„Nematomas“ proletaras ir kritika saviems

Kiek neįprastas tekstas ir formatas, nes įprasta savus tik girti, o svetimus peikti, bet tokia taktika veda tik į ideologinį aklumą bei garantuotą pralaimėjimą.

Kadangi mane domina tik pergalė, tad būtina kritiškai įvertinti mąstymo klaidas, kurios trukdo naujai suvokti esamą situaciją Lietuvoje.

Daugelis šių dienų Lietuvos marksistų bei apskritai kairiųjų turi pasenusį stereotipą, kurį mielai pakartoja ir ideologiniai oponentai. Girdi, proletaro kaip ir nėra, tai už ką jūs kovojate? Visi emigravo, visos gamyklos sugriautos, viskas ištuštėję, tad profsąjungų įkurti nepavyks ir kova yra pralaimėta, nors dar net rimtai nepradėta kovoti.

Pripažinsiu, jog mane tai siutina, nes toks požiūris rodo intelektinį tingumą bei nesugebėjimą sekti šių dienų informaciją. O tai nedovanotina marksistams, kurie atstovauja pažangos ideologiją.

Pažiūrėkime ką rodo statistikos departamento duomenys. Štai 2014 metais, vien apdirbamosios gamybos darbininkų Lietuvoje buvo 198,7 tūkstančiai, o po keturių metų (2018 m.) jau 219,7 tūkstančiai. Per keturis metus Lietuvoje atsirado 21 000 proletarų!

Kas yra apdirbamoji gamyba? Apdirbamoji pramonė dažniausiai taikoma didelės apimties produkcijos pramoninėje gamyboje. Apdirbamosios gamybos procesas – tai žaliavų, komponentų ar dalių pavertimas gatavais produktais. Be to, apdirbamoji gamyba yra glaudžiai susijusi su inžinerija ir pramoniniu dizainu. Terminas „apdirbamoji gamyba“ taip pat dažnai naudojamas siekiant apibūdinti produkcijos gamybą ar net detalių surinkimo procesą. Detalių surinkimo procesas dažniausiai yra naudojamas tokiose pramonėse, kaip puslaidininkių ir plieno pramonėse.

Tad turime apie 220 000 proletarų dirbančių vien tik apdirbamojoje pramonėje. Dabartiniams marksistams to per maža. Nu nėra proletaro. Kai tuo tarpu tarpukario Lietuvoje, apskritai imant visas pramonės šakas, o ne išskiriant vien tik apdirbamąją pramonę, tebuvo tik 38 227 darbininkai (1939 metų duomenys), tačiau tai netrukdė kurtis darbininkų profsąjungoms ir veikti pogrindžio partijai.

O buvo rūstesni laikai. Cenzūra, kalėjimai, žemas visuomeninis išsilavinimo lygis ir t.t., ir t.t. Jau nekalbant apie tokio reiškinio kaip internetas nebuvimą.

Toliau žiūrime kokios ateities tendencijos:

Lietuva 2018 metais pirmąkart pateko į pasaulinį gamybinės rizikos indeksą („Manufacturing Risk Index 2018“), kurį parengė „Cushman & Wakefield“ (C&W) analitikai. Patraukliausių plyno lauko investicijoms vietų švieslentė, sudaroma nuo 2014 m., iki šiol lygino 30 didžiausių pramoninių valstybių. Į švieslentę šiemet įtraukus perspektyvias mažesnes pramonines šalis, Lietuva atsidūrė antroje vietoje iš 42 šalių.

Lietuva – vienintelė Europos valstybė, patenkanti į patraukliausiųjų pasaulyje penketuką kartu su Kinija (1 vieta), Malaizija (3), Taivanu (4) ir Kanada (5). Toliau rikiuojasi JAV, Vengrija, Čekija, Slovakija ir Turkija (6–10 vietos). Kaimynė Lenkija – 17-a, Latvija ir Estija į 42 valstybių indeksą nepateko.

2017-ieji buvo gamybinių investicijų proveržio Lietuvoje metai, kuriuos vainikavo „Continental“ sprendimas Kauno LEZ 2019 m. atidaryti 1.000 darbo vietų elektroninių automobilių komponentų gamyklą. Šią Vokietijos kompaniją investicijų medžiotojai Lietuvoje su pertraukomis viliojo bemaž penkiolika metų.

Jos konkurentė „Hella“, apie plyno lauko investiciją paskelbusi prieš du metus, tame pačiame LEZ jau stato fabriką ir automobilinės elektronikos gamybą pradėjo dar 2018 metų rugsėjį. Iš pradžių tikimasi įdarbinti 250 žmonių, o per keturis etapus gali išsiplėsti ir iki 2.000 darbuotojų.

„Investuok Lietuvoje“ atkreipia dėmesį, kad gamybos ir paslaugų projektai, jų sukuriamos darbo vietos 2017 m. sudarė maždaug po lygiai. Tai yra sveikintinas balansas. Iki tol dominavo verslo paslaugų centrų projektai.

