„Völkischer Beobachter“, „Pravda“ ir Lietuvos žurnalistų sąjunga

Šis straipsnis skirtas jauniems žmonėms, gimusiems ar užaugusiems jau atkurtos Tėvynės nepriklausomybės sąlygomis. Tėvynėje ar emigracijoje.

Daugeliui jų savo šalies nepriklausomomybė ir demokratija atrodo kaip natūrali savastis. Okupacija ir diktatūra – nemalonioje istorinėje praeityje. Deja. Toks savasties suvokimas – apgaulingas. 

„Völkischer Beobachter“ ir „Pravda“

Kadaise Vokietijoje buvo toks laikraštis „Völkischer Beobachter“ (lietuviškai – „Liaudies  stebėtojas“). Įsteigtas 1920 metais. Iš pradžių – labai nežymus. 1921 metais tiražas siekė tik 8000, bet netrukus pradėjo augti kaip ant mielių. Tapo mylimiausiu viso pasaulio vokiečių vado Adolfo Hitlerio laikraščiu, kuriame jis kvietė tautiečius į kovą su žydais ir komunistais bei reikalavo revanšo už Versalio sutartį. Diktatoriaus laikraščiu.

1939 metais „Völkischer Beobachter“ atspausdino III Reicho ir, Hitlerio supratimu, žydų bei komunistų valdomos Stalino Sovietų Sąjungos Nepuolimo sutartį. Prieš pasirašant sutartį Stalinui diplomatiniais sumetimais teko savo diplomatijos šefą žydą Litvinovą, neabejotinai litvaką (politinė dauguma, pakeitusi Rusijos istorijos raidą 1917 metais, ne paslaptis, buvo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išsilavinusių žydų palikuonys), pakeisti mažiau žydišku Viačeslavu Molotovu. Litvinovą nusiuntė pasiuntiniu į JAV.

Suprantama, slaptųjų Molotovo ir III Reicho užsienio reikalų ministro Joachimo Ribbentropo protokolų, kurie sunaikino Lietuvos nepriklausomybę ir reiškė baisaus II Pasaulinio karo pradžią, „Völkischer Beobachter“ neatspausdino.

Kadaise Sovietų Sąjungoje buvo toks laikraštis „Pravda“ (lietuviškai – „Tiesa“). Įkūrė jį toks Vladimiras Uljanovas - Leninas, pirmasis Europoje įsteigęs konclagerius milijonams politinių priešininkų. Šiuo išradimu vėliau žymiai kūrybiškiau pasinaudojo Hitleris. Bet būtų neteisinga priekaištauti Leninui dėl neišradingumo. Tiesiog jo laikais dujos Rusijoje dar nebuvo populiarios ir žmonės nebuvo naikinami dujų kamerose. Labiau vertinti švinas, virvė, bado mirtis.

Tai štai 1939 metais diktatoriaus Stalino laikraščio „Pravda“ filialas "Izvestijos" atspausdino Hitlerio amžinojo III Reicho ir Stalino komunistų valdomos amžinos Sovietų Sąjungos Nepuolimo sutartį. Suprantama, slaptųjų Molotovo ir Ribbentropo protokolų, kurie sunaikino Lietuvos nepriklausomybę ir reiškė baisaus II Pasaulinio karo pradžią, „Pravda“ taip pat neatspausdino.

Jauni žmonės turbūt paklaus, ką bendro mūsų dienų Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS) gali turėti su „Völkischer Beobachter“ ir „Pravda“? Juk skaitote LŽS žurnalistų straipsnius. Lyg ir sunku įžvelgti panašumą į anuos istorinius leidinius.

O dabar įsivaizduokime, kad koks nors vokiečių „Süddeutsche zeitung“ ar „Der Spiegel“ savo jubiliejaus ar metinės apžvalgos proga atspausdintų proginius savo žurnalistų veteranų straipsnius ir pristatydamas autorius pažymėtų, kad 1943 metais jie labai nusipelnė kaip „Völkischer Beobachter“ redaktoriai. Lietuvos žurnalistų sąjunga pasakytų – nesąmonė. To negali būti. Nes to negali būti niekada. Ir būtų teisi.

Bet.

Žurnalistika 2011

Pasipainiojo man po ranka LŽS metinis leidinys „ŽURNALISTIKA 2011“. Paprastai imdamas leidinį į rankas apžiūri viršelius – aversą ir reversą. Suintrigavo reversas, kuriame klausimo forma surašytos tikrai aktualios žurnalistų problemos. Jų vienuolika. Visų nevardinsiu, tik vieną, pačią pirmąją: „Kokios žodžio laisvės garantijos, kai žurnalistams tenka nuolat bylinėtis dėl „kėsinimosi į politikų garbę ir orumą?“ Juk nuo šios problemos priklauso demokratijos kartelės aukštis šalyje, tai rodo, kiek esame nutolę nuo „Völkischer Beobachter“ ir „Pravda“ laikų.

