Ukrainos laisvės šaukliui Tarasui Ševčenkai – 200

100 grivinų Ukrainos banknotas su Taraso Ševčenkos portretu. Nuotr. wikipedia.org

Sunku rasti pasaulyje kitą tokį intelektualą, kieno portretas, gražiai papuoštas siuvinėtu rankšluosčiu, būtų greta ikonų kiekvienoje ukrainiečio svetainėje, o jo šventoji eilių rinktinė „Kobzarius“ skaitoma kaip Biblija. (Nadija Neporožnia)

Kovo 9 d. viso pasaulio šviesiausi žmonės švenčia laisvės šauklio ukrainiečio Taraso Ševčenkos 200 metų gimimo jubiliejų. 2014-uosius UNESCO paskelbė ne tik lietuvių poeto Kristijono Donelaičio, bet ir ukrainiečio T. Ševčenkos metais.

Lemtingas sutapimas, kad būtent 2014-ieji yra ukrainiečių žūtbūtinės kovos už nepriklausomybės idealus metai, kurie sutapo su Ukrainos laisvės šauklio T. Ševčenkos 200 metų gimimo jubiliejaus vėliava.

Žymiausias ukrainiečių rašytojas, poetas ir dailininkas, visuomenės ir politikos veikėjas, folkloro rinkėjas ir etnografas, intelektualas ir laisvės kovotojas T. Ševčenka gimė 1814 m. kovo 9 d. to meto Kijevo gubernijos Zvenigorodo valsčiaus Moryncio kaime. Jo tėvai save kildino iš kazokų, kurie kovojo už Ukrainos laisvę XVII–XVIII a.

T. Ševčenkos literatūrinis palikimas yra vertinamas kaip modernios ukrainiečių literatūros pamatas, taip pat jis padėjo pagrindus šiuolaikinei ukrainiečių kalbai. T. Ševčenka yra žinomas kaip tapytojas ir knygų iliustratorius, rašytojas ir poetas. O svarbiausia – jis atvirai kovojo už Ukrainos laisvę carinės Rusijos imperijoje.

2014 m. vasario 27 d. ir kovo 15 d. Vakarų Ukrainos sostinėje Lvove, kuris dar yra vadinamas mažuoju Paryžiumi, įspūdingame vienietiškos prabangos Operos ir baleto teatre, rengiami iškilmingi T. Ševčenkos gimimo 200 metų jubiliejui skirti minėjimai „Nusilenkime Tarasui“.  

Trečias vaikas šeimoje Tarasas nuo dvejų metų augo Kirilovkos kaimelyje, kurį valdė Vasilijus Engelgardtas. Dešimtmetis Tarasas pradėjo dirbti patarnaudamas diakonui, skaitė psalmes prie mirusiųjų ir mokėsi. Vienuolikmetis berniukas liko našlaitis po tėvų mirties ir turėjo visiškai savimi pasirūpinti. Tačiau tarnaudamas ir ganydamas galvijus jis labai anksti susidomėjo daile ir rašymu. Keturiolikmetis Tarasas pradėjo savo tarnybą mirusio V. Engelgardto sūnaus Pavelo dvare, kurį lydėdavo kaip asmeninis tarnas kelionėse.

Taraso Ševčenkos skulptūra Budapešte

1828 m. Tarasas kartu su Pavelu Engelgardtu atvyko į Vilnių ir jame gyveno iki 1831 m. Apie šiuos ketverius metus nėra daug žinoma. Spėjama, kad Vilniaus universitete Tarasas galėjo lankyti tapybos profesoriaus Jono Rustemo paskaitas. Iš tų metų išliko jaunojo Taraso sukurtas „Moters portretas“, kuris liudija jau profesionalaus piešėjo gebėjimus.

1831 m. iš Vilniaus Tarasas kartu su P. Engelgardtu išvyko į Sankt Peterburgą, kur Tarasui buvo suteikta galimybė ketverius metus studijuoti dailę pas tapytoją Vasilijų Širiajevą. Laisvu laiku jis lankydavosi Vasaros sode, kur piešdavo skulptūras ir čia pradėjo kurti poeziją bei garsiąsias poemas.

1838 m. T. Ševčenka išsipirko savo laisvę ir buvo priimtas kaip studentas į Menų akademiją, pradėjo tapybos studijas profesoriaus Karlo Briulovo dirbtuvėje. Po metų jis jau pelnė sidabro medalį už peizažą per kasmetinį Imperatoriškosios menų akademijos egzaminą. 1840-aisiais jis vėl pelnė sidabro medalį už pirmąjį aliejinės tapybos darbą „Elgeta berniukas duoda šuniui duonos“.

