Ž. Razminas: nusiimkite patrioto kaukę, ponas eksministre Audriau Butkevičiau

Tiesą sakant, atvirai prabilti apie „spalvotųjų revoliucijų eksperto“ Audriaus Butkevičiaus tariamus „nuopelnus“ bei „pasišventimą“  Lietuvai mane paskatino pastarojo meto šio visuomenei gerai žinomo veikėjo politinės apžvalgos portale respublika.lt, o taip pat žurnalisto Juozo Ivanausko parengta publikacija „Laisvame laikraštyje“ - „Spalvotųjų revoliucijų eksperto“ politikavime svariausias argumentas – kumštis, kulka ar psichologinis smurtas, siekiant užčiaupti politinius oponentus?!..“ -  (LL Nr. 16. 2017 m. balandžio 22 – 28 d.)
Likimas mane su Audriumi Butkevičiumi suvedė 1990 metais, kuomet prasidėjo Lietuvos kariuomenės struktūrų kuriamasis darbas, o man buvo pasiūlyta įsijungti į šį procesą, kadangi tuometinė mano politinė veikla betarpiškai buvo susieta su kariniais reikalais.

1989 m. sausio 10 d. Vilniaus Kalnų parke, Lietuvos Laisvės Lygos (LLL) mitinge, aš pirmasis Lietuvoje pasakiau kalbą, kurioje pakviečiau Lietuvos jaunuolius  atsisakyti tarnauti TSRS okupacinėje armijoje, o vėliau, jau būdamas LLL Šiaulių skyriaus vadovu, organizavau masinę TSRS armijos karinių bilietų grąžinimo akciją (Šiauliuose - 1989.06.01d.), kuri vėliau apėmė beveik visą Lietuvą ir tapo visuotiniu nesmurtiniu pasipriešinimu. Tada ne tik buvo grąžinami kariniai bilietai, prirašymo liudijimai, bet ir masiškai pradėta atsisakinėti tarnybos TSRS armijoje.

Taip pat aš, kaip LLL atstovas, su dar keliais savo kolegomis, buvau  įtrauktas į Lietuvos Sąjūdžio „perestroikai“ remti Šiaulių miesto Tarybą, o taip pat buvau išrinktas Šiaulių armijos reikalų komisijos pirmininku bei deleguotas į respublikinę armijos reikalų komisiją prie Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS). Be to užsiėmiau   Lietuvos Šaulių Sąjungos, Šiaulių rinktinės kūrimu ir tapau jos pirmuoju vadu, kas labai išgąsdino landsberginius  KGB ir Komunistų partijos išverstaskūrius sąjūdiečius, kurie lengva ranka išdavė savo vakarykščius  šeimininkus bei jų idealus ir... „vardan tos Lietuvos“, o tiksliau vardan savo asmeninės naudos arba dėl politinio naivumo pasirinko naują šeimininką – JAV,CŽV ir MOSAD su jų „pažangiomis“ vakarietiškomis „vertybėmis“. Tai yra, NAUJĄJĄ OKUPACIJĄ, kuri buvo įvyniota į labai gražų Lietuvos „Laisvės ir Nepriklausomybės“ butaforinį popierėlį.

Faktiškai LPS, Nacionaliniai Frontai ir kiti „nacionaliniai atgimimo” judėjimai Lietuvoje buvo sukurti  KGB įsakymu, pagal korumpuotos, moraliai ir ideologiškai supuvusios,  CŽV įtakai parsidavusios TSKP  CK viršūnėlės nurodymus, siekiant pradėti socialistinės imperijos išmontavimą (sugriovimą). Todėl negali būti nė menkiausios abejonės, kad Sąjūdžio pirmininku galėjo būti „išrinktas” ne jų žmogus. Tas pats, manau, buvo ir su kitais to meto LPS vadovais, o vėliau ir su pirmaisiais  LR Aukščiausios Tarybos  deputatais bei vyriausybės  nariais, kurie buvo kompartijos, KGB nariais, skundikais ar šiaip turėjo kokį „storą“ kompromatą.

Atsimenu, kai 1990 metų vasarą, prieš rinkimus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, kuriuose nusprendžiau nepaklusti Antano Terlecko reikalavimui boikotuoti AT rinkimus ir ketinau  iškelti savo kandidatūrą nuo LLL. Rinkimų boikotas, kai LLL reitingai buvo aukštesni nei KGB-istinės LPS, tai buvo pats kvailiausias jo, kaip politiko, žingsnis arba sąmoninga išdavystė. Tuomet mano žmonai paskambino kažkoks žmogus, prisistatęs mano klasioku, ir paprašė, kad su juo susitikčiau. Susitikus paaiškėjo, kad tai ne klasiokas, o  KGB karininkas, kuris mane, berods, 1975 metais tardė ir  bandė verbuoti. Tai buvo Robertas Baracevičius, kuris susitikimo metu pasiūlė bendradarbiauti, o man atsisakius pasakė, kad tuomet į Aukščiausią Tarybą aš nepateksiu. Ir iš tiesų tuomet rinkimus laimėjo mano pagrindinis oponentas, Šiaulių LPS tarybos narys, komunistas Mindaugas Stakvilevičius...

Ar galėjo aukščiausio lygio politikai užimti  atsakingus postus tuometinėje LTSR be suderinimo su KGB ir CŽV? Manau, kad tikrai ne!..