Įdėmiai peržvelgiau visą storoką žurnalą, ieškodamas atsakymų į šį klausimą. „Garantijas“ suradau vieninteliame straipsnyje šia tema: „Žiniasklaida ir teismas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) praktikos apžvalga. 2011 m. sausis - spalis“. Straipsnio autorius – Ričardas Piličiauskas, nuo 2010 metų rugsėjo – LVAT pirmininkas. Straipsnis prasideda JAV federalinio teismo teisėjo Irvingo Roberto Kaufmano (1910-1992) sentencija: „Kad ir kokie skirtumai būtų tarp žiniasklaidos ir teismų, juos abu sieja vienas skiriamasis bruožas – demokratijos palaikymas“.

Tai čia – apie JAV. Jokių istorijų apie besibylinėjančius dėl „kėsinimosi į politikų garbę ir orumą“ Lietuvoje ar Strasbūre straipsnyje neradau. Ir tai suprantama. Nes tokios bylos – dažniausiai baudžiamosios, o ne administracinės. Nors būna ir pastarųjų. 

Natūralu buvo tikėtis, kad žurnale bus išdėstytas kritiškas profesinės žurnalistų sąjungos požiūris į teismų praktiką ginant žurnalistų, ir ne tik žurnalistų, teisę į žodžio ir informacijos skleidimo laisvę 2011 metais. Bet tokio neradau. Tiesa, 2011-ųjų žurnalistų gyvenimo įvykių kronikoje paminėti faktai, susiję su žurnalistais teismuose. Be komentarų.

Štai pranešama, kad sausio 27 dieną Vilniaus apygardos teismas padėjo tašką byloje, kurioje buvęs kandidatas į šalies prezidento postą generolas Česlovas Jezerskas kaltino žurnalistą, LŽS Vilniaus skyriaus narį Gintarą Visocką šmeižtu ir įžeidimu. Žurnalistas pripažintas kaltu. Jam priteista sumokėti Č. Jezerskui 15 tūkstančių litų neturtinei žalai atlyginti ir beveik 8 tūkstančius litų teismo išlaidoms padengti. Šis teismo sprendimas galutinis ir neskundžiamas. Žurnalistas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre.

Taip pat pranešama, kad rugsėjo 26 dieną Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas atvertė bylą, kurioje „Respublikos leidinių“ leidėjas Vitas Tomkus LŽS pirmininką Dainių Radzevičių kaltina šmeižtu, o rugsėjo 29 dieną LŽS Taryba išplatino pareiškimą, kuriame išreiškė susirūpinimą dėl kelių žiniasklaidos priemonių mėginimų skleisti akivaizdžiai melagingą ir tendencingą informaciją apie LŽS ir jos vadovybės veiklą. Dienraštyje „Lietuvos žinios“ ir tiesiogiai ar netiesiogiai žiniasklaidos priemonių grupės (dienraščiai „Vakaro žinios“, „Respublika“, naujienų agentūra Elta ir kt.) leidiniuose pastoviai skleidžiama šališka ir tendencinga informacija apie LŽS ir jos vadovybės veiklą.

Dar vienas faktas pažymėtas spalio 6-osios data, kai LŽS pasmerkė bet kokius valdžios bandymus persekioti žurnalistus už kritiką, vienašališkai riboti žurnalistų teisę rinkti informaciją ar diskredituojant juos atsisakyti teikti akreditacijas. Tokią poziciją viešai paskelbti paskatino įvykis, kai 2011 metų rugsėjo 14 dieną kolegei Rūtai Sinkevičienei ir televizijos operatoriui Skirmantui Jankauskui (LŽS nariui) rengiant medžiagą apie galimą netinkamą ir neracionalų lėšų panaudojimą uždarant Ignalinos atominę elektrinę buvo uždrausta patekti į Vyriausybę.

Jau ne kronikoje, bet kaip atskirą žinią LŽS savo leidinyje pranešė, kad spalio 20 dieną Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) kaip nepagrįstą atmetė komercinės televizijos TV3 skundą, kuriuo prašyta panaikinti Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimą dėl Rūtos Janutienės vedamoje laidoje „Kodėl?“ pažeistos etikos (komisija pasipiktino, kad laidoje deramai nebuvo informuota, jog laida yra skirta ne viešojo intereso gynimui, bet informacijai, kuri tik tenkina žiūrovų smalsumą).

Teismo teigimu, laidoje „Kodėl?“, kurios tema „Kokios priežastys, veiksmai ar neveikimas lėmė tokį visuomenės nepasitikėjimą teisėsauga?“, iš esmės buvo diskutuojama apie Drąsiaus Kedžio bylą, aptarinėjant ir laidos dalyviams išsakant nuomonę apie anksčiau vykusius įvykius, nepateikiant visuomenei jokios naujos informacijos šiuo klausimu. Tai vertinama, kaip smalsumo tenkinimas. Todėl teismas atmetė pareiškėjo „Tele-3“ skundą kaip nepagrįstą. Dėl laidos „Kodėl?“ kreipėsi buvusi Teisėjų tarybos pirmininkė Laima Garnelienė, buvusi vaikų teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė ir parlamentaras Vytenis Povilas Andriukaitis.

