Kaltinamojo Leto Palmaičio baigiamoji kalba

Vasario 29 d. įvyko antrasis posėdis byloje, kurioje dr. Letas Palmaitis kaltinamas tuo, kad neteisingai apkaltino garsius prokurorus Justą Laucių ir Mindaugą Dūdą.

Žiniasklaida skelbė, kad  Vytauto Pociūno žūties aplinkybes tyrusį J. Laucių L. Palmaitis pavadino V. Pociūno nužudymo juridiniu bendrininku, o Eglės Kusaitės bylą nagrinėjusį M. Dūdą apkaltino pakenkus Lietuvos pilietei, talkinus svetimos valstybės, Rusijos, interesams.  

L. Palmaitis minėtus prokurorus viešai pavadino Lietuvos išdavikais ir nusikaltėliais, o Generalinę prokuratūrą – kriminaline organizacija. "Matau, kad kaltinimas taip ir liko neįrodytas, o tai leidžia man pabrėžti, kad abudu nukentėjusiu ne tik teisūs, sakydami, kad mano žodžiai buvo taikomi ne jiems asmeniškai, bet kaip pareigas einantiems prokurorams, bet dar daugiau, jie buvo taikomi vienodai kiekvienam jų kolegai, pradedant nuo Dariaus Valio, o tai ir reiškia, kad laikau nusikalstamą visą generalinę prokuratūrą, ne Justą Laucių su Mindaugu Dūda, o vienodai kiekvieną prokurorą, bet juos visus išvardyti trumpame straipsnelyje buvo neįmanoma.   Deja, turėjau išvardyti tik tris pavardes, ir tik tam, kad įvyktų šis mano teismas", - visiškai logiškai savo baigiamojoje kalboje paaiškino L. Palmaitis. Prokuroras prašė 1 metų 6 mėnesių kalėjimo atidedant ir dirbant viešuosius darbus, bei niekur iš Lietuvos neišvykstant ilgiau 2 parų, o "nukentėjusieji" prašė tikrų 1,6 metų "prevencijai", nes kaip sakė prokuroras M. Dūda, "internete šmeižto maras nevaldomas, nebaudžiamas".

Paskutiniajame žodyje L. Palmaitis padėkojo už nuosprendį ir paprašė netaikyti to atidėjimo, nes pasak jo yra per senas viešiems darbams dirbti, o be to, kaltės nepripažįsta. Todėl teisiamasis paprašė, kad vietoj viešųjų darbų jam dar pridėtų pusę metų kalėjimo. Baigiamąją kalbą L. Palmaitis baigė giedodamas Lietuvos himną. Visa salė atsistojo ir giedojo kartu, bet kiti "proceso dalyviai" sėdėjo. Paskui teisėja pareiškė, kad gerbia himną, bet jam reikia tinkamos aplinkos, o svečiai pažeidė tvarką, bet ji atleidžia ir tęsia posėdį toliau. Kitas posėdis, kada turėtų būti paskelbtas nuosprendis numatytas kovo 28 dienai 11 val.  

Skelbiame visą teisme pasakytą L. Palmaičio baigiamąją kalbą: "Vienas iš pamatinių teisingumo principų skelbia, kad niekas negali būti pavadintas nusikaltėliu kitaip, kaip esant atitinkamam teismo nuosprendžiui. Su tuo neketinu ginčytis, nors tai galbūt daugiau liečia oficialių, bet ne privačių asmenų pasisakymus. Tačiau reikia griežtai pabrėžti, kad šiame teisme svarstomas klausimas, ar mano paskleisti teiginiai, paremti informacija, pateikta žiniasklaidoje, viešai žinomuose dokumentuose, ir mano teisė viešai skelbti savo nuomonę, yra šmeižtas. Tai reiškia, kad laikantys save nukentėjusiais Mindaugas Dūda ir Justas Laucius bei jų atstovas  kaltintojas Audrius Meilutis šiame teisme turėjo įrodyti mano teiginių neatitikimą tikrovės, bet ne tai, kad mano teiginiai esantys šmeižtas vien todėl, kad teismai abiejų kaltės neįrodė arba bent nebuvo procesinių nusiskundimų jų veiksmais jiems priskirtose bylose. Juk buvus žiniasklaidoje aibei konkrečių kaltinimų jųdviejų atžvilgiu, jiedu turėjo puikią galimybę toje pačioje žiniasklaidoje viešai paneigti tokius kaltinimus papunkčiui, bet to nedarė.