Pamenu, kai pačiame rinkiminės kovos įkarštyje, apie 4 val. ryto man į namus paskambino JAV CŽV agentėlis, žydelis, „Amerikos Balso“ korespondentas  Romas Sakadolskis, kuris vos ne įsakmiu tonu prašė pasitraukti iš rinkimų  kovos ir užleisti vietą  kitam Šiaulių LPS Tarybos nariui, žydeliui Kazimierui Alminui. Nieko kito man nebeliko, kaip tik pasiųsti po velnių poną R. Sakadolskį, ką aš ir padariau.

Tikriausiai niekam nekyla nė menkiausios abejonės dėl Audriaus Butkevičius, to „kavensko žydbernio“, kaip jį vadino a. a. Rūta Gajauskaitė, užėmusio vieną iš atsakingiausių KAD, o vėliau KAM vadovo postų tuometinėje tarpuvaldžio Lietuvoje, priklausomybės  KGB, CŽV, MOSAD bei organizuotam nusikalstamam pasauliu?

Tačiau šio rašinio tikslas ne pateikti faktinę medžiagą, įrodančią A. Butkevičiaus bendradarbiavimą su minėtomis organizacijomis, o remiantis mano prisiminimais, iškelti kai kurios klausimus, susijusius su šio „stratego“ bei „spalvotųjų revoliucijų eksperto“ praktine veikla, kurie padės mums visiems susidaryti bendrą vaizdą -- kas gi iš tikrųjų yra šitas ponas A.Butkevičius ir kam jis dirba?!..

Deja, KGB archyvinė medžiagą, su, galimai, jo paties ir kitų to meto įtakingų politikų bylomis, mįslingai dingo iš KGB rūmų, o dešimt maišų su minėtais dokumentais atsidūrė šio piliečio rankose, nors vėliau juos iš jo išvogė V.Landsbergio žmonės. Kas dėl priklausomybės CŽV ir MOSAD, tai šito išsiaiškinti, bent jau kol kas, turbūt nepavyks, nes dirbantys agentai nėra viešinami, nebent jeigu jie „prisidirba“...

I. 1990 m. spalio 5 d.  Kryžkalnio Paminklo susprogdinimas

Šioje operacijoje, kurią užsakė ir finansavo 1000 JAV dolerių V. Landsbergio patarėjas A. Tučkus, dalyvavome šeši žmonės:

V. Šustauskas (Kaunas, LLL sk. vad.);
V. Rinkevičius (Garliava, A.Butkevičiaus informatorius-įtakos agentėlis, baigęs teroristinio paruošimo kursus Lenkijoje);
„Agurkas“(Garliava, V.Rinkevičiaus žmogus);
Rekašius (Garliava, KGB agentėlis-provokatorius, V. Rinkevičiaus žmogus);
Ž. Razminas (Šiauliai, LLL Šiaulių sk. vad., LŠS P.Plechavičiaus VII-os rinktinės vad., KAD Šiaulių raj. komendantas;
J. Griguola (Šiaulių raj. KAD komendanto neetatinis pavaduotojas).

Kadangi jūsų, p. A. Butkevičiau, man pristatytas įtakos agentėlis V. Rinkevičius, beveik mėnesį gyvenęs mano namuose, ne tik teikė jums tiesiogiai ar per KAD II-jo sk. viršininką L. Bumbulį  išsamią informaciją apie mano veiklą, bet ir buvo vienas aktyviausių šios ir kitų operacijų inspiratorių, veikusių jūsų vardu. Be to, kaip tik jis mums atnešė A. Tučkaus perduotus dolerius...

Sakykite, p. A. Butkevičiau:

1) ar jūs savo turimą agentūrinę informaciją dėl ketinimo susprogdinti Kryžkalnio monumentą  dalinotės su tuometiniu LR Aukščiausios Tarybos pirmininku V.Landsbergiu? (pagal pareigas tai padaryti jūs privalėjote).

2) ar jūs informavote V.Landsbergį  apie tai, kad A. Tučkus davė V.Rinkevičiui 500 dolerių už nepilnai atliktą užduotį? (tai padaryti jūs pagal savo pareigas privalėjote).

II. KAD vadovybės įsakymas - sustabdyti parašų rinkimą

1990 sausio 18d. man į kabinetą paskambino tiesioginis mano viršininkas pulk. Zigfridas Orentas ir davė velnių, esą KAD vadovybė yra nepatenkinta, nes man priklausančioje Šiaulių rajono teritorijoje, Šakynos kaime, yra renkami TSKP – „Jedinstvo“ inicijuoto referendumo parašai - „Už Lietuvą TSRS sudėtyje“. Jis man įsakė kuo skubiau šitą reikalą „išspręsti“.

Teko operatyviai reaguoti. Pasikviečiau savo pavaduotoją J. Griguolą ir tuomet dar visai „žalią“ LŠS rinktinės narį M. Murzą (Gervaldą), sėdome į mano „Žiguli - devintuką“ ir nuvykę į Šakynos parduotuvę, iš kur buvo gautas pranešimas, sužinojome, kad vakar iš tiesų parašus čia rinko  TSKP sekretorė Kačinskienė, dirbanti Šakynos kolūkio sandėlyje. Ją suradę išsivežėme į komendantūrą apklausai ir po apklausos ji buvo paleista namo.

Kitos dienos pabaigoje į mano kabinetą įgriuvo Milicijos ir prokuratūros pareigūnai, kurie mane išsivežė į prokuratūrą. Ten jau manęs laukė TSRS TV programos „Vrėmia“   žurnalistai, kurie tikėjosi užfiksuoti man metamus kaltinimus, atseit, aš neteisėtai sulaikiau moteriškę ir  jai grasinau ginklu už tai, jog ji  rinko gyventojų parašus. Visa tai buvo MELAS, išskyrus, kad aš ją iš tikrųjų sulaikiau ir tai padariau savo vadovybės įsakymu. Todėl visus man pareikštus kaltinimus aš atmečiau kaip provokaciją, o žurnalistai liko lyg musę kandę. Po apklausos prokurorams teko mane paleisti.

