V. Rubavičius: Tikslas yra labai paprastas – išlikti valdžioje

Po to, kai šiandien iš Seimo pirmininko posto atsistatydinusį „darbietį“ Vydą Gedvilą pakeitė jo partijos kolegė Loreta Graužinienė, „ekspertai.eu“ paprašė, kad šiuos įvykius pakomentuotų filosofas, rašytojas Vytautas Rubavičius.

– Konservatorius Jurgis Razma socialdemokratus pavadino jau buvusio Seimo pirmininko Vydo Gedvilo išprievartavimo bendraautoriais. Ką jis tuo norėjo pasakyti? Gal tai kokio nors konservatorių pykčio išraiška?

– Tai konservatorių viešųjų ryšių žaidimas. Darbo partija stengiasi išlikti valdžioje, ir, manau, jie daro teisingą žingsnį, jeigu vertintume politinio pragmatizmo požiūriu. Nemanau, kad čia reikėjo prievartauti V. Gedvilą, nes jis ir pats greičiausiai suprato, kad partijai (nepaisant to, kaip jis pats jaučiasi) ir jos vadovui Viktorui Uspaskichui toks žingsnis reikalingas ir yra ganėtinai pagrįstas. Darbo partija žaidžia gana apgalvotą dabartinėmis sąlygomis politinį žaidimą.

O išprievartavimai ar ne išprievartavimai – politikoje mes to matome daug, ir kaip menkesnieji prievartauja savo vadovus, ir kitų užkulisinių dalykų. Juolab kad visa Lietuvos politika iš esmės yra vykdoma užkulisiuose.

– Koks yra Seimo pirmininko pakeitimo tikslas?

– Tikslas labai paprastas – išlikti valdžioje. O tai padaryti galima tik išlaikant dabartinę valdančiąją koaliciją. Valdžioje būti geriau, kai koalicijoje yra mažiau trinties, o ji dabar yra atsiradusi dėl Vytauto Gapšio. Akivaizdu, kad kai pasitraukia partijos formalusis vadovas, tai ir neformaliajam vadovui, bet tikrajam dirigentui yra naudinga pakeisti ir kitą personažą. 

– Ar šios dienos įvykius galima sieti su vakarykščiu Seimo nepritarimu prokuratūros veiklos ataskaitai?

– Vienaip ar kitaip, politika yra nesibaigiantis ir nenutrūkstantis audinys, čia viskas su viskuo siejasi. O šiuo atveju tai susiję konkrečiai ne su generaliniu prokuroru Dariumi Valiu, bet per jį – su Prezidentūros ir kai kurių Seimo valdančiųjų partijų santykiais. Šie dalykai tikrai siejasi.     

Na, D. Valys daugeliui, ne tik valdantiesiems ir opozicijai, bet ir Lietuvos žmonėms, atrodo netinkama kandidatūra. Ypač dėl to teisingumo modelio, kurį jis įgyvendina, to vadinamojo „teisingumo“ – toks „teisingumas“, man regis, ardo Lietuvos visuomenę ir pakerta valstybingumo pamatus. Tačiau šiuo metu generalinis prokuroras turi stiprų užnugarį – prezidentę ir Prezidentūrą. Tad iš D. Valio elgesio galima suprasti, kad toks „teisingumas“ šiuo metu yra reikalingas Prezidentūrai.

– Kaip visa tai susiję su Darbo partija?

– Aišku, ypač per V. Gapšio figūrą, tačiau vienas „politinio ėjimo“ niuansas, mano galva, yra labai subtilus – prezidentė buvo atmetusi Loretą Graužinienę, kaip netinkamą kandidatę į ministrus. Tad jos iškėlimas į Seimo pirmininkus yra tarsi akibrokštas prezidentei, galintis dar labiau komplikuoti Seimo ir Prezidentūros santykius. Kai kurioms valdančiosioms jėgoms, partijoms ar jų lyderiams ir šiaip partijų nariams tokia pragmatika atrodo racionali. Į ką visa tai išsirutulios, ką duos Lietuvai – pamatysime artimiausioje ateityje. Tačiau manau, kad ta nuoskauda, kurią yra patyrusi L. Graužinienė, vis dėlto niekur nedingo.

Juolab kad ir ankstesnioji Seimo pirmininkė Irena Degutienė viešai išsakė didelę nuoskaudą dėl Prezidentūros. Prisiminkime jos prisipažinimą dėl nuolatinio sekimo. Tačiau ar generalinis prokuroras ar kas nors kitas inicijavo tyrimą dėl tokių vieno iš aukščiausių valstybės vadovų pareiškimų? Viskas buvo nutylėta ir numarinta, tarsi tokių pasisakymų nė nebūtų buvę. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad I. Degutienė tai sakė tikrai žinodama, kad jos yra klausomasi ir jos žodžiai bus perduoti ten, kur reikia. Tačiau mes nematėme jokių generalinio prokuroro ir prokuratūros žingsnių. Aš manau, kad Seime yra susikaupę daug neigiamos patirties ir neigiamo požiūrio į generalinį prokurorą. Galbūt be reikalo ir pati Prezidentūra laikosi jo taip įsitvėrusi, taip didindama vidinį politinį susipriešinimą. Tai valstybei tikrai nėra naudinga.

– Ar šie įvykiai rodo, kad socialdemokratai galutinai perima politinį vairą į savo rankas?

– Sunku pasakyti, nes mes nežinome, kas iš tikrųjų valdo politikus. Kokios ekonominės, politinės, europinės galios diktuoja mūsų politikų veiksmus. Nežinome tų užkulisinių scenarijų, nei kas juo rengia, nei kas ir kaip juos įgyvendina. Matome tik viešąsias politines figūras ir dažnai stebimės jų veiksmais.

Iš stebėtojo pozicijų atrodo, kad socialdemokratai įgyja daugiau galių, bet Seimo pirmininko postas yra gana reikšmingas, kartu ir dėl santykių su Prezidentūra. Kitaip tariant, nuo to, kaip Seimo pirmininkas reguliuoja santykius su prezidente, iš dalies priklauso ir koalicijos darbas.

Tad gali būti, kad tokiam socialdemokratų sustiprėjimui Viktoras Uspaskichas yra paruošęs savąjį „priešnuodį“ – L. Graužinienę.

– Ar tai, kad Seimo pirmininko poste vienas Darbo partijos narys pakeistas kitu, keičia ką nors iš esmės, ar visa tai buvo daroma tik dėl V. Gapšio?

– Aš manau, kad tai daroma ir dėl V. Gapšio, ir dėl naujo partijos įvaizdžio, siekiant atsikratyti tų dalykų, kurie nepaliaujamai eskaluojami viešojoje erdvėje. Tai darydama Darbo partija tarsi šiek tiek „apsišvarina“, bet ar tokie pakeitimai keičia ką nors iš esmės? Jokių partijų pokyčiai, santykių reguliavimai, naujų ar senų partijų narių iškilimai mūsų politinėje sistemoje nieko nekeičia.