Štai taip LŽS leidinyje visuomenei pristatomi su teismais susiję įvykiai 2011-iais, kai vyko žurnalisto G. Visocko epopėjos baigiamasis, paskutinės instancijos etapas Lietuvoje, į teismą pateko LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius, į vyriausybės rūmus nebuvo įleisti LRT žurnalistai, o TV3 žurnalistė R. Janutienė gvildeno pedofilijos bylą ir už tai buvo Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos nubausta, nes neįspėjo žiūrovų, jog tik tenkina jų smalsumą.

„Žurnalistika 2011“ autoriai

Bet grįžkime prie „Völkischer Beobachter“ ir „Pravda“. Nes jie šiame straipsnyje svarbiausi. Ieškojau LSŽ žurnale apie žurnalistų teismus, o radau šį tą esmingesnio. Apie LŽS leidinio straipsnių autorius.

Jų daug, bet paminėsiu tik kelis veteranus - taip, kaip juos pristato LŽS leidinys, šį tą pridurdamas. Paminėsiu todėl, kad okupacijos metais krūpčiojau po jų straipsnių „Tiesoje“, „Komjaunimo tiesoje“ ir kituose okupacinio režimo laikraščiuose bei žurnaluose, kurie dabar pagal Lietuvos Respublikos įstatymus prilygintini ideologiniams straipsniams „Völkischer Beobachter“ ir „Pravda“.

2010 metų birželio 19 dieną Lietuvos tarptautinės teisės specialistas Dainius Žalimas (šiuo metu – Konstitucinio Teismo teisėjas) portale Delfi.lt publikuotame straipsnyje „Kodėl bus baudžiama už nacių ir sovietų nusikaltimų šlovinimą?“ rašė:

"2010 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos Seimas pagaliau priėmė Baudžiamojo kodekso papildymo 170(2) straipsniu įstatymą, kuriuo numatoma baudžiamoji atsakomybė už viešą pritarimą tarptautiniams nusikaltimams (genocidui, nusikaltimams žmoniškumui ir karo nusikaltimams), jų neigimą ir šiurkštų menkinimą. Įstatymas numato ir atsakomybę už viešą pritarimą, neigimą ir šiurkštų menkinimą tokių nusikaltimų, kuriuos patyrė Lietuva ir jos gyventojai - už sovietų ir nacių agresijos, genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų šlovinimą. Suprantama, dar įstatymo projektas (o pirmasis tokio įstatymo projektas buvo registruotas Seime prieš dvejus metus) susilaukė nevienareikšmio vertinimo, nes įstatymo veikimo srityje susiduria dvi teisinės vertybės – žmogaus saviraiškos laisvė ir kitų žmonių teisės, ypač nukentėjusiųjų nuo tokių nusikaltimų orumas. Galiausiai pavyko rasti visoms politinėms jėgoms daugmaž priimtiną variantą, toks kompromisinis variantas ir buvo priimtas."

Taigi, apie tuos autorius ir jų pristatymą leidinyje „Žurnalistika 2011“.

Domas Šniukas (g. 1932 09 27 Vaišnorių k. Gruzdžių vlsč.) – žurnalistas, lietuvių žurnalistikos tyrėjas. Baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete (VU) ir aspirantūrą Maskvos valstybiniame M. Lomonosovo universitete. Dėstė VU. 1972-1989 m. metraščio „Žurnalistika“ atsakingas redaktorius-sudarytojas (išleista 18 knygų). Dar pridursiu, kad 1969–1974 metais laikraščio „Tiesa“ („Pravdos“, kurios tikslas – išnaikinti arba surusinti senuosius Lietuvos gyventojus ir jų palikuonis, t. y. genocidas, padalinys okupuotoje Lietuvoje) vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. 1973–1989 metais metraščio „Žurnalistika“ sudarytojas ir redaktorius. 1974–1988 metais laikraščio „Pravda“ korespondentas. Ir t. t. LŽS narys.

Jūra Marija Baužytė – žurnalistė, LŽS narė. Baigė Vilniaus Universitetą. Dirbo „Valstiečių laikraštyje“, Komjaunimo tiesoje“, „Tiesoje“ (32 metus) <„Pravdos“, kurios tikslas – išnaikinti arba surusinti senuosius Lietuvos gyventojus ir jų palikuonis, t. y. genocidas, padalinys okupuotoje Lietuvoje – K. S.>, „Geležinkelininke“. Daugiausiai rašė dorovinio auklėjimo klausimais (čia tai bent – K.S.). Parašė ir sudarė 12 publicistikos knygų. Apdovanota LŽS medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“ (2008).

Vytautas Žeimantas (g. 1944 12 13 Vilniuje) – žurnalistas, rašytojas, redaktorius, vertėjas, 1972 m. baigė Vilniaus Universiteto Pramonės ekonomikos fakultetą. 1975 – 1985 m. dirbo laikraščio „Tiesa“ („Pravdos“, kurios tikslas – išnaikinti arba surusinti senuosius Lietuvos gyventojus ir jų palikuonis, t. y. genocidas, padalinys okupuotoje Lietuvoje) redakcijoje, buvo Užsienio gyvenimo skyriaus korespondentas. Ir t. t. LŽS narys.