Deja,  „linksmybės“ tuo nesibaigė. Darbe radau viską išverstą aukštyn kojomis, buvo ieškota ginklų ir sprogmenų. Grįžęs namo laiptinėje sutikau savo penkiametį sūnų, kuris man pasakė: „Tėveli, neik namo, ten milicija“. Skubiai pabučiavau atsisveikindamas sūnų ir  mašina apvažiavęs namą iš kitos pusės,  per apšviestus langus trečiame aukšte stebėjau, kaip vyksta krata, kuri turėjo baigtis (kaip man vėliau patvirtino policijos pareigūnai) mano areštu ir uždarymu į Šiaulių kalėjimą prieš pat  1991 m. Sausio 13-ąją!..

Nepaisant to, kad aš paneigiau visus man mestus kaltinimus, TSRS TV „Vrėmia“ vis tiek ištransliavo šią melagingą informaciją, ko pasėkoje buvau skubiai iškviestas į Vilnių, Krašto Apsaugos departamentą (KAD) pas gen. direktorių A. Butkevičių, kuris mane išdėjo į šuns dienas ir atleido iš užimamų pareigų, nors jam ir pranešiau, jog aš tik vykdžiau savo vado įsakymą.

Pone A. Butkevičiau:

1) Kodėl jūs, žinodamas, kad aš tik vykdžiau savo vado pulk. Zigfrido Orento įsakymą, iš pareigų atleidote tik mane?
2) Kodėl nebuvo pravestas tarnybinis tyrimas dėl mano pateikto pasiaiškinimo?
3)  Kam ir kodėl buvo reikalinga duoti šį įsakymą Sausio 13-os išvakarėse?
4) Kam ir kodėl buvo naudinga mane pašalinti iš užimamų pareigų bei Sausio 13-os išvakarėse pasodinti už grotų?
5) Sakykite, kas ir kodėl jums liepė mane pašalinti iš KAD?

III. 1991 m. Sausio 13 d.

Pone A. Butkevičiau:

1) Kodėl jūs nesiėmėte jokių priemonių, nubaudžiant Sausio 13-os dezertyrus, parsidavusius sovietinius karininkus, kurie prieš pat menamą šturmą sudeginę savo KAD pažymėjimus ir nusimetę uniformas išgaravo kaip kamparas, kas į kaimą pas mamą „šovinių“, o kai kas organizuoti „rezistencinio pogrindžio“?

2) Kodėl iki šiol nepaviešintos dezertyravusių karininkų pavardės, kurie iki šiol gauna padidintas pensijas ir seka pasakas vaikams apie „didvyriškas“ Sausio 13-os „kovas“?

3) Kodėl ik šiol nėra tinkamai įvertinti jūsų pavaduotojo Vaitkaičio veiksmai, kuris nors ir ne dezertyravo, bet prieš pat „puolimą“ savo uniformą paslėpė po baltu su dideliu raudonu kryžiumi, gydytojo chalatu?..

4)  Iš kur TSRS desantininkai sužinojo, jog mes ruošiamės nuginkluoti  Lyduvėnų tilto apsaugą ir tai padarė  prieš pat mūsų nosį, juk tuomet kai buvo derinamas šis klausimas kabinete buvote tik jūs, J.Gečas ir mano vyrai?
5) Kodėl kai jus su Č.Jezersku buvo patekę į TSRS kariuomenės nelaisvę, palyginti geranoriškai bendravote, gėrėte arbatėlę, kai tuo tarpu ten pakliuvusiems paprastiems mirtingiesiems sproginėjo ausų būgneliai?..

IV. 1991 m. III-iasis LPS suvažiavimas

III-ajame Sąjūdžio suvažiavime sekretoriato nariui Andriui Kubiliui įteikiau raštišką prašymą dėl pasisakymo apie padėtį kariuomenėje ir Sausio 13-os įvykių apžvalgos. Nepraėjus nei keliolikai minučių, prie manęs uždusęs atlėkė KAM ministras Audrius Butkevičius ir nusitempė į sporto rūmų salės viršų, kur nebuvo žmonių, o tada ėmė man aiškinti, kaip jis myli Lietuvą ir jos kariuomenę, bet jam esą trukdo komunistai, todėl aš be reikalo jį  kritikuoju.
Tuomet  A. Butkevičius man pasakė, kad jo dienos KAM suskaičiuotos, kad jį greitai atleis iš pareigų, bet ateis kitas, būtent jo žmogus. Be to jis man užsiminė, kad  artimiausiu metu bus kuriama kovos su terorizmu tarnyba ir pasiūlė - gal kartais aš norėčiau jai vadovauti?.. Pasiūlymas buvo gan viliojantis, bet įvertindamas šio pasiūlymo aplinkybes ir žinodamas A.Butkevičiaus būdą, nieko jam neatsakiau, tik šyptelėjau. Audrius, matomai,  mano šypsenoje įskaitė nepasitikėjimą, todėl liepė man atvykti  į KAM, kad nuo rytojaus užimčiau KAM ginklininko pavaduotojo pareigas. Ir pridūrė: „O  vėliau žiūrėsime...“.

