Teisės šviesulys temdo vaiko likimą

Istorija, apie kurią noriu papasakoti, sukėlė daug skausmo mano broliui, dailininkui ir restauratoriui Tomui Markevičiui. Jau antrus metus jis beviltiškai bando susigrąžinti nuo kūdikystės ant jo rankų augusį šešerių metų sūnelį, kurį skyrybų metu pagrobė buvusi žmona, Argentinos ir Italijos pilietė. Kaip teisininkas, esu šokiruotas Lietuvos teismų elgesio – pažeisdami įstatymus jie vilkina daugiau nei prieš metus priimtos teismo nutarties, pagal kurią vaikas turi gyventi su tėčiu, vykdymą. Galbūt todėl, kad vaiką pagrobusios motinos advokatas – Civilinio proceso kodekso tėvu vadinamas Valentinas Mikelėnas – turi ypač didelę galią bet kuriam teisėjui...

Sunku įsivaizduoti motiną, kuri tyčia leidžia kelerių metu sūneliui kentėti skausmą, nes esą vaikas verkia „susimokęs su tėvu ją paerzinti“. Gydytojams toks motinos elgesys sukėlė šoką... Dar baisiau – motina tyčia leidžia sūnui tapti neįgaliu ir bent 20 kartų padidinti jo susirgimo vėžiu riziką, nes „nemėgsta šiuolaikinės medicinos“, todėl net trijų skirtingų valstybių klinikų vienodos išvados dėl būtinos operacijos jai nieko nereiškia. Be to, į gydytojus kreipiasi ir pagalbos sūnui siekia tėvas. Galbūt todėl motina – iš neapykantos arba dėl kitų psichologinių priežasčių – jau kelerius metus nesutinka gydyti sūnaus...

Kiek lengviau įsivaizduoti Lietuvos teismo abejingumą tragiškam pagrobtojo mažylio – Lietuvos Respublikos piliečio – likimui. Teismas viską žino, tačiau nieko nedaro, kad gelbėtų vaiko sveikatą ir užtikrintų normalią vaikystę. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija ir Europos Sąjungos reglamentai (privalomi Lietuvai) nustato, jog svarbiausias dalykas yra vaiko teisės, todėl reikalauja, kad visi su jomis susiję klausimai būtų sprendžiami skubos tvarka ir draudžia tai vilkinti.

Daugiau nei prieš metus lietuvis tėvas kreipėsi į savo šalies – Lietuvos Respublikos – teismą dėl skyrybų su Argentinos ir Italijos pilietybę turinčia motina dėl jos kaltės – neištikimybės, nesirūpinimo vaiku. Įvertinęs visas aplinkybes, ypač motinos atsisakymą gydyti vaiką ir negebėjimą deramai jį globoti, Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas pritaikė apsaugos priemones – nustatė vaiko gyvenamąją vietą su tėvu iki bus išnagrinėta byla. Ši nutartis, kurios motina neskundė (nors turėjo visas galimybes), įsigaliojo 2011 metų balandžio 28 dieną. Atrodė, kad likimas pagaliau nusišypsos kenčiančiam mažyliui... Deja, teisėjai išėjus į pensiją, byla atiteko žinomai buvusiai Vilniaus m. Lenino rajono liaudies teisėjai, prieš kelerius metus žiniasklaidoje pagarsėjusiai dėl 1-ajam apylinkės teismui nusipirktų masažo stalų - Bronislavai Todesienei. Tuomet paaiškėjo, kad šiam teismui aukščiausio lygmens Lietuvos teisės aktai, regis, negalioja. Įspūdis toks, jog ši itin patyrusi ir įtakinga teisėja, periodiškai pavaduojanti teismo pirmininką, ėmėsi visų priemonių, kad vaikui nebūtų suteikta medicininė pagalba ir jis negalėtų matytis su tėvu...

