„Advance“: Dienos po diplomatijos. Ar Putinas – naujasis Hitleris?

Pastaruosius du mėnesius Vakarų spaudoje „tarp eilučių“ skaitome maždaug štai ką.

Putino Rusija atsigavo po pralaimėjimo „šaltajame kare“ ir dabar grasina Europai, o Europa turinti pamatyti panašumą tarp šios grėsmės ir tų grėsmių, kurias kėlė Vokietija po to, kai atsigavo po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare. Kitaip tariant, Vladimiras Putinas – naujasis Adolfas Hitleris.

Jau dabar bet kokias derybas su Putinu bandoma pateikti kaip kažką, kas primena traumuojančią „Hitlerio nuraminimo“ politiką. Ji, be abejo, buvo. 1938 metais liūdnai pagarsėjusiu Miuncheno susitarimu buvo „išspręsta“ Sudetų krizė, kai ši Čekoslovakijos pasienio teritorija buvo atiduota Hitleriui, o Didžioji Britanija, Prancūzija ir Italija formaliai sutiko su šia aneksija. Regionas su beveik trimis milijonais gyventojų (dauguma jų buvo vokiečiai) tiesiog tapo hitlerinės Vokietijos dalimi. O Hitleris melagingai pažadėjo, kad tai jo „paskutinė teritorinė pretenzija“ Europoje.   

Tai buvo pavojingas nuraminimas, kuris, ypač vertinant iš šiuolaikinės perspektyvos, buvo didžiulė europiečių klaida, atvedusi į Antrąjį pasaulinį karą. Kai kurie mato šios situacijos pasikartojimą Europoje. Bet kur? Kur tas „Putino nuraminimas“, kuris pranašauja mums naują karą Europoje (arba Trečiąjį pasaulinį karą)? Rusijai jau daug metų taikomos griežtos sankcijos, kurios tik dar labiau griežtinamos. JAV nutraukia sutartis dėl ginklų kontrolės. Rusijos diplomatai masiškai išsiunčiami iš Vakarų šalių... Tai kur gi Rusijos nuraminimas?

Argi Rusija reikalauja savo Sudetų? Nepakanka pasakyti už Rusijos ribų, kad ji kelia grėsmę – Rusija pati turi padaryti kažką, kad ją būtų galima pavadinti grėsme. Tik tada bus galima kalbėti apie būtinybę gintis nuo Rusijos pretenzijų ir nuo naujo rusiško imperializmo, bet jis turi kažkaip pasireikšti. Nepakanka vien svarstyti apie tai už Rusijos ribų ir gąsdinti ja siekiant savo pačių tikslų.

Ne, negalima Krymo prilyginti Sudetams. Dėl Krymo Rusiją užgriuvo daugybė sankcijų ir izoliacija. Hitlerinė Vokietija gavo Sudetus „ant lėkštutės“, o tai didelis skirtumas.

Jeigu Vakarai taip bijotų Rusijos ir Putino, jie jau būtų pasiūlę jiems – kaip anksčiau Hitleriui – ir Donbasą, ir viską, ko jie pareikalaus, mainais už pažadą neiti toliau, juk vargu ar kas nors pasikeitė vakariečių mentalitete per pastaruosius 80 metų. Bet mes matome kitą situaciją: tai Rusija bijodama reikalauja pažado toliau nesiplėsti į rytus, o ne atvirkščiai. Tai Rusija laukia amerikiečių pajėgų Ukrainoje, Gruzijoje, o esant tam tikroms aplinkybėms – ir Baltarusijoje, ir Kazachstane...

Tokia yra reali situacija, ir kaip masinės informacijos priemonės bebandytų ją iškreipti, pagrindinių faktų ignoruoti negalima. Kas prie ko artinasi? Rusijos pajėgos prie Vakarų šalių ar Vakarų pajėgos prie Rusijos sienų?

Rusijos įsiveržimas į Ukrainą virsta save išpildančia pranašyste. Apie jį tiek kalbama, jog kai kurie net išsigąs, jeigu įsiveržimas taip ir neįvyks, nes jie jau viską kruopščiai suplanavo tam momentui, kai įsiveržimas prasidės. Turime omenyje pirmiausia sankcijų prieš Rusiją sugriežtinimą.

Tam, kad sumažinti įtampą šioje krizėje, turi įvykti kažkas didelio ir svarbaus, bet tai tikrai nebus naujasis Miuncheno susitarimas. Viena vertus, NATO ir JAV negali tiesiog pasakyti: „Mes nesiplėsime, nes Rusija mums uždraudė“. Toks pažadas kaip bomba susprogdintų JAV reputaciją pasaulyje. Iš Rusijos pusės būtų naivu tikėtis tokios JAV kapituliacijos. Bet jeigu tikslas kitas, tai koks? Sustabdyti tolesnę NATO plėtrą – tai Rusijai dabar svarbiausia.

Iš pradžių Maskva pabandė diplomatiją, o po to, galbūt bus taikomos kitos priemonės. Putinas turi suprasti, kad jei jį dabar „tarp eilučių“ lygina su Hitleriu, tai jau kitą dieną po „kitų priemonių“ pritaikymo šitas palyginimas bus visose antraštėse. Bet net ir tokiu atveju tai nebus tiesa, nors bus jau per vėlu.

Šaltinis: advance.hr