Sugrįžęs pokaris

Nepriklausomybę atgavusi Lietuva dabar išgyvena po septyniasdešimties metų vėl, atrodo, sugrįžusį pokarį. Nekritiškas pokario partizanų vaidmens, jų žygių bei „žygių“ vertinimas, peraugantis į kitokių nuomonių ir net menkiausių prieštaravimų nepripažįstantį „miško brolių“ kultą, matyt, jau ilgam įsitvirtino vadinamojo politinio elito veiksmuose, dar labiau supriešindamas ir taip nepaprastai supriešintą mūsų visuomenę. Todėl visiškai teisus Nepriklausomybės akto signataras Zigmas Vaišvila, viešojoje erdvėje paklausęs: „Kodėl mus lengva suskaldyti ir supriešinti“, o čia pat ir atsakęs: „Todėl, kad bijome tiesos. (...) Todėl, kad bijome pripažinti klaidų. Todėl, kad lyginant su Sąjūdžio metais, nesame laisvi savyje“.

Ta tiesos sakymo baimė, ta baimė pripažinti klaidas, ta baimė būti savimi, atsiradusi dar tada, kai valdžios ištroškusios vidutinybės pamynė Baltijos kelio dvasią ir pradėjo skaldyti visuomenę į savus ir ne savus, dabar ypač palietė mus visus per šį, po septynių dešimtmečių vėl sugrįžusį, pokarį. Su atgaivinta neapykanta ir nauju rafinuotu melu, su moraliniu (kol kas?) šiuolaikinių politinių „banditų“ teroru ir jau pradedamomis kurpti baudžiamosiomis bylomis kitaminčiams.

Į Lietuvą vėl sugrįžęs pokaris mane, kaip ir daugelį kitų solidesnio amžiaus žmonių, aplankė trimis keliais. Jis įsiveržė nekritiškose pokario partizanų dievintojų odėse, prieš septyniasdešimtmetį sužaloto ir tebepūliuojančio kaimo atminty bei iš naujo atgimusiuose vaikystės prisiminimuose. Todėl pabandykime kartu su Jumis paėjėti šitais keliais.

1. Partizanų dievintojų odėse

Gyvename politizuotos tiesos klestėjimo laikotarpį. O gal sėkmingai grįžome į tarybinius laikus, kai buvo įtvirtintas vienos, niekada neklystančios, tiesos monopolis?

Tokias mintis sukėlė palyginti neseniai išleista Vlado Terlecko knyga „Priešinimasis Lietuvos nukryžiavimui 1944-1953. Mitai ir tikrovė“ (Vilnius, 2017, 536 p.). Anot šią knygą jos „Pratarmėje“ pristačiusio Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininko Gintaro Šidlausko, „autorius išanalizavo beveik visą nuo 1990 metų išlestą šios temos literatūrą: istorikų darbus, monografinius leidinius, kraštotyrininkų tekstus, pasipriešinimo (partizanų, jų rėmėjų, ryšininkų), stebėtojų prisiminimus ir paliudijimus, spaudoje ir internete paskelbtus straipsnius, archyvinius čekistų dokumentus, partizanų korespondenciją ir kt.“ (p. 9). Todėl šioje vienoje knygoje sutelpa ir visas pastarojo trisdešimtmečio politizuotos tiesos „derlius“.

Pats Vladas Terleckas tvirtina, kad jo knyga – „atsakas (tarybiniais laikais sakydavo „atkirtis“! – P. M.) į intensyvėjančias pastangas reanimuoti sovietinę 1944–1953 metų Lietuvos istoriją, naikinti partizanų ir kitų besipriešinančiųjų atminimą, griauti gyventojų pasididžiavimą savo tautos praeitimi“ (p. 11), tačiau iš tikrųjų tas jo „atsakas“ yra pati grubiausia tiesos sakymo revizija! Autorius šioje knygoje „triuškina“ visą atkurtos nepriklausomybės metais mąstyti kitaip, nei oficialioji ideologija, išdrįsusiųjų „rašliavą“, bet pagrindiniai jo pikto „atkirčio“ adresai – trijų autorių pastarajame dešimtmetyje išleistos knygos: Mindaugo Pociaus „Kita Mėnulio pusė: Lietuvos partizanų kova su kolaboravimu 1944-1953 metais“ (V., 2009); Henriko Šadžiaus dvitomė monografija „Tautos drama (1939-1953)“ (V., 2015, 2016); šių eilučių autoriaus sudarytoji „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“ (V., 2011).

Aršiausio Vlado Terlecko puolimo sulaukė istoriko Mindaugo Pociaus knyga – pirmasis atkurtos nepriklausomybės metais gana pavykęs bandymas atskleisti pokario metų partizaninės kovos sudėtingumą. Tačiau Terleckui ji – „pirmasis žingsnis į sisteminį partizanų kovos diskreditavimą“, nes, anot jo cituojamos Mingailės Jurkutės, „fiksuoja pavojingą neįgalumo situaciją Lietuvos istorijos moksle“ (p. 11). Ir tai esą nenuostabu: „ji parašyta pagal disertaciją, kuriai vadovavo istorikas Liudas Truska, išgarsėjęs antipartizaninėmis nuostatomis“ (p. 17). Aišku, potarybinėje Lietuvoje išsimokslinusio paties Mindaugo Pociaus „sovietmečio mąstymo reanimacija“ neapkaltinsi – užtenka tik iš pykčio paskelbti jį vienu iš „stribo protelio“ istorikų! (p. 101).

