Valdas Anelauskas: „Veikiantys išvien su Raudonąja Dalia, dabar tapo pačiais didžiausiais Tautos priešais”

Pasitinkant Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje 25-ąsias metines, valstybei neabejingi piliečiai paragino tautiečius atsiriboti nuo valdžios savivalės: „Tautos laisvės dienos nešvęskime drauge su mūsų valstybę naikinančia valdžia. Kovo 11-ąją kelkime vėliavas su juodais kaspinais!.. Tauta, Sąjūdžio ir Sausio 13-osios vertybės bei principai – IŠDUOTI. Prarandama viltis patiems kurti ir ginti valstybę, kurioje Teisingumas – vertybė. Valstybės valdymą perėmė politinės grupuotės ir nomenklatūrinis režimas, ignoruojantis ne tik teisingumą, bet ir LR Konstituciją. Pritardami signatarų KREIPIMUISI „VARDAN LIETUVOS“, Kovo 11-ąją kelkime trispalves su juodais kaspinais ir šia protesto forma atsiribokime nuo tokio Lietuvos valdžios elgesio su Tauta ir valstybe. Neleiskime tyčiotis iš savęs!..”, - skelbia oficialiai valdžiai nelojalios iniciatyvos autoriai.

Kovo 11-tąją ant trispalvių vėliavų užrišti juodus kaspinus - prieš keletą metų tokią idėją pasiūlė Amerikoje gyvenantis Lietuvos patriotas Valdas ANELAUSKAS, kritikuojantis Raudonąją Dalią bei antikonstitucinę valdžiažmogių SISTEMĄ mūsų šalyje, oponuojantis JAV globalistams. Valstybinės šventės proga – išskirtinis „Laisvo laikraščio“ interviu su principingu idealistu, narsiu kovotoju, disidentu: „Kritikuoti ir demaskuoti esamą santvarką, vis tiktai, yra būtina. Todėl aš, tiesiai šviesiai, sakau, kad prezidentė D.Grybauskaitė, premjeras A.Butkevičius, ekspremjeras A.Kubilius ir kiti valdžiažmogiai šiandien Lietuvai yra nepalyginamai pavojingesni, nepalyginamai didesni valstybės ir lietuvių Tautos priešai, negu Putinas ir Medvedevas kartu paėmus, plius dar ir kokį Žirinovskį pridėjus!.. Valdžiažmogiai Lietuvoje, veikiantys išvien su Raudonąja Dalia, dabar tapo pačiais didžiausiais mūsų Tautos priešais! Būtent jų reikėtų labiausiai bijoti ir nekęsti, o ne kažkokio tai įsivaizduojamo „rusų lokio“, - interviu LL teigia V.Anelauskas.

— Gerb. Valdai, nors mus skiria Atlanto vandenynas, bet net ir gyvendamas Amerikoje nesate abejingas savo Tėvynei Lietuvai, nuolat domitės politine situacija šalyje, aktualijomis bei problemomis. Todėl šiame „Laisvo laikraščio“ interviu pakalbėkime apie tai – kokia savijauta, mintimis, lūkesčiais pasitinkate Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje 25-metį?..

— Nors gyvenu jau daugel metų toli nuo Lietuvos, o ir apsilankau gimtinėje labai retai (per pastaruosius 25 metus, deja, vos pora mėnesių svečiavausi), bet vis tiek mano požiūris į Lietuvą ženkliai skiriasi nuo požiūrio, tarkim, į kokią nors Zimbabvę jau vien dėl to, kad esu lietuvis, Lietuva – mano Tėvynė. Tiesą sakant, man ne itin rūpi, kas ten toje Zimbabvėje dedasi, tačiau aš negaliu nekreipti dėmesio į Lietuvos dabartį ir ateitį. Juk Lietuva mums, poeto Jono Strielkūno žodžiais tariant, yra „kaip šūvis į krūtinę“. Todėl nei žiūrėti negaliu ramiai, nei tylėti negaliu, kai mūsų Tėvynėje tokia „rūsti padėtis“, kaip teigė žymus lietuvių keliautojas-fotografas Paulius Normantas.

Lenkų ir lietuvių mylimas poetas Adomas Mickevičius kadaise palygino Lietuvą Tėvynę su sveikata: „Litwo! Ojczyzno moja! Ty jesteś jak zdrowie“. Sveikatą žmogus labiausiai brangina ją praradęs, taip ir Tėvynę. Būtent mums, emigrantams, toks palyginimas, ko gero, suprantamesnis, negu Lietuvoje gyvenantiems lietuviams. Juk neįmanoma emigrantui Tėvynę savo pasiimti ir išsinešt, kaip sakoma, ant batų padų. Todėl esam ją, bent dalinai, iš ties praradę, bet nuo to Tėvynė mums tapo dar brangesnė.

Deja, dabar sulaukėme tokių laikų, jog realią situaciją Lietuvoje tenka lyginti ne su sveikata, greičiau su liga, sukeliančia didelį skausmą. Mintys apie Tėvynę doram lietuviui pasidarė tarsi negyjanti žaizda ar niekaip neatlėgstantis dantų skausmas. Kai vakarais pasiskaitau lietuviškame internete naujienas iš Lietuvos, tai po to visą naktį negaliu užmigti. O jeigu rytais pasidomiu naujausiais įvykiais gimtinėje, tai visai dienai nuotaiką galiu susigadinti...

