Venesuela: ką paliko Hugo Chavezas

Šį "The New Times" paskelbto Aleksejaus Slavino straipsnio vertimą, parengtą Alicijos Žukauskaitės, publikavome prieš šį sekmadienį įvykusius Venesuelos prezidento rinkimus. Prezidentu išrinktas tekste minimas Nicolas Maduro. Ekspertai.eu.

Hugo Chavezas iki šiol nepalaidotas. Kovo 15 dieną jo kūnas uždarame karste buvo patalpintas Revoliucijos muziejuje, kol nacionalinė asamblėja spręs, ar galima Komandantę laidoti Panteone greta nacionalinio didvyrio Simono Bolivaro, nes pagal įstatymą čia galima atsidurti tik praėjus 25 metams po mirties. Tačiau būtent tokios garbės reikalauja prezidento įpėdinis Nicolas Maduro, autobuso vairuotojas, kurį H. Chavezas iškėlė į vidaus reikalų ministro postą ir gyvenimo pabaigoje paskyrė savo politiniu įpėdiniu. Jis ir pranešė pasauliui, kad būtent danguje esantis H. Chavezas išrūpino Šventą sostą Lotynų Amerikos gyventojui, jam taip pat priklauso hipotezė, kad nekenčiamieji jankiai užkrėtė H. Chavezą vėžiu. Tą patį pranešė pasauliui Bolivijos prezidentas Evo Morales, Irano prezidentas Mahmudas Ahmadinejadas, taip pat Rusijos politikai Genadijus Ziuganovas ir Vladimiras Žirinovskis.

Beje, oficiali Venesuelos prezidento mirties versija – širdies smūgis. Apie tai pranešė prezidento gvardijos vadas Chosė Ornela, kuris buvo šalia prezidento jo mirties valandą. Kodėl būtent jis liudijo paskutinį Komandantės atodūsį, taip ir liko neaišku. Kaip ir nežinoma, kada vis dėlto H. Chavezas pasimirė. Mirtis ištiko apytikriai 16.30 val., o N. Maduro kreipėsi į tautą jau 17.00 val. Štai taip greitai. Opozicijos lyderis Enrikė Kaprilesas, kaip ir tikėtasi, apkaltino vyriausybę nuslėpus prezidento mirties aplinkybes: „Kas žino, kada ir nuo ko jis iš tikrųjų numirė“.

Gedulo technologija

Mahmudas Ahmadinejadas prie Komandantės karsto susitiko su kolega Aleksandru Lukašenka ir jo sūnumi Nikolajumi

Televizorių ekranuose tuoj pat prasidėjo bakchanališki meilės prisipažinimai išėjusiam prezidentui. Iš esmės įvairiose variacijose kartojosi dvi formuluotės, užrašytos po Komandantės portretais ant dešimčių tūkstančių tvorų ir sienų: „Chavezas – tai tėvynės širdis“ ir „Chavezas – tai didžioji misija pasauliui“. Tačiau jausmingiausiai prabilo energetikos ministras Rafaelis Ramiresas, patikinęs, kad valstybinės naftos kompanijos dirba normaliu režimu ir kuro tiekimas vidaus rinkai garantuotas. Tai ir yra, ministro nuomone, ištikimybė vadui. Beje, naftos gavybos vietų apsauga buvo padvigubinta.

Kitą dieną po H. Chavezo mirties šalyje paskelbė „sausą įstatymą“, draudžiantį pardavinėti ir vartoti bet kokį alkoholį, įskaitant ir alų. Net prabangių viešbučių pliažuose vaišino tik gaiviaisiais gėrimais (pliažai – liaudies nuosavybė).

Dauguma stambių parduotuvių ir supermarketų buvo iškart uždarytos iki gedulo pabaigos, nes pasklido gandas, jog gali būti atšauktas maisto davinių dalijimas ir neturtingieji eis plėšti parduotuvių. Į gatves buvo išsiųsti kariškiai.