  Pavyzdžiui, niekad nebuvo paaiškintas visuomenei pats sunkiausias kaltinimas, kodėl Eglės Kusaitės byla svarstoma nuo 2009 m. birželio iki spalio 24 d., o ne nuo 2003 metų, kai VSD, nusikalsdamas savo įstatymui dėl perspėjimo, ėmėsi prieš vaiką, trylikametę mergaitę, provokacinės operatyvinės veiklos. Į šį ir panašius klausimus prokurorai niekad neatsakė, nepadarė to ir šiame teisme po visų mano pastangų prieiti prie šmeižtu laikomų konkrečių teiginių pagrindimo, kada man reikėjo dėti ypatingas pastangas išvengti pastabų, neva kalbu ne apie savo bylą. Ginčą apie savo–nesavo bylą laikau beprasmiu jau todėl, kad bent toje garsioje byloje, dėl kurios atsirado ir vadinamasis mano „šmeižtas“, o tai Eglės Kusaitės byla, taip pat ir kitais man žinomais ir jau mano pareiškimuose minėtais atvejais, teisėjai niekada neprieštaravo nė vienam prokurorų prašymui, o prokuratūra savo ruožtu niekada neturėjo nesutarimų su VSD. Esant tokiai situacijai iš viso neįmanoma tikėtis ne tai, kad kada nors įvyktų teismas ir įsiteisėtų nuosprendis, bet net ir prasidėtų ikiteisminis nagrinėjimas dėl įtariamųjų antivalstybinių prokurorų veikų.  

Tam, kad spaudoje ir visuomenės veikėjų atviruose laiškuose ne kartą keltì tokie įtarimai pasiektų teismą, reikėjo autoriaus, kuris sugebėtų bent sau pačiam išprovokuoti teismą už šmeižtą tuos įtarimus įvardijant kaip neabejotinus nusikaltimus. Taigi gintis, kad kalbėjau tiesą, man buvo itin sunku, nes formaliai mano byla tikrai yra mano, bet ne Kusaitės byla. Todėl buvau teismo stabdomas, kad negalima svarstyti visai kitos bylos. Laimei, kelis svarbesnius argumentus vis dėlto išdėsčiau ir sulaukiau iš abiejų nukentėjusiųjų tiek minėtą pagrindinį argumentą dėl jųdviejų atžvilgiu niekad neįsiteisėjusių nuosprendžių, tiek kitus argumentus. Jų argumentai ir atsakymai nepaneigė mano įsitikinimo tuo, kad sakiau tiesą.

Daugiau būtų paaiškėję apklausus visus mano prašytus apklausti liudytojus, nes profesionalaus teisininko Algirdo Endriukaičio, gerai išnagrinėjusio visus žinomus faktus apie abiejų nukentėjusiųjų padarytas veikas, apklausa būtų tapusi geru mano teisumo įrodymu, o anaiptol ne nagrinėjimu neva niekuo dėtos bylos.   Deja, liudytojų nušalinimas ne tik smarkai apribojo mano galimybę panaudoti šį teismą aiškinant įtariamas nukentėjusiųjų veikas, už kurių viešinimą ir esu kaltinamas šmeižtu, bet tuo pačiu apribojo ir mano apsigynimo galimybę. Kaip minėta, pagrindinis nušalinimo motyvas buvo tas, kad liudytojų pasakojimas apie Eglės Kusaitės bylą yra susijęs su kito teismo vykdomu procesu, bet ne su šiuo, kuris nagrinėja man iškeltą šmeižto ir įžeidimo bylą. Nepaisant to, Mindaugui Dūdai papasakojus apie savo vaidmenį Eglės Kusaitės byloje, jam teismo buvo užduotas klausimas vis tos pačios Kusaitės bylos tema ir į tą klausimą jis dar plačiau atsakinėjo.  