Kai kas mano nerimą dėl Lietuvos dabarties ir ateities laiko juodžiausiu pesimizmu. Man oponuojantys sako, jog į pusiau pripiltą stiklinę reikėtų žiūrėti ne kaip į pusiau tuščią, o kaip į pusiau pilną... Atseit, nepraraskime vilties, nes Lietuvoje, kokia ji šiandien yra, ne viskas blogai, tereikia į viską žiūrėti kiek optimistiškiau, pamėgint įžvelgti šviesą tamsaus tunelio gale. Panašiai kaip kažkada mums sakydavo: „nors esama atskirai pasitaikančių neigiamų reiškinių, tačiau būtina matyti gerąsias gyvenimo puses“...

Netvirtinu, kad šiuo metu Lietuvoje nėra nieko, kuo būtų galima pasidžiaugti. Nesakau, kad viskas labai blogai, nes tai būtų netiesa. Tačiau geri dalykai nuskęsta rūsčios realybės klampume. Visur, visose šalyse bei visuomenėse yra gerų ir blogų dalykų, tačiau jau tapo savotiška „norma“, jog apskritai blogybių pasaulyje ženkliai daugiau negu gėrio. Gerų dalykų net Afrikoje ir Zimbabvėje galima atrasti, bet į tai mažai kas kreipia dėmesį, nes blogybės ten paprasčiausiai nustelbia, absorbuoja viską. Tad šiuo atveju netinka „pusiau tuščios ir pusiau pilnos stiklinės“ teorija.

Na, o Lietuvoje visokių neigiamų reiškinių, mano nuomone, šiuo metu nepalyginamai daugiau nei gerų dalykų. Blogio apraiškų Lietuvoje tiek daug, jog gėris tarsi juodoje smaloje nuskęsta. Manau, čia ne tas atvejis, kai deguto šaukštas medaus statinę pagadina, veikiau atvirkščiai – medaus šaukštas juodžiausiame degute prasmenga!..

— Vis tiktai, kokiais argumentas ar faktais galėtumėte pagrįsti savo „juodąjį pesimizmą“ šiandieninės Lietuvos atžvilgiu?

— Pamenu, lietuviškame internete kartą pasiūliau – Kovo 11-tąją ant trispalvių vėliavų užrišti juodus kaspinus. Mano manymu, tai gera protesto forma prieš valdžią ir dabartinę situaciją Lietuvoje. Kažkoks veikėjas man atsakė: „Tai mūsų ŠVENTĖ ir jokių juodų kaspinų nebus“. Būtent didžiosiomis raidėmis tą žodį ir parašė. O viena moteriškaitė tuoj pat davė „gerą“ patarimą: „Reikia tik per daug neišsišokti, be plakatų, be pykčio, be patyčių iš valdžios, su vėliavėlėmis šypsotis, dainuoti, sveikinti einančius šalia bei stoviniuojančius . . . ir viskas bus gražu“. Ir ką gi galėčiau pasakyti savo oponentams? Be abejo, Lietuvoje yra daug tautiečių, manančių, jog Kovo 11-tąją reikia švęsti, o ne prieš esamą SISTEMĄ protestuoti. Tačiau aš norėčiau paklausti: mielieji, ar bent susimąstote, ką švenčiate?! Nejau Lietuvos laisvę?.. Kažkoks lietuvaitis prieš porą metų man parašė: „Labai gera jausti Lietuvos laisvę ir ja didžiuotis“. Bet ar tikrai turime kuo didžiuotis?!..

Kai mano bendramintį nacionalistą Žilviną Razminą už dalyvavimą piketuose prieš NATO dabar tampo tardytojai ir grasina jam iki 10 metų „belangės“, o iš laisvamanės Mildos Bartašiūnaitės už pareikštą nuomonę žada pilietybę atimti, tai apie kokią „laisvą Lietuvą“ galime kalbėti?!..

Tik prisiminkime, dėl ko kaunietis pedagogas Laisvūnas Muralis nesenai neteko darbo?.. Arba kas nutiko veterinarui Romualdui Selveniui, kuris savo „Facebook“ profilyje prezidentę pavadino „bestija“ ir „parsidavusia boba“. Pagaliau, net ir iš svetur atvykusį turistą dabar Lietuvoje gali areštuoti, jeigu ant jo automobilio ar aprangos TSRS vėliavėlę pamatys, kaip tai nutiko kažkokiam šveicarui... Žodžiu, tikros laisvės Lietuvoje dabar nėra, yra tik pasityčiojimas iš žodžio „laisvė“.

Ar prieš kokius 30 metų būčiau galėjęs patikėti, kad dabar, atseit, „laisvoje ir demokratinėje“ Lietuvoje, žmonės vėl bus persekiojami už viešai išsakytą kitokią, negu valdžios nuomonę?!.. Arba kad už internete parašytus trumpus bereikšmius komentarus konfiskuos disidentų kompiuterius? Kai sužinojau, kad iš žmogaus, kuris parašė kelis sakinius internete, pareikšdamas savo nuomonę, jog seksualiniai iškrypėliai yra ligoniai (manau, tai absoliučiai neginčijama tiesa), arba kad Vilniaus taboro čigonai yra linkę nusikalsti (tai neginčijamas faktas), teismas konfiskavo šio piliečio „nusikalstamos veikos padarymo priemonę“ – kompiuterį, iškart prisiminiau, kaip daugiau nei prieš 30 metų KGB ir iš manęs „nusikaltimo įrankį“ – paprastą spausdinimo mašinėlę buvo atėmę...

Tikrai negalima, jokiu būdu negalima tokios Lietuvos, kur savo nuomonės išsakymas jau tapo „nusikalstama veikla“, už kurią dabartinis Baudžiamasis kodeksas numato realias bausmes, vadinti laisva ir demokratiška!..