Kas kita – „sovietinis istorikas“ Henrikas Šadžius! Jo monografiją, Vlado Terlecko teigimu, „galima pelnytai vadinti sovietinės istoriografijos klonu“ (p. 11). Nors, jei vertinsime nepolitizuotai, joje yra atskleista gausiai dokumentuota ir pakankamai objektyvi tiek nepriklausomybės praradimo, tiek pokario partizaninės kovos panorama, kurią dar labiau papildo ir paryškina knygoje aprašyti generolo Stasio Zaskevičiaus ir jo sūnaus Algimanto dramatiški likimai.

Ne mažiau Vladui Terleckui atgrasi ir „sovietinio nomenklatūrininko“ Povilo Masilionio sudarytoji „Partizanų teroro aukų atminimo knyga“, kurioje „nėra represinių organizacijų nužudytų beginklių gyventojų“, nors to ir nereikalauja knygos pavadinimas. Be to, šiame vardyne recenzento yra stebima „sena, gerai pažįstama aukų klastojimo praktika“ (čia visur – p. 11), o šiai Terlecko nuomonei tarnauja nužudytų žmonių sąraše likę kai kurie pirminių šaltinių netikslumai ar net korektūros klaidos.

„Partizanų teroro aukų atminimo knyga“ Vlado Terlecko liguisto dėmesio sulaukė nuo pat jos išleidimo dienos. Vienas po kito pasipylė pikti ekonomisto straipsniai „Vorutos“, „Lietuvos žinių“ bei kituose laikraščiuose, o dabar tai sugulė ir į jo knygą. Šių eilučių autorius dar 2012-aisiais, neapsikentęs „Atminimo knygos“ politizuoto vertinimo, viešojoje erdvėje išspausdino straipsnį „Terleckinimo anatomija“, kurį ir dabar galima paskaityti mano publicistikos knygoje „Gyvenimo gabalai“. Iš to straipsnio paaiškėja, kaip, kokiais būdais politizuoti vertintojai stengiasi apginti nuo kritikos kai kuriuos pokario metų žudikus, kaip kuriami tuos teroristinius nusikaltėlius apsaugantys mitai, nors didžiąją dalį pastarųjų dešimtmečių mitų teko griauti dar „Partizanų teroro aukų atminimo knygos“ įvadinėje dalyje „Nebroliškų „miško brolių“ aukos“ (p. 5–38).

Deja, Vladas Terleckas visiškai nekreipia dėmesio į visų, ne tik šių eilučių autoriaus, griaunamus į Lietuvą vėl sugrįžusio pokario metus. Matyt, norėdamas sukurti atsvarą „antipartizaninėse knygose“ atskleistiems „miško brolių“ žiaurumams, jis šiame piktame kūrinyje skaitytoją verste užverčia iš visur surankiotais pasakojimais apie negirdėtus „stribų“, „enkavedistų“ bei „sovietinių“ kareivių žvėriškumus. Net tos knygos „Pratarmės“ autorius Gintaras Šidlauskas apsidraudžia: „Kai kurie sovietų agresijos ir partizaninio karo faktai ir epizodai kritiškesniam ar šališkesniam skaitytojui gali pasirodyti mažai tikėtini ar išgalvoti. (...) Svarbu priminti, kad atsakomybė už žinių tikrumą tenka prisiminimų ir paliudijimų autoriams“ (p. 9–10).

Abejotiną tų politizuotų pokario liudijimų vertę pripažįsta ir pats Vladas Terleckas: „Atliekant tyrimą paaiškėjo, kad dalies prisiminimų autorių liudijimai melagingi. Be to, negalėjau patikrinti visų kaltinimų pagrįstumo. Todėl, nenorėdamas aitrinti artimųjų žaizdų, nusikaltimais kaltinamus asmenis žymėjau kriptonimais. Tiesa, pajutęs dingstant istorijos autentiškumą, tikroviškumą, šio principo ne visuomet laikiausi. Dėl to knygoje gali pasitaikyti nepagrįstai, nors ir nesąmoningai apkaltintų asmenų. Nuoširdžiai jų atsiprašau“ (p. 15).

Net nesuskaičiuoju, kiek kartų Vladui Terlecku tektų atsiprašyti šių eilučių autoriaus dėl nepagrįstų kaltinimų partizanų nužudytų asmenų sąrašų klastojimu, kai net pats jis pripažįsta beveik neįmanomą (po septynių dešimtmečių!) pilnų ir visiškai tikslių tokių sąrašų atsiradimą (p. 15). Tačiau kelis būdingesnius klastojimus vis tiktai paminėsiu, – tik iš tų tikrųjų, „terleckinių“, liečiančių didžiausią rezonansą sukėlusias partizanų surengtas žudynes.

Straipsnyje „Terleckinimo anatomija“, remiantis viešais „miško brolių“ ryšininkų bei rėmėjų liudijimais (tai patvirtino teismuose ir patys „miškiniai“), buvo įrodyta, kad Antano Starkaus–Montės vedami partizanai 1945 m. gegužės 1-osios naktį įmetė sprogmenį į Šimonių klubo salę ir atėmė gyvybę šešiolikai jaunų žmonių, iš kurių daugiausia – moksleiviai. O Vladas Terleckas savo knygoje net po tų aiškių įrodymų tebetvirtina: „Tai galėjo būti čekistų darbas“ (p. 491).

