais, 1941-08-05 d. Lietuvos generalinis komisaras Adrianas Theodoras von Rentelnas LLV nariams pareiškė, kad įvedus Lietuvoje civilinę vokiečių administraciją jų kaip ministrų darbas „turi būti laikomas baigtas“. Lietuvių institucijoms vadovauti buvo paskirti generaliniai tarėjai.

Lietuvių institucijose nebuvo pakeisti nei tarnautojai, nei vadovai, netgi apskričių viršininkai – jie tik formaliai buvo pavadinti komisariniais apskričių viršininkais ar tarėjais. Todėl tie, kas mato tik J. Noreikos paskyrimą Šiaulių apskrities viršininku, turi matyti ir jo palikimą šiose pareigose, vadovavimą perėmus civilinei nacių administracijai (ZV).

Nuo 1941 m. liepos pabaigos-rugpjūčio pradžios faktiškai Lietuvoje egzistavo vietinės lietuvių savivaldos sistema. Tik oficialiai ji nebuvo įteisinta. Reicho vadovybė svyravo, nebuvo aiškiai apsisprendusi dėl Lietuvoje ir kituose Baltijos kraštuose atsikūrusių ar atnaujintų savivaldos institucijų tolesnio likimo.

Tik 1941 m. spalio pabaigoje naciai pagaliau apsisprendė Lietuvoje ir kituose Baltijos kraštuose nenušalinti vietinės administracijos ir nelaikyti vien vokiečių okupacinės administracijos su kaimų seniūnų institucija, o palikti vietinę vos ne autonominę savivaldą, kurios veiklą vokiečių okupacinė administracija tik prižiūrėtų.

Tik 1942-03-07 d. Alfredas Rosenbergas pasirašė slaptą potvarkį dėl vietinės savivaldos Lietuvoje ir kituose Baltijos kraštuose įteisinimo.

Naciai suvokė, kad geriau taktiškai laviruoti tarp savų strateginių užmojų ir lietuvių savivaldos, negu pašalinti vietinę administraciją ir patiems valdyti kraštą. Tam naciams būtų prireikę daug papildomų pajėgų.

Lietuvoje iš esmės pavyko sužlugdyti visas nacių skelbtas mobilizacijas į įvairias karines formuotes, įskaitant ir planuotą SS lietuvių legioną.

Lietuvių savivaldai pavyko išsaugoti švietimo sistemą – pradines bei vidurines mokyklas.

3. „Genocidas ir rezistencija“ 2016 m. Nr. 1(39) ( http://genocid.lt/centras/lt/2654/a/ ). A. Vitkus, Ch. Bargmanas. 1941 m. žydų žudynių Gargžduose paslaptis dar galutinai neatskleista.

Gargžduose buvo įvykdytos pirmosios masinės žydų žudynės Europoje .

Vokiečiai pareiškė, kad jie susidūrė su gargždiškių pasipriešinimu. Gargždai buvo užimti 1941-06-22 d. po pietų po apie 15 val. trukusių įnirtingų kautynių.

A operatyvinės grupės vadas Fr. W. Stahleckeris įsakė Tilžės gestapo vadui SS šturmbanfiureriui H. J. Böhme’ei 25 km Lietuvos pasienio ruože vykdyti komunistų ir žydų žudynes. Vykdydamas F. W. Stahleckerio įsakymą, tai padarė Tilžės SD vadas SS brigadenfiureris K. Hersmannas, gavęs 1941-06-23 d. ryte šio nurodymo patvirtinimą iš Berlyno – Vyriausiosios Reicho saugumo valdybos (RSHA).

1941-06-24 d. naciai Gargžduose įvykdė pirmąjį Europoje masinį žydų naikinimą.

4. „Genocidas ir rezistencija“ 2014 Nr. 2 (36) ( http://genocid.lt/centras/lt/2300/a/ ). A. Vitkus, Ch. Bargmanas. Salantų valsčiaus žydų žūtis.

Deja, kitokio pobūdžio straipsnis apie žydų holokaustą (ZV).

Vokietijos kariuomenė įžengė į Salantus jau pirmąją karo dieną (1941-06-22 d. ).

Jau pirmomis karo dienomis baltaraiščiai, padedami policijos, įsakė visiems žydams vyrams išeiti iš savo namų ir sėdėti ant šaligatvių ištiesus kojas į gatvės pusę. Tuomet policininkai atėmė iš jų pinigus ir vertingus daiktus.

Vyrai turėjo bėgti miestelio gatvėmis, o tuos, kurie parpuldavo, plakdavo botagu, ir jie turėjo atsistoti ir toliau bėgti. Miestelėnai tai stebėjo ir džiūgavo.