Beje, Visuotinių žmogaus teisių deklaracijos 19 str. teigiama: „Kiekvienas turi teisę laisvai laikytis savo įsitikinimų ir juos reikšti“. Kas iš tos trispalvės vėliavos, plevėsuojančios ant Gedimino pilies bokšto, jeigu šiandien bet kurį pilietį Lietuvoje už išsakytas mintis ar pareikštą nuomonę gali akimirksniu išmesti iš darbo, įtraukt į saugumo „juodus sąrašus“ ir netgi areštuoti, įkalinti?!.. Kuo tokia „laisvė“ skiriasi nuo tos, kurią turėjome prieš 30 ar 40 metų? Anądien skaičiau, net iš 80-metės močiutės teismas nori visas jos gyvenimo santaupas konfiskuoti vien už tai, kad ši kažkokį komentarą internete parašė!..

Šiandieninėje Lietuvoje vyksta mano protui sunkiai suvokiami dalykai. Vienas pažįstamas vilnietis prieš kelis metus man sakė: kai tankai 1991 metų sausį po Vilnių važinėjo, psichologinį spaudimą lietuviams darydami, tada jis nepabūgo, buvo pasirengęs mirti, priešintis, bet nepasiduoti. Gi dabar, kai kartą alternatyviose Kovo 11-tos eitynėse Vilniuje dalyvavo, tai kur kas daugiau baimės jautė žygiuodamas eisenoje, negu 1991 metų sausį gindamas Seimą. Pasirodo, žmonės dabar slepiasi, bijo, kad jų kas nenufotografuotų ar nenufilmuotų, nes jei per televiziją parodys ar nuotrauką į laikraštį įdės, tai gali prarasti darbą vien už tai, kad „nekošerinėje“ eisenoje žygiavo. Štai kokia dabar „laisvė“ Lietuvoje: žygiuoja patriotas drauge su kitais Lietuvos patriotais mūsų Tėvynės sostinėje ir bijo, kad kas nepamatytų, iš darbo už tai neišmestų!.. Vien už tai, kad tokioje „laisvoje“ Lietuvoje esi disidentas, gali akimirksniu netekti darbo, šeimos pragyvenimo šaltinio...

Signataras Romualdas Ozolas dabartinę situaciją Lietuvoje gan tiksliai apibūdino: „Net psichologinė atmosfera yra susikūrusi tokia, kad visuotinė baimė tapo vėl dominuojančia visuomenės bendravimo arba bendrabūvio forma, kaip ir anais laikais. Tik anais laikais bijojome saugumiečio ir milicininko, o dabar net nežinai, ko bijoti. Reikia bijoti visų“. Atrodo, lietuviai Lietuvoje šiandien turi vienintelę realią laisvę – laisvę bijoti. Dauguma žmonių netgi bijo pasakyti, kad jie bijo!.. Todėl aš visada kartoju: ne tiek dėl sunkios ekonominės padėties Lietuvoje man baisu, kiek dėl to, kad dabar tautiečiai visko bijo dar labiau, negu anais „blogais“ laikais bijodavo. Būtent tai dabar labiausiai mane skaudina.

— Turbūt pastebėjote, jaunosios kartos švietimas, tautiečių pilietiškumo ugdymas ir naujausių laikų istorijos samprata Lietuvoje, švelniai tariant, tapo gerokai iškreipta, kadangi valdžiai lojali sisteminė nomenklatūra senokai užsiima realių faktinių aplinkybių tendencingomis interpretacijomis, klastojimu, netgi istorijos perrašymu?

— Todėl visai nenuostabu, kad Lietuvoje yra diegiamas visuotinai privalomas istorijos vertinimas, su visomis iš to išeinančiomis pasekmėmis – žodžio laisvės suvaržymu ir cenzūra. Iš čia atsirado absurdiškas draudimas naudoti tam tikrus simbolius, o „sovietinės okupacijos neigimas“ kriminalizuotas, įtrauktas į Baudžiamąjį kodeksą. Be abejo, tokia „demokratija“ riboja galimybes analizuoti, aiškintis istorinius faktus, sudaro rimtas kliūtis konstruktyvioms diskusijoms. Savarankiškai mąstantiems žmonėms tiesiog uždedamas apynasris.

Kova už istorijos interpretacijas šiandien iš esmės tėra vualis viso to, ką aš įvardinčiau, kaip kovą už žmonių paklusnumą, lojalumą, piliečių protus ir jausmus „Naujosios Pasaulio Tvarkos“ įtvirtinimo vardan. Tai puikiai suprato įžymusis britų rašytojas Džordžas Orvelas, kurio romane „1984-ieji“ totalitarinę Okeaniją valdančios partijos šūkis - „Kas kontroliuoja dabartį, kontroliuoja praeitį, o kas kontroliuoja praeitį, kontroliuoja ateitį“. Pasak Dž. Orvelo, kontroliuoti visuomenės istorinę atmintį valdantiesiems ypatingai svarbu, kadangi istorijos pažinimas gali žmones įkvėpti alternatyvų paieškoms ir kitokios nuomonės atsiradimui. Todėl savo įžymųjį romaną „1984“ Orvelas parašė kaip įspėjimą žmonijai.

Totalitarinė valdžia ypač sergsti savo liaudį, kad ši prisimintų tiktai „teisingą“ istoriją, o visa kita – už įstatymo ribų. Uždraudus atvirą ir viešą diskusiją istorinėmis, politinėmis temomis, užčiaupiant burnas ir persekiojant kitaminčius, siekiama žmones įbauginti, kad šie tylėtų. Paskui dauguma žmonių tiesiog iš baimės atsisako klausytis ko nors, kas prieštarauja oficialiai valdžios versijai. Kažkada prancūzų filosofas Mišelis Montenis teigė: „Žmonės tvirčiausiai tiki tuo, apie ką jie mažiausiai žino“...

