„Deguto šaukštas“ antitautinio režimo „medaus statinėje“

Kodėl po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metų kovo 11 dieną lietuvių tauta Lietuvos valstybėje susitraukė nuo 3,7 milijono iki 2,8 milijono žmonių? Kodėl lietuvių tauta yra viena sparčiausiai nykstančių tautų pasaulyje tarp tų tautų, kurios turi savo valstybes? Kodėl Lietuvos valstybę valdantieji griauna santykius su kaimynėmis Rusija ir Baltarusija bei su didžiausia pasaulio valstybe Kinija ir tokiu būdu griauna Lietuvos ekonominius pamatus, o iškeldami tikslą nugalėti branduolinę valstybę Rusiją „mūšio lauke“, kelia pavojų pačiai Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos egzistencijai?

Ar tik ne todėl, kad Lietuvos valstybė nepriklauso Lietuvos žmonėms? Ar tik ne todėl, kad Lietuvos valstybė netarnauja lietuvių tautai? Ar tik ne todėl, kad Lietuvos režimo tikslas ir uždavinys yra ne kurti palankias sąlygas lietuvių tautos buvimui Lietuvoje, o kenkti Lietuvos kaimynams ir kitiems, kurie meta iššūkį globaliai Jungtinių Amerikos Valstijų hegemonijai (viešpatavimui)?

Kai kurie Lietuvos publicistai (tarp jų ir šio teksto autorius) jau seniai kelia šiuos klausimus. Bet Eduardas Vaitkus iškėlė šiuos klausimus į iki šiol aukščiausią politinį lygį – kandidato į Lietuvos Respublikos prezidentus lygį. Tai yra pirmas toks kandidatas į prezidentus Lietuvos istorijoje po 1990 metų kovo 11 dienos. Ir tai yra išskirtinis Eduardo Vaitkaus įnašas į Lietuvos politinį gyvenimą.

Būtent šitas profesoriaus Eduardo Vaitkaus išskirtinumas (kai kas sako – radikalumas) yra pagrindinė jo ignoravimo priežastis ne tik Lietuvos režimą aptarnaujančioje ("sisteminėje") žiniasklaidoje, bet ir dalyje „antisisteminėmis“ ir „opozicinėmis“ save vadinančiose žiniasklaidos priemonėse. Sakoma, kad šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus. Kandidatas į prezidentus Eduardas Vaitkus yra tas deguto šaukštas, kuris gadina Lietuvos režimo medaus statinę. Melo, neteisingumo, cinizmo ir veidmainystės statinę.

Iš kitų kandidatų Eduardą Vaitkų išskiria ypatinga dabartinio istorinio laikmečio pajauta. Lietuvos režimo propaganda dabar vykstančią globalią geopolitinę transformaciją vaizduoja pirmiausia kaip grėsmę. Kaip grėsmę Lietuvos režimo medaus statinei – saldžiam pastarųjų trijų dešimtmečių gyvenimui mele ir neteisingume, kurį režimo propaganda ciniškai vadina „Lietuvos sėkmės istorija“. Kokia sėkmės istorija? Kieno sėkmės istorija? Ar gali būti vadinama „sėkmės istorija“ istorija tautos, per pastaruosius trisdešimt metų savo istorinėje tėvynėje netekusios trečdalio savo žmonių? Ne, tai ne Lietuvos, ne Lietuvos žmonių, ne lietuvių tautos sėkmės istorija. Tai antinacionalinio, antilietuviško režimo sėkmės istorija.

Eduardas Vaitkus dabar vykstančioje globalioje geopolitinėje transformacijoje mato pirmiausia ne grėsmę, o galimybę. Galimybę sugrąžinti Lietuvos valstybę Lietuvos žmonėms. Galimybę padaryti Lietuvos valstybę įrankiu, tarnaujančiu lietuvių tautos nacionaliniams interesams. Galimybę sugražinti į Lietuvos valstybę politinę valią siekti taikos su savo kaimynais, o ne klusniai aptarnauti agresyvių globalistų politinę valią. Būtent agresyvių globalistų politinės valios veiklos rezultatas yra karas Ukrainoje. Būtent agresyvių globalistų politinė valia ir jos vietiniai agentai Rytų Europoje formuluoja tikslą „nugalėti Rusiją mūšio lauke“.

