Kodėl Baltijos kelias – ne valstybės šventė?

Kodėl valstybės šventė yra Vytauto Landsbergio pasiūlyta žolinė, bet ne Baltijos kelio diena - 1989 m. rugpjūčio 23 d., kada 650 km nusidriekusi grandinė trijų tautų – estų, latvių, lietuvių – tapo ryžto ir susitelkimo išraiška?

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas Vilniaus sporto rūmuose. Kalba žurnalistas Vitas Tomkus.

Po šio įvykio tapo aišku, kad šias tautas sustabdyti galima tik jėga. Estijos Liaudies Fronto, Latvijos Tautos Fronto ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pakviesti keli milijonai žmonių sujungė Taliną, Rygą ir Vilnių. Vien Lietuvoje - apie milijoną, su kelio atšaka Ukmergė–Kaunas. Žmonės susijungė bendram tikslui – atkurti šių valstybių Nepriklausomybę. Tai buvo reiškinys, kurio pakartoti neįmanoma, o ir nereikia, nes tai bus netikra. Tai parodė ir valdiška 2020 m. rugpjūčio 23 d. „Laisvės kelio“ parodija, kurią konjunktūriškai organizavo valdžia, pažeisdama jos pačios nustatytas „kovidines“ taisykles, dangstydamasi mūsų šventais jausmais. Deja, Lietuva jau ne ta, kuri buvo 1989 metais. Bet ir šiandien valdžia bijo žmonių susitelkimo, nes tai – JĖGA! Todėl mus skaldo, gąsdina ir valdo baime, net atviru melu.

Melas tiražuojamas masiškai, perrašinėjama ir 1988-1991 metų Atgimimo istorija. Esminiai įvykiai, parodantys Tautos vienybę ir jos galią, iškraipomi, nutylimi. Šiemet Baltijos kelio, parodžiusio trijų tautų sugebėjimą sutelkti jėgas gyvybiškai svarbiam bendram tikslui, 35-metis Vilniuje beliko komerciniu koncertu. Toks valdžios požiūris – linksminkimės, bet negalvokime. Nes galvodami galime suprasti, kas iš tikrųjų vyko ir vyksta šiandien. Mums nevalia suvokti, kad tai buvo politinės kovos kelias, patvirtinęs, jog Baltijos tautos moka TAIKIAI apginti savo tikslus ir idealus, kad prievarta – ne Baltijos kelias. Dėl unikalaus TAIKAUS protesto, pasireiškusio tvirtai ir įtikinamai didžiuliu mastu, 2009 metais UNESCO įtraukė Baltijos kelią į „Pasaulio atminties“ sąrašą. Tai padarė žmonės, pasitikėdami savimi ir be ginklo, todėl ir į 1990 m. kovo 11 dieną Lietuva atėjo taikiu būdu. Po Baltijos kelio iš Kremliaus atsklidę grasinimai ir pyktis mūsų jau nebegąsdino, kas patvirtino mūsų taikaus pasirinkimo stiprumą ir pasirinkto kelio teisingumą.

Būtina žinoti, kas ir kaip vyko, kad tai padarė ne vienas žmogus, kad tai buvo trijų susivokusių tautų žmonių savaiminė ir tvirta išraiška parodyti, kad esminiai sprendimai turi būti taikūs.

1989 m. gegužės 14 d. Taline vykusi Estijos Liaudies Fronto Įgaliotinių Tarybos, Latvijos Tautos Fronto Dūmos ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Baltijos Asamblėja priėmė „Baltijos tautų teisių deklaraciją“, kurioje paskelbtos trijų tautų teisės gyventi istoriškai susiklosčiusioje teritorijoje, apsispręsti ir laisvai nustatyti savo politinį statusą. Ši Baltijos Asamblėja, remdamasi Lietuvos 1988 m. rugsėjo 3 d. patirtimi (Lietuvos, Latvijos ir Estijos žaliųjų akcija „Baltijos jūros apkabinimas“, Lietuvos žaliųjų ir LPS akcija „Gyvybės žiedas“ apjuosiant Ignalinos AE), svarstė „Gyvosios sienos“ idėją pasitinkant Ribentropo–Molotovo slaptųjų sandorių 50-metį – Lietuvos, Latvijos ir Estijos pasienyje su Baltarusija ir Rusija pastatyti „gyvąją sieną“, atskirsiančią mus nuo TSRS.

1989 m. gegužės 18 d. Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos TSR Konstitucijos pataisas (vadinamąsias estiškas pataisas), kurių LPS ir LKP sutartą priėmimą 1988 metų lapkričio mėnesį sustabdė Algirdas Brazauskas.