Ministerijoje A. Butkevičius pasodino mane koridoriuje prie stalo ir liepė užpildyti dvi anketas. Nespėjau pradėti pildyti, kai iš kabinetų ėmė į mane nedraugiškai dilbčioti įvairių lyčių kabinetinės žiurkės, išgąstingai šnabždėdamos: „Raazminas, Raaazminas, Raaaa...“

Tai buvo lyg šalto vandens kibiras, išpiltas ant mano galvos, kuris mane vėl sugrąžino į realų gyvenimą... Iškart SUPRATAU: jeigu pasirašysiu šituos dokumentus, man kelio atgal jau nebus, tapsiu vienu iš tų, kurie jau tada pirko „auksinius“ laivus, „auksinius“ lėktuvus, vogė ir dalinosi savanoriams skirtus pinigus, statėsi rūmus, kėlė orgijas ir „tvatino“ televizijos „žvaigždes“, o atsibodusias rūtas, pilnom sterblėm išmesdavo už „borto“... Bet jeigu atmesiu šį pasiūlymą, susilauksiu krašto apsaugos ministro A. Butkevičiaus ir jo kompanijos keršto...

Ir čia prieš mano akis iškilo eilinių kolegų veidai, tų beginklių, nuskurusiomis uniformomis ar visai be jų, suvargusių, bet tvirtų savo ryžtu savanorių, pasiryžusių  paguldyti savo jaunas galvas  ne dėl asmeninės naudos, o dėl mūsų Tėvynės laisvės ir tautos gerovės, kurie mėnesių mėnesiais negaudami nei cento, o dažniausiai dar ir primokėdami iš savo kišenės, saugojo įvairius objektus, kūrė Lietuvos kariuomenę, rizikavo savo sveikata, gyvybe, savo šeimos gerove...

Aš apsisprendžiau, pakilau nuo stalo su tuščiomis anketomis ir nieko nesakęs išėjau. Išėjau pasirinkdamas ne lengvą ir riebaluotą, parsidavusio naujajam okupantui, ištvirkusio ir apkvaitusio „elito“ kelią, o sunkų, rizikingą, bet užtat prasmingą kelią. Tiesos kelią! Kelią  už lietuvių tautos  laisvę, už Lietuvos Nepriklausomybę ir už darbo žmogaus gerovę!..

Pone A.Butkevičiau:

1) Kodėl jūs taip išsigandote mano pasisakymo III LPS suvažiavime, kad ryžotės ne tik mane atstatydinti, bet dar ir paaukštinti pareigose?..

V. 1991 m. gegužės mėn.  Šiaulių parko estrados sprogdinimas

Tądien vyko LDDP ir LAF organizuotas mitingas, kuriame turėjo dalyvauti ir A. M. Brazauskas, bet,  matomai, buvo įspėtas, todėl nepasirodė.

Kelios dienos prieš renginį Šiaulių LPS būstinėje vyko savanorių ir šaulių susirinkimas. Nors tuo metu aš jau buvau atleistas ir iš savanorių, ir iš LŠS vado pareigų, bet į šį  susirinkimą buvau pakviestas ir aš. Jame dalyvavo V.Rinkevičius iš Garliavos, kuris ir čia buvo visa ko iniciatorius, nuo jo nenorėjo atsilikti vietiniai šauliai bei savanoriai. Vyrus dar gerokai iki mitingo kažkas informavo apie šį renginį, kad jame dalyvaus A. M. Brazauskas, bei  pasiūlė šiek tiek pagąsdinti brazauskistus, panaudojant lengvus dūminius ir garsinius užtaisus. Dūminius užtaisus gavau iš vieno praporščiko, o bombelių gamyba užsiėmė buvęs ir dabartinis LŠS vadai drauge su kitais savanoriais. Visi sprogmens užtaisai buvo sumontuoti išvakarėse.

Renginio dieną į Šiaulius atvyko pastiprinimas iš Kauno nuo LŠS vado Gedimino Jankaus, su ašarinių dujų granatomis. Tai pat susirinko nemažai vietinių žmonių, jaunimo su antikomunistiniais plakatais.

Renginiui prasidėjus, matomai, dėl mažo žmonių skaičiaus (turbūt buvo įspėti), svečiai nutarė nesinaudoti tribūna, kur buvo padėtas sprogmuo, ir pasistatė stalus prie pat žiūrovų tribūnų. Mane labiausiai papiktino ir nustebino tai, kad  buvo kalbėta apie lengvus garsinius užtaisus, bet renginiui prasidėjus tribūnos taip driokstelėjo, jog buvo pramuštos estrados lubos. Po to užsidegė dūminiai užtaisai. Dar vienas galingas užtaisas, kaip buvo pranešta per TV, nesprogo. Aukų buvo išvengta tik per plauką!..

Pone A.Butkevičiau:

1) Ar šį sprogdinimą organizavo V. Rinkevičius ?
2) Kieno įsakymu veikė V. Rinkevičius?
3) Ar apie tai buvo informuotas V. Landsbergis?
4) Kas ir kodėl įsakė vietoje garsinių susprogdinti skeveldrinius užtaisus?
5) Kam ir kodėl buvo naudingas Šiaulių parko estrados sprogdinimas?
6) Kas ir kiek pinigų skyrė už šį sprogdinimą?
7) Kas tuos pinigus pasisavino, nes niekas iš Šiaulių savanorių bei šaulių jokio atlygio lyg ir negavo?..