Į mano klausimą Mindaugui Dūdai, ar tiesa, kad 2010 10 29 Eglės Kusaitės Kaltinamajame akte jis nurodo jos ryšį su Rusijos Federacijoje veikiančia tarptautine teroristine grupuote „Emirat Kaukaz“, t.y. laikosi Rusijos teisinio požiūrio į Kaukazo išsivadavimo judėjimą, kaip į tarptautinį terorizmą, Mindaugas Dūda atsakė, kad jis neprisimena, ar jo sakinio struktūra yra tokia, kaip esu sudėliojęs, tačiau bylos nagrinėjimo metu tikrai kalbėta apie teroro aktus, teroro grupuotes, veikiančias Rusijoje, ir apie Rusijoje veikiančius asmenis.

Abejoju, ar ryšium su Eglės Kusaitės byla bent su FSB darbuotojais kalbėta apie pagrindinį Rusijoje veikiantį teroristinį asmenį, kuris organizavo gyvenamųjų namų sprogdinimą čečėnams apkaltinti ir šitaip pirmą kartą tapo Rusijos prezidentu, o paskui pasižymėjo čečėnų genocidu, Britanijos piliečio Litvinenkos nužudymu ir, kaip rodo Lenkijos Seimo Macerevičiaus komisija, Lenkijos valstybinio elito nužudymu prie Smolensko. Užtat Eglė Kusaitė kaltinama teroru dėl noro sprogdinti Rusijoje karines bazes, bet toks veiksmas nėra teroro aktas, jeigu Lietuva nėra su Rusija karinėje sąjungoje, o pačioje Rusijoje nuo pat teisėtai pasiskelbusios nepriklausomybę Čečėnijos užpuolimo susiformavo dvi kariaujančios pusės: oficialioji Rusijos ir partizaninė Šiaurės Kaukazo išsivadavimo.  

Todėl noras dalyvauti kariniuose veiksmuose vienoje iš šitų dviejų pusių yra tesėtas kiekvieno trečios šalies piliečio noras pagal tarptautines konvencijas ir Eglė Kusaitė tokiu būdu norėjo būti kombatantė kariaujančio Šiaurės Kaukazo partizanų pusėje. Tai nėra joks dalyvavimas teroro veiksmuose, nes teroro veiksmai nukreipiami prieš civilius gyventojus, yra jų žudymas, ėmimas įkaitais, bet nėra karinių struktūrų atakavimas. Jeigu Šiaurės Kaukazo musulmonai, atsakydami į Rusijos kariaunos genocido veiksmus Kaukaze, atliko tikrus teroro aktus prieš civilius Rusijos teritorijoje, tai tik jie už tai ir atsako, bet ne Eglė Kusaitė, jeigu ji norėjo sprogdinti ne civilius, bet karines bazes.

Aš irgi skelbiu, kad aš noriu sprogdinti Rusijos karines bazes, pavyzdžiui, 102-ąją strateginę Rusijos karinę bazę Armėnijoje. Apriboti tokį ryžtą nėra Lietuvos Respublikos įstatymų. Linas Vėlavičius iš Lauksargių dalyvavo šiame kare čečėnų pusėje už jų laisvę ir buvo nukautas prie Argūno. Lietuvos valstybės rūpesčiu šio didvyrio kūnui parvežti į Lietuvą buvo paskirtos lėšos. Aš gerbiu Eglę Kusaitę, kad ji turėjo tokį kilnų norą, bet deja, abejoju, ar taip buvo iš tikrųjų, nes ji buvo dar nepilnametė, kai VSD, pažeisdamas savo įstatymo 8 (1) str. dėl būtino perspėjimo, pradėjo taikyti jai operatyvinius veiksmus, kad ją provokuotų tapti teroriste ir paskui panaudotų bendradarbiavimui su nusikalstamo KGB paveldėtoja FSB Rusijos naudai.   Todėl visi mūsų prokurorai perėmė Rusijos traktuotę, kad Kaukazo Imaratas neva yra tarptautinė teroristinė organizacija, bet ne religinio pobūdžio tautų išsivadavimo sąjūdis. Rusijos pastangomis Amyras Doku Umarovas dėl traukinio Maskva-Peterburgas, kuriuo važinėja Putino elitas, susprogdinimo bei dėl metro sprogdinimo Maskvoje, įvykdyto keršijant už civilių „čeremšos“ (miškinio česnako) rinkėjų Čečėnijoje nužudymą, tikrai paskelbtas tarptautiniu teroristu, tačiau to negalima teigti apie patį Kaukazo Imaratą, juo labiau kad šiuo metu jo karinėms pajėgoms yra uždraustos bet kokios karinės akcijos prieš Rusijos civilius ir leista naikinti tik Rusijos karines struktūras ir kriminalines Vidaus reikalų ministerijos gaujas, įskaitant FSB darbuotojus. Kaip matome, ši situacija visiškai atitinka pokario situaciją Lietuvoje, kai Rusijos okupantai ir jų lietuviški pakalikai vadino Lietuvos partizanus banditais.