Po kelių dienų, mėnesio pabaigoje, baltaraiščiai sudegino konfiskuotas žydų ir maldos namų knygas. 1941-07-01 d. visiems žydams buvo įsakyta palikti savo namus ir susirinkti sinagogoje su pinigais ir vertingais daiktais. Tuoj pat žydų namai buvo apiplėšti.

Naciai atnešė į sinagogą didelius krepšius ir privertė žydus į juos mesti savo pinigus ir atsineštus vertingus daiktus. Lietuvos pagalbinė policija apsupo pastatą.

5. „Genocidas ir rezistencija“ 2015 m. Nr. 1(37) ( http://genocid.lt/centras/lt/2446/a/ ). A. Rukšėnas. Holokaustas Lietuvoje: Kretingos apskrities Palangos ir Darbėnų valsčių žydų bendruomenių žūtis 1941 m. vasarą ir rudenį.

Autoriaus nuomone, tai – okupacinės valdžios (vokiečių karinės administracijos, Tilžės operatyvinio būrio) ir lietuviškų įstaigų (Telšių saugumo apygardos Kretingos rajono lietuvių saugumo policijos, viešosios policijos su jai pavaldžia pagalbine policija ir civilinių įstaigų) pareigūnų bendradarbiavimo padarinys. Palangos valsčiuje prie žydų genocido netiesiogiai prisidėjo 51 asmuo, t.

y. viešosios policijos pareigūnai ir pagalbinės policijos būrio nariai.

Iš jų 15 asmenų prisidėjo ir tiesiogiai, t. y.

patys šaudė aukas. Darbėnų valsčiuje prie žydų genocido netiesiogiai prisidėjo 33 asmenys (32 viešosios policijos pareigūnai, pagalbinės policijos būrio nariai ir 1 savivaldybės pareigūnas).

Iš jų 13 asmenų prisidėjo prie žydų žūties tiesiogiai, t. y.

patys šaudė aukas. Palangos ir Darbėnų valsčių žydų bendruomenių narių žūties pirmasis etapas prasidėjo 1941 m. birželio pabaigoje juos izoliuojant, t. y.

atskiriant nuo kitų gyventojų. Žydai buvo suimami ir telkiami laikinose koncentravimo stovyklose, iš kur dalis suimtųjų pateko į mažuosius getus.

1941-06-26 d. suimti Palangos žydų bendruomenės vyrai, moterys ir vaikai (per 400 asmenų) buvo suvaryti į dvi atskiras sinagogas, t.

y. laikinąsias koncentravimo stovyklas.

Į mažąjį getą Valteriškių kaime, gyvavusį iki 1941-10-12 d. , pateko tik moterys ir vaikai (per 300 asmenų).

Žydų vyrai, kurių amžius buvo nuo 14 iki 60 metų, iš laikinosios koncentravimo stovyklos buvo išvežti ir sušaudyti. 1941-06-29 d. sugrįžę iš Kretingos Darbėnų žydų bendruomenės vyrai, moterys ir vaikai (ne daugiau kaip 600 asmenų) buvo įkalinti atskirose laikinosiose koncentravimo stovyklose. Vyrai trumpam buvo sutelkti vaistinės kieme, iš kur netrukus buvo išvežti ir sušaudyti.

Žydės moterys, vaikai ir pagyvenę vyrai (apie 430 žmonių) buvo įkalinti iš pradžių laikinojoje koncentravimo stovykloje, o vėliau – ir mažojo geto funkcijas atlikusioje Darbėnų miestelio sinagogoje. Šis getas gyvavo iki 1941 m. rugsėjo pradžios. Maždaug 10 darbėniškių žydų, kalintų mažajame gete, žūties pavyko išvengti.

Palangos ir Darbėnų valsčių žydų bendruomenių narių žūties antrasis etapas, t. y.

masinės žudynės, prasidėjo tuoj pat po to, kai jie buvo izoliuoti.

Tilžės operatyvinio būrio inicijuotose masinėse žudynėse Palangoje, prie Birutės kalno, 1941-06-27 d. sušaudyti 95 vietinės žydų bendruomenės nariai (93 vyrai ir 2 moterys) ir 16 nežydų tautybės asmenų, kaltinamų buvus tarybinio režimo rėmėjais.

1941-06-29 d. pamiškėje ties Darbėnų miesteliu sušaudyti 145 žydų vyrai ir 4 raudonarmiečiai.

1941 m. liepos 13-14 d. Darbėnų žydų kapinėse palaidoti 9 žydai (7 moterys ir 2 vyrai), iš kurių 8 sušaudyti pačiose kapinėse.