1949 m. rugpjūčio 9 d. Antano Slučkos-Šarūno partizanai netoli mano tėviškės, Troškūnų valsčiaus Vašuokėnų dvare, sušaudė 20 (kitur – 24) tarybinio ūkio darbininkų, daugiausia – rusų tautybės žmonių. Tarp jų – šešis vaikus (du iš jų – šešiamečiai!). Tačiau visus sušaudytuosius darbininkus ir jų vaikus Vladas Terleckas, remdamasis „įvairiais šaltiniais“, pavadino plėšikais. Matyt, vertais sušaudymo (p. 39).

Remdamasis MLTE ir LYA fondais, savo sudarytoje knygoje prie partizanų teroro aukų priskyriau žiauriai nužudytą (užmuštą lazda) 21 metų Gailiūnų pradinės mokyklos mokytoją Adelę Uselytę. Tačiau Vladas Terleckas, cituodamas rašytojo Romo Sadausko straipsnį iš 1992 metų „Dialogo“ laikraščio, apkaltino šių eilučių autorių klastojimu. Esą mokytoją nužudė „stribai“ (p. 495). Tačiau sąmoningai ar nesąmoningai jis nutylėjo, kad tarybiniais laikais tas pats Romas Sadauskas apybraižoje „Lazda“ šitą žiaurų nužudymą buvo priskyręs partizanams ir, atrodo, net premiją už tą kūrinį buvo gavęs. Tad kuriuo Romu Sadausku patartumėte tikėti, pone Terleckai?

Po tokių „terleckinimų“ galima pasakyti tik tiek: visiškai nebežino ribų šitie išradingi naujųjų laikų fariziejai!

Apžvelgdamas fariziejiškai politizuotos ir visur dabar dominuojančios pokario tiesos „derlių“, Vladas Terleckas partizanus paverčia aukščiausios prabos angelais. Griežti jų vadų įsakymai („Sušaudyti!“ „Pakarti!“) esą buvo tik... „profilaktinė bauginimo priemonė“, tačiau šito esą nesuprato ne tik „stribo protelio istorikai“, bet ir kiti inteligentai (p. 101). (Aišku, to jau nebesupranta ir „miško brolių“ sušaudytieji bei pakartieji!). Autorius ne mažiau piktinasi, kad „esama daug rašeivų“, kurie partizanų nusavintą turtą lygina su „stribų“ pavogtuoju, nors pirmieji savininkams išduodavo skolos raštelius“ (p. 117). (Čia, matyt, kalbama apie skolos raštelius, kurių padengimą „garantuos“... šv. Petras po mirties, – P. M.).

„Apie mūsų partizanų aukštą moralę, – tvirtina Vladas Terleckas, – byloja prisiminimuose užrašyti liudijimai, kad į kovotojų gretas buvo vengiama priimti įtariamuosius dalyvavimu Holokauste...“ (p. 125), kai net dalis partizanų vadų buvo dalyvavę jame ir iki šios dienos nėra nukeliami nuo pjedestalų.

Vienu iš esminių aukštos partizanų moralės požymių Vladas Terleckas pabrėžia esą buvusį draudimą girtauti (p. 176), todėl jam „netikėta ir nemalonu“, kada net iškiliausias partizaninio judėjimo metraštininkas Tomas Kaunietis „miško brolių“ girtavimą pavadino epidemija. Tai epidemijai, anot Kauniečio, „ypač paskutiniais partizaninio karo metais, retas kuris partizanas atsispirdavo, o per tokį besaikį gėrimą ir galą gaudavo“ (p. 176). Ką čia bepridėsi prie tų žodžių!

Taigi nelengva Vlado Terlecko, kaip ir kitų pokario partizanų dievintojų, užduotis – paversti visus „miško brolius“ beginklių civilių žmonių niekada nežudžiusiais, jų neterorizavusiais, – pačios aukščiausios prabos angelais. Nors, tiesą pasakius, partizanų dievintojų odėse į Lietuvą sugrįžęs pokaris jau beveik nepriekaištingai atlieka pikčiausių Lietuvos priešų pagyrimo vertą misiją: a) pagal konjunktūros reikalavimus sąmoningai „tobulina“ istoriją; b) iš naujo sėja ir gilina supriešinimą bei neapykantą visuomenėje; c) dar labiau didina tiesos paieškų baimę.

2. Tebepūliuojančio kaimo atminty

Akcinės bendrovės „Mūsų gairės“ leidyklai „Politika“ 2011-aisiais metais išleidus „Partizanų teroro aukų atminimo knygą“, jos sudarytoją griūte užgriuvo nuo pokario „miško brolių“ nukentėjusių šeimų artimųjų laiškai. Kadangi tos išleistos knygos pratarmėje buvo žadama tęsti paieškas ir rengti antrąjį, papildytą, šios knygos leidimą, redakciją pasiekė daugybė naujų prisiminimų, dokumentų iš tų tragiškų pokario metų Lietuvos kaime. Rašė nužudytųjų vaikai, anūkai, dar gyvenantys to teroro liudininkai. Buvo nemažai ir atsilankiusių leidykloje.