Deja, mūsų prokurorų iškreiptas įvykių Rusijoje suvokimas neapsiriboja tik prasta orientacija, kur Lietuva, o kur Rusija, bet iš didelio uolumo veda į savo piliečių išdavystę, kaip matome su Egle Kusaite, ir jų teisių ignoravimą. Matyt, todėl Mindaugas Dūda visai nereplikavo dėl kelių mano paminėtų savo veikų, kurios kaltintojo Audriaus Meilučio žodžiais tariamai neatitinka tikrovės. Pavyzdžiui, paminėjau Mindaugo Dūdos pernai kovo 24 d. reikalavimą vėl suimti Eglę Kusaitę, nes neva gauta duomenų apie jos bendravimą su Maskvoje suimtais Magmadovais per Magmadovų motiną, nors tai ne tik nebuvo joks nusižengimas, bet ir tokie duomenys galėjo būti gauti tik iš Rusijos FSB tarnybos. Į tai Mindaugas Dūda nereplikavo.

Nereplikavo jis ir dėl jo ir Justo Lauciaus BPK 7-2, 20-3, 22-3, 44-5, 44-7 str. pažeidimo atmetus visus 15 Kusaitės prašymų, taip pat savo paties atmestų 13 jos prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą.   Lygiai taip pat jis nereplikavo, kodėl siekė padaryti Rusijos prašytą Kusaitės apklausą niekine reikalaudamas, kad apklausa būtų be priesaikos. Savaime suprantama, kad šiomis aplinkybėmis vien tik Mindaugo Dūdos nurodymas, kad joks teismas jo neįvardijo nusikaltėliu, negalėjo išsklaidyti mano nuomonės, tiek išreikštos straipsnyje, už kurią esu patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tiek vėliau išsamiai paaiškintos mano byloje esančiame laiške teismui. Visai panašiai manęs neįtikino ir Justo Lauciaus apklausa ir jo atsakymas į mano klausimą, ar teisus buvo Algimantas Kliunka teigdamas, kad Rusijos FSB pareigūnai „Lietuvos Respublikoje jokių savarankiškų tyrimo veiksmų neturėjo teisės atlikti ir neatliko“.  

Į tai Justas Laucius be argumentų atsakė „Būtent taip!“, matyt turėdamas galvoje žodį „savarankiškų“. Savaime aišku, kad savarankiškai rusai nebūtų net ir įėję į Generalinės prokuratūros pastatą. Tačiau veiksmų atlikimas nereiškia vien galimybę susitikti su Egle Kusaite, bet būtent atlikti tyrimą, t.y. vykdyti apklausą, kurios metu rusų jai buvo užduotas klausimas apie pažintį su Zarema Mužachojeva, o Justas Laucius, kaip teigiama prokuroro Gintaro Jasaičio 2010 12 20 nutarime, ,,įtariamosios E. Kusaitės vienos su Rusijos FST pareigūnais nepaliko nė minutei, nei prieš apklausą, nei apklausos metu, nei po jos. Visus jos pokalbius su šiais pareigūnais jis girdėjo bei dalyvavo juose.“  

Maža to, juk pats generalinio prokuroro pavaduotojas Vytautas Barkauskas leido rusams nuo 2010 03 22 Lietuvos teritorijoje E. Kusaitės atžvilgiu dalyvauti tyrimo veiksmuose Magmadovų byloje Nr. 171822. Apklausa ir yra tyrimo veiksmų dalis, o kaip matyti iš Jasaičio pastabos, ne rusai dalyvavo Lauciaus vykdomoje apklausoje, bet priešingai, Justas Lauciaus dalyvavo rusų vykdomoje apklausoje. Abiejų prokurorų teigimas, kad FSB darbuotojai teisėtai pasirašė ant apklausos protokolo, nesuprantamas, jei apklausą vykdė vien Justas Laucius, bet ne jie.