VI. 1991 m. gruodis.  SKAT regionų vadų susirinkimas savanorių būstinėje Vilniuje ir po jo sekę atleidimai...

Tuomet Lietuva ir tautiečiai buvo visiškame chaose, nežinioje. Vyko tarpusavio politinės batalijos, žmonės buvo dirbtinai  supriešinti ne tik politinėje, bet ir buitinėje  plotmėse. Prasidėjus privatizacijos vajui kilo tikras „pilietinis karas“ dėl dirvožemio aro, dėl surudėjusio kombaino ar dėl nugriuvusios fermos, kuris supriešino ne tik kaimynus, bet ir artimiausius  gimines. Kol prasčiokai pešėsi  dėl trupinių, vakarykščiai KGB „stukačiai“, kompartijos išverstaskūriai, kaip musių lervos išvietėje, šliauždamos vienas per kito galvas, skubėjo virsti kuo didesnėmis  liberal - kapitalistinėmis šūdmusėmis - oligarchais. O juos atstovaujanti naujoji „nepriklausomos“ Lietuvos valdžia, aklai vykdydama JAV, TVF ir PB rekomendacijas, už jų dolerius ėmėsi ne Lietuvos valstybės kūrimo, Lietuvos Nepriklausomybės įtvirtinimo  bei žmonių gerovės užtikrinimo, o likusio, tarybiniais metais užgyvento valstybės turto išvogimo, žemės ūkio, pramonės, laivyno ir t. t. privatizavimo – „prichvatizavimo“, o po to ir visiško sunaikinimo. Viso to pasėkoje, dėl saujelės Lietuvos valdžią uzurpavusių savanaudžių parazitų nepasotinamo godumo, jokios politinės moralės nebuvimo, vietoje laisvos, demokratinės, visiems socialiai teisingos Lietuvos pamatų, buvo padėti naujos ir dar baisesnės JAV-NATO-ES liberal-kapitalistinės okupacijos pamatai!..

1991 metų pabaiga – Savanoriškos Krašto Apsaugos Tarnybos krizės pradžia.

Lietuvą apėmusio visuotinio išvogimo ir naikinimo banga neaplenkė ir kariuomenės. Lietuvos kariuomenės „patriotinis“ elitas taipgi  daug ir sunkiai „dirbo“. Deja,  jie užsiėmė ne Lietuvos kariuomenės kūrimu, jos stiprinimu, ne savanorių aprūpinimu uniformomis, ginklais ar žmonišku atlyginimų už tarnybą užtikrinimu. Šitos štabinės žiurkės ir visokio plauko svieto perėjūnai, kaip ir valdžioje sėdintys politikieriai, rūpinosi vien tiktai savo nauda. Jie visi parazitavo, kaip ant mielių tuko neišmokėtų savanoriams atlyginimų, ginklų, uniformų ir t. t. pirkimų sąskaita. O regionų komendantai su savo bendrais kaip tik įmanydami parceliavo visą nuo sovietinės kariuomenės likusį turtą. Buvo sunaikinta ir išparduota ne tik amunicija, pastatų konstrukcijos, statybinės medžiagos, bet  netgi aerodromų pakilimo takų plokštės!..

O tuo metu, kai SKAT ir KAM vadai maudėsi kaip inkstai taukuose, statėsi sau prabangius namus, ilsėjosi užsienio kurortuose, eiliniai  savanoriai bei žemutinės grandies karininkai ar puskarininkiai  buvo maitinami niekad nesibaigiančiais pažadais, politikierių demagogijomis, kas ir privedė iki Krašto Apsaugos Tarnybos krizės.

Į šį vadų susirinkimą mane kartu su A.Terlecku ir a. a. R. Gajauskaite pakvietė rinktinių vadai. Susirinkimą atidarė J.Gečas (išverstskūris, buvęs komjaunimo aktyvistas, artimas A.Brazausko žmogus, labai tiko ir V.Landsbergiui), kuris kalbėjo kaip visuomet ilgai ir apie nieką, kaip tikras demagogijos meistras. Po jo į sceną pakilo KAM ministras A. Butkevičius. Jis, susikišęs rankas į kišenes, kaip ir priklauso tikram žydui prieš gojų minią, tyčiojosi iš savanorių kaip sugebėdamas, vadino juos „patriotais –idiotais“. Visą kaltę dėl susidariusios padėties suversdamas patiems savanoriams, bet tik  ne štabiniams parazitams ar valdžioje sėdintiems politikams. Savanorių vadai bergždžiai bandė su juo ginčytis, kėlė tik buitinius, įvairių lengvatų bei ginkluotės klausimus.
 Toliau kalbėjo A.Terleckas apie G.Vagnorių, K.Prunskienę ir V. Landsbergį. Po jo kalbėjusi teisininkė a. a. R. Gajauskaitė pateikė labai daug ir išsamios, siaubą keliančios informacijos apie Lietuvos politikų, buvusios KAD pasienio bei tuometinės policijos pasienio tarnybų bendradarbiavimą gabenant kontrabandines prekes, šios siaubingos korupcijos mastus.

Prisiminiau, kaip vieną naktį mes su keliais savo būrio vyrais stebėjome Lavoriškių pasienio posto darbą ir matėme, kaip už pinigus be eilės ir patikrinimo praleidžiamos mašinos, kurias su švyturėliais palydėdavo policijos ekipažas.

Arba kai dar man būnant Parlamente, ką tik po Sausio 13-iosios, prie manęs priėjo pulk. Virginijus Česnulevičius (pasienio apsaugos viršininkas) ir paprašė, kad aš su savo komanda sudeginčiau „baisaus“ komunisto pulk. J.Paužuolio (pasienio tarnybos darbo gr. vadovas) sodo namelį. Aš jam atsakiau: „Jokių problemų, Virgi. Padarysime, tik, jei nesunku, prašau įsakymą parašyti raštu“. Po šio mano atsakymo Virgis šiek tiek pasimetė ir nerišliai pasakė: „Na ką tu čia, ar juokų nesupranti?..“. Juokai juokais, bet pulkininko J. Paužuolio namelis iš tiesų sudegė!.. Kai pasidomėjau, kieno tai darbas ir apie tikrąsias sudeginimo priežastis, tai Jurbarko vyrai atsakydavo: „Kas padarė nesakysiu“...  ir pirštais ištemdavo akių vokus, tokiu būdu imituojant mongolišką išvaizdą. O kadangi vadų tarpe tokią išvaizdą turėjo tik vienas, visiems viskas buvo aišku ir be žodžių.