Anksčiau ar vėliau, tiesa išlenda į paviršių ir viskas išaiškėja. Akivaizdu, jog daugiau nei du dešimtmečius Lietuvoje nuosekliai skiepytas ideologiškai iškraipytas, mitologizuotas istorinių įvykių bei reiškinių vertinimas šiuo metu jau nebeatlaiko aiškėjančių, iki tol „atsitiktinai“ nutylėtų, kruopščiai slėptų faktų bei faktinių aplinkybių naštos spaudimo. Oficiozinė Lietuvos istorijos interpretacija praranda gyvybingumą ir faktiškai nėra perspektyvi. Iškilo reali grėsmė dabartinės valdžios ideologinei propagandai, jos pamatinėms nuostatoms. Totalitariniai valdžiai labai svarbu užčiaupti, nutildyti kitaip mąstančius. Veikianti SISTEMA užsimojo uždrausti lietuviams savarankiškai analizuoti, mąstyti, vertinti praeities įvykius, politinius reiškinius ir jų priežastis. Regis, tiesiog bandoma uždrausti Lietuvos žmonėms mąstyti!..

Pavyzdžiui, tereikia prisiminti, kaip Algirdas Paleckis buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už tai, kad pasakė savo nuomonę, jog 1991 metų sausio 13 dieną - „saviškiai šaudė į savus“. Dabar jau aišku, kad Sausio 13-tosios mitologija, didžia dalimi, gudriai užmaskuota, nukreipta į jaunosios kartos patriotinius jausmus, tėra oficiali valdžios propaganda. Tolstant nuo tragiškų Sausio 13-osios įvykių oficiozinės propagandos Lietuvoje, deja, vis daugiau ir daugiau. Ypač dabar, siejant visa tai su masoniškomis neužmirštuolėmis – tiesiog kažkoks absurdas gaunasi!..

Po to, kas įvyko Ukrainoje, kai Kijevo centre snaiperiai nuo stogų šaudė į Maidane susirinkusius žmones, aš beveik neabejoju, kad ir Vilniuje 1991 m. sausio 13-tą galėjo būti kažkas panašaus. Kaip žinia, Lietuvos valdžia dėl visko kaltina Rusiją, tačiau iš esmės nepateikė svarių įrodymų, o Generalinė prokuratūra iki šiol kažkodėl neužbaigė Sausio 13-osios bylos tyrimo?!..

Didieji „patriotai“ landsbergistai tuoj pat inicijavo A. Paleckio teisinį persekiojimą už viešai pasakytą trumpą repliką – „kaip dabar aiškėja, saviškiai šaudė į savus“, inkriminavo jam „TSRS agresijos prieš Lietuvą neigimą“, už ką paskui ir teisė. Jeigu anais laikais disidentai būdavo baudžiami už „tarybinę valstybę ir visuomeninę santvarką žeminančius šmeižikiškus prasimanymus“, tai dabar Lietuvoje galima nuteisti nekaltą žmogų, taikant pakeistą formuluotę – „sovietinės agresijos ar okupacijos neigimas“.

— Veikiama propagandos, valdžios represijų ir teisinio persekiojimo visuomenė Lietuvoje pastaruoju metu yra dar labiau susiskaldžiusi, įbauginta. Ir nors tebėra nemažai tautiečių, kurie nepritaria SISTEMOS vykdomai politikai, tačiau po 2009 metų sausio 16-tą nuslopinto mitingo Nepriklausomybės aikštėje, kuomet kažkas iš minios ėmė svaidyti akmenis į Seimo rūmų langus, didesnis pasipriešinimas oficialiai valdžiai praktiškai jau nebeįmanomas?

— O juk 2009 m. sausio 16-tą lietuviai šaudė į lietuvius!.. Tiesa, guminėmis kulkomis, kol kas. Pabandykime įsivaizduoti, kas būtų, jeigu Vilniuje kiltų toks „maidanas“, kaip Kijeve? 100 procentų galiu garantuoti, kad iškart būtų įvestos NATO kariuomenės specialiosios pajėgos neramumų malšinimui ES šalyse, tad labai greitai iš lietuviškojo „maidano“ Vilniuje liktų, kaip sakoma, šlapia vieta. Apie lavonų skaičių tikrai vietiniai laikraščiai nerašytų, nebent Rusijos, jeigu pavyktų gauti iš Lietuvos tokią informaciją. Kilus „maidanui“ Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, manau, būtų taikomos ne tik žiaurios represijos prieš taikius protestuotojus, bet ir totali informacinė blokada!..