Teisėtumas būtų įrodytas, jeigu Justas Laucius arba Mindaugas Dūda teisme pasakytų ir viešai perskaitytų BPK straipsnį, pagal kurį apklausos protokolą gali pasirašyti ne proceso dalyviai. Kokio proceso dalyviai buvo tie trys Rusijos atstovai?   Jeigu sunku nurodyti tokį straipsnį, tai tegu bent nurodo Europos Sąjungoje galiojančias konvencijas dėl tarptautinio bendradarbiavimo, pagal kurias yra reglamentuojami specialiųjų tarnybų vizitai į svečias šalis dalyvauti įtariamųjų svečioje šalyje jos piliečių apklausoje ir pasirašinėti apklausos protokolus. 1995 metų sutartis dėl teisinės pagalbos tarp Lietuvos ir Rusijos irgi nemini tokių taisyklių, tačiau mini ne spectarnybas, bet teisingumo įstaigas.

Todėl negali įtikinti Justo Lauciaus argumentas dėl tariamo mano šmeižto, kad neva „Visi veiksmai su tarptautiniu elementu Kusaitės byloje buvo atlikti taip, kaip reikalauja tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos. Pagal jų prašymą dalyvauti bylose, gautą oficialiai. Nebuvo sudarytos Rusijos pareigūnams galimybės Kusaitei užduoti klausimus nedalyvaujant Lietuvos prokurorui. Visus klausimus uždaviau aš dalyvaujant Rusijos atstovams ir Kusaitės parinktam advokatui.  

Nėra nei vieno procesinio skundo dėl mano neteisėtų veiksmų.“ Juk Lietuvos Respublikos įstatymai bei dvišalė  tarpvalstybinė savitarpio teisinės pagalbos sutartis su Rusija nenumato jokio Rusijos spectarnybų procesinio dalyvavimo civilinėse bei baudžiamosiose bylose Lietuvos teritorijoje. Tai, kad neva „nėra nei vieno procesinio skundo dėl neteisėtų veiksmų“, kai jie žiniasklaidoje buvo viešai įvardyti kaip neteisėti, tik parodo, kad Justas Laucius nesugebėjo galiojančiais įstatymais viešai ir tiksliai pagrįsti FSB procesinio dalyvavimo Lietuvos teritorijoje teisėtumo, kaip to neįrodė ir šiame teisme. Išvada dėl FSB dalyvavimo gali būti tik viena: tai tarnybinių įgaliojimų viršijimas, sukėlęs sunkias pasekmes.

Išvardydamas penkis punktus, pagal kuriuos mano paskleista informacija neatitinka tikrovės, Justas Laucius priskiria man nebūtą pasisakymą, kad jis Vytauto Pociūno nužudymo bendrininkas, ir ima aiškinti, kad nužudymo bendrininkas yra tas, kuris dalyvauja nužudant.   Nieko panašaus aš neteigiau, bet kalbėjau apie juridinę bendrininkystę, t.y. apie dengimą, kuris, be abejo, ne jo paties buvo sugalvotas, bet pareikalautas iš nužudymo organizatorių. Čia norėčiau atkreipti dėmesį į Justo Lauciaus traktuotę, kad jam nutraukus ikiteisminį tyrimą tik trims mėnesiams praėjus nuo pradžios, aukštesnysis prokuroras, o tai matyt buvo Algimantas Kliunka, patvirtino jo išvadas. Tuo ir nereikia stebėtis, nes šia prasme nematau jokio skirtumo tarp prokurorų. Bet, sako Justas Laucius, šį nutarimą apskundus ir tyrimą atnaujinus, tyrimas vėl buvo nutrauktas (matyt turimas galvoje kontrolierius Mindaugas Gylys) tais pačiais pagrindais. Vėliau, sako jis, buvo vėl skųstas ikiteisminio tyrimo teisėjui ir dabar tebevykdomas. O juk ikiteisminis tyrimas vyksta tik esant nusikaltimo požymiams.  