Atsisveikinimo ceremonija vyko keistai chaotiškai. Kai gvardiečiai stojo į sargybą, įnešant karstą į Karo akdemiją, priešais juos slampinėjo kažkokie žmonės su kuprinėmis ir fotoaparatais. Vienas jų susidūrė su gvardiečiu, nešančiu paradinį H. Chavezo kardą, ir šis vos nenugriuvo. Nešantys karstą bendražygiai (tarp jų kažkodėl nebuvo N. Maduro) buvo apsirengę kas paradine, kas lauko uniforma trumpomis rankovėmis. Pagal kažkokį nežinomo asmens ženklą kai kurie jų staiga pasitraukdavo nuo karsto ir į tą vietą stodavo kitas.

Netrukus iškilo balzamavimo idėja, po to krištolinio sarkofago idėja, po to amžino poilsio Revoliucijos muziejuje ar specialiai pastatytame mauzoliejuje idėja, gedulo pratęsimas savaitę, nes liaudis neva nespėjo atsisveikinti, kol galų gale buvo pranešta, kad balzamuoti per vėlu.

- Štai, pažiūrėk, - pasakė Antonio Dimas, Karakaso universiteto vokiečių kalbos dėstytojas, rodydamas į moterų spalvingais drabužiais grupę. - Jos iš lūšnynų. Joms pasakė: „Neisite atsisveikinti, negausite eilinio maisto davinio. Štai jos ir eina verkti“. Kaip ir priklauso, žmones prie H. Chavezo karsto vežė autobusais, ir tai, žinoma, nereiškia, kad jo mirtis nepalietė milijonų venesueliečių širdžių.

Nedirbančiųjų šalis

Parkas Karakase

Venesueloje liaudies ir valdžios santykiai tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasti. „Paskelbęs save neturtingųjų prezidentu, Chavezas atidarė nesulaikomo gyventojų liumpenizavimo šliuzą“, - pasakė Buenos Aires Universiteto Ekonomikos centro direktorius Danielis Chojosas, kuris tuo laiku Karakase skaitė paskaitas. Kad ir nykstamai menko praturtėjimo galimybę varguomenė sieja tik su H. Chavezo vardu. Tie maisto paketai, už kuriuos, kaip už pinigus, verkia raudotojos - tik aisbergo viršūnė. Apytikriai trečdalis iš šešių milijonų Karakaso gyventojų gyvena barrios (lūšnynuose - vert. past.), esančiuose miestą supančių kalvų šlaituose. Barrios „Petare“, „Sausio 23-ios“, „Magaljana de Kataj“ – patys didžiausi. Vien tik „Petare“ gyvena daugiau nei milijonas žmonių. Pataraisiais metais H. Chavezas įsteigė tuose barrios kažką panašaus į „vargšų komitetus“. Jie tiesiai iš biudžeto gaudavo pinigus, apeidami biurokratinį aparatą, ir tai sukūrė beprotišką prezidento populiarumą. Ir gigantišką vagystę. Nes komitetų valdžioje neretai buvo žmonės, kurių praeitis ir dabartis abejotina. „The New Times“ korespondentui pavyko pasikalbėti su vieno komiteto nariu, Chulio Gomesu, kuris į susitikimą atėjo su pistoletu, įkištu į užpakalinę šortų kišenę. „Matei priešais „Melea“ viešbutį ant namo sienos nupieštus mūsų Chavezo ir jo draugo Lukašenkos portretus?, - kandžiai pasakojo Chulio. - Tai va, Lukašenka atvežė į Venesuelą surenkamus medinius namus. Juos nemokamai atidavė lūšnynų gyventojams, ir tie mikliai juos pardavė mūsų žmonėms, o patys grįžo į barrios. Mes juos dar kartą pardavėme ir neblogai uždirbome“.

Naudodamasi naftos lobiais H. Chavezo vyriausybė – reikia tai pripažinti – išvystė pačią dosniausią Lotynų Amerikoje socialinę politiką. Ir pasiekė nemenkų rezultatų. Nacionalinė naftos kompanija DVSA per pastaruosius 13 metų socialinėms programoms pervedė 123,7 milijardų dolerių, vien tik 2011-iais ta suma sudarė 39,6 milijardo. Tiesa, naftininkai neinvestavo nei į gamybos vystymą, nei į modernizaciją, todėl naftos gavyba sumažėjo nuo 3,2 milijonų barelių 2005-iais iki 2,7 milijonų 2011-iais. Tačiau skaičius venesueliečių, gyvenančių už skurdo ribos, kuris 1998-iais sudarė 20,3%, 2011-iais sumažėjo iki 7%, o vaikų mirtingumas - dvigubai. H. Chavezas atidarė pirmo būtinumo prekių parduotuvių tinklą „Merkal“. Jose kainos yra beveik 40% mažesnės nei įprastose parduotuvėse. Pažymėtina, kad 80 % produktų importuojama. Dalijami produktai sudaro apytikriai 40 % procentų nacionalinių prekių rinkos, didesnę dalį tiekiamų prekių kontroliuoja tie patys „vargšų komitetai“.