Algimantas Degutis gimė 1934 metais. 1957 m. baigė Vilniaus Universitetą. LŽS narys. Dirbo „Lietuvos geležinkelininke“, Lietuvos radijo ir televizijos komiteto Televizijos žinių redakcijoje. Nuo 1970 m. (24 metus) dirbo Lietuvos telegramų agentūroje „Elta“ (okupuotos Lietuvos). Vėliau – 16 metų – Varšuvoje: TASS (pagrindinis informacijos „Pravdai“ tiekėjas), „Eltos“, BNS korespondentu, Lietuvos ambasados Lenkijoje II sekretoriumi. 1976 m. suteiktas nusipelniusio žurnalisto vardas (nusikalstamo okupantų režimo). Ir t. t. LŽS narys.

Lietuvoje ir emigracijoje dar gyvena nemažai žmonių, tiesiogiai nukentėjusių nuo sovietų ir nacių genocido. Neabejotina, kad atviru tekstu be jokių atgailos komentarų nepriklausomoje Lietuvoje pateikiamos žurnalistų karjeros totalitarizmą šlovinančiuose „Pravda“ laikraščiuose žeidžia, kaip minėjo D. Žalimas, „nukentėjusiųjų nuo tokių nusikaltimų orumą“. Be to, dar yra nukentėjusiųjų palikuonys.

Dar daugiau, toks kai kurių žurnalistų veteranų pristatymas išplauna ribas tarp nusikalstamo totalitarinio okupacinio režimo ir demokratiniais pagrindais bandančios tvarkytis nepriklausomos Lietuvos, ypač jaunimo sąmonėje.

Kaip tokį LŽS leidinį suvokia jaunuoliai, gimę ar išaugę laisvoje Lietuvoje, labiausiai priklauso nuo to, ką jie sužinojo apie okupacinį režimą iš tėvų ir mokykloje. Deja, spėju, kad daugeliu atvejų ir tėvai, ir mokykla (aukštoji taip pat) melavo ir toliau meluoja savo auklėtiniams. Iš baimės ar noro pateisinti savo pačių ne visada labai pagirtiną egzistavimą nusikalstamo okupacinio režimo sąlygomis ir vėlesne priklausomybe nuo to režimo ideologų bei vykdytojų, patogiai įsitaisiusių teismuose, LŽS ir daug kur kitur. Neretai nuskamba frazė „prie ruso buvo geriau“. Bet, ačiū Dievui, yra internetas. Tereikia jį panaršyti ir atskirti melą nuo tiesos.

Teismai ir šmeižto, garbės bei orumo įžeidimo bylos. Žurnalistai

Taigi, „Kokios žodžio laisvės garantijos, kai žurnalistams tenka nuolat bylinėtis dėl „kėsinimosi į politikų garbę ir orumą?“

Vienintelis žurnalisto ginklas – žodis, sakinys, vaizdinys. Štai keletas pavyzdžių, kaip tai įvertinama teismuose.

Mažaturtis žurnalistas G. Visockas vien už tai, kad paminėjo galimą viešo asmens – kandidato į Lietuvos prezidentus generolo Č. Jezersko - sąsają su KGB pagal viešai žinomą kovinių sorto šakų sportininkų verbavimo į SSRS KGB gretas logiką ir praktiką, nuteistas pagal Baudžiamojo Kodekso straipsnį bauda, kuri su teismo ir kitokiomis išlaidomis viršija 33 tūkstančius litų. Ir ką gi tokio baisaus G. Visockas parašė portale Slaptai.lt apie kandidatą į prezidentus, kuris, jei taptų prezidentu, nežinia, kaip elgtųsi? Pateikiu sutrumpintą citatą: „M. Č. Jezerskas – buvęs ... imtynininkas profesionalas. O sovietmečiu pačius gabiausius imtynininkus ... kontroliavo visagalė Sovietų sąjungos slaptoji tarnyba – KGB. Č. Jezerskas skynė pergalę po pergalės, ne sykį lipo ant čempiono pakylos“. Ir už tai – 33 tūkstančiai litų?

Skaičiuodami litus teisėjai vadovavosi argumentu, kad vidutinis statistinis Lietuvos skaitytojas straipsnyje būtinai įžvelgtų Č. Jezersko šmeižtą. Tiesa, tokio vidutinio statistinio straipsnių apie Č. Jezerską skaitytojo Lietuvos sociologijos mokslas dar neatrado, tad teisėjai galėtų apstulbinti kokią nors mokslinę sociologų konferenciją savo naujuoju išradimu ir pasidalinti paslaptingu metodu, kaip nustatomas toks skaitytojas.

Tačiau labiau panašu, kad suveikė jų pačių liguistas jautrumas KGB temai. O kas nutiks, jei kas nors pasakys, kad dauguma okupacinio režimo teisininkų turėjo ryšių su KGB ir draugas teisėjas gali būti vienas iš jų? Arba jo viršininkas, aukštesnysis teisėjas? Arba dar aukščiau? Todėl atseikėjo G. Visockui, kad ir kitiems maža nepasirodytų. Stebina dar ir kitkas. Per dabartinės LR prezidentės rinkimus skelbta kokių tik pageidaujate įtarimų dėl jos sąsajų su KGB. Ir dabar jie tebekartojami. O ką galvoja vidutinis statistinis Lietuvos skaitytojas, niekas teismuose nesiaiškina. Baisu.