Agresyvių globalistų politinę valią aptarnaujanti Lietuvos režimo propaganda dabar vykstančią globalią geopolitinę transformaciją vaizduoja kaip pasaulinę gėrio ir blogio kovą, kurioje gėrio jėgos (Vakarai, JAV, NATO, Europos sąjunga, demokratija, liberalizmas) kaunasi su naująja „blogio ašimi“ – Rusijos, Kinijos, Baltarusijos, Irano, Šiaurės Korėjos ir kitomis/kitais „autokratijomis“, „diktatūromis“, „totalitarizmais“, „tironijomis“. Ypatinga šios pasaulinės gėrio ir blogio kovos vieta yra Ukraina, kuri kariauja ne tik už save, bet už visą „civilizuotą“ ir „demokratinį“ pasaulį, taigi ir už Lietuvą. Pasak Lietuvos režimo propagandos, Ukraina kariauja „už mus visus“ – taigi ir už jus, skaitančius šį tekstą. Bet tai netiesa. Ukrainoje agresyvūs Vakarų globalistai (pirmiausia JAV „karo partija“, „vanagai“) ukrainiečių rankomis kariauja už JAV pasaulinės hegemonijos išsaugojimą. Už išsaugojimą tos pasaulinės hegemonijos, kuri atsirado žlugus TSRS (SSRS) ir vadinamajai „dvipolei“ pasaulio tvarkai. Už išsaugojimą tos pasaulinės hegemonijos, kuriai dabar meta iššūkį naujoji „blogio ašis“.

Eduardo Vaitkaus politinis pasaulėvaizdis visiškai kitoks. Iš esmės jame yra įkūnyta dar 1918 metais Stasio Šalkauskio suformuluota geopolitinė Lietuvos vizija. Savo knygoje „Dviejų pasaulių takoskyroje“ Šalkauskis rašė: „Norėdama gyvuoti ir klestėti lietuvių tauta privalo savo politikoje ir civilizacijoje išlaikyti pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų, o istorija rodo, kad ji sugebėdavo įveikti savo padėties sunkumus tokiu mastu, kiek būdavo įvykdoma ši sąlyga.“ Dabar vykstančių globalių geopolitinių pokyčių akivaizdoje tai reiškia supratimą ir pajautą to, kad Rusija ir Baltarusija (kaip, beje, ir Lenkija, ir Vokietija) amžiais buvo Lietuvos kaimynai. Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas 1009 metais Vokietijoje parašytuose „Kvedlinburgo analuose“. Šiame dokumente rašoma apie vokiečių katalikų misionieriaus šventojo Brunono nužudymą Rusios ir Lietuvos pasienyje. Kur tada buvo JAV? Rytų Europoje JAV atsirado visai neseniai. Ir neišvengiamai ateis laikas, kai JAV pasitrauks iš Rytų Europos.

Ir kai tai atsitiks, Lietuva vėl turės pati kurti santykius su savo kaimynais, kurių apsuptyje gyveno šimtmečius – su Rusija, Baltarusija, Latvija, Lenkija, Vokietija. Ir su JAV buvimo Rytų Europoje palikimu. Su Lietuvos režimo tarnavimo ne Lietuvos nacionaliniams ineresams, o agresyvios JAV globalistų frakcijos geopolitinėms ambicijoms palikimu. Eduardo Vaitkaus politiniame pasaulėvaizdyje valstybės vidaus ir užsienio politiką sieja ypatingas ryšys. Jo vardas – teisingumas. Vidaus politikoje teisingumas yra tai, ką Eduardas Vaitkus vadina „įstatymo diktatūra“. Užsienio politikoje teisingumas yra ištikimybė tarptautinei teisei ir „dvigubų standartų“ atsisakymas. Deja, pastaruosius trisdešimt metų Lietuvos režimas aktyviai palaikė JAV vykdytą tarptautinės teisės pažeidinėjimą ir „dvigubų standartų“ taikymą. Lietuvos režimas aktyviai palaikė JAV ir jų sąjungininkų agresiją prieš Jugoslaviją, Afganistaną, Iraką, Libiją, Siriją. Lietuvos režimas aktyviai palaikė „spalvotomis revoliucijomis“ vadinamus JAV organizuotus valstybės perversmus Gruzijoje, Ukrainoje ir kitose šalyse. Lietuvos režimas aktyviai palaikė bandymą organizuoti tokį valstybės perversmą Baltarusijoje ir pritarė bandymams organizuoti tokius valstybės perversmus Venesueloje ir kitose šalyse. Ir ko gero, tas melas, neteisingumas, cinizmas ir veidmainystė, išsikeroję Lietuvos vidaus politikoje, neatsiejami nuo to melo, neteisingumo, cinizmo ir veidmainystės, būdingų Lietuvos režimo vykdomai užsienio politikai.