Benzinas Venesueloje perkamas ne litrais, o bakais. Jo tikslią kainą apibrėžti sunku: apytikriai nuo 200 iki 250 litrų už dolerį. Beje, draudžiama įvežti naudotus automobilius, tad šalis važinėja šešto ar septinto dešimtmečio griuvenomis.

Lėktuvų bilietai taip pat labai pigūs: 500–600 kilometrų kainuos apie trisdešimt dolerių, jei skaičiuosi pagal neoficialų kursą. Tačiau beveik nė vienas lėktuvas neišskrenda laiku. Skrydis gali būti atidėtas penkioms valandoms ir daugiau. Aviakompanijos laukia, kol lėktuvas bus pilnas, o jei ne, reisas apskritai atšaukiamas. Todėl turizmo biznis praktiškai nevyksta, nes vietinė vadžia šiaip ar taip gaus pinigų iš biudžeto.

Sako, kad mes - apsisnarglėję prastuoliai

„Socialinės programos – tai neišsenkantis nusikalstamumo šaltinis“, – „The New Times“ paaiškino Roberto Brisenjo Leonas, „Venesuelos nusikalstamumo stebėtojų tarybos“ narys, kartą pasakęs, kad per pastaruosius 12 metų vyriausybė sąmoningai vykdė politiką, kurios šūkis - „nieko neveikti nusikalstamumo akivaizdoje“. Ir tai panašu į tiesą. Pavyzdžiui, iki garsiojo įvykio „Rodeo“ kalėjime, kai kaliniai 27 dienas laikė kalėjimą savo rankose, o malšinant maištą žuvo daugiau nei 30 žmonių, kaliniai laisvai naudojosi ginklais, taip pat ir automatiniais.

H. Chavezui atėjus į valdžią, Venesueloje prasidėjo tikras kriminalinis siautimas. Jei 1998-iais buvo nužudyta 4500 žmonių, tai 2012-iais - daugiau nei 21 tūkstantis, be to, 92% žmogžudysčių įvykdoma naudojant šaunamąjį ginklą ir 91% žmogžudysčių lieka neišaiškintos. Venesuela pagal žmogžudysčių skaičių yra antroje vietoje po Hondūro - per metus iš 100 tūkstančių gyventojų žūsta 73 žmonės (Hondūre iš 100 tūkstančių - 85,5 žmonės). Taigi, Karakasas tapo pačia pavojingiausia planetos sostine – čia 2012 metais buvo nužudyti 122 žmonės iš 100 tūkstančių gyventojų. Atskleistų apiplėšimų ir vagysčių procentas artimas nuliui, praktiškai netiriamos žmonių grobimo bylos (apytikriai 17 tūkstančių per metus): nukentėję ir jų šeimos tiesiog bijo rašyti pareiškimus policijai, kuri pati dažnai yra susijusi su banditais, tuo labiau, kad pagrobtuosius stengiamasi ne žudyti, o grąžinti už išpirką. Grobiami ne tik turtingieji: „ekspresgrobimai“ tapo tikra rykšte ir neturtinguose kvartaluose.

Viena iš pagrindinių subujojusios anarchijos priežasčių – policijos darbo „persitvarkymas“. H. Chavezas manė, kad pagrindinė policijos funkcija – auklėjamoji ir prevencinė, o ne baudžiamoji. Taigi, policija tapo socialiai artima vaikinams iš barrios. Išvada: „Vakarais mieste geriau važinėti greitai ir ties šviesoforais nestoti, - mane mokė vietinė gidė Patricija Ernandes. - Brangių laikrodžių nedėvėti, papuošalais nesipuošti, po vieną nevaikščioti, įtartinų merginų „nekabinti“.