1841 m. T. Ševčenka išspausdino savo pirmąjį poezijos rinkinį „Kobzarius“. Pasak Taraso amžininko ir garsaus ukrainiečių poeto Ivano Franko, „Kobzarius“ iškart atvėrė naują poezijos pasaulį, jis ištryško kaip švaraus šalto vandens šaltinis ir sušvito skaidrumu, meninės raiškos grakštumu bei įkvėptumu, kuris iki tol buvo nežinomas Ukrainos literatūroje“.

1845 m. Menų akademijos taryba suteikė T. Ševčenkai dailininko vardą. Baigęs akademiją sidabro medaliu ir turėdamas galimybę vykti tolesnių studijų į Italiją, T. Ševčenka pasirinko darbą Kijevo universiteto Archeografijos komisijoje. 1845–1847 m. jis daug keliavo po visą Ukrainą ir iš tų metų paliko didelį gimtąjį kraštą vaizduojančių piešinių, paveikslų ir ofortų rinkinį.

Ukrainoje jis susitiko istoriką Nikolajų Kostomarovą ir prisijungė prie politinės draugijos, kuri kovojo už imperijos politinį liberalizavimą ir jos transformavimą į slavų tautų federaciją. Su kitais nariais už šią veiklą Tarasas buvo suimtas 1847 m. balandžio 5 d.

T. Ševčenka buvo įkalintas Sankt Peterburge, vėliau ištremtas kaip privatus asmuo į rusų karinį Orenburgo dalinį Orske prie Uralo kalnų. Caras Nikolajus I, pasirašęs Taraso ištrėmimo dokumentą, dar pridūrė: „Taikyti griežčiausią priežiūrą, be teisės rašyti ar tapyti.“ Vis dėlto tremtyje T. Ševčenka, keliaudamas po Uralą ir Kazachstaną, sugebėjo piešti ir rašyti.

Nors 1857 m. jam buvo suteikta malonė grįžti iš tremties, buvo uždrausta gyventi Sankt Peterburge ir jis privalėjo įsikurti Nižnij Novgorode. 1859-ųjų gegužę gavo leidimą apsigyventi Ukrainoje, kur netoli Pekarivo kaimo ketino nusipirkti žemės. Tačiau liepos mėnesį T. Ševčenka buvo suimtas dėl šmeižto, bet buvo paleistas, įsakius grįžti į Sankt Peterburgą. Čia paskutiniaisiais gyvenimo metais jis kūrė poeziją, tapė ir piešė, redagavo ankstesnius savo kūrinius. Po sunkių tremties metų jis jau sunkiai sirgo ir, sulaukęs vos 47 metų, mirė Sankt Peterburge 1861 m. kovo 10 d.

Pasak N. Neporožnios, „Tarasas Ševčenka yra liaudies poetas. Sunku rasti pasaulyje kitą tokį intelektualą, kieno portretas, gražiai papuoštas siuvinėtu rankšluosčiu, būtų greta ikonų kiekvienoje ukrainiečio svetainėje, o jo šventoji eilių rinktinė „Kobzarius“ skaitoma kaip Biblija. Tačiau poeto kūryba tebėra gana paslaptinga, joje vis randame universalių atsakymų į mums rūpimus asmeninius, visuomeninius ir net tarptautinius klausimus. Seniai suvokėme, kad Ševčenkos liaudiškumas – toli gražu ne naivumas“.

N. Neporožnia nurodo, kad Lietuva ir Vilnius neretai minimi T. Ševčenkos kūryboje ir laiškuose. Tačiau yra tik vienas eiliuotas kūrinys, tiesiogiai susijęs su Vilniumi, – baladė „Vilniuje, garsiame mieste“, kurią išvertė Vytautas Petras Bložė.

T. Ševčenkai skirti skulptūriniai paminklai yra pastatyti Vilniuje, Paryžiuje, Prahoje, Budapešte, Varšuvoje, Tbilisyje, Kanberoje, Toronte, Vinipege, Pekine, Paragvajuje ir Vašingtone. Įdomu, kad ant pastarojo yra iškalti kadaise T. Ševčenkos parašyti žodžiai: „Ar sulauksime naujos ir teisingos Vašingtono tvarkos? Kada nors sulauksime!“