Tikslai ir priemonės

Andrius Kubilius, sveikinęs Prezidentės reikalavimą neleisti Darbo partijos į valdančiąją koaliciją, užlipo ant savo paties numesto grėblio.

1998 metų sausio 10 dieną A. Kubilius Konstituciniame Teisme kaip suinteresuoto asmens (tuometės Gedimino Vagnoriaus Vyriausybės) atstovas teigė, kad pagal Lietuvos Konstitucijos normų analizę ir kitų pusiau prezidentinių valstybių pavyzdžius vyriausybės veikla priklauso tik nuo Seimo daugumos pasitikėjimo, formuojant vyriausybę svarbiausias vaidmuo tenka politinei parlamento daugumai, o tuo atveju, kai parlamento dauguma neremia prezidento ar atvirkščiai, prezidento įtaka vyriausybės formavimui tampa minimali, tiksliau, tik formali.

Konstitucinis Teismas tuomet išgirdo A. Kubiliaus argumentus ir nutarė: „Prezidento, kaip  valstybės vadovo, rūpestis – sudaryti daugumos remiamą vyriausybę. Pagal Europos konstitucinę tradiciją prezidentas vyriausybės vadovu skiria tą asmenį, kurį remia parlamento dauguma. Tokios konstitucinės praktikos laikomasi ir Lietuvoje“.

Tad mėgstantys pabrėžti, kaip būtina laikytis teismų sprendimų, Dalia Grybauskaitė, Eligijus Masiulis ir ypač Andrius Kubilius, pats inicijavęs tokį Konstitucinio Teismo nutarimą, nebeturėtų toliau ultimatyviais reikalavimais ar juodosiomis technologijomis (paleistais gandais apie Uspaskicho reikalavimą nutraukti bylą) bandyti griauti realiai jau susiformavusios kairiųjų koalicijos. Kitaip visa tai atrodys labai dviveidiška ir nelabai teisiška. Juolab kad dar prieš metus–dvejus, kai A. Kubiliaus vyriausybei dėl Arūno Valinsko šantažų vis iškildavo grėsmė likti mažumoje, patys TS-LKD vadovai yra viešai samprotavę apie galimą Darbo partijos frakcijos įtraukimą į valdančiąją daugumą. Tuomet tokiems pareiškimams prieštaraudavo tik Tėvynės sąjungos įkūrėjas Vytautas Landsbergis.

Yra ir dar vienas nelogiškumas dėl ultimatumo Darbo partijai, nes logiškai kyla klausimas, kodėl panašūs standartai netaikomi ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijai, kurios pirmininkas Rolandas Paksas teismo pripažintas kaip sulaužęs priesaiką ir kurios rinkimų štabo vadovo Kęsto Komskio apygardoje jau bene ketvirtus rinkimus pradedamos bylos dėl rinkėjų papirkinėjimo (šiemet pirmieji papirkinėjimo atvejai ir vėl užfiksuoti Pagėgiuose ir Šilutėje, ir vėl minima TT partija).  

Tiesa, man, kaip ir nemažai daliai Lietuvos piliečių, sunkiai suvokiama, kaip Darbo partija apskritai galėjo dalyvauti rinkimuose, kai jos pirmininkas dar visai neseniai nuo Lietuvos teisėsaugos slapstėsi „Gazpromo“ būstinėje Maskvoje, kuriam nuolat keliamos bylos dėl sukčiavimo ir nuslėptų milijoninių mokesčių („Jangilos“ byla – 270 milijonų litų, Darbo partijos juodosios buhalterijos byla – 4 milijonai litų)? Kodėl Valstybės saugumo departamentas iki šiol neištyrė, kas Maskvoje globojo V. Uspaskichą ir kokie jo dabartiniai ryšiai su Rusija? Ar jam tapus Seimo ar Vyriausybės nariu VSD suteiks jam galimybę dirbti su slapta medžiaga, t. y. ar jis bus patikimesnis už generolą Vitalijų Gailių, kuris taip pat jau greitai prisieks kaip Seimo narys? Ar nebus juokinga, kai nuo teisėsaugos į Maskvą bėgęs V. Uspaskichas galės dirbti su slapta medžiaga, o daug metų teisingumą vykdęs V. Gailius – ne?

Kodėl per šešerius metus taip ir nesibaigusi Darbo partijos juodosios buhalterijos byla taip netikėtai pajudėjo rinkimų įkarštyje? Kai penktadienį, paskutinę rinkimų agitacijos dieną, po šešerių metų tyrimo prokuratūra perkvalifikavo Darbo partijos vadovams kaltinimus, o pirmadienį tais perkvalifikuotais kaltinimais pasirėmusi Prezidentė pareiškė, kad Darbo partija negali būti valdžioje, kas gali patikėti, jog teisėsauga yra savarankiška nuo politikų nurodymų? Ir kodėl ta savarankiška ar nesavarankiška teisėsauga šešerius metus nesugebėjo pabaigti Darbo partijos bylos? Dėl netinkamos kompetencijos? Dėl valdžios politinės galimybės laikyti tą partiją ant trumpo pavadžio, kaip atsarginį koalicijos partnerį (balsavimas Seime dėl atominės elektrinės), kuris po rinkimų pasijuto perdėm savarankiškas? Ką padarė Prezidentė ir dabartinė valdančioji dauguma, kurie patys skyrė VSD vadovą ir generalinį prokurorą, kad pakeistų tokią beviltišką (savarankišką ar nesavarankišką) teisėsaugos sistemą ir kad dabar nereikėtų mūsų visų gąsdinti, jog į valdžią ateina Rusijos rezidentas?

Ir svarbiausias klausimas: kuo baigsis aukščiausiu lygmeniu stebimas bolševikinis mąstymas, pagal kurį kilnus tikslas, pavyzdžiui, neprileisti galimai korumpuotos Darbo partijos prie valdžios, pateisina bet kokias priemones: pavyzdžiui, tiesioginius nurodymus teisėsaugos institucijoms? Pagaliau parlamentinė opozicija demokratijoje taip pat laikoma sudėtine valdžios dalimi, tad kodėl pagal tą pačią aukščiausių pareigūnų logiką ir jai neturėtų būti taikomi tokie patys skaidrumo ir patikimumo reikalavimai? Ir paskutinis svarbus aspektas šiame prezidentiniame valdžios formavimo posūkyje. Sunku būtų patikėti, kad Prezidentė D. Grybauskaitė nemąsto apie tai, kokiomis politinėmis aplinkybėmis 2014 pavasarį įvyks Prezidento rinkimai. O jei mąsto, tai suvokia, kad vaivorykštės vyriausybė, sudaryta iš svarbiausių kairės ir dešinės partijų, jai, siekiančiai būti perrinktai antrai kadencijai, būtų pati palankiausia. Tokią vyriausybę Prezidentei veikti norima linkme būtų lengviausia, pagaliau tokiu atveju kažin ar kuri valdanti politinė jėga tiek kairėje, tiek dešinėje norėtų griauti esamą situaciją, pyktis su D. Grybauskaite ir kelti savo kandidatą Prezidento rinkimuose.

Kas gali paneigti, kad būtent šis motyvas nebuvo lemiamas staigiame ir antikonstituciniame Prezidentės įsikišime į naujos valdžios formavimąsi?

Bernardinai.lt