Kaipgi gali būti teisus Justas Laucius, kad jų nėra ir nutraukimo sprendimai visiškai teisingi ir pagrįsti, nes aukštesnieji prokurorai vis kartodavo tą patį, jog viskas atlikta tesėtai ir padaryta kas įmanoma, nusikaltimo požymių nėra. Kaip nėra, jei tyrimas vyksta jau net šešti metai! Justo Lauciaus argumentus, kodėl mano žodžiai dėl išdavystės neatitinka tikrovės, apsvarstysiu truputį vėliau. Dėl jo teiginio, kad mano informacija neatitinka tikrovės ta prasme, jog joks teismas nepripažino jo nusikaltėliu, tai jei būtų pripažinęs, nebūtų prireikę nė aliarmo kelti.

Tačiau vargu ar įmanoma sulaukti tokio teismo, kai Lietuvoje visos rezonansinės bylos stringa, o visuomenės pasitikėjimas teismais smukęs iki 20 %. Kad darni prokuratūros, VSD ir teismų vienybė bei valdžios nenoras reaguoti į visuomenės nerimą turi nusikalstamos antivalstybinės veikos požymių, tai ne vien mano nuomonė.  

Suprantu taip, kad tiek Vytauto Pociūno, tiek Eglės Kusaitės atvejais Justas Laucius nebuvo joks išskirtinis veikėjas, bet tik vienas narys komandoje, kuri puikiai žinojo, kad daro nusikaltimus. Tai liudija kad ir aiškus dokumento padirbimo faktas iškreipiant vertimą iš rusų į lietuvių kalbą. Kaip minėta, pagal 1995 metų tesinės pagalbos sutartį tarp Lietuvos ir Rusijos visi kontaktai privalo būti vykdomi tik vienodame lygmenyje per teisingumo įstaigas, t.y. arba per teisingumo ministerijas, arba per generalines prokuratūras, bet ne tarp pastarosios ar net VSD ir kažkokių Rusijos saugumo padalinių. 2010 01 11 Rusijos FSB oficialus atstovas kontradmirolas V. I. Didyk savo 2 puslapių raštu Nr. 63 einančiam pareigas Lietuvos Respublikos VSD direktoriui Romualdui Vaišnorui rusų kalba nurodo: ,,2009 metų spalio mėnesį Rusijos FSB adresu iš Jūsų gauti duomenys /.../“ Lietuviškajame mūsų prokuratūros teksto vertime: ,,2009 m. spalio mėnesį Rusijos federalinėje saugumo tarnyboje gauti duomenys /.../“, t.y lietuviškame tekste padaryta sąmoninga klastotė: praleisti žodžiai „iš Jūsų“, t.y. kad duomenys gauti tiesiai iš Lietuvos VSD.  

Kad teisinės pagalbos sutartimi su Rusija prokuroratūra naudojosi neteisingai, neseniai diskusijoje per LRT pareiškė ir Seimo NSGK pirmininkas Arvydas Anušauskas. Suprantu, kad esu teisiškai neišprusęs filologas, tačiau esu tik vienas iš daugelio, kurie sako tą patį. Į visas pašalines pastabas dėl neįstatyminių veiksmų prokurorai atsako, kad tiktai teisinį išsilavinimą turintys pareigūnai gali aiškinti jų veiksmus. Įdomu, kas čia per aukštoji matematika, kad jos negali suprasti net Seimo komiteto pirmininkai arba buvęs švietimo ministras ir prezidento patarėjas Darius Kuolys. Logiškiau sutikti su tais, kurie mano, kad prokuratūra, saugumas ir teismai palaiko uždarą gynybinį ratą, kurį naudoja valdžios uzurpavimui ir dar svetimos valstybės naudai. Taigi parodyti Justui Lauciui ar bet kuriam kitam, kad veiksmai yra neteisėti, paprasčiausiai nėra kam, todėl vargu ar yra argumentas, kad tokie veiksmai nepripažįstami neteisėtais.  