Esu absoliučiai įsitikinęs, jeigu vadinamasis valdžios „elitas“ pamatytų, jog maištaujančių „runkelių“ gražiuoju nepavyksta išvaikyti, tai be jokių dvejonių būtų panaudota kariuomenė. Neseniai „15 min.“ portale pasirodė straipsnis iškalbingu pavadinimu: „Viešojo saugumo tarnyba – kovai parengtas valstybės kumštis“. O beveik prieš dešimt metų buvo publikuojamas straipsnis apie Vidaus reikalų ministerijos kariuomenės pulkus, specialiai parengtus, ištreniruotus numalšinti bet kokį Lietuvos gyventojų pasipriešinimą. Tokių spec. pulkų ginkluotės pagrindą sudaro koviniai ginklai – Kalašnikovo automatai ir kulkosvaidžiai, vamzdiniai granatsvaidžiai. Kalašnikovų paskirtis – sėti mirtį, jau nekalbant apie granatsvaidžius. Didelę žudomąją jėgą turinti Kalašnikovo automato ar kulkosvaidžio kulka minioje gali perskrosti iškart keletą žmonių. Lietuvos VRM spec. paskirties pulko arsenale yra šarvuočiai, jų bokšteliuose sumontuoti sunkieji kulkosvaidžiai, kurių 14,5 mm kalibro kulkos nesunkiai pramuša mūrą. Spec. pulkų vadovybė net neslepia, kad personalo mokymuose daugiausia dėmesio skiriama gatvės mūšių taktikai, ginklo valdymui. Praėjo nemažai metų ir per šį laikotarpį šaudymo į savus taktiką pareigūnai puikiai įvaldė, o ir ginkluoti jie dabar, ko gero, dar grėsmingiau, iš nesenkančių europinių arsenalų...

Tad štai kokia dabar „laisvė“ ir „demokratija“ Lietuvoje! O jeigu dabartinei valdžiai nelojalūs lietuviai išdrįstų priešintis ir nepaklustų gražiuoju, tada maištaujantiems tautiečiams tektų paragauti „demokratijos“ iš šarvuočiuose sumontuotų kulkosvaidžių!.. Lietuvoje kasmet vykdomose NATO pratybose poetišku pavadinimu „Gintarinė viltis“, be kita ko, yra mokoma ir „riaušių malšinimo subtilybių“. Manau, tokiam svarbiam reikalui iš Afganistano net specialieji „aitvarai“ Lietuvon parskristų...

Tokios „riaušių malšinimo subtilybės“ paaiškina, kam dabartinei valdžiai iš tikrųjų yra reikalinga NATO kariuomenė. Ar ne todėl Lietuvos „politinis elitas“ prašo šeimininkų įkurdinti NATO karines bazes Pabaltijy?.. Palyginus su pernykščio „Maidano“ nuversto Ukrainos prezidento V. Janukovičiaus impotencija, Europos Sąjungos komisarai tikrai žinotų, ką reikia daryti, kaip malšinti „euromaidanus“ Lietuvoje...

— Norite pasakyti, kad „demokratiniai procesai“ tariamai laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, įstojus į Europos Sąjungą bei NATO aljansą, įgauna pagreitį?

— Kiek žuvo žmonių 1991 m. sausio 13-tą? Keturiolika. O dabartinėje „laisvoje ir nepriklausomoje“ Lietuvoje per kelis dešimtmečius – kiek nusižudė žmonių?!.. Tikslių duomenų gal ir nėra, bet jeigu, kaip skelbiama, kasmet nusižudo maždaug po tūkstantį, tai per 25 metus nusižudė apie 25 tūkstančiai tautiečių!.. Galima sakyti, Lietuvoje veikianti sistema visus juos ir pražudė.

Šia prasme, būtent savi žudo savus, apie ką, beje, ir vyskupas Sigitas Tamkevičius kalbėjo, kad prieš kelis dešimtmečius Lietuvą puolė Tarybų Sąjungos OMON ir Alfa būriai, o dabar tautiečius negailestingai žudo „saviškiai“. „Kažkas kraunasi milijonus, o Lietuva ne OMON, ne Alfa būrio, ne kitų Tėvynės priešų, o tikriausiai savųjų, jeigu juos galima taip pavadinti, rankomis tyliai, negailestingai žudoma“, – taip sakė S.Tamkevičius, buvęs disidentas, politinis kalinys!..

TAČIAU dešimčių tūkstančių Lietuvą uzurpavusios SISTEMOS aukų kažkodėl niekas iškilminguose posėdžiuose nepamini, masoniškas neužmirštuoles prisisegusieji apie tai net nekalba, žvakučių ant savižudžių kapų neuždega. Apie tai nekalba nei V.Landsbergis, nei D.Grybauskaitė ar L.Linkevičius, nei kiti mūsų Tautos naikintojai!..

Tik palyginkime, kiek po Antrojo pasaulinio karo žuvo partizanų, ir kiek žmonių nusižudė tariamai „laisvoje ir nepriklausomoje“ Tėvynėje. Pasirodo, po atkurtos Nepriklausomybės savižudžių šalyje atsirado gerokai daugiau, nei žuvusių partizanų, kovojusių su ginklu prieš okupantus! Pasipriešinime 1944-1953 metais žuvo apie 20 tūkstančių partizanų ir jų rėmėjų. O per pastaruosius 25 metus nusižudė apie 25 tūkstančiai lietuvių. Kaip žinia, Lietuva pirmauja pasaulyje pagal savižudybių skaičių, todėl ir esame vadinami savižudžių Tauta!..

- Matyt, žmonės žudosi tikrai ne iš gero gyvenimo. Tautiečiai žudosi, kai jiems atrodo, kad gyventi darosi visai beviltiška ir beprasmiška?..

- Sunku patikėti, kad žmonėms gyvenimas Lietuvoje toks nepakeliamas tapo, kad daug kam, pasak filosofo Dainiaus Razausko, „ne tik nesinori gyventi Lietuvoje, bet ir apskritai gyventi nesinori“. D.Razauskas pastebi, jog yra du Lietuvai itin skaudūs klausimai: „Kodėl nesinori gyventi?“ ir „Kodėl norisi gyventi ne Lietuvoje?“. Iškeliamos dvi opios Tautos problemos – savižudybė ir emigracija. Jeigu neišsižadi Lietuvos, prarandi norą gyventi. O jei noras gyventi stipresnis, esi priverstas išsižadėti Lietuvos. Tarytum „Lietuva“ ir „gyvenimas“ – nebesuderinami dalykai?!..