Nacionalinis didvyris Simonas Bolivaras toks pat populiarus Venesuelos sienų herojus, kaip ir Hugo Chavezas

Bolivaras bolivarui nelygu

Gal dešimt dienų iki H. Chavezo mirties bolivaro kursas nukrito dviem procentais iki 8,3 bolivarų už dolerį. Tačiau oficialūs tinklalapiai perspėja: nemokėkite kreditinėmis kortelėmis ir nekeiskite pinigų keityklose, nes tai tikras plėšimas. Realus perpirkėjų kursas – ne mažiau 21 bolivaro už dolerį, o patyliukais keičia visi – nuo taksistų iki sutenerių.

Dviguba valiuta sukuria ir paralelinę ekonomiką. Minimalus atlyginimas šalyje yra apytikriai 170 dolerių, tuo tarpu bedarbystės ir skurdo pašalpa – apie 300 dolerių. Tiesa, pagal oficialų kursą. Suprantama, visai nedirbti yra žymiai įdomiau. Šiandieną net naftos įmonėse dirba daugybė užsieniečių – iš Čilės, Argentinos, Brazilijos. Toks pat vaizdas ir kalnakasybos pramonėje. Oficialus bedarbystės lygis šalyje sudaro 7–8%, bet tuo netiki net valdantieji: iš tiesų nedirba 70–80% lūšnynų gyventojų.

Palei kelius stovi palikta technika, guli surūdiję vamzdžiai. Nepabaigtų statybų skaičius – sunkiai įsivaizduojamas. Vien tik keliaudamas po Karakaso rajoną aš suskaičiavau daugiau nei du šimtus užšaldytų objektų. Tuo tarpu daugelis kelių net atkampiose vietose apšviesti dešimtis kilometrų. Prie visuomeninių Karakaso pastatų šviesa plieskia kiaurą parą: čia elektra netaupoma.

“Išgyvensime ir be jo“

Prezidento rinkimai paskirti balandžio 14 dieną, priešrinkiminė kampanija - balandžio 2-11 dienomis. Tačiau priešrinkiminė kampanija Venesueloje prasidėjo gerokai anksčiau nei nacijos lyderį ištiko mirtis. Pertraukdama net H. Chavezo taip mėgiamas beisbolo rungtynes kasdien į eterį išeina dešimties minučių propagandinė laida „Žygiuojanti Venesuela“, kurioje vienas ir tas pats herojus – paskelbtasis įpėdinis N. Maduro. Štai jis susitinka su kultūros veikėjais, štai dovanoja kompaktinį diską su H. Chavezo kalbomis, štai raudoną knygelę su jo raštais, štai jis šnekasi ligoninėje su paciente, štai įteikia naujų butų raktus. Valia velionio H. Chaveso, kuris pavedė prezidento pareigų vykdymą savo pavaduotojui, tuo pažeisdamas Konstituciją (tas pareigas turėjo vykdyti Nacionalinės asamblėjos pirmininkas Diosdado Kabeljo), yra aukščiau, nei įstatymas. Todėl siekiant išvengti neramumų H. Chaveso dieviškumas vis labiau stiprinamas. O ir velionio šeima įtraukta: savo viceprezidentu N. Maduro paskyrė Komandantės žentą, švietimo ministrą Chorche Ariazą.

O gyvenimas Karakase tuo metu vyksta, kaip rašė publicistas Peteris Burghardas, vis pagal tą patį „siurrealistinį pavyzdį“. Draudimo prekiauti alkoholiu valdžia atsisakė, tačiau įvedė naują taisyklę, numatančią išeiginėmis dienomis parduoti vienam asmeniui ne mažiau trijų litrų bet kokio alkoholinio gėrimo. Nori tu alaus ar romo – vieno butelio neparduos, jei nori, imk tris litrus. O keletą dienų iki H. Chavezo mirties oro uostuose įvedė 95 bolivarų (pagal oficialų kursą beveik 12 dolerių) „išvažiuojamąjį mokestį“. Įdomu, kad kvitų niekam nedavė.

Chana Mikes, Karakaso viešbučio „Avila“ - jį, beje, pastatė dar Nelsonas Rokfeleris 1942 metais - bendradarbė prieš pat man išskrendant taip pakomentavo H. Chavezo netektį: „Gyvenom su juo, išgyvensim ir be jo“.

Ir tai tiesa.