J. Paužuolio namelio sudeginimo priežastis, kaip ir reikėjo numanyti, buvo visai ne politinė, bet kriminalinė. Mat tuo metu vyko nuožmi pasienio vadų kova dėl postų, įtakos ir galimybės pasipelnyti. Tikri Lietuvos „patriotai“ ar ne?..

Toliau savanorių vadų susirinkime po Rūtos Gajauskaitės žodis buvo suteiktas man. Aš išdėsčiau visas aukščiau mano aprašytas savanorius liečiančias problemas, o užbaigiau tuo, kad visi Sausio 13-osios dezertyrai turi būti nubausti ir pašalinti iš užimamų pareigų. Susikompromitavusiems SKAT vadui J.Gečui ir KAM ministrui A. Butkevičui pasiūliau nedelsiant atsistatydinti ir į jų vietą išsirinkti geriausius iš savo tarpo, patikrintus savanorius, o ne Seimo ir vyriausybės mums primestus korumpuotus savanaudžius.

Keli šimtai savanorių vadų vieningai mane palaikė, o SKAT ir KAM štabinės žiurkės, nežinodamos ką daryti, tai išbėgdavo iš salės su kažkuo tartis, tai vėl sugrįžę beviltiškai mėgino mane nutildyti, bet veltui.

Tada A.Butkevičiui nieko kito nebeliko, tiktai sutikti su mūsų reikalavimais. Ir tuomet didysis demagogas J.Gečas pasakė: „Gerai, čia mes pasitarėme ir nusprendėme pritarti jūsų reikalavimams. Mes  sutinkame atsistatydinti, bet tam neužtenka vien tik jūsų norų. Jūs privalote sugrįžti į savo dalinius, surengti visuotinius savanorių susirinkimus ir prabalsuoti, o tada rezultatus mes paskelbsime SKAT visuotinėje konferencijoje“.

Salėje aidėjo ovacijos ir plojimai. Tuo diskusijos ir susirinkimas baigėsi. Visi buvo įsitikinę, kad šį mūšį laimėjome mes, SAVANORIAI!..

Mes sėdome į autobusus su pakilia, pergalinga nuotaika ir dainomis išvykome namo. Autobuse vadai energingai diskutavo, kūrė ateities planus, siūlė galimas kandidatūras vietoje korumpuotų, parsidavusių vadukų A. Butkevičiaus, J. Gečo ir  kitų. Bet man, vis tiktai, ramybės nedavė  galvoje kirbanti  mintis: ką  gi iš tikrųjų sumąstė, kokius spąstus savanoriams paspendė A.Butkevičius ir J.Gečas?!.. Pasirodo, nuojauta manęs neapgavo.

 Vos už kelių dienų spauda ir radijas informavo, kad pagaliau savanoriams skirti 6000 vienetų carinės Rusijos laikų  kavalerijos karabinų. Daugumas  naivių, eilinių savanorių patikėjo vadovybės geranoriškumu . O štabinės žiurkės ėmė skambinti rinktinių vadams ir grasinti pašalinimu iš užimamų pareigų, jeigu palaikys mano idėją dėl vadų nušalinimo bei griežtai įsakė į savo dalinius nebeįsileisti Žilvino Razmino. Tokiu būdu, įbauginus didesnę dalį rinktinių vadų, o eilinius savanorius, kaip mažus vaikus, papirkus antikvariniais šautuvėliais, palaužė savanorių valią reformuoti kariuomenę  iš apačios, tačiau rimtų problemų, deja, neišsprendė.

Su dauguma vadų mes buvome sutarę susitikti Telšiuose, bet į susitikimą atvyko tik keletas mąstančių, drąsių vadų ir pavienių savanorių. Tada mes parašėme savanorių Memorandumą dėl susidariusios padėties SKAT ir išsiuntėme laikraščiams (deja, tik vienas - kitas išdrįso šią medžiagą paviešinti), SKAT ir KAM vadovybei.

Vietoje kariuomenės reformų ir problemų sprendimo daliniuose prasidėjo taip vadinamos „atestacijos“ -- reikalavimai atsakyti į  šimtus amerikonų paruoštų anketų klausimų. To pasėkoje buvo atrinkti tik karinio štabo žiurkių „valdomi“, „savi“ savanoriai, o likusius pradėjo atleidinėti. Krizė Savanoriškoje Krašto Apsaugos Tarnyboje ne tik nebuvo likviduota, bet dar labiau pagilėjo ir tapo tiksinčia bomba. Vadovybė ir toliau piktnaudžiavo savo padėtimi, plovė ginkluotei ir savanorių užmokesčiui skirtus pinigus, o savanoriai ir toliau klausėsi nesibaigiančių pažadų bei kentė nepriteklius ir patyčias.