Užsienietė motina, sužinojusi apie Lietuvos iškeltą skyrybų bylą (laiku gavo visus reikiamus procesinius dokumentus, bet jų neskundė), pagrobė berniuką ir klajoja iš vienos šalies į kitą, visai nesirūpindama, kad jam reikia namų, tėvo, fizinės gerovės bei dvasinės ramybės, ir siekdama žūtbūt išvengti gydytojų. Iš pradžių ji neteisėtai išvežė vaiką į Italiją. Kai tėvas šioje šalyje pradėjo sūnaus sugrąžinimo procedūrą, remdamasis įsiteisėjusia Lietuvos teismo nutartimi, ji antrą kartą berniuką pagrobė ir pabėgo į Nyderlandus. Šiuo metu neteisėtai ten laikomas mažylis yra priverstinai asimiliuojamas olandiškoje aplinkoje, verčiamas mokytis jam nesuprantama olandų kalba, kartu draudžiant kalbėti lietuviškai, o bet kokie kontaktai su tėvu - blokuojami. Jis dar per mažas, kad suprastų, kokį žaidimą su jo likimu žaidžia motina Lietuvos ir Olandijos teismuose. Jeigu berniukui būtina operacija nebus atlikta artimiausiu metu, jis gali likti suluošintas visam gyvenimui. Jau metus jis beveik nematė tėčio, auginusio jį nuo pat gimimo iki pagrobimo. Jiems neleidžiama pasikalbėti net telefonu. Mažylis nežino, kur tėtis dingo – gal paliko jį?...

Nyderlandų Karalystės Centrinė vaikų teisių apsaugos įstaiga tokius motinos veiksmus vienareikšmiškai įvertino kaip tarptautinį vaiko pagrobimą, neteisėtą laikymą ir iškėlė motinai bylą dėl pagrobto vaiko sugrąžinimo tėvui. Tačiau Lietuvos teismai vengia ginti mažojo mūsų valstybės piliečio interesus – toleruodami įsiteisėjusių teismų nutarčių nevykdymą atsisako tėvui išduoti ES vykdomąjį raštą, kuris leistų nedelsiant susigrąžinti sūnų.

Pernai vasarą bylą perėmusi teisėja Bronislava Todesienė pradėjo ją visaip vilkinti. Iš pradžių ji teigė, esą teismo jau seniai patikrintas ir priimtas ieškinys, pagal kurį buvo atlikta nemažai procesinių veiksmų, jos nuomone... visai nėra priimtas, taip pažeisdama Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksą (CPK 16 straipsnio 2 dalį: „Jeigu bylos nagrinėjimo metu keičiasi teisėjų sudėtis, bylos nagrinėjimas turi būti atidėtas, o po to ji turi būti pradėta nagrinėti nuo pat pradžios, išskyrus atvejus, kai dalyvaujantys byloje asmenys neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama toliau nuo to procesinio veiksmo, kurį atlikus ji buvo atidėta“). Tėvas kone pusmetį sugaišo teismuose, kol įrodė, jog teisėja buvo neteisi.

Beveik tuo pat metu B. Todesienė ėmė vilkinti vaiko apsaugos priemonių taikymą - neišduoda ES vykdomojo rašto, kad tėvas galėtų iš užsienio susigrąžinti pagrobtą sūnų. Šis prašymas laukia nagrinėjimo jau aštuonis mėnesius. O juk pagal CPK teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti vykdoma skubiai (152 straipsnio 1 dalis), o priimama „nedelsiant, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos“ (147 straipsnio 1 dalis). Šiemet birželio pradžioje tėvas pateikė pakartotinį prašymą, tačiau ir šis „įstrigo“ teisėjos B. Todesienės stalčiuose, kur dulka nebe tris dienas, o jau daugiau nei mėnesį...