Žinoma, kapitalas čia kelia (arba esantys plečia) gamybą ne dėl to, jog yra geras ir pūkuotas, o todėl, kad jam tai apsimoka.  „Darbo sąnaudos Lietuvoje 14% mažesnės nei Lenkijoje ir 30% – nei Čekijoje“, – nurodoma C&W tyrime. Į darbo sąnaudas įskaičiuojamos ir algos.

„Mes matuojame darbo našumą vienam darbuotojui, kiek jis sukuria pridėtinės vertės per metus. Štai Vilniaus įmonėje per metus vienas darbuotojas sukuria maždaug 40.000 Eur pridėtinės vertės. Palyginkime, Suomijos metalo apdirbimo gamykloje, dėl kurios įsigijimo šiuo metu deramės, sukuriama perpus mažiau pridėtinės vertės nei pas mus“, – lygina Tomas Jaskelevičius, UAB „Arginta Engineering“ direktorius ir bendrovės akcininkas.

Natūralu, nes Suomijoje didesnės algos, tad kapitalistas mažiau pasisavina pridėtinės vertės. Todėl tiek nacionalinis, tiek ir internacionalinis kapitalas daro išvadas. Štai kasmetėje Užimtumo tarnybos apklausoje dalyvavę pramonės atstovai nurodo, kad 2019 m. jie planuoja steigti 9.800 naujų darbo vietų. Tai dar visa divizija proletarų.

Kokią pridėtinę vertę Lietuvoje kuria gausus apdirbamosios pramonės proletaras (kurio skaičiaus ir egzistavimo fakto nežino Lietuvos kairieji)?

Statistikos departamentas paskelbė, kad 2017 m. vienas dirbantysis apdirbamojoje pramonėje sukūrė 34.800 Eur pridėtinės vertės, tai 3.600 Eur daugiau nei 2016 m. (31.200 Eur).

Statistikos duomenimis, 2017 m. darbo našumas, apskaičiuotas pagal bendrąją pridėtinę vertę lyginamosiomis kainomis, sukurtas per vieną dirbtą valandą, apdirbamosios pramonės įmonėse išaugo 8,7%.

Metalo apdirbimo pramonėje vienas darbuotojas pernai sukūrė pridėtinės vertės už 30.700 Eur, arba 6.800 Eur daugiau negu prieš metus.

Tad žinome, jog 2017 metais Virš 200 000 apdirbamojoje pramonėje dirbančių darbininkų vidutinė metinė sukurta pridėtinė vertė yra 34 800 eu. Kiek jie iš to gauna naudos?

2017 metais apdirbamojoje pramonėje priskaičiuotų algų vidurkis kilo 9%, iki 872,5 Eu. Čia yra vidurkis mėnesinės algos, nes apdirbamojoje pramonėje yra skirtingo lygio gamybos. Imam tą vidutinį 872,5 ir padauginam iš 12 (mėnesiai), gauname - 10 470. Tai yra metinis apdirbamosios pramonės vidutinis atlyginimas. Lyginam su gaunama pridėtine verte, kuri nukeliauja kapitalistui ir gaunam 3.2 kartus didesnius pinigus, kurie lieka kitam. Ne dirbančiajam. Priminsiu, jog pridėtinė vertė yra skirtumas tarp darbininkui sumokamos algos ir jo darbu sukurtos vertės. Daugiau apie pridėtinę vertę galite paskaityti čia.

Kas iš viso to laimi? be abejo - kapitalistas.

Apdirbamoji gamyba pernai (2018 metais) pajamas išaugino beveik dešimtadaliu, iki 21,8 mlrd. Eur, ikimokestinį pelną – 4,3%, iki 1,2 mlrd. Eur.

Kapitalistas tiek susiurbė pridedamosios vertės iš darbininko, jog Lietuvoje egzistuoja toks reiškinys kaip „nepaskirstytas pelnas“. Ką jis reiškia?

Pelno dalis, likusi sumokėjus pelno mokestį ir neišmokėta dividendais. Nepaskirstytojo pelno reinvestavimas didina įmonės akcijų vertę. Apskaitoje nepaskirstytuoju pelnu laikoma pelno dalis, dėl kurios paskirstymo dar nepriimtas akcininkų sprendimas.

Kai kurios įmonės 2017 m. pabaigoje buvo sukaupusios kelis šimtus milijonų eurų siekiantį rezervą. Pavyzdžiui, AB „Orlen Lietuva“ praėjusių metų pabaigoje turėjo 381 mln. eurų, UAB „Achemos grupė“ – 350,7 mln. eurų, UAB „Sicor Biotech“ – 255 mln. eurų, koncernas „MG Baltic“ – 151 mln. eurų, koncernas SBA – beveik 82 mln. eurų nepaskirstytojo pelno ir pan.

Pinigai dideli ir tikrai pašildytų darbininko kišenę, bet taip neįvyksta arba vyksta per daug mažais tempais ir tik atskiruose sektoriuose.