Iš viso vokiečių karinės administracijos laikotarpiu žuvo 156 Darbėnų žydų bendruomenės nariai. Vokiečių civilinio valdymo laikotarpiu (nuo 1941 m. rugpjūčio pr. iki okupacijos pabaigos) naciai ir jų kolaborantai Lietuvoje naikino visus žydus – vyrus, moteris ir vaikus.

Palangos žydų bendruomenės moterys ir vaikai (per 300 žmonių), kurie buvo kalinami Valteriškių kaimo stovykloje, t. y.

mažajame gete, sušaudyti 1941-10-12 d. Kunigiškių miške.

Kartu su jais sušaudyta ir 100 Kretingos valsčiaus žydų bendruomenės moterų. Darbėnų sinagogoje, t.

y. mažajame gete, kalintos vietinės žydų bendruomenės moterys, vaikai ir pagyvenę vyrai (apie 420 žmonių) 1941 m. rugpjūčio pab. ir rugsėjo pr.

sušaudyti dviejose Balto Kalno miško vietose.

Iš viso 1941 m. vasarą ir rudenį sušaudyti ar kitais būdais nužudyti, dėl prasto maitinimo mirė 419 Palangos ir 576 Darbėnų žydų bendruomenių nariai, t. y. 995 asmenys.

6. „Genocidas ir rezistencija“ 2014 m. Nr. 2(36) ( http://genocid.lt/centras/lt/2296/a/ ). A. Rukšėnas. Kretingos žydų bendruomenės žūtis 1941 m. vasarą ir rudenį.

Pirmasis etapas – tai žydų izoliavimas. 1941 m. Kretingos turgaus aikštėje birželio 24 d. suimta apie 340 žydų vyrų (maždaug nuo 14 iki 60 metų amžiaus), o birželio 26-27 d.

- apie 540 žydų tautybės moterų, vaikų ir pagyvenusių vyrų. Vyrai buvo uždaryti sinagogoje, kalėjime ir policijos areštinės patalpose, kurios greta savo pagrindinės paskirties atliko ir laikinų koncentracijos stovyklų funkcijas.

Žydų tautybės moterys, vaikai ir pagyvenę vyrai (apie 560 asmenų) buvo uždaryti į mažąjį getą, neturėjusį savivaldos. Apie 100 mažojo geto kalinių, t.

y. moterų, buvo vežta į stovyklą prie Valteriškių kaimo (Palangos vls. ).

Antrasis žydų žūties etapas – naikinimo operacijos. Kvecių miškelyje 1941 m. birželio pabaigoje sušaudyta apie 330 žydų vyrų. Tikėtina, kad 1941 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. čia galėjo būti sušaudyta ir palaidota dar 230 žydų tautybės moterų, vaikų ir pagyvenusių vyrų.

Kretingos žydų kapinėse sušaudyta ir kitais būdais nužudyta apie 230 žydų tautybės moterų, vaikų ir pagyvenusių vyrų. Iš viso čia palaidota apie 237 Kretingos valsčiaus žydų bendruomenės nariai.

1941-10-12 d. Kunigiškių miške (Palangos vls. ) kartu su kitais stovyklos prie Valteriškių kaimo kaliniais, t. y.

Palangos žydų bendruomenės nariais, sušaudyta ir apie 100 Kretingos žydų bendruomenės moterų. Kvecių miškelyje palaidoti 43, o Kretingos žydų kapinėse – 21 nežydų tautybės asmuo.

Kretingos žydų bendruomenės žūtis 1941 m. vasarą ir rudenį buvo vokiečių okupacinės valdžios įstaigų (vokiečių karo komendantūros, civilinės administracijos, karo lauko žandarmerijos, Tilžės operatyvinio būrio) ir lietuvių institucijų (savivaldos, viešosios, saugumo ir kriminalinės policijos, pagalbinės policijos) bendradarbiavimo padarinys.

Didžiausia atsakomybė už Kretingos žydų bendruomenės žūtį tenka Tilžės operatyviniam būriui, Telšių apygardos Kretingos rajono saugumo ir kriminalinės policijos pareigūnams, kurie organizavo žydų ir kitų asmenų žudynes.

Kretingos valsčiuje ir apskrityje 1941 m. vasarą ir rudenį prie žydų ir kitų asmenų persekiojimo ir naikinimo netiesiogiai prisidėjo apie 731 vietos gyventojas; tai buvo pareigūnai, kurie dirbo lietuvių savivaldos įstaigose (32 asmenys), viešojoje policijos (93), saugumo ir kriminalinėje policijoje (6), tarnavo pagalbinėje policijoje (apie 600 asmenų).