Nejau daugelis lietuvių iš tikrųjų mano, kad jų gyvenime beliko tik dvi „išeitys“ – bėgti, emigruoti iš Lietuvos arba... nusižudyti?.. Būtent tai nemažai tautiečių jau padarė. Tiek savižudybių mūsų Tautos istorijoje niekad anksčiau nėra buvę. Žmonės net Sibiro tremtyje nesižudydavo, nors ir kaip sunku būdavo. Tarybų Lietuvoje savižudybės buvo retenybė. Dauguma lietuvių, kaip ne kaip, yra katalikai, o Bažnyčia savižudybę griežtai draudžia, laiko didžiausia nuodėme. Gal todėl ir Romo Kalantos susideginimas Kaune turėjo tokį didžiulį atgarsį...

Beje, kalbant apie Bažnyčią, labiausia įsiminė vienas įvykis. Kažkoks žmogelis pasikorė Vilniuje, Švento Jono bažnyčioje. „Uždengus savižudžio kūną apklotu, bažnyčioje, lyg niekur nieko, toliau vyko sekmadieninės apeigos. Kunigai klausė išpažinčių, vaikams buvo surengta tikybos pamoka. Į bažnyčią atvykę tikintieji praeidavo pro virvę, iš kurios kilpos neseniai buvo ištrauktas savižudis...“, – taip aprašė žurnalistas lyg ir kasdienišku tapusį įvykį. Sakau „kasdienišku“, nes jeigu kasmet Lietuvoje iš nevilties nusižudo apie tūkstantis žmonių, tai reiškia, jog vos ne kasdien galima surasti kur nors pasikorusį ar kitaip iš gyvenimo pasitraukusį tautietį. Ir net ne vieną, o po kelis. Deja, tokia dabartinės Lietuvos kasdienybė. Girdėjau, Marijampolės bažnyčioje kažkoks žmogus neseniai nusišovė per pačias pamaldas, prie altoriaus! Pagaliau, net ir vienas kunigas neseniai nusižudė!..

Kai pagalvoju apie susideginusį Romą Kalantą, prie kurio kapo mane paauglystėje KGB pirmąkart areštavo, tai prisimenu, ką garsusis kino režisierius Luisas Bunuelis kartą pasakė: „Vienintelis dalykas, ko aš norėčiau, tai po savo mirties kada nors vieną kartą atgyti, atsikelti, nueiti į kioską, nusipirkti naują laikraštį, perskaityti jame apie pasaulyje vykstančius siaubus ir po to... laimingas sugrįžti atgal į savo kapą. Laimingas dėl to, kad nebereikia daugiau tokiame baisiame pasaulyje gyventi!..“. Manau, ir Romui Kalantai kiltų panašus noras, jeigu staiga atgytų, prisikeltų Lietuvoje, švenčiančioje sidabrinį 25 metų Nepriklausomybės jubiliejų. Ko gero, užsimanytų kuo greičiau grįžti atgal į kapą. O gal dar kartą susidegintų, protestuodamas prieš klaikią realybę ir absurdą Lietuvoje?!..

Be abejo, nei Romas Kalanta, nei Lietuvos partizanai, nei politiniai kaliniai, tremtiniai, disidentai, nei dauguma žmonių, kurie Sąjūdžio demonstracijose dalyvaudavo, televizijos bokštą Vilniuje ir Seimą gynė, niekas ir baisiausiuose košmariškuose sapnuose negalėjo susapnuoti, kad Lietuva taps tokia, kokia ji dabar yra. Dauguma tikrai ne apie tokią Lietuvą svajojo, visai ne tokia „laisvę“, „nepriklausomybę“ ir „demokratiją“ šalyje įsivaizdavo. Bene taikliausiai dabartinę Lietuvą apibūdino buvęs pogrindžio kovotojas, politinis kalinys Stasys Stungurys: „Iš tiesų, tai baisi valstybė ir aš nejaučiu jokio pasididžiavimo tokia Lietuva!..“.

Prievartaujama Tauta šiandien atsidūrė tarsi priešmirtinėje komos būsenoje. Kaip rodo sociologiniai tyrimai, lietuviai – vieni nelaimingiausių žmonių pasaulyje. Pavyzdžiui, per pastaruosius dešimt metų depresija sergančių žmonių skaičius Lietuvoje išaugo dvigubai. Pagal antidepresantų vartojimą Europoje lietuviai pirmauja. Netgi vaikai Lietuvoje jaučiasi nesaugūs ir nelaimingi! Suvienytų Nacijų Organizacijos vaikų fondo UNICEF tyrimo duomenimis, Lietuvos vaikai – nelaimingiausi Europoje! Beveik pusė vaikų Lietuvoje turi psichikos sutrikimų!..

Galite sutikti su mano nuomone ar nesutikt, bet aš esu įsitikinęs, jog komunistinė priespauda mūsų tautai nepakenkė tiek, kiek pakenkė (ir dar pakenks!..) naujoji globalistų ir liberalų „demokratinė“ priespauda. Kaip ten bebūtų, per 50 metų, kai Lietuva buvo TSRS sudėtyje, tauta klestėjo, mūsų kultūra nepražuvo, gyvavo, vystėsi, o ir Tautos moralė nebuvo žudoma, kaip dabar. Prieš keletą metų laikraščio „Respublika“ internetinėje svetainėje pasirodė anonimo, pasirašiusio „Povilas iš Marijampolės“, laiškas redakcijai, kuriame jis rašė: „Tai, ką dabar girdi mano ausys ir mato mano akys, verčia ne tik sunerimti, o tikrąja šio žodžio prasme panikuoti“. Būtent taip ir aš sakau!..