Teisėjai, tikėtina, tyčia nepaisant CPK, tėvas kreipėsi į teismo pirmininką Stanislovą Juocevičių, kuris peržiūrėjęs bylą patvirtino, kad visi terminai priimti nutartį dėl vaiko apsaugos priemonių išties neleistinai pradelsti. Priblokštas savo pavaduotojos savivalės jis bandė teisinti teisėją... atostogomis. Nors CKP aiškiai nustato, kad tuomet reikėjo ne vilkinti, bet paskirti kitą teisėją („Jeigu tuo metu, kai teisėjas serga ar dėl kitų objektyvių priežasčių negali dalyvauti procese, byloje būtina atlikti skubius procesinius veiksmus, šiuos veiksmus pavedama atlikti kitam teisėjui laikantis nustatytos bylų paskirstymo tvarkos“ - 62 straipsnio 8 dalis), pirmininkas vis tiek ketino palaukti, kol grįš teisėja B. Todesienė, ir žadėjo nedelsiant spręsti klausimą. Praėjus savaitei nuo šio pokalbio birželio pabaigoje tėvas paskambino teisėjai, nes, pagal teismo pirmininko patikinimą, nutartis jau turėjo būti priimta. Tačiau B. Todesienė nė neketino laikytis CPK 148 straipsnyje nurodytų terminų ir toliau akivaizdžiai pažeidinėjo ieškovo ir jo pagrobto sūnaus procesines teises, vilkindama sprendimą dėl vaiko teisių užtikrinimo. Gavęs tokį atsakymą, tėvas vėl kreipėsi į teismo pirmininką dėl vilkinimo. Šįkart jis visai „nesugebėjo“ paaiškinti, kokiu pagrindu teisėja daugiau kaip mėnesį nevykdo savo prievolės – nesprendžia ieškovo prašymo dėl vaiko apsaugos priemonių taikymo. Kita vertus, jis iš karto paneigė, kad B. Todesienė gali būti šališka, nes „teismas veikia pagal savo taisykles“. Matyt, šios 1-ojo apylinkės teismo „taisyklės“ nėra Civilinio proceso kodeksas, kurio nuostatų akivaizdžiai ir demonstratyviai nesilaikoma. Visgi specialaus „1-ojo apylinkės teismo civilinio proceso kodekso“ tarp Lietuvoje galiojančių teisės aktų rasti nepavyko.

Pirmąjį teismo posėdį teisėja sugebėjo „nutempti“ daugiau nei metus – net iki 2012 metų liepos pradžios. O pagrobtas berniukas visą tą laiką buvo be gydytojo pagalbos, namų ir mylimo tėčio, nuo kurio buvo žiauriai atskirtas.

Toks, mano manymu, akivaizdus Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo pirmininko ir jo laikinosios pavaduotojos teisėjos B. Todesienės šališkumas dar labiau išryškėjo, kai į bylą įsijungė atsakovės (motinos) atstovas Lietuvoje advokatas V. Mikelėnas.

V. Mikelėnas vadinamas Civilinio kodekso tėvu ir teisės šviesuliu. Tačiau iš astronomijos žinome, kad visi šviesuliai turi ir tamsiąją pusę.

Argi šis žinomas teisininkas, 2006-iais atsistatydinęs iš Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigų, kad užsivilktų advokato mantiją, galėjo nežinoti, kad negali būti atstovas ar gynėjas teisme ar ikiteisminio tyrimo įstaigose, kuriose teisėjais ar ikiteisminio tyrimo pareigūnais dirba jo sutuoktinis (partneris), vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys (Advokatūros įstatymas, 25 straipsnio 4 dalis), juo labiau sudaryti atstovavimo sutarties su klientu byloje, nes yra bylą nagrinėjusios teisėjos vyro – advokato – darbdavys?...

Tačiau užuot dėl interesų konflikto atsisakęs kliento, advokatas nutarė verčiau priversti nusišalinti niekuo dėtą... teisėją. Panaudotas itin „išmanus“, nors CPK visiškai prieštaraujantis būdas. Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo vaiko tėvo Tomo Markevičiaus bylą ir išėjo rašyti nutarties. CPK saugo sprendimo priėmimo slaptumą nustatydamas, kad „sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo priėmimo metu sprendimų priėmimo kambaryje teisėjams draudžiama konsultuotis su kitais asmenimis klausimais, susijusiais su bylos išsprendimu“ (19 straipsnio 2 dalis). Tuo metu, pagal Lietuvos įstatymus, teisėjas neturi teisės priiminėti ir nagrinėti nieko, kas nebuvo nagrinėjama bylos metu. Tačiau advokatas V. Mikelėnas jau išnagrinėjus bylą pasirašė sutartį su užsieniete berniuko motina ir sugebėjo (perkeltine prasme) įsiveržti į sprendimų priėmimo kambarį: išreikalauti, kad sprendimą priimanti teisėja pateiktų jam bylos medžiagą, pripažintų dalyvavimą byloje, ir taip privertė teisėją... nusišalinti, nes yra jos vyro darbdavys. Šis galbūt neteisėtas, bet sėkmingai praktikoje pritaikytas advokato V. Mikelėno išradimas teisėjui nušalinti ir bylai vilkinti gali plačiai paplisti. Šalis, nujaučianti sau nepalankų teismo sprendimą, turi skubiai sudaryti sutartį su nauja advokatų kontora, kur bent vienas advokatas būtų susijęs su teisėju giminystės ar kitais ryšiais. Tuomet pakanka pareikalauti, kad sprendimų priėmimo kambaryje jau esantis teisėjas nusišalintų dėl artimų ryšių su naujuoju advokatu, atsiradusiu jau po bylos išnagrinėjimo... Lietuva maža, todėl šį išradimą galima plačiai taikyti.