Maždaug po dvejų – trejų metų bus aišku, kaip EŽTT vertina Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjo Valerijaus Paškevič, Vilniaus apygardos teismo teisėjo Stasio Lemežio ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų Benedikto Stakausko, Rimanto Baumilo ir Viktoro Aiduko sprendimą, jog žurnalistas G. Visockas tikrai apšmeižė generolą ir dar už tokią sumą.

Palyginimui - žinomas socialistinių idėjų skleidėjas žiniasklaidoje (taigi ir žurnalistas) bei prie Seimo rūmų, kurių remontas po idėjų skleidimo Seimui (t. y. mokesčių mokėtojams) kainavo per 230 tūkstančių litų, paskelbęs, kad 1991 metų sausio 13 dieną prie Vilniaus televizijos bokšto „savi šaudė į savus“, tebuvo nubaustas laisvės neatėmimu ir 10 400 litų bauda. Ir tai tik iš antro karto, kilus visuomenės pasipiktinimui. Nors buvo šlykščiai apšmeižta visa padorioji Lietuva. O juk Lietuvos proletarų vadas ir darbo žmonių gynėjas Algirdas Paleckis, kaip rašo spauda, nepriklauso neturtingųjų ir skurdžiųjų sluoksniui. Galėtų nors panašią baudą susimokėti. Bet savas, matyt. Ir tema ne ta.

2009 metais pramoginės-informacinės Baltijos televizijos (BTV) laidos „Uogos. Žinios ir orai" kūrėjams ir vedėjams atėjo džiugi žinia iš teismo. Generalinės prokuratūros prokuroro Justo Lauciaus iškeltą privataus kaltinimo baudžiamąją bylą dėl šmeižto išnagrinėjusi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėja Regina Gudienė paskelbė, kad išteisina „uogas“, nes kaltintojo teiginiai nepasitvirtino, be to, kaltinamųjų veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios. J. Laucius prašė priteisti prie algos kuklią 100 tūkstančių litų sumelę.

Politikus ir visuomenės veikėjus pašiepiančios šou laidos kūrėjai Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro J. Lauciaus nemalonę užsitraukė po vėlų 2007 metų gruodžio 7-osios vakarą parodytos laidos. Joje prokuroras buvo apkaltintas ryšiais su Rusijos mafija ir KGB, be to, laidos vedėjai pašiepė skandalingą istoriją dėl 8 arų sklypo Klaipėdoje. Jį Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotas prokuroras už nuopelnus valstybei galėjo gauti tik Vilniuje, bet pažeidžiant įstatymus sklypas nukeliavo į Klaipėdą.

Manote, kad byla taip ir baigėsi J. Lauciaus pralaimėjimu ir žiniasklaidos teisės skleisti informaciją taip, kaip ji ją supranta, triumfu? O, kad taip būtų. Deja. Jau 2010 metų liepą Vilniaus apygardos teismas (teisėjų kolegijos pirmininkė – Audronė Kartanienė, teisėjai – Teresėlė Kazlauskienė ir Arūnas Kisielius) apeliacine tvarka talkinant specialistams Editai Žiobienei ir Dainiui Radzevičiui išnagrinėjo bylą ir nutarė J. Lauciaus ieškinį tenkinti. Tiesa, kuklesne - 3 900 litų - suma.

D. Radzevičius, būdamas LŽS pirmininku, kaip jau minėta, pats buvo nuteistas už nepatikrintos informacijos skleidimą. Portalas „15 minučių“ birželio 29 dieną pranešė, kad Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas paskelbė netikėtą verdiktą rezonansinėje privataus kaltinimo byloje, kurioje „Respublikos leidinių“ grupės vadovas Vitas Tomkus buvo padavęs į teismą LŽS pirmininką Dainių Radzevičių:

„Šią privataus kaltinimo tvarka iškeltą baudžiamąją bylą išnagrinėjusi teisėja Ainora Kornelija Macevičienė penktadienio rytą paskelbė, kad D. Radzevičius pripažįstamas kaltu ir nuteisiamas. LŽS vadovui skirta bausmė – 2 600 litų bauda”. Be to, teismas V. Tomkui iš nuteistojo priteisė neturtinės žalos atlyginimą – 10 tūkstančių litų.

Motyvuodama nuosprendį, teisėja kalbėjo apie tai, kad svarbu atskirti informaciją nuo nuomonės. „Teisė turėti nuomonę ir skleisti mintis nėra absoliuti ir visiškai nesuderinama su šmeižimu“, – pabrėžė teisėja A. K. Macevičienė. Teismo vertinimu, paskelbdamas savo komentarą, kaltinamasis nesilaikė Žurnalistų etikos kodekso reikalavimų, komentarai yra įžeidžiančio pobūdžio. „Teismui nekyla abejonių, kad Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas žino Žurnalistų etikos kodekso reikalavimus“,  – kalbėjo teisėja.