Skaičiau danų antropologės Idos Harboe Knudsen parašytą knygą, kuri vadinasi „Nauja Lietuva senose rankose“ (angl. „New Lithuania in Old Hands: Effects and Outcomes of EUropeanization in Rural Lithuania“). Knygos autorė prieš keletą metų viename pietų Lietuvos kaime atliko tyrimą, ji nagrinėjo, kaip postkomunistinių šalių žmones praktiškai veikia Europos Sąjunga. Po pusmečio tyrimų danų mokslininkė konstatavo: „Žmones Lietuvoje charakterizuoja kančia ir skundas – nesiliaujantis šnekėjimas ir širdgėla dėl to, kad sovietmečiu gyventi buvo geriau“. Tačiau, pasak Idos Harboe Knudsen, „kalbant apie sovietmetį Lietuvoje netinka žodžiai nostalgija ir idealizavimas – žmonių savijautą atspindi kentėjimas“.

Po trijų apsilankymų Lietuvoje ir aš susidariau būtent tokią nuomonę, kad dabar tautiečiai ne tiek „anų laikų“ ilgisi, o tiesiog yra taip iškankinti esamos santvarkos, taip jos nekenčia, kad jiems dažnai atrodo, jog bet kas, tame tarpe ir buvęs „sovietmetis“, tikrai už dabartį nepalyginamai geresnis... Aš galiu tokius žmones suprasti ir visai jų nesmerkiu, kai per sociologines apklausas Lietuvoje atsako, kad „prie ruso“ esą buvę geriau, negu dabar. Lietuvoje esanti santvarka daugeliui lietuvių šiandien, ko gero, labiau nepriimtina nei buvusi Tarybų Sąjunga.

Štai, pavyzdžiui, prieš kelis mėnesius buvo atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa, kurios metu į klausimą – „Ar sutinkate su teiginiu, kad sovietiniais laikais buvo geriau gyventi negu dabar Lietuvoje?“ – teigiamai atsakė net 32 procentai Lietuvos gyventojų! Beveik tiek pat (31 proc.) apklaustųjų atsakė, kad gyventi TSRS sudėtyje buvo blogiau. Nei teigiamai, nei neigiamai tai įvertino 38 procentai apklaustųjų. Kokia išvada? Jeigu tuos 38 procentus padalintume per pusę, o gautą skaičių (po 19 proc.) pridėtume prie vienų ir kitų, tai manančių, jog „anais blogais laikais“ gyventi buvo geriau, šiuo metu Lietuvoje yra tiek pat, kaip ir yra manančių, jog „tada buvo blogiau“. Taigi, nuomonės pasidalina pusiau.

Aš tikrai neprisimenu - ar kada nors per pastaruosius 25 metus žmonės būtų sakę, jog reikalai Lietuvoje krypsta į gerąją pusę?.. Tereikia panaršyti lietuviškame internete ir nesunkiai atrandi dešimtis straipsnių apie Lietuvos gyventojų sociologines apklausas. Kelis tokių straipsnių pavadinimus galiu pacituoti: „Be optimizmo: gyvenimas Lietuvoje tik blogėja“; „Optimistų vis mažiau“; „Pesimistų Lietuvoje sparčiai daugėja“; „Gyventojų nusivylimas demokratija didėja“; „Lietuviai nusivylę demokratija ir kapitalizmu“; „Aštuonių iš dešimties netenkina padėtis valstybėje“; „Tikinčių valstybės reikalų gerėjimu – rekordiškai mažai“; „Daugumos lietuvių gyvenimas tik blogėjo, pagerėjimo nelaukiama“; „46 proc. lietuvių mano, kad prieš 20 m. gyventi buvo geriau“; „Pokyčiais per nepriklausomybės metus patenkinti ketvirtadalis Lietuvos gyventojų“; „80 proc. lietuvių mano gyvenantys socialiai neteisingoje visuomenėje“; „Situacija valstybėje vertinama pesimistiškai“; „Blogai vertinančių situaciją Lietuvoje sparčiai daugėja“.

Visiškai aišku, jog dauguma Lietuvos gyventojų yra įsitikinę, kad reikalai Lietuvoje krypsta į blogąją pusę. Gyvenimas Lietuvoje kasmet tik blogėja ir blogėja, o dabartinis režimas daug kam atrodo blogesnis netgi už buvusį komunistinį rėžimą!.. Ar kas galėjo bent pagalvoti, kad Brežnevo laikų vadinamąją „stagnaciją“ lietuviai prisimins, lyg kokį prarastąjį rojų? Tokia karti mūsų Tautos likimo ironija!.. Nors ir kiek visokie užkalniai propagandines „evangelijas“ berašinėtų, praeitį šmeiždami, tačiau viskas buvo, kaip buvo, yra, kaip yra...

Didžiausias absurdas, kai žmogus dažniausiai nevertina to, ką turi, nes žolė už kaimyno tvoros visada atrodo žalesnė. Tiktai praradęs tai, ką turėjai ir kuo gal buvai labai nepatenkintas, kai vietoj žolės už tvoros atrandi dvokiančią srutų duobę, tik tada supranti, jog tarp ko nors blogo ir dar blogesnio, visgi yra skirtumas. Blogas visada geriau, nei kažkas dar blogesnio. Tokia paprasta, neįmantri tiesa. Šią karčią tiesą lietuviai ant savo kailio jau išbandė!..

