A. Gelūno patikėtiniai

Kultūros ministras Arūnas Gelūnas įsteigė dar vieną paveldosaugos instituciją – Kultūros paveldo tarybą. Liepos 20 dieną įsakymu patvirtinti šios tarybos nuostatai ir sudėtis (dokumentas ČIA).

Du iš šios tarybos narių - prof. habil. dr. Jurgis Bučas ir prof. dr. Jonas Glemža – yra itin prieštaringos reputacijos specialistai. Šie A. Gelūno pasitikėjimą pelnę ekspertai protegavo tokius šiurpius projektus, kaip Karmelitų bažnyčią daugiaaukščiu garažu užgriozdinęs “Akropolis” Kaune ir "dangoraižis", įsirėžęs į istorinę Vilniaus panoramą šalia šv. Jonų bažnyčios. 

Buvęs įtakingas sovietmečio funkcionierius, o vėliau Valstybinės kultūros paveldo komisijos (VKPK) pirmininkas architektas Jonas Glemža 2004 metų lapkričio 22 dieną savo parašu patvirtino, jog pritaria skandalingais projektais garsėjančios architektės Irenos Kliobavičiūtės parengtam Vilniaus senamiesčio ir jo apsaugos zonų planui, kuriame ši apsaugos zona buvo drastiškai sumažinta. VKPK apie tokį savo pirmininko "pritarimą" nieko nežinojo. Šiame plane nurodytas Vilniaus istorinio centro plotas - 351 ha, nors iš tikrųjų jis yra 8 ha didesnis.

2004 metų rugsėjo 2 dieną J. Glemža taip pat be VKPK žinios pasirašė raštą, adresuotą tuometei Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkei Nijolei Steiblienei. Jame kalbama apie "dangoraižį" adresu Savanorių g. 1, kuris tuo metu dar nebuvo pastatytas. J. Glemža įrodinėjo, esą statinys "pagyvins" Vilniaus miestovaizdį, dėl reljefo ypatybių atrodys žemesnis ir turės "nedidelę įtaką" istoriškai susiklosčiusiam senamiesčio vaizdui. Deja, šis pastatas galutinai sudarkė visas įmanomas panoramas, įsirėždamas į dangų net šalia Šv. Jonų bažnyčios bokšto.

Sužinojusi apie šiuos savo pirmininko raštus, 2005 metų balandžio 8 dieną VKPK skubiai sušaukė posėdį, kuriame priėmė sprendimą nepritarti šio "dangoraižio" statybai ir senamiesčio apsaugos zonos sumažinimui, "nes tai keičia Vilniaus senamiesčio nominacinėje byloje pateiktus duomenis, pagal kuriuos šis kultūros paminklas tapo Pasaulio paveldo objektu".

2007 metais VTEK konstatavo, kad J. Glemža supainiojo viešuosius ir privačius interesus, dalyvaudamas VKPK posėdyje, kur buvo svarstomas liūdnai pagarsėjęs Vilniaus miesto bendrasis planas, nors pats savivaldybės užsakymu buvo vienas iš jo rengėjų. "Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkas Jonas Glemža, dalyvaudamas 2006-10-27 Valstybinės kultūros paveldo komisijos posėdyje svarstant klausimus, susijusius su jo už atlyginimą parengta Vilniaus miesto bendrojo plano iki 2015 m. kultūros paveldui skirta dalimi (projektu) ir nedeklaravęs naujai paaiškėjusių interesų konflikto aplinkybių, neįvykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 7 straipsnio 3 dalies bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų", - rašoma VTEK sprendime.

2007-ųjų pabaigoje, kai J.Glemža buvo išrinktas VKPK pirmininku, prieš šį sprendimą protestą pareiškė keliolika visuomeninių organizacijų, tuo metu susivienijusių į Alternatyvią kultūros paveldo komisiją.

Apie J. Glemžos veiklą sovietmečiu liudija dokumentas, rodantis, kad su jo palaiminimu buvo galutinai sunaikintos liuteronų evangelikų kapinės ant Tauro kalno Vilniuje. 1972 metų gruodžio 12 dienos data pažymėtame "Vilniaus miesto Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininko V.Sakalausko" rašte "Lietuvos TSR Kultūros ministrui drg. L.Šepečiui" prašoma išbraukti iš architektūros paminklų sąrašo ir leisti nugriauti Šilthauzo koplytėlę, nes jos vietoje numatyta statyti "Civilinės metrikacijos rūmus". Kaip matyti iš dokumento, šio rašto vykdymas buvo nukreiptas "drg. Glemžai". Netrukus 1819 metais statytos architekto Karolio Šilthauzo koplytėlės-mauzoliejaus neliko nė ženklo.

Nuo 1981 iki 1990 m. J. Glemža atstovavo TSRS kaip tarptautinės paveldosaugos ekspertus vienijančios organizacijos ICOMOS viceprezidentas. Tokį pasitikėjimą sovietų valdžia rodė tik itin lojaliems asmenims - tuo labiau, kad sovietų ICOMOS komitetas, kaip rašo Maskvos Architektūros instituto profesorė Natalija Duškina, buvo „iš esmės uždara organizacija, kurios narių skaičius nebūdavo didesnis nei 25“.

Profesorius Jurgis Bučas išgarsėjo itin keistomis ekspertizėmis, už kurias net buvo svarstomas Architektų sąjungos etikos komisijoje. Pavyzdžiui, jis kaip ekspertas pritarė prekybos centro „Akropolis“ ir triaukščio garažo prie pat Karmelitų bažnyčios statybai Kaune.

Apie J. Bučo dalyvavimą prastūminėjant “Akropolio” projektą primena ši ištrauka iš 2004 metų straipsnio "Kauno dienoje": "profesorius Jurgis Bučas tikino, kad nei “Akropolis”, nei sporto rūmai Nemuno saloje nėra jau tokia blogybė, kokia atrodo iš pirmo žvilgsnio. Nepriklausomas tarptautinės paveldo organizacijos ekspertas tai įrodinėjo naudodamasis vaizdine medžiaga, labai panašia į tą, kurią Architektūrinėje ir urbanistinėje taryboje pristatė “Akropolio” architektai. Dabartinė “Kauno audinių” teritorijoje styranti dykra yra negraži, o apželdintų sporto rūmų, pastatytų Nemuno saloje, iš toli beveik nesimatys, aiškino J.Bučas. Jo nuomonė per keletą mėnesių pasikeitė. Būdamas Centrinės miesto dalies konkurso žiuri nariu J.Bučas pasisakė prieš bet kokias statybas Nemuno saloje, o Architektūrinėje ir urbanistinėje taryboje “Akropolio” garažą jis vadino “blynu iš paukščio skrydžio”.

[gallery order="DESC" columns="2" orderby="post_date"]