„Bloomberg“: Putino prioritetas – dujų pardavimas, o ne karo sukėlimas

Rusijos karinės galios didinimas šalia Ukrainos ir pabėgėlių krizė prie Baltarusijos ir Lenkijos sienos, kur Kremlius stojo Minsko pusėn, eilinį kartą verčia klausti: ką sugalvojo Vladimiras Putinas? Pabandykime sudėlioti Kremliaus užsienio politikos prioritetus.

Putinas iš tikrųjų laiko Krymo aneksiją vienu iš savo pagrindinių pasiekimų, o jo politika ir pareiškimai dėl Ukrainos ir Baltarusijos nekelia abejonės, jog jis norėtų susijungti su jomis kaip su „vienos tautos“ dalimis. Kuo vyresnis jis tampa, tuo jam lieka mažiau laiko įgyvendinti šį užmojį.

Oficiali Rusijos politika slypi strateginėje kantrybėje. „Rusija moka laukti. Mes – kantrūs žmonės“, - neseniai parašė buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas.

Ką tai reiškia kalbant apie Ukrainą? Kremlius laukia, kol viena kitą keičiančios antirusiškos vyriausybės žlugs, o ukrainiečiai bus tiek nusivylę nesėkmingais bandymais prisijungti prie Europos Sąjungos ir NATO, kad patys panorės sugrįžti į „tėvų namus“.

Baltarusijos atžvilgiu strateginė kantrybė reiškia Aleksandro Lukašenkos diktatūros pabaigos laukimą, kartu neleidžiant, kad šalis patektų į provakarietiškos opozicijos rankas.

Kremlius tikisi, kad po Lukašenkos pasitraukimo protingas ekonominis ir karinis spaudimas užbaigs šalies virsmą į de facto Rusijos dalį sutarties dėl Sąjunginės valstybės rėmuose.

Gali būti, kad Putinas pradės veikti anksčiau nei baigsis jo laikas. Vis dėlto labiau tikėtina, kad kol kas jis nesiims ryžtingų veiksmų. Dabar Putinas susikoncentravęs prie kito prioritetinio užsienio politikos uždavinio.

Dujų projektas Putinui yra ne mažiau svarbus už numanomą pagrindinių TSRS slavų tautų susijungimą. Naujas vamzdynų tinklas, sujungiantis Rusiją su Turkija, Kinija ir Vokietija, turi užtvirtinti jo regioninius aljansus ir laikyti atvirą „vokišką langą“ į Europą.

Be to, šitas tinklas yra esminis slavų tautų sujungimo strategijos aspektas. Šiandien Ukrainos ir Baltarusijos vyriausybės turi perdėm stiprius Maskvos spaudimo svertus – kaip rusiškų dujų eksporto į Vakarus garantai. Šie svertai bet kada gali sugundyti vietinius politikus siekti didesnės nepriklausomybės nuo Rusijos.

Akivaizdu, kad „Šiaurės srautas - 2“ nebus paleistas, jeigu Rusija imsis didelio masto operacijos Ukrainoje. Nedidelė operacija Ukrainos rytuose tikriausiai nepalaidotų projekto, bet dar kartą atidėtų jo startą.

Tam, kad „Šiaurės srautas - 2“ ateinančiais metais pradėtų veikti, Putinas turi lošti sudėtingą žaidimą, derindamas spaudimą ir grasinimus su protinga laikysena.  

Putinas pabrėžtinai šaltai sureagavo į dujų kainų šuolį Europoje, o taip pat į Lukašenkos grasinimą nutraukti dujų tranzitą į Europą. Savo laikysena Putinas nori įtikinti europiečius, jog tarpininkus apeinantys dujotiekiai – gera idėja.  

Kai kam galėjo pasirodyti, jog „Šiaurės srauto - 2“ sertifikavimo proceso pristabdymas buvo savotiškas Angelos Merkel kerštas už pažeminimą, kai jai teko (Putinui pasiūlius) paskambinti atstumtajam Lukašenkai.

Tačiau iš tikrųjų vokiška biurokratija yra labai apolitiška. Reguliatorius tiesiog nori, kas dujotiekio operatorius, kuris dabar užregistruotas Šveicarijoje, perkeltų turtą ir personalą į Vokietiją. Tai visai racionalus reikalavimas.

Kol procesas neužbaigtas, Putinas turi balansuoti tarp spaudimo Vokietijos vyriausybei ir rizikos ją atstumti. Todėl artimiausiais mėnesiais jis, tikriausiai, nedarys jokių staigių judesių.

Šaltinis: bloomberg.com