Neišgirdus per praeitą teisminį nagrinėjimą dalykinių įrodymų, kad esu paskleidęs neva šmeižtą dėl konkrečių veiksmų, matau, kad toks kaltinimas taip ir liko neįrodytas, o tai leidžia man pabrėžti, kad abudu nukentėjusiu ne tik teisūs, sakydami, kad mano žodžiai buvo taikomi ne jiems asmeniškai, bet kaip pareigas einantiems prokurorams, bet dar daugiau, jie buvo taikomi vienodai kiekvienam jų kolegai, pradedant nuo Dariaus Valio, o tai ir reiškia, kad nusikalstama laikau visą generalinę prokuratūrą, ne Justą Laucių su Mindaugu Dūda, o vienodai kiekvieną prokurorą, bet juos visus išvardyti trumpame straipsnelyje buvo neįmanoma. Deja, turėjau išvardyti tik tris pavardes, ir tik tam, kad įvyktų šis mano teismas.  

Tuo nusikaltau Evangelijos perspėjimui neteisti kitų žmonių. Kaip krikščionis turiu teisę smerkti nusikaltimą, bet neturiu teisės teisti tų, kurie jį įvykdo. Nusikalstama ir todėl nelegitimia organizacija laikau visą prokuratūrą, todėl Justo Lauciaus paneigimas, kad tai vienintelė organizacija, turinti teisę Lietuvoje organizuoti persekiojimą, atlikti ikteisminį tyrimą, palaikyti kaltinimą, nėra jokia indulgencija, bet priešingai, įvaro baimę, ką tokia organizacija gali dar nuveikti nebūdama nuolat visapusiškai nepriklausomos institucijos kontroliuojama.  

Suprantama, tą patį manau ir apie VSD ir mano kalbõs čia negalima nutraukti, kad neva tai kita tema, nes tai yra vis tas pats pagrindas, kuriuo esu paskleidęs informaciją ir apie abudu nukentėjusiu, t.y. jų bendroje su VSD sistemoje vykstančių dalykų tiesos arba netiesos klausimas, kaip kad ir Vytauto Pociūno atveju. Pavyzdžiui, vienas iš nukentėjusiųjų dėl mano tariamo šmeižto, kad bendrininkavo juridiškai dengiant nužudymą, čia gali būti visai ramus. Tai dar nėra pats sunkiausias nusikaltimas. Daug sunkesnis yra dalyvauti organizuojant nužudymą, o tuo dabar reikia įtarti visą VSD, atsisakantį vykdyti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimą patenkinti visuomenės užklausimą dėl slepiamos Aidžio Mieželio nuotraukos. Jo vienintelio nuotraukos slėpimas net pažeidžiant įstatyminius reikalavimus rodo, kad VSD dengia nusikaltėlį, o tai leidžia manyti, kad dengdamas nusikaltimą VSD nužudė ir pedofilijos skandalo liudininkus.  

Viską neva turintys teisę aiškinti tik „teisingumo“ sistemoje dirbantys asmenys matyt laiko visuomenę kvailiais, kurie turi tenkintis pačiais primityviausiais išsisukinėjimais. Kadangi šviesiaplaukio vyriškio pavardė man yra žinoma iš pavardės LTSR KGB darbuotojo, kuris bandė mane užverbuoti man dirbant Vilniaus universitete, o dėl universiteto kolegų įskundimo 1970 metais KGB slapta nužudė prof. Joną Kazlauską, tai, matyt, vadinamojo „teisingumo“ struktūrose veikia šeiminės tradicijos ir manau, kad šviesiaplaukis ir pats bendrininkavo nužudant Furmanavičių (nušautas iš VSD naudojamo revolverio su duslintuvu), Naruševičienę, Kedį ir Ūsą.  