Kaip skelbta anksčiau, šioje privataus kaltinimo byloje „Respublikos“ leidėjas ir vyriausiasis redaktorius V. Tomkus prašė nuteisti LŽS pirmininką D. Radzevičių bei reikalavo milijono litų žalos atlyginimo. V. Tomkus kreipėsi į teismą pajutęs, kad D. Radzevičius jį apšmeižė savo asmeniniame tinklaraštyje, pakomentavęs žiniasklaidos publikacijas apie „WikiLeaks“ paviešintus dokumentus.

„WikiLeaks“ paviešintuose JAV diplomatų dokumentuose teigiama, kad Lietuvos žiniasklaidos magnatai savo valdomą spaudą kartais naudoja kaip reketo priemonę. Apie šią skandalingą informaciją komentarą „Wikileaks“: Tomkaus „Respublika“ išdavė ir pardavė žurnalistiką“ savo asmeniniame tinklaraštyje parašęs LŽS pirmininkas D. Radzevičius užsitraukė „Respublikos leidinių“ vadovo V. Tomkaus nemalonę.“

Skaitai ir stebiesi. Už „WikiLeaks“ publikacijos, kurioje „šmeižiama“ „Respublika“, komentarą, o iš esmės – už publikacijos Norvegijos dienraštyje „Aftenposten“ perpasakojimą, tik su kitokia antrašte – 12 600 litų baudos, neskaičiuojant teismo išlaidų apmokėjimo. Tą patį „WikiLeaks“ „šmeižtą“ dar prieš tai išspausdino daugelis leidinių. O čia – asmeninis internetinis puslapis, kurį vargu ar skaito nors keli šimtai skaitytojų. Tiesa, šį sykį LŽS bent neliko nuošalėje ir padarė atitinkamą pareiškimą.

Teismai ir šmeižto, garbės bei orumo įžeidimo bylos. Kiti

Atrodytų, kad LŽS turėtų rūpėti ne tik jos narių bylos, susijusios su politikų ir visuomenės veikėjų „šmeižimu, garbės ir orumo įžeidimu“. Juk ir bylos, iškeltos eiliniams piliečiams, sukuria tokią teismų praktiką, po kurios teismams nelieka kitos išeities, priimant žurnalistams nepalankius sprendimus panašiose bylose. Bet LŽS, kiek pamenu, nedarė jokių pareiškimų dėl eiliniams piliečiams iškeltų rezonansinių bylų, kuriose nagrinėjami šmeižto, garbės ir orumo įžeidimo reikalai.

Štai LR pilietei - ne žurnalistei - Eglei Kusaitei iškeltos kelios bylos už grasinimus, šmeižtą, prokurorų garbės ir orumo įžeidimus, melagingus parodymus byloje, kurioje ji yra kaltinamoji (!). Visos jos susijusios su „Pravda“ mylėtojų draugijos sufabrikuota idiotiška ir anekdotiška, bet kartu ir tragiška „terorizmo“ byla (tai – mano asmeninė nuomonė ir įsitikinimas). Šią bylą visu rimtumu nagrinėja teisėjų „troikė“, kaip tai buvo vadinama Stalino laikais. Net tautinė „troikės“ sudėtis panaši į anų laikų: pirmininkė Virginija Švedienė (kažkodėl dingo jos nuotraukos iš interneto), teisėjai Artūras Pažarskis ir Jūratė Damanskienė.

Graži šiemet buvo vasara pajūryje, bet ne tau, Martynai - atsiprašau, Egle - mėlynas jos dangus. Vietoje jo – „troikės“ įpareigojimas ir savaitinė registracija Vilniaus policijoje primenant pasižadėjimą neišvykti iš sostinės, kurioje gyvenant tik iš varganos 350 litų pašalpėlės tenka nuomoti kambarėlį, tenkinant sveiku protu nesuvokiamą teisėjų paskirtą policinę kardomąją priemonę: neleisti pajudėti visoje Lietuvos teritorijoje.

Pasivaideno Generalinės prokuratūros prokurororui J. Lauciui, kad pavadinti jį nusikaltėliu kaltinamosios lūpomis yra baisus įžeidimas, nes, matote, jis, prokuroras, nė karto nebuvo teistas. „Aš nenoriu nieko komentuoti, čia nesąmonių valstybė, ir prokuroras, mano manymu, vykdo nusikaltimus. Kaip jie gali žudyti žmones, tegul pasižiūri, ką daro su mano teta, mano artimaisiais. J. Laucius ir M. Dūda yra nusikaltėliai“, – prieš televizijos kameras pasipiktinusi ir įsiaudrinusi sakė E. Kusaitė po eilinio teismo posėdžio.