Kas dar galima advokatui V. Mikelėnui, bet negalima sūnų susigrąžinti bandančiam T. Markevičiui? Pagal CPK, „dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus arba kopijas (skaitmenines kopijas), patvirtintas teismo, notaro (ar kito atlikti notarinius veiksmus įgalioto asmens), byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens.“ (114 straipsnio 1 dalis). Iš ieškovo teisėja B. Todesienė primygtinai reikalavo pateikti būtent originalus, blogiausiu atveju patvirtintas originalų kopijas. Tačiau advokatui V. Mikelėnui laikytis CPK nereikėjo. Jis pateikė pluoštą neaiškios kilmės, gal net neteisėtų (net tikrumo teismas netikrino) dokumentų su spaudu „neoriginalaus dokumento kopija“ – visi jie teismui tiko, nes, pasak V. Mikelėno kontoros advokatės, jie visada taip daro, nors Kauno apygardos teismas yra išaiškinęs, kad neoriginalaus dokumento kopija yra jo kopijos kopija, taigi CPK 114 straipsnio 1 dalies prasme negali būti laikoma tinkamai patvirtinta kopija.

T. Markevičiaus prašymų nagrinėjimą Vilniaus m. 1-asis apylinkės ir Vilniaus apygardos teismai vilkino mėnesius, tačiau advokato V. Mikelėno pateiktas reikalavimas skirti tėvui baudą dėl prašymo nušalinti šališką teismą buvo prasuktas tiesiog žaibiškai – byla į Vilniaus apygardos teismą nuskriejo ir buvo išnagrinėta per pusdienį (!), nors CPK nustato savaitę: po tris darbo dienas prašymui išsiųsti ir išnagrinėti (69 straipsnio 1 dalis). Tėvo reikalavimas užtikrinti teisę į teisingą ir nešališką teismą buvo įvertintas... 1000 litų bauda, neva už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Iš tiesų, kam teismams Civilinio proceso kodeksas, jei egzistuoja Vilniaus 1-as apylinkės teismo „savos taisyklės“?

Kodėl teismas taip šiurkščiai pats pažeidinėja CPK ir leidžia tai daryti advokatui V. Mikelėnui? Atsakymas labai paprastas. Į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą įrašytas V. Mikelėnas yra ne tik advokatas, bet ir teisėjų prievaizdas, tikras „teisėjų teisėjas“ – jau penkerius metus yra Prezidento paskirtas Teisėjų etikos ir drausmės komisijos (TEDK) narys. Beje - kaip visuomenės atstovas...

Ši komisija turi didžiulę galią bet kuriam teisėjui: ji rengia drausminių bylų medžiagą ir sprendžia, iškelti teisėjui drausmės bylą, ar ne. Tokia byla gali būti iškelta dėl „bet kurio pareiginio nusižengimo – aiškiai aplaidaus konkrečios teisėjo pareigos atlikimo arba jos neatlikimo be pateisinamos priežasties“, taip pat dėl konkrečios teisėjo nagrinėjamos bylos. Teisę siūlyti iškelti drausminę bylą turi ir atskiri Komisijos nariai (84 straipsnio 5 dalis, 85 straipsnio 1 dalis).