Situacija yra įdomi. Dėl darbo jėgos trūkumo kapitalistas kartais būna priverstas daryti nuolaidas ir pats šiek tiek pakelti (vietinės rinkos normoje) algas darbuotojams, jog galėtų ir toliau plėstis bei įvykdyti gautus užsakymus. Protingesni ir aršesni darbininkai, kurie tą mato ir supranta, gali ir stichiškai sau išsimušti šiek tiek didesnes algas ir kai kurie tą sėkmingai padaro.

Kai kurie išvis nusprendžia brangiau parduoti savo darbo jėgą ir emigruoja, bet šio straipsnio tikslas yra likę darbininkai (kurių skaičius auga), o ne išvažiavę.

Kapitalistas, be abejo, visada suinteresuotas gauti kiek įmanoma didesnę pridėtinės vertės dalį, tad labai nenoriai kelia algas, bet visada siekia vis didesnio darbo našumo. Darbo jėgos trūkumo problemą bando pirmiausiai spręsti įsivežant „rezervinę kapitalo armiją“ imigrantų iš Ukrainos pavidalu. Kiti dairosi į robotizaciją, bet ji nėra pigi, jai reikia atitinkamos kvalifikacijos darbuotojų, o ir ne visur tinka šis darbo jėgos papildymas.

Todėl organizuoti darbo judėjimai turi visas galimybes pasiekti pergales tiek atskirose įmonėse, tiek ir visose pelningose ūkio šakose. Kapitalistas turi iš ko mokėti. Problema yra tame, jog dirbančiųjų klasinis sąmoningumas nėra ugdomas tiek, kad jis suprastų kas yra ta pridėtinė vertė, patikrintų savojo kapitalisto pelną ir paskaičiuotų. Kur tau darbininkas, nemažai marksistų/kairiųjų to nesugeba ir kalba apie išnykusią pramonę.

Trumpa pamokėlė. Kaip sužinoti apie pramonę jūsų mieste ar visoje šalyje? Tereikia nueiti į rekvizitai.lt ir pasirinkti „detali paiešką“. Atsiveria labai įdomios galimybės! Gali ieškoti įmonės pagal konkrečią ūkio šaką, darbuotojų skaičių, jos buvimo vietą, apyvartą, atlyginimo dydį ir t.t, ir t.t. Pavyzdžiui, pasirenku baldų gamybą, Kauną ir nuo 300 darbininkų skaičių. Išmeta man tris Kauno gamyklas (galit čia pažiūrėti). Galima gauti net labai išsamią informaciją apie kiekvieną įmonę.

Viešai prieinama informacija rodo apie pakankamai didelį proletariato kiekį Lietuvoje. be to, jis turi tendenciją augti. Viešai prieinama informacija rodo apie pakankamai nemažą jų eksploatacijos lygį (apie bendrą 2017 metų išnaudojimo lygį visoje Lietuvoje skaitykite šį teksta - paspauskit). Taip pat yra žinių apie bruzdėjimus tiek atskirose privačiose įmonėse (Achema), tiek ir privačiame sektoriuje (medikai, gydytojai).

Draugai marksistai peiks darbininkus, jog jie stichiškai neprotestuoja ir patys (be mūsų paramos) nekuria profsąjungas ir nelaimi pergalių. Priminsiu, jog buvo Kauno troleibusų vairuotojų streikas, kuris buvo pripažintas neteisėtu bei „Švyturio“ alaus daryklos bandymas jį surengti. Stichiškumas buvo, darbuotojų profsąjungos buvo, tačiau nebuvo gerai pasiruošusių kairiųjų draugų, kurie prieš imantis tokio rimto žingsnio kaip streikas padėtų jam pasiruošti. O prieš streikuojant reikia persiskaityti egzistuojančią kolektyvinę sutartį, streiko įstatymą, paruošti streiko fondą ir sukurti jo komitetą. Realiai reikalingas mažiausiai pusės metų vien pasiruošimo laikotarpis.

Kas tą turi padaryti? Patys darbininkai, kurie neturi reikiamų tiek teorinių, tiek ir teisiniu žinių? Kurie dieną iš dienos glušinami savo darbo vietose tiek ir masinės žiniasklaidos?

Esminis Lietuvos marksistų ir apskritai kairiųjų uždavinys (be išsamaus teorijos studijavimo) turi būti kapitalizmo vystymosi Lietuvoje studijavimas. Po to tai gausiai 220 000 dirbančiųjų armijai nešti žinią apie jų išnaudojimą, apie jų svarbią vietą vertės kūrime. Mokyti juos kaip kovoti klasių kovą (suprantant savo klasinį vaidmenį), kaip burtis į profsąjungas, kaip derėtis dėl brangesnio savo darbo jėgos pardavimo, kaip pasiruošti streikui, kaip organizuotis politiniam veiksmui bei pratintis patiems valdyti savo darbovietes.

Čia tik pradiniai mūsų uždaviniai, kurie turi būti įgyvendinami be jokių svyravimų, verkšlenimų bei greitai ir efektyviai.