VII. 1992 sausis. Kelionė į Rygą, pirmasis areštas ir įkalinimas

Su grupe savanorių besiruošiant vykti į Latviją pas savo kolegas, man paskambino LLL Telšių skyriaus vadovas  G. Šidlauskas (šiuo metu dirbantis genocido ir rezistencijos centre) ir paprašė padėti jo žmogui S. Baškiui, kuriam Rygos turguje, gruzinų banditai,  grasindami pistoletu, pagrobė jam priklausiusį automobilį. Sakė, kad jis kreipėsi į Rygos policiją, bet ten iš jo tik pasijuokė. Žmogui nebeliko nieko kito kaip kreiptis į mane, tai buvo paskutinė jo viltis. Man nuoširdžiai pagailo šio vaikino, todėl nusprendžiau jam padėti.

Sukvietęs savanorius išaiškinau jiems situaciją ir pakviečiau norinčius prisidėti  prie šios operacijos. Mano bendražygiai noriai sutiko padėti šitam žmogui.
Į Rygą išvykome trimis ekipažais naktį, apsiginklavę šiokia tokia ginkluote bei  keliomis neperšaunamomis liemenėmis. Rygoje buvome po 24 val. Pasukus link Rumbulos turgaus, mus sustabdė vietinė policija ir patikrinusi dokumentus paleido. Važiuojant pamatėme dar keletą policijos patrulių, kurie mus praleido. Bet kiek toliau mūsų jau laukė dar vienas policijos automobilis su prie jo stoviniuojančiais patruliais, kurie mus sustabdė. Dokumentų patikrinimo metu prie mūsų prišoko keliolika automatais ginkluotų vidaus kariuomenės pareigūnų. Jie mus ištempė iš mašinų, nuginklavo ir suguldę ant ledo apie valandą mus daužė automatų buožėmis, spardė kojomis, bėgiojo per mūsų nugaras ir galvas, o vėliau suklupdę,  sukišo automato vamzdžius  į burnas, šaukė, keikdamies  grasino sušaudyti, kadangi per mus čia turėjo tiek ilgai čia šalti.

Vėliau, atvažiavus  jų automobiliams, mus sukišo iš nugabeno į policiją, kur mūsų jau laukė televizija. Po to prasidėjo apklausa ir „foto sesija“. Laikas nuo laiko mane, surakintomis rankomis už nugaros, išvesdavo iš vieno kabineto esančio pusrūsyje ir, vedant laiptais į kito aukšto kabinetą, daužė atlenkiamomis automatų buožėmis, laužė šonkaulius ir rusiškai šaukė, kad jie žino, kas toks esu, kad aš esu tas, kuris būčiau į juos šaudęs Vilniuje Sausio 13-osios įvykių metu... Man iškart tapo aišku, kad reikalą turiu su buvusiais sovietiniais OMON-ininkais!.. Po apklausos mus sukišo į areštinės kameras, ten pralaikė kelias paras, o vėliau mane ir A.Vileikį nuvežė į Rygoje esantį Rumbulos kalėjimą, kur man teko praleisti pusę metų, iki teismo.

Būnant kalėjime turėjau galimybę pasimatyti su tuomet ten sėdėjusiais Latvijos pirmuoju sekretoriumi Rubiksu ir OMON-o vadu Parfionovu. Teisme mane gynė latvių kolegų iš Latvijas Netkarybas Kustyba (Latvijos Nepriklausomybės Partijos) pasamdytas advokatas Kazlovskis. Iš Lietuvos atvyko  manęs palaikyti A. Terleckas, V.Šustauskas, LPS, Tremtinių Sąjungos atstovai, savanoriai, šauliai bei žurnalistai.

1992. 06. 30 ir 07. 01d. d. Latvijos teismas mane nuteisė 3 metų lygtine bausme ir paleido iš teismo salės. O kieme švietė saulė, žydėjo gėlės ir aš pirmą kart po pusės metų vėl galėjau apkabinti, išbučiuoti savo artimuosius, dviejų metų dukrelę, septynmetį sūnų ir žmoną, na ir žinoma, paspausti rankas savo draugams...

Būdamas Rygos kalėjime, o vėliau grįžęs namo, ilgai sukau galvą, kas ir kodėl man paspendė šituos spąstus? Buvo akivaizdu, kad atsitiktinio sulaikymo atveju policijai be jokių problemų galėjo nustatyti mano tapatybę, bet iš kur buvę OMON-o pareigūnai galėjo žinoti, kad aš buvau parlamento gynėjas ir kad būčiau į juos šaudęs? Be to tos trys policijos patrulių užkardos bei „OMON-as“, kurie piktinosi, kad mūsų  ilgai laukdami jie sušalo? Visa tai akivaizdžiai rodo, kad tai nebuvo atsitiktinis sutapimas. Tai mane vertė susimąstyti: o kieno gi tai darbas?!.. Intuicija sufleravo, kad prie viso to savo rankas bus prikišęs  „didysis strategas“ Audrius Butkevičius, ir aš beveik neklydau. Vieno susitikimo metu su savo geru bičiuliu, buvusiu LLL Plungės vadovu, tuomet ėjusiu Plungės m. VSD viršininko pareigas Algio Buitkaus aš sužinojau visą tiesą apie šią miglotą istoriją.

O gi pasirodo, tariamai nuskriaustasis veikėjas S. Baškys, kurį man atsiuntė ir rekomendavo G. Šidlauskas, buvo elementariausias vagis, kuriam už vagystes buvo iškelta baudžiamoji byla ir grėsė kalėjimas. Tuomet  prokurorai jam pasiūlė sandėrį - pagal aukščiau mano aprašytą „scenarijų“ ir S. Baškys sutiko. Šito scenarijaus autoriai, kaip man pasakė Algis Buitkus, buvo du - tai KAM ministras Audrius Butkevičius ir tuometinis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas!!! Įdomu ar šitą „scenarijų“ A. Butkevičius su A. Paulausku rašė patys savarankiškai, ar diktuojant  Vytautui Landsbergiui?!..