Taigi minėtas asmuo, kurio nuotrauką įžūliai slepia VSD, tuo visiems parodydamas, kas yra pagrindinis veikėjas pedofilijos byloje, drąsiai gali būti pavaizduotas ne kokiu nors juridiniu nužudymo bendrininku, bet pačiu tikriausiu kelių žmonių nužudymo organizatoriumi, o tai kur kas didesnis „šmeižtas“ iš mano pusės, nei tik juridinis dengimas nutraukiant ikiteisminį tyrimą. Juk dar iki pačių naujausių žudynių Algirdas Katkus savo knygoje paviešino visą sąrašą Lietuvoje likviduotų asmenų.  

Tai, kad dalis buvusių KGB darbuotojų perėjo į naują VSD, galbūt paaiškina, kodėl per tiek metų nebuvo iškelta byla dėl prof. Jono Kazlausko nužudymo. Matant, kad prokurorams būdinga painioti Lietuvą su Rusija, galime manyti, kad šitaip visų ginamas šviesiaplaukis vyriškis kažin ar nebus ir vienas pagrindinių Rusijos agentūros rezidentų Lietuvoje. Šitokiame kontekste vertinu ir Justo Lauciaus nebaigtą argumentuoti mano šmeižtą dėl išdavystės, kad tai visų vienodai suprantamas sunkus nusikaltimas. Vėlgi kartoju, visi tie nusikaltimai daromi vienoje gaujoje, kurioje kriminalinis yra vien tik pats buvimas joje faktas.  

Norėčiau, kad abudu nukentėjusiu suprastų, jog buvau priverstas paminėti konkrečiai juos ir Algimantą Kliunką vien dėl galimybės pareikšti tai šiame teisme, o anaiptol ne iš noro juos nuo savęs teisti ir įžeisti. Esu įsitikinęs, kad sakiau tiesą ir dėl to nesigailiu. Bet apgailestauju, jei konkretūs žmonės suvokė mano žodžius jų atžvilgiu kaip įžeidimą. Įžeidimas yra tada, kada norima įžeisti. Aš tokio noro neturėjau. Be to, įžeidimui vartojami atitinkami žodžiai (atsiprašau, niekam dabar netaikau), kaip pavyzdžiui, šunsnukis, išgama, kretinas, svolačius ir pan. Aš tokių negražių žodžių nepavartojau. O „nusikaltėlis“ yra mano loginė išvada, tai ne įžeidimas. Juo labiau nėra įžeidimas „išdavikas“, nes kas yra nusikaltėlis ir išdavikas vienos pusės akyse, tas gali būti Lenino ordino vertas didvyris kitos pusės akyse - ne man čia spręsti, kas kur ir kaip save vertina arba kas ką ir kur kitus vertina.  

Deja, jeigu abudu nukentėjusiu vis dėlto pasijuto mano įžeistu, tai yra jų teisė, kurios aš nedrįstu ginčyti. Tam jiems rastas atitinkamas BK 290 straipsnis, o ar aš jį iš tikrųjų pažeidžiau, tegu sprendžia teismas. Kaip sakiau, savo nuomonės dėl šio straipsnio taikymo man neturiu, tačiau kaltinimą 154 str. 2 dalimi, t.y. tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu, kategoriškai nepripažįstu. Baigti norėčiau nuoširdžiu raginimu visiems čia esantiems prokurorams, o ypač mielam Audriui Meilučiui, kuris turbūt pats jauniausias ir tikrai nesusijęs su jokiais nusikaltimais, bet mano kaltinamajame akte jau painioja 1981 metų okupacinių laikų prokuratūrą su Lietuvos Respublikos prokuratūra, gelbėti savo garbę, sąžinę ir gerą vardą ir išstoti iš nusikalstamos gaujos, kuriai dabar priklauso. Turint tokį puikų juridinį išsilavinimą galima išlaikyti šeimą dirbant privačiu advokatu ir šitaip ne tik ne kenkti žmonėms ir Lietuvai, bet dar ir padėti."

Susiję: Tobulos struktūros nepasiduoda minios spaudimui! Teismo suole privalo sėdėti ne tik Letas Palmaitis Totalitarinės demokratijos ir "teisinės" valstybės piliečio viešas pareiškimas Kodėl byla už nusikaltėlių "įžeidimą" iškelta vien tik Eglei Kusaitei?