Vienos pirmųjų po „Atminimo knygos“ išleidimo jos sudarytoją aplankė buvusios pedagogės Juzė Lebrikaitė-Kuskienė ir Janina Lebrikienė. Jos atnešė prisiminimų ir dokumentų kopijų tos knygos tęsiniui, nes į pirmąjį tomą nepakliuvo „miško brolių“ išžudyti jų artimieji. Juzė 1947-aisiais, kai gruodžio 8-ąją Tauragės apskrities Šilalės valsčiaus Vaičių kaime buvo surengtos tos masinės žudynės, mokėsi Vilniuje. Grįžusi rado žiauriai nukankintus ir nužudytus tėvus Rozaliją ir Stanislovą Lebrikus, brolius Joną bei Kazimierą ir Jono žmoną Aleksandrą. Tarp lavonų liko Jono ir Aleksandros sūnus, vienerių metų našlaitis Jurgis (dabar jau miręs), kurio žmona Janina Lebrikienė kartu su Juze ir atsilankė pas knygos sudarytoją. Moterys pasakojo, kad vadinamieji partizanai po žudynių trimis vežimais išvežė visą Lebrikų turtą – neliko net drabužių nužudytiems palaidoti.

Juzė Lebrikaitė-Kuskienė kartu su dokumentų kopijomis paliko ir savo surašytų pamąstymų apie tragiškąjį pokarį ir iškreiptą, tiesiog nežmonišką oficialųjį šių dienų Lietuvos valdžios požiūrį į tos tragedijos aukas. Štai tie skausmingi pamąstymai: „Mano šeima, kaip ir tūkstančiai Lietuvos žmonių, pokario metais nukentėjo nuo „miško brolių“ rankos: praradau namus, netekau tėvų, dviejų brolių ir brolienės, kuri laukėsi ketvirto vaikelio, septintame mėnesyje būdama (prieš nužudymą ji buvo dar išprievartauta, – P. M.).

Tuo žiauraus pokario laikotarpiu žmonės gyveno nuolatinėje baimėje, kai kiekvienas pabeldimas į duris galėjo reikšti mirtį. Mano tėveliai ir brolio Jono šeima gyveno prie miško, todėl teko jiems pabendrauti ir su vadinamaisiais partizanais, ir su vadinamaisiais stribais. Ir tie, ir anie darė tą patį, – tik vieni – naktį, o kiti – dieną. Ateina, įremia į nugarą šautuvą ir liepia atiduoti maistą, drabužius. Po to klausia: ar nebuvo „kiti“?

Dauguma kaimo gyventojų – jokie politikai, jie buvo paprasti artojėliai. Į jokias politikas nesikišo, galvojo: kaip išlikti gyviems ir išmaitinti šeimas. Nei aš, nei mano tėveliai niekada nebuvom jokie ten partiniai, todėl ypač skaudu, kai visi nukentėjusieji ir žuvusieji nuo vadinamųjų partizanų yra šaukiami Lietuvos priešais, „stribais“, „raudonaisiais“ ir dar nežinia kuo. O juk buvo daugybė nukentėjusių ir žuvusių niekuo dėtų žmonių! Kodėl apie tai tylima? Juk brolis brolį, kaimynas kaimyną žudė... Tokia maža mūsų tauta, o kiek praradimų tada buvo, kiek netiesos dabar!

Aš kaip niekad skausmingai pajutau tą didžiulę skriaudą, Lietuvos Respublikos Seimui 1997 metais priėmus Įstatymą dėl asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso. Partizanų teroro aukos jame buvo visiškai pamirštos. Nukentėjusiais pripažinti tik tremtiniai, politiniai kaliniai, įvairių represinių struktūrų aukos. Todėl sužinojusi, kad išleista partizanų nužudytų beginklių, niekuo nekaltų civilių žmonių „Atminimo knyga“, labai apsidžiaugiau. Knygoje abėcėlės tvarka išvardinta apie dešimt tūkstančių pokario metais nužudytų asmenų. Man irgi atsirado galimybė knygos tęsinyje aprašyti ir įamžinti savo šeimos tragediją, pasidalinti prisiminimais ir surasti atsakymą į mane visą gyvenimą kankinantį klausimą: kas, kodėl, už ką juos nužudė?

Mano širdyje visada išliks kraujuojanti žaizda. Aš nejaučiu ir niekada nejausiu pagarbos tiems partizanams, kurių rankos suteptos nekaltų žmonių krauju, nes jie buvo paprasčiausi žudikai, teroristai, kurie naikino savo tautą. Jie neverti būti vadinami partizanais. Kaimo žmonės juos vadino „miškiniais“, kartais – „banditais“. Kas jie buvo? Dalis jų – besislapstantys žydšaudžiai, kiti – jauni kaimo vyrai, nenorintys tarnauti sovietų armijoje. Buvo, aišku, nemažai tikrų patriotų, kurie guldė galvas iš meilės Lietuvai, vardan jos laisvės. Jie naiviai tikėjo, kad „ateis Amerika ir išvaduos“.