Nukentėjusysis prokuroras J. Laucius, valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje palaikiusi Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorė Liubovė Kuprusevičienė ir visų instancijų teisėjai (Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėja Aušra Valinskienė, Vilniaus apygardos teismo teisėjai Arūnas Kisielius, Pavelas Frolovas, Jurgita Mačionytė), matyt, yra įsitikinę, kad tokie teisti prokurorai, kuriuos jau būtų galima vadinti nusikaltėliais, savo postuose Lietuvoje būtų visai normalus reiškinys. Ir štai beturtei bedarbei mergaitei paskirta 1 300 litų bauda J. Lauciaus naudai. Vis šis tas prie kuklios Generalinės prokuratūros prokuroro algos.

Labai jau savo garbę ir orumą vertina Generalinės prokuratūros prokuroras J. Laucius, bailus Maskvos kagėbistų galių tęsėjų talkininkas, bent jau Kremliaus banditų kare su nacionalinio išsivadavimo judėjimu Šiaurės Kaukaze. 

Bailus štai kodėl. Gavęs neva iš E. Kusaitės SMS žinutę (nors ji dievagojasi tokios žinutės niekada nesiuntusi, ir tai, mano nuomone, nesunkiai galima įrodyti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais) „anksciau ar veliau tu dvesi, as atsakau“ „tu dar painkshi, pamatysi! Seni pažystami taves nepaliks“, kurią bet kuris kalbininkas galėtų suprasti ir taip - „anksčiau ar vėliau tu numirsi, aš tau taip atsakau“ „tu dar painkši, pamatysi, Dievas atseikės! Velniai tavęs nepaliks“, Justas Laucius prileido į kelnes ir padavė E. Kusaitę į teismą už grasinimą jį nužudyti.

Prileido į kelnes, žinoma, perkeltine prasme. „Prileido į kelnes“ – plačiai lietuvių kalboje vartojamas žodžio „išsigando“ sinonimas. Tai pabrėžiu, nes priešingu atveju galiu būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už prokuroro šmeižtą. Arba už asmens medicininės paslapties – tiesiosios žarnos silpnumo – atskleidimą. Prileidimo į kelnes procesą ir pasekmes įvertino Vilniaus 1 apylinkės teismo teisėjas Petras Karvelis, kuris nusprendė beturtei bedarbei E. Kusaitei skirti 7 800 litų baudą Generalinės prokuratūros prokuroro naudai. Tai jau šiek tiek daugiau prie kuklios jo algos, negu pinigai, kuriuos jis gaus už „nusikaltėlio“ epitetą.

Sudėjus abu papildomus pajamų šaltinius – 9100 neapmokestinamų litų, pridėjus dar 3 900 litų byloje prieš BTV, per trumpą laiką susidaro jau net 13 tūkstančių neapmokestinamųjų litų. Štai taip. Lingvistikos ekspertų teisėjams neprireikė. Jie patys – šios srities ekspertai, kurių nuomonė visiškai atsitiktinai sutapo su nukentėjusio prokuroro nuomone. Valstybinių ekspertų sąraše tokių ir nerasite.

O kam jų reikia, kai turime tokius lingvistikos specialistus, kaip dar neseniai Vilniaus apygardos teismo teisėju buvęs Zenonas Birštonas, pokalbyje su žurnalistu išaiškinęs jam lingvistikos abėcėlę pavyzdžiu, kas yra šūdo gabalas, bliad‘, jobtvojumat‘. Be reikalo išleido senuką į užtarnautą poilsį. Dar būtų naudingas Lietuvai nagrinėjant garbės ir orumo įžeidimo, šmeižto bylas. Gal dar ne vėlu, užrašius valstybiniu lingvistikos ekspertu?

Kitas, ne mažiau rezonansinis, reikalas yra susijęs su dabar jau buvusia teisėja Neringa Venckiene, kovojančia už tiesos išaiškinimą pedofilijos ir žmogžudysčių bylose. Lietuvos Respublikos Seimas valdančios koalicijos ir opozicijos balsų dauguma atėmė iš jos neliečiamybės statusą, nes teisėja, pasak Generalinės prokuratūros, įtariama padariusi baisų nusikaltimą.

2010 metų lapkričio 11 dieną Panevėžio miesto apylinkės teismo patalpose ji neva viešai užgauliai pažemino teisingumą vykdantį teismą pasakydama žurnalistams: „Čia ne pabaiga, aš netylėsiu ir tuo niekas nesibaigs. Jūs pamatysite, praeis du, penki metais ir viskas išlįs. Tegul jie negalvoja, kad jie dabar užgesino viską, būdami korumpuoti, kyšininkai, ir iškrypėlių klaną gindami, čia taip nebus.“

Ir niekas, kaip žurnalisto G. Visocko byloje, nepaklausė - o ką galvoja vidutinis statistinis skaitytojas apie tokios frazės teisingumą ar neteisingumą. Nors tokia statistika jau yra. Ir ne mūsų pačių, o Europos Sąjungos išsiaiškinta: savo teismais dėl kyšininkavimo ir kitų ausiai nemalonių priežasčių tepasitiki vos 15-18 procentų Lietuvos gyventojų. Čia mes „pirmaujame“ ES.