Šaukštas deguto sugadina visą statinę medaus. Medaus statinę, kurioje „moralė nėra šio pasaulio dimensija“, - kaip pasakė buvęs pagrindinis Lietuvos bankininkas. Tai gal tas deguto šaukštas yra geras dalykas? Mano manymu – tikrai geras. Ir tas deguto šaukštas yra Eduardas Vaitkus.

Eduardas Vaitkus pabrėžia, kad balsuoti reikia ne už jo išvaizdą ar kaklaraištį, o už jo mintis. O Eduardo Vaitkaus mintys atitinka tai, kas vadinama „laiko dvasia“. Nebūtų Eduardo Vaitkaus, „laiko dvasia“ Lietuvoje bylotų kito žmogaus lūpomis. Eduardo Vaitkaus Lietuvai siunčiamai žiniai tinka Evangelijos žodžiai: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Lk 19, 40)

Kas yra „šitie“ dabartinėje Lietuvoje? Tai tie, kurie moka skaityti „laiko ženklus“. Tie, kurie bando išsiaiškinti „šio laiko prasmę“ (Lk 12, 56-57)

O šio laiko prasmė yra Vakarų (ir konkrečiai – JAV) pasaulinės hegemonijos pabaiga. Lietuvos režimas dantimis ir nagais yra įsikabinęs į praeitin nueinančią JAV pasaulinę hegemoniją ir vardan jos išsaugojimo aukoja Lietuvos nacionalinius interesus. Eduardas Vaitkus renkasi Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano kelią (pasak Vaitkaus, pirmas jo, kaip Lietuvos prezidento, vizitas būtų į Vengriją), kuris yra kelias į besikuriančio daugiapolio pasaulio ateitį. Šio laiko prasmė iš tikrųjų yra ir pasaulinė gėrio ir blogio kova. Tik, kitaip nei tvirtina Lietuvos režimo propaganda, šioje kovoje gėris nėra tapatus Vakarams su JAV priešakyje, o blogis nėra JAV pasaulinei hegemonijai iššūkį metanti „blogio ašis“. Šioje pasaulinėje kovoje gėriui atstovauja konservatyvios, tradicines vertybes ginančios jėgos, o blogis pasireiškia kaip revoliucinis religiją, tautą ir šeimą griaunantis pradas. Ir pastarieji trys dešimtmečiai buvo to prado ypatingo aktyvumo (ypač Vakaruose) epocha. Eduardas Vaitkus yra konservatorius. Jo kalba buvo viena įspūdingiausių kalbų, pasakytų 2021 metų gegužės 15 dieną Vingio parke vykusiame „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ mitinge.

XX amžiuje esmingos Lietuvos valstybingumo transformacijos vykdavo didžiųjų geopolitinių sukrėtimų metu – Pirmajame ir Antrajame pasauliniuose karuose bei žlungant TSRS (SSRS). Dabartinėje globalioje geopolitinėje transformacijoje Eduardas Vaitkus mato teisingesnės Lietuvos ir teisingesnių tarptautinių santykių galimybę. Ir tokia jo vizija yra tikrai nepatogi ir netinkama dabartiniam Lietuvos režimui su jo neteisingumu grindžiama vidaus ir užsienio politika. Tačiau mes gyvename globalių permainų laikmetyje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, beveik niekas Lietuvoje nesvarstė nepriklausomos Lietuvos valstybės galimybės. Bet 1918 metų vasario 16 dieną ji atsirado. Ir šis istorinis pavyzdys, kaip ir stiprėjantys tautiškai orientuoti judėjimai visoje Europoje ir pačiose JAV (Donaldo Trampo fenomenas), teikia vilčių, kad Eduardo Vaitkaus vizija gali virsti tikrove.