Vulkanai, drebėjimai, karas ir Lietuvos svajonė

Balandžio 24 d., pirmą kartą po 1972 metų, Čilėje išsiveržė Kalbuko vulkanas. Vietos valdžia iš epicentro evakavo apie 5000 žmonių. Turistų pamėgtų Puerto Monto ir Puerto Varaso miestų gyventojai bei svečiai išgyveno baisią paniką – išvydę milžiniško dydžio grybą primenantį pelenų debesį, visi puolė į parduotuves pirkti vandens, išsiimti pinigų iš bankomatų, sėdo į automobilius ir lėkė tolyn iš vulkano rajono. Per 24 valandas vulkanas išsiveržė du kartus. 20 km spinduliu 60 cm storio pelenų krituliai padengė viską – namus, automobilius, kelius, kiemus… Sprogimo būta labai stipraus – 15 km aukščio dūmų ir pelenų stulpas į dangų iškilo per gerą valandą. Vaizdai, kuriuos matote, labiau primena apokaliptinius filmų vaizdus, nei tikrovę. Tikėtina, kad nukentėjusiems Čilės žmonėms ir šalies turistams mažiausiai rūpėjo politiniai ar buitiniai klausimai, tikėtina, kad svarbiausias kirbėjęs klausimas jų galvose buvo susijęs su gyvenimu ir Dievu. Ir dar labiau tikėtina, kad nė vienas jų nenorėjo išgirsti žinutės, kad tai ne ugnikalnis, o branduolinis karas.

Turbūt panašiai balandžio 25 d. ištikusią tautos tragediją išgyvena ir nepaliečiai. Tik ten žemės drebėjimų  ir sniego lavinų padariniai kur kas skaudesni – žuvo bemaž 4000 žmonių, dar apie 7000 likimą nežinoma nieko. Gali būti, kad žuvusiųjų skaičius bus dar labiau šokiruojantis, nes daugybė vietos gyventojų nėra įtraukti į jokius piliečių sąrašus. Nesunku suprasti, kad griūvant tūkstantmetėms švenykloms, gyvenamiesiems namams, žūvant vietos gyventojams ir keliautojams, niekas juk nemeldė karo. Būtų absurdiška. Kalbėdami apie negrįžtamai sunaikintą kultūros paveldą, apie totalią destrukciją,  išgyvendami akistatą su mirtimi, žmonės jaučia ypatingą atsakomybę už gyvenimą, už jų kuriamą pasaulį, už būsimąjį laiką. Kasdienos bėdos nebetenka prasmės, o politiniai žaidimai, kuriais manipuliuoja pasaulio valdantieji, atrodo šlykštus ir apgailėtinas farsas. Tik ne patiems politikams.

Dalies Europos Parlamento narių nusivylimas, kad nepradedamas karas su Rusija, ir nuolatinis to karo troškimas Lietuvoje, kuri vienintelė ES nuolat išsišoka su „eksliuzyviniais“ pareiškimais, dažniausiai išreiškiamais prezidentės ar kovingųjų konservatorių lūpomis, atrodo kaip tyčinis mirties provokavimas. Savižudiška šizofrenija, patologinė savinaika. Ir jeigu iki šiol buvo tik erzinimai kvailokomis politinėmis metaforomis apie teroristinę valstybę, kuri nori įsiveržti į NATO narių – Baltijos valstybių – teritoriją, tai dabar lietuviškąją retoriką pagaliau pranoko vokiečiai. Žymiojo veikalo „Vakarų renesansas“ bendraautorius Rolandas Freudensteinas iš tribūnos ES parlamentui rėžė, kad Europos pasirengimas kariauti su Rusija nebuvo tinkamai aptartas su visuomene ir kad „mes turime aiškiai pasakyti, kad taip, mes esame pasirengę eiti į karą, kovoti už tai, ką laikome egzistenciniais Europos ateities principais“. Jo manymu, Rusija yra pasirengusi sunaikinti, bent jau moraliai ir politiškai, dvi euroatlantines institucijas – Europą ir NATO, todėl Vakarai turėtų Rusiją visiškai izoliuoti ir imtis branduolinio atgrasymo priemonių. Freudensteinas, kaip ir dauguma Europos liaudies partijos atstovų, mano, kad ES elgiasi labai neryžtingai, kad derybų metas yra baigtas.

Manytina, kad visų stichinių nelaimių ir atšliaužiančio karo grėsmės akivaizdoje, Lietuva gali lengviau atsikvėpti, nes dižiausiai laisvės kovų dalyvei-partijai nuo šiol vadovaus jaunas ir karingas, veržlus ir iškalbus pirmininkas Gabrielius Landsbergis. Prieš metus, tapęs Europos Parlamento nariu, jis yra sakęs: „Kūrybingi žmonės versle, mene, politikoje pakeis Lietuvos veidą ir sukurs tą modernią, sąžiningą, darbu ir žiniomis išpuoselėtą sėkmės Lietuvą, kurios laukiame jau beveik ketvirtį amžiaus. Ne tiek daug, iš tikrųjų, ir reikia, kad Lietuvos svajonė taptų realybe, nes didelis kelias jau nueitas. Pamatai saugiai, ryžtingai ir kūrybingai Lietuvai pakloti, reikia tik nesustoti, nedvejoti, nebijoti svajoti ir atkakliai šių svajonių siekti. Tikiu, kad joms išsipildyti nebereikės nė dvidešimties metų.“

Sėkmės mums visiems į karą žengiančioje Europoje ir svajonių Lietuvoje. Būties klausimus aptarsime verslo pietų su Dalai Lama metu, jei jis čia dar kada atvyks.