Mūsų valdžios vyrai atsiprašinėja žydų Izraelyje, lenkų Varšuvoje, tačiau, kaip rašo mano buvęs kolega Jurgis Jurgelis („Partizaninio karo veiksmų metu“, Delfi, 2010 01 03), „Lietuva iki šiol neparodė pagarbos tiems nužudytiems beginkliams civiliams žmonėms, neišreiškė užuojautos nužudytųjų artimiesiems. O jų ne vienetai, ne dešimtys, galbūt net ne šimtai...“

Leidykloje apsilankiusioms moterims, kaip ir kitiems tragiškojo pokario aukų artimiesiems, viešumas yra ta menkutė galimybė sumažinti nusikalstamą valdžios abejingumą nukentėjusiųjų skausmui. Deja, pažadą išleisti papildytą „Atminimo knygos“ tomą teko atidėti dėl neregėto demokratinėje šalyje to vardyno sudarytojo, kitų ta tema rašančiųjų puolimo. Pirmojoje šio straipsnio dalyje mūsų nagrinėti fariziejiškai politizuoti Vlado Terlecko ir kitų neteisybės skleidėjų raštai buvo tik vienas iš tų piktų bandymų – užmaskuoti tikrąją tiesą apie pokarį. Kartu pasipylė „patriotinių“ organizacijų laiškai į Generalinę prokuratūrą, Valstybės saugumo departamentą, net aukščiausiems valstybės vadovams su reikalavimu sustabdyti „informacinį karą prieš Lietuvos partizanus“, o iš tiesų – policinėmis priemonėmis apsaugoti tarp jų buvusius žudikus nuo didžiosios dalies tautos pasmerkimo. Todėl surinkta papildoma dokumentinė medžiaga kol kas liko tik knygos sudarytojo archyve.

Neatrodo, kad toks iškreiptas, prasilenkiantis su tiesa oficialusis valstybės požiūris į pokarį, paskatinęs vis didėjantį tiesos ieškotojų puolimą, greitu laiku pasikeis. Tai liudija ir Lebrikų šeimos žudynių istorijos tęsinys. Mat, 2017-ųjų metų lapkričio mėnesį svarstant parlamente projektą dėl 2018-ųjų metų paskelbimo laisvės kovų dalyvio Adolfo Ramanausko-Vanago metais, partizanų nužudytų Lebrikų šeimą prisiminė Seimo narys Dainius Kepenis ir pasiūlė pastatyti bendrą paminklą visiems pokario kovų dalyviams ir jų aukoms. Pasiūlė ir sulaukė kito Seimo nario, žinomo kelių istorinių knygų autoriaus, Arvydo Anušausko „atkirčio“ paskyroje „Facebook“ tinkle, kurio dalį verta pacituoti. Esą Dainius Kepenis „pamiršo paminėti vieną esminį faktą: Jonas, Stasys ir Kazimieras Lebrikai dokumentuose figūruoja kaip stribai, žuvę 1947 m. Šilalės rajono Vaičių apylinkėje. Taigi šie „beginkliai“ buvo gerai ginkluoti stribai“.

Sensacingas Arvydo Anušausko pareiškimas pagimdė rėkte rėkiantį „Lietuvos žinių“ straipsnį „D. Kepenio draugo šeimos nariai – stribai“, tačiau visa tai pasirodė laužta iš piršto, padedant net Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiajam specialistui Gintarui Šidlauskui. Apšmeižtiems Lebrikų artimiesiems pasipiktinus, teko atlikti papildomą tyrimą, po kurio paaiškėjo: jokie „stribai“ Lebrikai nebuvo! Juos išžudė nuo 1947 metų partizanavusio Fridricho Gaubčio-Vytauto, beje, 1941–1944 metais tarnavusio vokiečių kariuomenėje, būrio partizanai. Papildomo tyrimo dokumentą pasirašiusios LGGRTC generalinės direktorės Teresės Birutės Burauskaitės išvadose randame ir tokias eilutes: „Vienas iš galimų Lebrikų šeimos sušaudymo motyvų galėjo būti žemės paėmimas iš sovietų valdžios“.

Papildomai tiriant buvo identifikuoti beveik visi galimai Lebrikų šeimos sušaudyme dalyvavę partizanai, kurių daliai įvairiu metu valstybė pripažino teisinį kario savanorio statusą. Deja, Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūra ikiteisminį tyrimą dėl Lebrikų šeimos nužudymo pagal LR BK 101 str. nutraukė, nes visi „įtariami asmenys yra mirę ar žuvę“.

Kokias pamokas mūsų valstybei ir kiekvienam iš mūsų siūlo išmokti Lebrikų šeimos, kaip ir kitų pokario partizanų nužudytų nekaltų civilių žmonių, tragedijos tyrimas? Šiek tiek lengviau, kada tarp nužudytųjų artimųjų yra pakankamai išsilavinusių, ne visiškai skurdžiai gyvenančių žmonių, kurie gali savo užsispyrimu ir teisinėmis priemonėmis, pasamdę advokatus, paneigti tą oficialiai įtvirtintą išankstinę nuostatą: esą visi nukentėjusieji ir žuvusieji nuo partizanų yra Lietuvos priešai, „stribai“, „raudonieji“ ir dar nežinia kas (anot Juzės Lebrikaitės-Kuskienės pamąstymų).

Po tokių išankstinių nuostatų paneigimo turėtų sekti šidlauskų, anušauskų ir kitų sąmoningų ar nesąmoningų šmeižikų teisinė atsakomybė. Antra vertus, po 1999 m. sausio 12-osios, kai partizanams vadovavusi Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio taryba buvo įstatymiškai pripažinta „vienintele teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje“, mūsų valstybė prisiėmė visišką atsakomybę ir už partizanų teroristinius veiksmus. (Tai buvo akcentuojama ir „Atminimo knygos“ pratarmėje.) Todėl teisinėje valstybėje, kokia laiko save Lietuva, nekaltai išžudytųjų artimieji galėtų lengvai prisiteisti kompensacijas už atimtas tėvų, brolių, seserų gyvybes, už sudegintus namus ar „miško brolių“ nusavintą turtą. Jei tik būtų atitinkami įstatymai.

