Vilnius atsisveikino su poetu Marcelijumi Martinaičiu

Tik kai poetas miršta, pajunti, ko netekai ir kaip svarbu buvo jį turėti, klausytis poeto. "Šiandien su prisikėlimo viltimi paleidžiam Marcelijų Martinaitį, atiduodam žemei, tikėdami, kad per tą pačią prisikėlimo tikrovę jis kažin kaip tęs savo buvimą kartu su mumis, su savo mylimaisiais ir visais, kuriems jis kalbėjo", - palydėdamas Amžinybėn poetą Marcelijų Martinaitį kalbėjo kunigas Julius Sasnauskas.

"Kažkas iš didžiųjų Šventojo Rašto tyrinėtojų yra sakęs, kad ten, kur įžengia poetas, ten šėtonas netenka dalies savo valdžios. Ir ne veltui visi šėtoniški režimai taip stengėsi papirkt, nupirkt, sugundyti poetus, kūrėjus. Žinoma, poezija gali ir meluoti, tokia poezija nepavojinga, poezija gali nekęsti, kiršinti... Bet Marcelijaus Martinaičio poezija buvo ta, kuri pavojinga buvo iš tiesos išėjus", - pabrėžė kunigas.

"Dažnai galvoju apie žmogaus gyvenimo pabaigas, kaip keistai kartais susidėlioja. Jis irgi savo garsiajame eilėraštyje rašė, kad jam leistų bent ant laiptų teisingai numirt. Dažnai mes tarpusavyje kunigai pasikalbam, kad mirt per Velykas tai yra didžiulė Dievo dovana. Šiandien vis prisimenam tą "Balandžio sniegą", pirmojo jo rinkinio pavadinimą, ir tą visą foną, kuriame jis iškeliavo. Balandžio sniegas yra Velykų metafora, Prisikėlimo, visa nugalinčios meilės, gailestingumo ir tiesos metafora. Nepaisant visko, nepaisant sniego, vis dėlto pavasaris - Prisikėlimas", - sakė kunigas Julius.

Paskutinę Marcelijaus Martinaičio gyvenimo savaitę mus akino skaistus, baltas, purus Velykų sniegas, prie poeto kapo sakė profesorė Viktorija Daujotytė. "Iki paskutinės gyvenimo valandos liko atviras, palankus žmonėms, išėjo nieko neįžeidęs, neįskaudinęs, atvirkščiai, gynęs, taikęs, glostęs žmonių ir žemės žaizdas, troškęs gero. Mirtis yra paskutinė riba, nuo kurios imame matyti, kas buvo poetas, su kuriuo atsisveikiname, ką reiškia žodžiai, kuriuos jis sakė, vietos, kurias jis kūrė savo buvimu ir buvimui", - kalbėjo literatūrologė, atsisveikindama su savo kolega, bendradarbiu, bičiuliu.

"Atsisveikiname su didžiu Lietuvos poetu, poezijos mokytoju auditorijose, knygose ir eilėraščiuose. Sukluskime prie šitų žodžių, išgirskime", - kvietė profesorė, Menininkų kalnelyje citavusi ne vieną Marcelijaus Martinaičio eilėraštį.

Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas sako, kad išėjo ne tik Poetas, bet ir Žmogus, Asmenybė, kuri veikė visą mūsų mąstymą, ir ne vien kultūros žmonių. "Marcelijus Martinaitis buvo tas žmogus, kuris iš tikrųjų labai giliai, labai įžvalgiai jautė visuomenėje egzistuojančias įtampas ir mokėjo jas suformuluoti, pasakyti žmonėms, ir žmonės tai priimdavo. Tai buvo reto grožio žmogus, žmogus, kurio dvasia buvo šviesi, ir ta dvasios šviesa buvo labai svarbi mūsų kūrybai", - kalbėjo poetas, vertėjas A. A. Jonynas.

Sulaukęs 77-erių, poetas, eseistas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Marcelijus Martinaitis mirė balandžio 5-osios vakarą. Velykų rytą M. Martinaitį ištiko insultas, po jo poetas taip ir neatsigavo. Pirmadienį poetas, gražiai ir jautriai palydėtas, atgulė amžinojo poilsio Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.