Kretingos mieste ir valsčiuje prie žydų naikinimo prisidėjo apie 86 asmenys, t. y.

4 savivaldybės, 6 saugumo ir kriminalinės policijos, 26 viešosios policijos įstaigų pareigūnai ir apie 50 pagalbinės policijos narių. Nustatyta, kad 242 asmenys iš 731 atliko veiksmus, susijusius su jų netiesioginiu dalyvavimu vykdant žydų ir kitų asmenų persekiojimą ir naikinimą.

Taip pat nustatyta, kad iš 242 asmenų visoje Kretingos apskrityje tiesiogiai dalyvavo žydų ir kitų asmenų naikinimo operacijose, t. y.

šaudė ir kitais būdais žudė, apie 79 asmenys, o Kretingos mieste ir valsčiuje apie 11 asmenų.

7. „Genocidas ir rezistencija“, 2006, Nr. 2(20) ( http://genocid.lt/centras/lt/447/a/ ). V.Brandišauskas. Mažeikių apskrities žydų likimas Antrojo pasaulinio karo metais.

1941 m. vasarą visuose Mažeikių apskrities valsčiuose susikūrė sukilėlių būriai.

Masiniai žydų suėmimai Ylakiuose ir Mažeikiuose prasidėjo liepos pradžioje. Žydai dažniausiai buvo suimami šeimomis ir uždaromi į sinagogas (jos buvo visų valsčių centruose), rečiau – į daržines, rūsius ir pan.

Suėmus žydus buvo surašomas jų turtas, užantspauduojami tušti likę namai. Surašyti daiktai buvo vežami į sandėlį ir laikomi iki žydų sušaudymo.

Uždaryti žydai buvo laikomi apie dvi savaites (ilgiau gal tik Mažeikių žydai). Vyrai paprastai buvo laikomi atskirai nuo moterų, vaikų ir senelių.

Kalinimo metu žydai buvo varomi į darbus – šluoti miestelio gatvių, ravėti runkelių, krauti malkų ir pan. ; neišvengta juos žeminančių akcijų.

Maistu suimtuosius dažniausiai aprūpindavo vietos gyventojai. Mažeikių žydai netoli miesto šalia Ventos upės esančiose žydų kapinėse buvo sušaudyti paskutinėmis liepos dienomis, atvarytieji iš valsčių – pirmomis rugpjūčio dienomis.

Šaudymai truko 3-4 dienas, juose dalyvavo Mažeikių bei valsčių baltaraiščių būrių nariai ir policijos pareigūnai. Neabejojama, kad vokiečiai kariškiai dalyvavo tik pirmą dieną.

Prie Mažeikių sušaudytų žydų skaičius nurodomas skirtingai: nuo 3 (pasak įvykių liudytojų) iki 4 tūkst. (anot komisijos, 1944 m. ekshumavusios palaikus). Autoriaus tyrimo nuomone, aukų būta apie 2,5 tūkst.

Vieninteliai Ylakių žydai nebuvo išvaryti į Mažeikius. Jie – ne daugiau kaip 400 – buvo sušaudyti ir palaidoti miestelio žydų kapinėse.

Likusį apskrities žydų turtą pasidalijo buvę baltaraiščiai, ne toks vertingas turtas buvo parduotas vietos gyventojams.

8. „Genocidas ir rezistencija“ žurnaluose rasite ir duomenis apie holokaustą Alytaus, Raseinių, Telšių, Lazdijų, Kėdainių Kauno, Vilniaus apskrityse, Pilviškiuose, Molėtuose, Kelmėje, Vaiguvoje, kitose Lietuvos vietose.

9. A. Bubnys. Kauno getas (1941-1944 m.) (http://genocid.lt/Leidyba/16/bubnys.htm).

Kauno žydų diskriminavimas ir persekiojimas prasidėjo jau pirmomis karo dienomis. Atvykus į Kauną vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinės grupės vadui W. Stahleckeriui, nacių pastangomis 1941 m. birželio pabaigoje buvo suorganizuoti didžiausi Lietuvoje žydų pogromai.

Didžiuliai pogromai vyko Vilijampolėje. Žydų žudynes vykdė vokiečių saugumui pavaldūs ginkluoti lietuvių būriai (vadinamieji lietuvių partizanai, iš sovietų kalėjimo išsilaisvinę kaliniai ir kriminaliniai elementai).

Pogromų metu buvo nužudyta keli tūkstančiai žydų (tarp aukų buvo moterų ir vaikų).

1941 m. liepos pradžioje prasidėjo masinis žydų šaudymas Kauno VII-e forte.