Tiems nužudytųjų artimiesiems, kurių išsilavinimas ir finansinė būklė neleidžia pradėti Lietuvoje įprastų teismo maratonų, vertėtų, sekant pakruojiečių patyrimu, bandyti kurti tų aukų artimųjų teises ginančias draugijas, viešinti kraštotyrininkų surinktą medžiagą, išlikusius dokumentus. (Tai irgi buvo siūloma „Atminimo knygos“ pratarmėje.)

Per aštuonerius metus nuo „Partizanų teroro aukų atminimo knygos“ pasirodymo, atrodo, tik vieninteliai anykštėnai išleido Broniaus Pilkausko sudarytą knygą „Mane žudė broliai lietuviai. Partizanų teroro aukos Anykščių krašte“ (V., 2013). Tiesa, buvo atskirų publikacijų ta tema ir kai kuriose knygose apie Lietuvos valsčius, liudijančių apie šią tebepūliuojančią mūsų kaimo žaizdą.

Broniaus Pilkausko sudarytoje knygoje – ne tik nekaltai išžudytų civilių žmonių vardynas. Kartu publikuojami ir iš vietos spaudos surinkti vienas už kitą skausmingesni pasakojimai, tarp kurių yra analogiškų masinėms Lebrikų šeimos žudynėms. Analogiškų ir savo abejingai girgždančiu tyrimu.

Vienas jų – Žąsinų giminės tragedija. 1946 m. gruodžio 2-osios naktį „Šarūno“ rinktinės partizanai Antanas Slučka, Petras Mameniškis, Albinas Kubilius šaltakraujiškai trijuose aplinkiniuose kaimuose – Karčių, Kiaušagalių, Kaupiniškių – išžudė net aštuonis tos giminės atstovus. Dar viena moteris, sunkiai sužeista, išgyveno. Tarp nužudytųjų buvo 25-erių metų Ona Žąsinienė, nėščia ketvirtu vaiku, turėjusi po poros savaičių gimdyti. Rytą čia užėjusi kaimynė dar stebėjo mamos pilve judantį vaiką.

Onos Žąsinienės dukrai Janinai Sasnauskienei, buvusiai gydytojai Palangoje, o dabar pensininkei, tada tebuvo ketveri metukai. Ištisą dešimtmetį ji ieškojo teisybės: kas išžudė, kodėl? Kur tik ji nesikreipė: į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, archyvus, Generalinę prokuratūrą, net į prezidentūrą... Dažniausia atsimušdavo į abejingumo sieną, kol pagaliau gavo Anykščių rajono apylinkės prokuratūros raštą, kad žudikai nustatyti. Tame rašte pateikti ir vieno iš jų – Albino Kubiliaus – liudijimai: „Žąsinų šeima buvo sunaikinta per klaidą, kadangi partizanams kažkas juos melagingai įskundė“. Deja, baudžiamoji byla žudikams buvo nutraukta, nes jie yra mirę arba žuvę, tačiau jų pavardės, kaip nebūtų keista ir absurdiška, išrašytos... paminkle Troškūnų miesto centre. (Paminklas pastatytas 1996 metais vietoje nugriautojo, skirto tarybiniams Povilo Štaro būrio partizanams.)

Knygoje „Mane žudė broliai lietuviai“ yra ir to paminklo nuotrauka, o prie jos toks prierašas: „Troškūnų mieste stovi architektės Audronės Kiaušinienės ir skulptoriaus Jono Jagėlos paminklas Antano Slučkos-Šarūno partizanams, kurie pokario metais Troškūnų valsčiuje išžudė 63 beginklius žmones, tarp jų – 10 šeimų, 27 moteris ir 9 vaikus“.

Publikuojama ir Antano Slučkos-Šarūno fotografija bei jo biografiniai duomenys: tarnavo Lietuvos kariuomenėje, P. Plechavičiaus vietinėje rinktinėje, vokiečių okupacijos metais buvo rusų karo belaisvių darbo stovyklos viršininkas, po karo Troškūnų apylinkėse suformavo pirmąjį stambų „Šarūno“ partizanų būrį ir ėmė vadovauti jam, vėliau tapo partizanų Algimanto apygardos vadu. Žuvo 1949 m. spalio 26 d. Andrioniškio apylinkės Bartkiškių kaime. 1998 m. apdovanotas po mirties 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.

Janina Sasnauskienė-Žąsinaitė praėjo beviltiškus kryžiaus kelius respublikinėse organizacijose, prašydama nugriauti paminklą jos šeimą ir artimiausius gimines išžudžiusiems partizanams. Buvusios gydytojos nuomone, faktiškai reikėtų sunaikinti visus tautą priešinančius paminklus. Paminklus ir kitus tokių partizanų pagarbos ženklus, savo absurdiškumu atvėrusius tebepūliuojančio Lietuvos kaimo žaizdą.

3. Atgimusiuose vaikystės prisiminimuose

Troškūnų miesto kapinėse, kuriose palaidoti mano tėvai, buvę Nakonių kaimo žemdirbiai, bei seneliai, kiti artimi giminės ir dalis mano jaunų dienų bendražygių, atkurtos nepriklausomybės metais atsirado ir vis plečiasi pokario partizanams skirtų vienodų kryžių rikiuotės.