VIII. 1992m. vasara. SKAT visuotinis suvažiavimas Vilniaus muzikiniame teatre

Nespėjus dorai atsigauti po įkalinimo, man paskambino savanoriai ir pranešė, kad Vilniaus muzikiniame teatre  vyks savanorių suvažiavimas, bet į jį bus įleidžiami tik pagal rinktinių vadų sudarytus ir patikrintus sąrašus. Buvęs mano pavaduotojas, savanorių kuopos vadas J.Griguola  mane informavo, kad Vilnius  kuo griežčiausiai uždraudė į sąrašus įtraukti mano pavardę, bet čia pat nusišypsojęs pridūrė: „Mes tave pažįstame, tavimi pasitikime, ir ne jiems spręsti, ką mes deleguojame į suvažiavimą“.

Į SKAT suvažiavimą vykome samdytais autobusais. Atvykus į Sostinę, mums teko gan ilgai laukti gatvėje. Belaukiant susitikome su pažystamais vadais ir savanoriais, aptarėme galimas kandidatūras vietoje atstatydintų J.Gečo ir A. Butkevičiaus, bet visi kandidatai kaip žalčiai ėmė purtytis atsakomybės, matėsi, kad vyrai kažko labai stresuoja. Tuomet nusprendžiau veikti ekspromtu, pagal aplinkybes suvažiavimo salėje. Bet  renginį pradėti organizatoriai nesiskubino. Pasirodo, prieš konferenciją buvo sumanyta savanoriams nuleisti „garą“. Pradžioje jie surengė savanorių eiseną Vilniaus gatvėmis iki bažnyčios, kur kelias valandas jiems plovė smegenis, o po to žygiavome iki jaunimo teatro, kur prie durų pralaukėme dar virš valandos, kol sargyba patikrino visus žmones pagal pateikiamus sąrašus.  

Mums belaukiant gatvėje pasirodė V. Landsbergis su savo visa bezdukų komanda, o E.Zingeris meilei susikibęs vaikščiojo su iš Prancūzijos atvykusia žyde antikomunizmo „eksperte“ Francoise Thom. Pagaliau prie sargybos posto priartėjome ir mes. Juozas pateikė Šiaulių rinktinės  sąrašą, o kai atėjo mano eilė sargyba ėmė keistai muistytis, bet Juozas kažkaip tą reikalą užglaistė ir mane įleido.

Bet vos tik įėjau į salę, mano žvilgsnis susidūrė su ministru A. Butkevičiumi. Abu linktelėjome vienas kitam pasisveikindami. Pamačiau, kaip jis perbalo ir skubiai kažkur dingo. Vos po kelių minučių, man dar net nespėjus  atsisėsti į savo krėslą, prie manęs iš nugaros pripuolė pulk.  Arvydas Pocius su dviem savanoriais, ginkluotais  naujutėliais žydiškais ŪZI automatais, ir sučiupę mane už pažastų išnešė lauk!.. Tuo mano misija tądien ir baigėsi.

Likę salėje savanoriai klausėsi koncerto, o po to Vyriausiojo konservatorių rabino V. Landsbergio mekenantį monologą apie vidaus ir išorės priešus. Po V. Landsbergio kalbos antikomunistinę lekciją perskaitė žydelka iš Prancūzijos. Po to pasisakė visa eilė signatarų, kurie  skundėsi savanoriams, kokia dabar sunki valstybės politinė ir ekonominė padėtis, kad dėl viso to kalti vietiniai ir Rusijos komunistai, KGB, todėl  reikia visiems vieningai susiveržti diržus ir nepasiduoti įvairioms provokacijoms.

Dar vėliau kalbėję A. Butkevičius, J. Gečas parodė naujus ŪZI ir pažadėjo, kad jais bus apginkluoti savanoriai. Taip pat pažadėjo išspręsti atlyginimų ir visus kitus savanoriams rūpimus klausimus. Ir tik į konferencijos pabaigą, kai savanorių smegenys buvo visiškai išplautos, kai dauguma jų užmiršo, ko čia jie suvažiavo, buvo leista pasisakyti ir savanoriams. Deja, neatsirado nei vieno eilinio ar vado, kuris būtų sugebėjęs pakalbėti ne vien apie vadovybės ir savanorių nesusikalbėjimo krizės pasekmes, buitinius dalykus, o apie negatyvių problemų priežastis ir galimus jų sprendimo būdus.

Konferencijai pasibaigus savanorių vadai priėję prie manęs teisinosi, kad nieko negalėjo padaryti, ir tik beviltiškai skėsčiojo rankomis. Atsisveikinome tyliai,  padavėme vieni kitiems rankas ir išsiskirstėme.

Drauge su Šiaulių savanoriais aš sėdau į autobusą ir  patraukėme namų link. Mūsų savanoriai ir kai kurie vadai, apdujusiomis nuo V. Landsbergio ir jo politrukų visą dieną trukusio propagandinio apdorojimo, vėl patikėjo savanaudžių, ambicingų politikierių saldžiais žodžiais, jų tuščiais  pažadais. Tik vienas kitas savanoris tada suprato, kad valdžia eilinį kartą juos ir vėl šlykščiai apmovė, o visi kiti tai pajus savo kailiu kiek  vėliau. Savanorių problemos liko neišspręstos, jos tebuvo atitolintos. Savanorių nepasitenkinimo „bomba“ tiksėjo toliau...
                                                                                                                          (laukite tęsinio)