Galima susidaryti nuomonę, kad už kyšio paėmimą įkliuvusio dabar jau buvusio teisėjo Ryšardo Skirtuno laukia dideli nemalonumai. Ne už kyšio paėmimą, o už Lietuvos Respublikos teismų garbės ir orumo pažeminimą taip vaikiškai įkliūnant. Žmonės gali susidaryti dar prastesnę nuomonę apie savo teismus, kadangi net kyšių paimti mūsų teisėjai nebemoka.

Suprantama, kad galimo teismų politinio susidorojimo su teisėja N. Venckiene vien dėl keršto Seime balsavusieji už teisinės neliečiamybės atėmimą net neįtarė. Jie tokie naivūs, tie balsavusieji „už“. Tebetiki „Pravda“ palikuonių teismuose objektyvumu. O ką LŽS? Ogi nieko.

Natūralus ir teisėtas yra noras žinoti, kokie teisėjai mus štai taip teisia. Tačiau jei pabandysite sužinoti viešai skelbiamose teisėjų biografijose tinklaraštyje www.teismai.lt, ar tie iš jų, kurie suspėjo pasireikšti okupuotoje Lietuvoje, kaip totalitarinio režimo teisininkai, bendradarbiavo su  „Pravda“, nesužinosite. Dažniausiai pateikiami faktai - kad gimė, tebegyvena ir teisėjauja.

Kai kuriose biografijose perskaitysite, kad dabartinis teisėjas kukliai dirbo teisininku Lietuvos Respublikoje, pavyzdžiui, 1981 metais. Štai skurdžioje nepriklausomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko Gintaro Kryževičiaus biografijoje vikipedijoje pažymėta, kad nuo 1985 metų liepos iki 1988 metų lapkričio jis buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sekretoriato skyriaus viršininkas – pirmininko padėjėjas. Na, nors ne Lietuvos Respublikos.  

Ką daryti

Kadaise, kokiais 1995 metais, turėjau drovią viltį, kad nedidelė žurnalistų grupė, 1991-iais atsiskyrusi nuo LŽS ir susibūrusi Lietuvos žurnalistų draugijoje - daugiausiai iš „Lietuvos Aido“ ir panašių laikraščių - išsiskleis, patrauks į savo pusę tuos eilinius LŽS narius, kuriems galbūt gėda priklausyti organizacijai, kuriai priklauso ir buvę „Pravda“ veikėjai. Deja, tai neįvyko.

Bet tuo metu buvo tik popieriniai, daugiausiai komunistų ir kagėbistų valdomi laikraščiai. Internetiniai dar tik skynėsi kelią. Šiandien turime daug internetinių portalų, visai padorių, kuriems rašo ir profesionalūs žurnalistai, ir nebaigę žurnalistikos mokslų talentingi informacijos pateikėjai, kitų profesijų žmonės.

Tai ar neatėjo laikas tokiems susiburti toje pačioje Lietuvos žurnalistų draugijoje ar naujoje organizacijoje, kuri kauptų fondą remti bent jau dabartinio sovietinio teismo (tai – mano asmeninė nuomonė) persekiojamiems už teisybės skleidimą straipsnių autoriams? Jų išlaidoms advokatams? Teismo išlaidoms padengti? O jei prireiks, tai ir kalėjiman pasodintų žurnalistų artimiesiems paremti? Tiesiog susiburti ir užsiregistruoti Teisingumo ministerijoje ir tarptautinėje organizacijoje „Reporteriai be sienų“. Su visomis akreditacijos valstybinėse institucijose teisėmis pagal tarptautines konvencijas.

Klausimas visai ne retorinis. Klausimas – apie  žurnalistus su „Pravda“ praeitimi Lietuvoje ir jų įtaką kitiems žurnalistams, nepadorumo tęstinumą. Gal pagaliau prabus garbingų žurnalistų ir leidėjų savisaugos instinktas?

Kitas klausimas - kodėl Lietuva yra vos ne vienintelė Europos Sąjungos šalis, kurioje šmeižto ir garbės bei orumo įžeidimo bylos nagrinėjamos pagal Baudžiamojo Kodekso straipsnius. Į tai jau atkreipė dėmesį tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos. Nuteistam laisvės suvaržymu pagal Baudžiamąjį Kodeksą Lietuvos Respublikos piliečiui taikomi politiniai ir kitokie suvaržymai.

Kad ir galimybės būti išrinktam į Seimą nebaigus atlikti bausmės ar patekti į valstybės tarnybą. O žinant visišką mūsų teismų atotrūkį nuo visuomenės, kurios vardu jie teisia, jų „autonomiją“ nuo totalitarinio režimo laikų ir, praktiškai, nebaudžiamumą, kas galėtų paneigti, kad ta ar kita šmeižto, garbės ir orumo įžeidimo byla nėra panaudota politiniam susidorojimui su senosios komunistinės kagėbistinės gvardijos, kurios yra ir teismuose bei LŽS, oponentais?

Pats laikas nelaukiant esminės teismų pertvarkos pagaliau išbraukti iš Baudžiamojo Kodekso straipsnius, susijusius su šmeižtu, garbės ir orumo įžeidimu.

[gallery order="DESC" columns="2" orderby="post_date"]