Pirmojoje tų rikiuočių eilėje – kryžiai mano vaikystės kaimynams „miško broliams“ Joneliams. Povilui ir Vytautui. Povilas, slapyvardžiu Tūzas, gimęs 1926-aisiais, partizanu tapo 1945-aisiais, o žuvo 1948-aisiais. Jo žuvimo aplinkybių nepavyko nustatyti. Vytautas – jaunesnis, gimęs 1927-aisiais, partizanavo taip pat nuo 1945-ųjų. Žuvo 1950-aisiais. Kaip papasakojo tada aplankęs mus Tėvo senas pažįstamas, atrodo, iš Gudelių kaimo, partizanas Vytautas kartu su kitais „miško broliais“ buvo apsuptas šio pažįstamojo kaimynų troboje pietų metu, bėgo į mišką su šakute rankoje ir jo nepasiekė.

Kasmet mažiausia du kartus apsilankau Troškūnų kapinėse. Kartais uždegu žvakutę ir ant Jonelių kapų, o tą sykį buvau tiesiog pritrenktas čia sutiktos bendraamžės žodžių:

– Ar prisimeni, kaip šilkais ėmė puoštis Jonelių motina ir jų sesuo, vyrams pradėjus partizanauti? Aš dėl to ir dėl buvusių „miškinių“ žiaurumo niekada žvakučių jiems nedegsiu.

– Juk praėjo jau septyniasdešimt metų, – bandžiau moteriškei paprieštarauti, tačiau ji buvo neperkalbama. Jokios pagarbos jiems nejaučianti! Ir viskas!

Tą vakarą, važiuodamas į Vilnių, svarsčiau, o po to dar ne kartą sugrįždavau ir dabar kartais tebesugrįžtu prie tos minties: ar įmanomas Lietuvoje susitaikymas, kai šiuo metu vėl pas mus tarsi sugrįžo pokaris? Ne, turbūt neįmanomas! Todėl Seimo nario Dainiaus Kepenio pasiūlymas pastatyti bendrą paminklą visiems pokario kovų dalyviams ir jų aukoms yra kol kas tik iš fantastikos srities.

Aš vaiko akimis iš arti stebėjau savo kaimynų brolių Jonelių partizanavimą. Prisimenu jų pabėgimą į mišką. Mat mes – aš, šešiametis, ir Motina – tą popietę lankėme pamiškėje pririštas karves. Staiga iš Jonelių kiemo pasipylė šūviai. Šaudė į dvi bėgančias figūras. Kulkos virš mūsų galvų ėmė kapoti medžių lapus. Motina įstūmė mane į griovį ir pati atsigulė jame. Gulėjome ilgai, kol šaudymas nurimo. Tik vėliau sužinojome, kad kareiviai sodyboje surado besislapstančių nuo tarybinės kariuomenės Povilo ir Vytauto Jonelių bunkerį, bet vaikinai sėkmingai paspruko į mišką. Ir taip tapo „miškiniais“.

Vėliau girdėjau, kaip mūsų virtuvėje susirinkę kaimynai aptarinėjo bene pirmąjį jų, tiksliau – Vytauto, partizanavimo nuotykį. Kiek supratau iš tų pasakojimų, Vytautas buvo pasiųstas nušauti gretimo kaimo gyventojus – vyrą ir žmoną (pavardžių nepamenu), kurių sūnus Troškūnų valsčiuje dirbo vadinamuoju liaudies gynėju - „stribu“. Prieš egzekuciją Vytautas dar išgėrė degtinės – vis tik nelengva pradėti žudyti žmones. Sustatė jis prie sienos „stribo“ tėvus ir šovė. Tėvas nukrito ant žemės, apsipylęs krauju (vėliau paaiškėjo, kad jis buvo tik lengvai sužeistas į galvą), o motina puolė partizaną ir išlupo iš jo rankos pistoletą. Teko Vytautui bėgti pro duris, o „stribo“ tėvai, dienai išaušus, susikrovė mantą ir išvažiavo gyventi į Troškūnus.

Mūsų apylinkėse partizanavo ir daugiau jaunuolių, nenorėjusių tarnauti tarybinėje kariuomenėje. Tik gal vienas Juliukas (pavardės nepamenu), kaimyno ūkininko Petro Bubino samdinys, atsiliepė į karinio komisariato kvietimą. Ir štai jis grįžo uniformuotas iš armijos – atostogų, susitiko su buvusiais kaimo „vakaruškų“ draugais, o dabar – „miškiniais“ ir... negrįžo iš to susitikimo. Ką jie ten kalbėjo, apie ką diskutavo, niekas nesužinos, nes tik paryčiais pas mano pusbrolį Joną Jonelį atsilankę partizanai pasiuntė jį užkasti miške nušautą Juliuką. Apie tai, man girdint, papasakojo mano Tėvui pats pusbrolis.

Kadangi gyvenome prie miško, partizanai dažną naktį pasibelsdavo į mūsų namo duris. Visada tekdavo juos pavalgydinti. Broliai Joneliai, ypač Vytautas, kartais ateidavo ir dieną. Mat pastarasis iki išėjimo į mišką buvo padėjęs Tėvui pastatyti naują klojimą, kuris vėliau, kolūkiams susikūrus, buvo nacionalizuotas. Tėvas su Vytautu, traukdami suktines, mėgdavo pavėsyje prie klėties pasišnekėti. Užkabindavo man ant kaklo žiūroną ir sakydavo: „Bėk, pasižvalgyk!“, o patys diskutuodavo. Aš stengdavausi išgirsti, ką jie šneka. Tėvas netgi išdrįsdavo kartais papriekaištauti Vytautui dėl „miškinių“ žiaurumo.