Žudynes vykdė vokiečių gestapininkai ir lietuvių Tautos darbo apsaugos bataliono (TDA) kareiviai. Nuo karo pradžios iki geto įsteigimo (1941-08-15 d. ) Kaune galėjo būti nužudyta apie 8 tūkst. žydų.

Masinės žudynės buvo tęsiamos ir po geto įsteigimo (1941-08-15 d. ).

Žydai buvo žudomi Kauno IV ir IX fortuose. Po "didžiosios akcijos" (1941-10-29 d. ) gete liko gyventi apie 17 tūkst. žydų (perpus mažiau, negu jų gyveno Kaune iki karo).

Stabilizacijos laikotarpiu buvo sukurta plati geto administracinė struktūra, kuriai vadovavo Seniūnų taryba. Getas tapo savotiška mikro-valstybe, turinčia savo valdžią, ekonomiką, dvasinio ir kultūrinio gyvenimo formas. Geto vadovybė ypač daug dėmesio skyrė žydų darbo jėgos panaudojimui, darbo intensyvumui, darbininkų ir darbo įstaigų skaičiaus didinimui.

1943 m. rudenį Kauno getas buvo pertvarkytas į SS koncentracijos stovyklą. Geto valdymą iš vokiečių civilinės valdžios perėmė SS. Žydų gyvenimo kontrolė buvo dar labiau sugriežtinta. Žydai galėjo dirbti tik izoliuotose stovyklose, darbo brigados civilinėse įstaigose buvo išformuotos. Geto savivalda iš esmės buvo panaikinta ir SS kontrolė getui dar labiau sugriežtinta.

Artėjant frontui, 1944 m. liepos 8-13 d. Kauno getas buvo likviduotas – pastatai sudeginti, apie 6-7 tūkst. žydų išvežta į Vokietijos koncentracijos stovyklas, apie 1 tūkst. nužudyta geto likvidavimo metu: išsigelbėjo tik apie 300-400 geto kalinių.

Karo pabaigos nacių koncentracijos stovyklose sulaukė vos keli šimtai Kauno žydų (iš daugiau kaip 30 tūkst., gyvenusių iki karo).

Ilgiausiai Lietuvoje veikė Kauno ir Šiaulių žydų getai (nuo 1941 m. liepos vidurio iki 1944 m. liepos vidurio). Nacių okupacijos laikotarpiu Kauno žydų bendruomenė patyrė ypač didelį nuostolį. Dėl blogesnių partizaninio veikimo sąlygų, lyginant su Vilniaus sritimi, iš Kauno geto į miškus pasitraukė mažiau antifašistinio pogrindžio dalyvių negu iš Vilniaus geto.

10. „Genocidas ir rezistencija“ 2008 m. Nr. 2(24) ( http://genocid.lt/centras/lt/708/a/ ). A. Bubnys. Lietuvių savisaugos dalinių Vilniaus apygardos batalionai (1941-1944 m.).

Vilniaus apygardos lietuvių batalionai buvo suformuoti 1941 m. liepos-rugsėjo mėn.

iš patekusių į nelaisvę Raudonosios armijos 29-ojo teritorinio šaulių korpuso lietuvių karių. Iki tų metų spalio mėnesį Vilniaus apygardoje suformuoti šeši policijos batalionai (1-asis, 2-asis, 3-iasis, 4-asis, geležinkelių apsaugos batalionas (vėliau gavęs 6-ąjį numerį) ir Gardino batalionas (vėliau gavęs 15-ąjį numerį). Šiuose batalionuose ir kituose savisaugos daliniuose tuomet tarnavo apie 3 tūkst. karių. 1942 m. pavasarį Vilniaus apygardoje suformuotas 254-asis policijos batalionas. Tarnaudami Vilniuje policijos batalionai dažniausiai saugojo įvairius karinės reikšmės objektus (sandėlius, geležinkelius, tiltus, kareivines ir t. t. ). Beveik visi 1941 m. Vilniuje suformuoti batalionai (išskyrus geležinkelių apsaugos ir Gardino batalionus) tų pačių metų rudenį buvo įtraukti į holokaustą (dalyvavo perkeliant žydus iš butų į getą, geto apsaugoje, konvojuodavo žydus, varomus sušaudyti iš Lukiškių kalėjimo į Panerius, ėjo sargybą masinių žudynių metu). Vilniaus 1-asis batalionas taip pat dalyvavo žydų žudynėse 1943-04-05 d. Paneriuose ir likviduojant Vilniaus geto darbo stovyklas (Bezdonyse, Kenoje) 1943 m. vasarą. Straipsnio tęsinys ČIA