Ką gi daryti teisėjams, susidūrusiems su tokiu teisėjų prievaizdu, „jų pačių teisėju“? Ogi stengtis sugyventi draugiškai... Juolab, kad būdamas TEDK nariu V. Mikelėnas įgyja privilegijų, apie kurias kiti advokatai gali tik pasvajoti – jis gali gauti informaciją apie bylas, kuriose niekam neatstovauja, kai kiti advokatai, rinkdami teisinėms paslaugoms teikti reikalingus duomenis, privalo įrodyti prašomų pateikti dokumentų ar jų nuorašų ryšį su teisinių paslaugų teikimu. Visai nesvarbu, pasinaudoja advokatas tokia informacija apie teisėjus ir bylas, ar ne. Svarbu, kad paskyrus praktikuojantį advokatą „teisti teisėjus“, pažeidžiami pamatiniai teismų nepriklausomumo principai ir kiekvieno žmogaus teisė į teisingą ir nešališką teismą.

Tiesa, CPK nustato, kad „teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas bylose, kuriose jis su dalyvaujančiu byloje asmeniu susijęs tokiais teisiniais santykiais, dėl kurių bylos baigtis gali turėti įtakos jo teisėms arba pareigoms“ (65 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Akivaizdu, kad bet kuris Lietuvos teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos, kurioje vienai iš šalių atstovauja teisėjus teisiančios įtakingosios TEDK narys V. Mikelėnas (įskaitant visą jo kontorą). Tačiau teisėjai nenusišalina... Todėl kiekvienas fizinis arba juridinis asmuo, pralaimėjęs bylą, kur kitai šaliai atstovavo advokato V. Mikelėno kontora, iš esmės turi teisę kreiptis į Europos Teisingumo Teismą, nes buvo pažeista jo konstitucinė teisė į teisingą ir nešališką teismą.

Du TEDK kandidatus skiria Respublikos Prezidentas, vieną – Seimo Pirmininkas, keturis – Teisėjų taryba. Respublikos Prezidentas ir Seimo Pirmininkas šios komisijos nariais skiria visuomenės atstovus (85 straipsnio 2 dalis).

Niekas neabejoja, kad visuomenė turi teisę kontroliuoti teisėjus. Tačiau ar tokią kontrolę „iš viršaus“ gali vykdyti praktikuojantis advokatas? Juk pagal Advokatūros įstatymą į Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašą įrašytas advokatas (kaip V. Mikelėnas) privalo būti lojalus savo klientams bei neatskleisti jų paslapčių, o advokato veikla yra ne viešojo intereso gynimas, bet teisinių paslaugų teikimas. Įstatymas gan išsamiai išvardija šias paslaugas ir atlygius, taip pat leidžia advokatams užsiimti kūrybine bei pedagogine veikla (43, 4 straipsniai).

Tačiau joks įstatymas nesuteikia advokatams teisės užsiimti „teisėjų priežiūros veikla“, nebent tokia veikla būtų priskiriama prie pedagoginės. Juokas pro ašaras... Tokia teisė pakirstų teisinės valstybės pagrindus, iš esmės prieštarautų teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principui. Teismų įstatymas nustato, kad „teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ir kitų asmenų“, o teisėjams „negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtų turėti įtakos jų sprendimams“ (2, 3 straipsniai).

Neteisėtos advokatui suteiktos galios atsigręžia skaudžiomis pasekmėmis piliečiams, ypač vaikams, kurių teismai tiesiog negina. Todėl Prezidentė turėtų įvertinti šią neteisės situaciją ir atšaukti savo skirtąjį TEDK narį, jeigu jis visiškai neatsisakys advokato praktikos... Taip pat būtina įvertinti betvarkę Vilniaus miesto apylinkės 1-ajame teisme, kuris, vadovaujamas pirmininko S. Juocevičiaus, įsigudrino bylas vesti pagal savo pačių sukurtas taisykles, nesilaikyti CPK, toleruoti teisėjų interesų konfliktą, ypač, kai byloje advokatauja TEDK narys… Vaikų teisėms ir jų interesų užtikrinimui Vilniaus miesto apylinkės 1-ajame teisme neteikiama didelė reikšmė, tarsi tai būtų dėmesio nevertos smulkmenos. Juk tai ne masažiniai stalai, kurių, pasak žiniasklaidos, šiam teismui kadaise pripirko jam vadovavusi ir tebevadovaujanti buvusi Telšių skaičiavimo mašinų gamyklos juristė, o vėliau ir Lenino rajono liaudies teismo teisėja Bronislava Todesienė.