Įstrigo vaiko galvelėje pokalbis jau iš vėlesniųjų – 1949-ųjų – metų, kai Vašuokėnų dvare „miškiniai“ masiškai išžudė beveik vien rusų tautybės žmones.

– Kaip gi šitaip galima? – prisimenu piktus savo Tėvo žodžius. – Daužyti mažamečių vaikų galvutes į sieną!..

– Čia ne mūsų vyrų darbas, – išgirdau abejingą Vytauto balsą.

(Vėliau, septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai teko dirbti Vašuokėnuose, sužinojau ir daugiau tų masiškų žudynių detalių. Be šešių kartu su tėvais tada partizanų nužudytų vaikų, rytą kaimynė rado dar vieną, pasislėpusią po lova visą kruviną mažametę mergaitę, kurią vėliau į Maskvą pasiėmė giminės. Kaimynės duotu adresu parašiau jai, tų žudynių liudininkei, laišką. Ji atsiuntė savo pasakojimą, kuris buvo eksponuojamas kultūros namų specialiajame stende, o dabar yra nuėjęs į nebūtį kartu su nepriklausomybės metais sugriautais istoriniais Vašuokėnų dvaro rūmais.)

Tėvams, ypač Motinai, būdavo didžiulis stresas, kai naktį apsilankydavo keli ar net keliolika „miškinių“. Ne tik valgyti jiems visiems reikėdavo paruošti, bet ir „naminukės“ pareikalaudavo. Kartą vidury dienos užgriuvo net dvidešimt „miško brolių“ – visi šlapi, purvini. Matyt, pelkėse pabuvoję. Sustatė ilguosius ginklus „stancijoje“ ir pareikalavo staigiai iškūrenti pirtį. Jie prausėsi, o Tėvas staiga pamatė kaimo keliuku atvažiuojantį vežimą, prisėdusį žmonių. Drebančiomis rankomis glėbiais griebė ginklus ir bandė juos kišti už spintos. Tačiau nelaimė neįvyko, nes žmonių prisėdęs vežimas pravažiavo pro šalį.

Susitikimai su „miškiniais“ ne visada būdavo palyginti taikūs. Ypač kai užklysdavo jų būriai iš kitų apylinkių. Po vieno tokio „svetimų“ partizanų atsilankymo Tėvas buvo priverstas pasiskųsti net broliams Joneliams. Mat užgriuvusieji vidurnakty „miškiniai“, vadovaujami barzdoto partizano, pareikalavo iš Tėvo batų. Pasakęs: „Neturiu“, Tėvas buvo pastatytas prie krosnies ir virš galvos jam paleista automato serija. Po jos Tėvas iki partizaninio karo pabaigos neišsigydė streso sukeltos ligos: kai tik ateidavo „miškiniai“, jam visada „paleisdavo vidurius“ ir staigiai tekdavo bėgti į tualetą už tvarto. Taip vieną sykį „bėgiko“ vos nenušovė sargyboje buvęs partizanas.

Visa tai apmąstęs, aš dar kartą sugrįžtu prie Seimo nario Dainiaus Kepenio pasiūlymo – pastatyti Lietuvoje bendrą paminklą visiems pokario kovų dalyviams. Paminklas čia tikrai nesuvienys tautos! Todėl vietoj jo norėčiau pasiūlyti paskaityti „emigrantu“ prisistačiusio lietuvio protingą atsiliepimą į pradėtą 2012-aisiais metais diskusiją internete, o tiksliau – į piktai kitaminčius puolusį Mariaus Kundroto straipsnį: „Sutinku su kritikais. Kundrotas labai jau supaprastino situaciją. Per karą ir pokario mėsmalėje nukentėjo ir nekaltų žmonių. Pvz., situacija mano giminėje. Vienas dėdė, nepartinis kaimietis, nacių suimamas Trakų turguje ir išvežamas priverstiniams darbams į Vokietiją. Pavyksta bėgti iš darbo stovyklos su kitais lietuviais ir pasislėpti Belgijoje. Mamos senelė visą karą rūsyje slėpė žydus, bet vieną jos sūnų už bendradarbiavimą su lenkų antikomunistiniu pogrindžiu persekioja NKVD, pastarasis bėga į VFR. Kitą jos sūnų nušauna „miško broliai“, nes dirbo kolūkyje. Buvo nepartinis, mažaraštis, bet darbas kolūkyje buvo įvardintas „kolaboravimu“. Kadangi mano šeima nukentėjo ir nuo nacių, ir nuo „sovietų“, ir nuo „miško brolių“, todėl, galite sutikti arba ne, į visus aš ir mano šeima žiūrime vienodai. Sąžinės sąskaita privaloma visiems. Partizanai nebuvo šventi. Todėl man patiko, kaip italai žiūri į savo partizanus. Jie sako: taip, jie kovėsi už Italiją, prieš nacius, bet jie nužudė labai daug civilių už tariamą kolaboravimą. Nuopelnai įvertinti, bet aureolė neuždėta. Atiduodama pagarba, bet prisimenamos ir jų aukos. Lietuvoje turėtų būti panašiai.“