Vis prisimenu, kaip Oregono valstijos universitete maždaug prieš penkiolika metų lankėsi vienas Vilniaus universiteto profesorius, kuris mums papasakojo, kad kiekvieną vasarą su studentais važinėja po kaimus ir užrašinėja tautosaką, senų žmonių prisiminimus bei padavimus. Viena šimtametė senolė tam profesoriui ilgai pasakojo apie savo gyvenimą, išgyventus karus, patirtas nelaimes, įvairiausias netektis ir galop reziumavo: kai rusai 1940-tais atėjo, tai labai blogai buvo. O kai paskui per karą vokiečiai atėjo, tai irgi esą buvę blogai, bet ne taip blogai, kaip prie ruso. Bet paskui, kai rusai Lietuvon vėl sugrįžo, na tai jau ir visai blogai pasidarė. Tačiau niekada ir prie nieko dar nėra buvę kaimo senolei taip blogai, kaip dabar - „kada nepriklausoma Lietuva atėjo“. Čia ne mano ar Vilniaus profesoriaus, o vienos kaimo senolės žodžiai. Nelabai ką nuo savęs galėčiau pridėti prie tos močiutės išvadų!..

Amžinatilsį tėtis kartą man pasakė, kad niekas ir niekada iš lietuvių taip nesityčiojo Lietuvoje, kaip dabar yra tyčiojamasi. O juk jisai net dešimt jaunystės metų praleido Sibiro lageriuose, tremtyje! Netgi myriop nuteistas buvo, tik paskui tą nuosprendį pakeitė į 25 metus lagerio... Panašiai kalbėjo ir mano amžinatilsį dėdė, irgi buvęs Sibiro tremtinys, kad lyginant su dabartiniu gyvenimu Lietuvoje, tai Sibiro tremtis jam atrodo buvusi ne tokia jau ir bloga...

Oficiozinės propagandos reakcija į tokią lietuvių nuomonę, be abejo, būtų atitinkama. Geriausias pavyzdys – jaunatviško marazmo apimtas žurnalistas Dovydas Pancerovas, lyg blynus kepantis savo straipsnius apie tai, kaip „rusiškos propagandos legionai šturmuoja lietuvių protus“, kaip „po lietuviško interneto portalus klajoja Kremliaus samdinių šmėklos“ ir pan. Tai yra D.Pancerovo straipsnių pavadinimai. O paminėjau šį „ekspertą“, kaip vieną ryškiausių šiandieninio „agitpropo“ atstovų, kuriuos žurnalistas Artūras Račas šmaikščiai pavadino - „valdžios ciucikais“. Tokių „laisvoje ir nepriklausomoje“ Lietuvoje atsirado nemažas būrys. Bene labiausiai įsiminė vieno propagandinio straipsnio pavadinimas: „Rusiški kanalai ir specialiai apmokyti interneto komentatoriai kuria įspūdį, kad mūsų Nepriklausomybė nepasisekė“. Kuria įspūdį?! O tai ką, nejaugi Lietuvos Nepriklausomybė pasisekė?!..

Signataras Romualdas Ozolas kartą gerai pasakė: „Kai kas nors kalba apie Nepriklausomybę, man net nepatogu klausytis. Kur jūs ją matote?!..“. Čia galima būtų padėti tašką. Lietuvos Nepriklausomybė ne tik nepasisekė, jos paprasčiausiai nėra. Kai Lietuvoje dislokuota okupacinė NATO kariuomenė, apie kokią nepriklausomybę apskritai galime kalbėti?!..

Tačiau kritikuoti ir demaskuoti esamą santvarką, vis tiktai, yra būtina. Todėl aš, tiesiai šviesiai, sakau, kad prezidentė D.Grybauskaitė, premjeras A.Butkevičius, ekspremjeras A.Kubilius ir kiti valdžiažmogiai šiandien Lietuvai yra nepalyginamai pavojingesni, nepalyginamai didesni valstybės ir lietuvių Tautos priešai, negu Putinas ir Medvedevas kartu paėmus, plius dar ir kokį Žirinovskį pridėjus!.. Valdžiažmogiai Lietuvoje, veikiantys išvien su Raudonąja Dalia, dabar tapo pačiais didžiausiais mūsų Tautos priešais! Būtent jų reikėtų labiausiai bijoti ir nekęsti, o ne kažkokio tai įsivaizduojamo „rusų lokio“.

Dvidešimt penkis metus landsbergistai gąsdino lietuvius rusais ir tuo pat metu patys Lietuvai labiausiai kenkė. Per tą laiką apgaudinėjama Tauta nusirito iki apgailėtino lygio!.. Man sunku įsivaizduoti didesnį lietuvių Tautos priešą už dabartinę Lietuvos prezidentę D. Grybauskaitę, buvusią aršią komunistę, tapusią tokia pat aršia globaliste, pagrindine „Naujosios Pasaulio Tvarkos“ agente Lietuvoje!..

Kaip Leninas kažkada pavadino rašytoją Levą Tolstojų „rusų revoliucijos veidrodžiu“, taip aš Raudonąją Dalią galėčiau drąsiai pavadinti kriminalinės savižudžių Lietuvos veidrodžiu. Noriu pabrėžti, valdžiažmogiams – landsbergistams jaučiu tokią didelę neapykantą, kokios niekam ir niekada savo gyvenime nebuvau jautęs. Tai jie pavertė mūsų motiną Tėvynę pikta pamote, nuo kurios tūkstančiai lietuvių yra priversti bėgti, tarsi nuo karo ar maro!..

- Dėkoju už pokalbį.