Tauta, vietoje „duonos ir žaidimų“ panorusi Tiesos, nebėra veršių tauta

Lietuvos politinio gyvenimo pelkėje, dešimtis – jei ne šimtus – metų žliugsėjusioje baudžiavinio mentaliteto ir davatkiško nuolankumo apibrėžtyje, ėmė rastis pilietinio brandumo ženklų. Paprastai šnekant, žmonėms pagaliau įgriso, kai juos akivaizdžiai „durnina“ ir daro tai tokia veido išraiška, tarsi nieko panašaus nė nevyktų. O juk vyksta.

Viena vertus, gyvenimas daugelyje sričių jau senokai yra tapęs tokiu, kad nepažeisdamas kokių nors draudimų pilietis nebegali išgyventi. Kita vertus – jis nebenori naudotis tais metodais, kurie jį gelbėjo per visą sovietmetį ir nors ir yra jam puikiausiai žinomi, tačiau kertasi su jo supratimu apie laisvo žmogaus moralę. Sutikime, nėra visiškai tas pats sukti visokias aferėles svetimųjų valdomoje valstybėje ir daryti tą patį savo paties šalyje. Tada be jokių didelių išvedžiojimų tampa aišku, kad be iškabų toje valstybėje niekas iš esmės ir nepasikeitė. Ir taip dvidešimt metų.

Galiausiai ėmė aiškėti, kad ir pati valstybė, ko gero, yra afera – o kaip kitaip ją reikės vadinti, vienąkart atvėrus tą teisinį pūlinį, kuris šiomis dienomis visu savo bjaurumu mums rodo savo didumą?

Nereikia tikėtis, kad teisinio aštuonkojo čiuptuvai yra kažkaip patys savaime gyvuojantys reiškiniai – be menkiausios abejonės, jie turi ir savo ūkinę dalį. Nė kiek neabejoju, kad tai pati pelningiausia iš visų šiandieninėje Lietuvoje galimų veiklų - na ir kas, kad jokia pridėtinė vertė taip nesukuriama? Kiek galima įžiūrėti plika akimi – turiu omenyje, kiek informacijos išplaukia į dienos šviesą ir kiek apie ją pasigirsta viešojoje erdvėje – kiekvienas stambesnis konkursas, kiekviena didesnė programa nepraslydo be vienokios ar kitokios finansinės aferos šešėlio. Net ir kultūrinės programos neapsiėjo be to. O kiek dar nežinoma?

Taigi, „duonos ir žaidimų“ poreikis buvo tenkinamas visais įsivaizduojamas (ir nelabai) būdais. Gal tie „žaidimai“ būtų ir toliau sau sukęsi užburtu ratu, sveikesnei tautos daliai negrįžtamai emigruojant, jei kai kas nebūtų grubiai „užsižaidęs“ su vaikais. O čia dar „kavenskas“ tėtis, nelinkęs leistis, kad jam liptų ant galvos, ir teisininkė jo sesuo, pasižyminti tiek tos virtuvės išmanymu, tiek ir neįtikėtina ištverme, sustiprinta daugybės tiesai neabejingų tautiečių palaikymo tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Žodžiu, sistema užsikirto pačiu bjauriausiu būdu.

Kas dabar bus?

Laikas, kai dar buvo galima atiduoti sudraskymui kokį mažesnio kalibro žaidėją, neišvengiamai praėjo. Tauta nori ne keršto, bet tiesos. Ir kol ji to norės, kol nesileis paperkama teisingumo butaforija – jokie kosmetiniai padailinimai jos netenkins. Matyt, dar ir dėl šios priežasties patamsių elitas iš paskutiniųjų stengiasi sunaikinti teisėją Neringą Venckienę. Nekalbant apie kitus nujaučiamus žaidėjus, net ir Seimo komisijoje bent septyni iš dvylikos žaidėjų buvo pakankamai aiškiai angažuoti ją sutaršyti. Jau Stasio Šedbaro ir Juliaus Sabatausko pavardės rodė, kad smulkinamasi nebus, na, o komisijos pirmininku patvirtinus Evaldą Jurkevičių, ne kartą viešai pasisakiusį prieš N.Venckienę ir ją palaikančiuosius, buvo galima neabejoti, kas bus daroma toliau.

N.Venckienei vis labiau tampant pasipriešinimo neteisybei simboliu, tokia lietuviška Žana d‘Ark, o piliečiams vis labiau bruzdant, bereikia bent kiek labiau formalizuotos struktūros, galinčios suburti į vieną vienetą išties ryžtingus, žinančius, ko nori (Tie – SOS) ir padorumo nepraradusius žmones – ir kylanti banga gali šluote nušluoti visas sustabarėjusias „draugų grupes“, teisininkų chuntas ar verslo interesų klanus. Greičiausiai taip ir bus.

Aišku, laukia dar nemažai išmėginimų, teisinių kliūčių ir policinių užkardų, skaldymo ir kiršinimo – be abejo, ir begalinio srutų pylimo – iki Drąsos kelias, Tautos Vienybės sąjunga, Tautininkai, Demokratiniai judėjimai ir galbūt dar kuri nors progresyvi jėga taps vieningu Lietuvos sąrašu, tačiau toks scenarijus labai galimas ir pakankamai realus. Kaip tik jo labiausiai ir bijo tie, kurie pakankamai ilgai parceliavo Lietuvą, jojo ant piliečių sprandų ir trėmė tautą emigracijon. Ir būtent dėl to jėgas, trukdančias formuotis Lietuvos sąrašui, reikia vertinti kaip veikiančias prieš Lietuvos ateitį, prieš pačią jos tolimesnės egzistencijos galimybę.

Mes nesitrauksime!