Prie LTSR Aukščiausiosios Tarybos (LTSR AT) surengtas piketas.

Pakeistas šios Konstitucijos 70 straipsnis skelbė: „Lietuvos TSR galioja tik jos Aukščiausiosios Tarybos arba referendumu priimti įstatymai“, TSRS įstatymų „galiojimas gali būti apribotas arba sustabdytas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimu“.

Prie LTSR Aukščiausiosios Tarybos (LTSR AT) surengtas piketas dėl Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) siūlytų Konstitucijos pakeitimų priėmimo.

Ar įsivaizduojate tokius Lietuvos įstatymus šiandien dėl santykių su Europos Sąjunga?

1989 m. gegužės 25 d. prasidėjęs pirmasis TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, kurį tiesiogiai transliavo TSRS centrinė televizija, parodė, kad trijų Baltijos respublikų deputatai nebus Kremliaus valdomi.

I-ajame TSRS liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje Kremliuje. Pietų petraukos metu tariasi TSRS liaudies deputatai iš Lietuvos Zigmas Vaišvila, Vytautas Čepas, Vytautas Kudarauskas, Kazimieras Antanavičius, Vytautas Landsbergis ir Mečys Laurinkus.

Tuo metu Lietuvoje išrinkti deputatai gerbė juos išrinkusiųjų valią. Trijų Baltijos respublikų delegacijoms veikiant suderintai, pirmasis TSRS liaudies deputatų suvažiavimas sudarė valstybinę komisiją TSRS ir Vokietijos 1939 metų nepuolimo sutarčiai politiškai įvertinti.

Tačiau Baltijos keliui netikėtai nepritarė Nepriklausomybės sąjunga (Lietuvos laisvės lyga, Lietuvos demokratų partija, Helsinkio grupė, Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“, Lietuvos krikščionių demokratų partija ir Politinių kalinių gelbėjimo komitetas), kuri birželio 11 dieną Kalnų parke surengė mitingą Lietuvos okupacijos 39-osioms metinėms minėti. Jame dalyvavo apie 15 tūkst. žmonių. Beveik tuo pačiu metu Sąjūdis Vingio parke buvo sukvietęs į susitikimą su grįžusiais iš Maskvos TSRS liaudies deputatais (apie 70 tūkst. dalyvių).

1989 m. birželio 14 d. Lietuva pirmą kartą laisvai minėjo 1941 metų trėmimus į Sibirą. Vilniaus katedroje buvo pašventinta Tremtinių koplyčia, prieš keletą mėnesių iš tremties Žagarėje grįžęs arkivyskupas J. Steponavičius dešimtims tūkstančių žmonių aikštėje prie Vilniaus katedros laikė šv. Mišias už stalinizmo aukas. 1989 m. liepos 28 d. kariniame Kėdainių aerodrome nusileido transportinis lėktuvas, atskraidinęs 128 karstus su tremtinių ir politinių kalinių palaikais iš Igarkos. Daug žmonių patys tą vasarą jau vyko į Sibirą ieškoti artimųjų kapų, parsivežti jų palaikų.

Naktį iš 1989 m. birželio 4 į 5 d., tuoj po M. Gorbačiovo vizito į Kinijoje, Pekine, Tiananmenio aikštėje, kariuomenė susidorojo su prieš valdžios politiką protestavusiais studentais ir įvedė karinę padėtį. Spėjama, kad nužudyta mažiausiai 2 tūkst. žmonių.

1989 m. liepos 15 d. Baltijos Tarybos posėdyje Piarnu diskutuota apie renginius, skirtus Ribentropo–Molotovo pakto pasirašymo 50-osioms metinėms paminėti. ELF pateikė gyvosios grandinės scenarijų, pavadintą Baltijos keliu. Baltijos Taryba paskyrė atsakingus už šį renginį asmenis: H. Valką (ELF), A. Klotinį (LTF) ir V. J. Čepaitį (LPS). Tačiau 1989 m. liepos 18 d. posėdyje LPS Seimo Tarybos dauguma sudvejojo šios akcijos realumu ir nutarimo dėl jos nepriėmė. Tuomet Virgilijus Čepaitis savarankiškai liepos 19 d. „Atgimimo bangos“ tiesioginiame televizijos eteryje papasakojo apie Baltijos Tarybos posėdį ir pakvietė visus Lietuvos žmones dalyvauti Baltijos kelyje. Pirmiausia pačius sąjūdiečius teko įtikinti akcijos būtinumu. Ir V. Landsbergį.

Kiekviename LPS Seimo Tarybos posėdyje intensyviai rengtasi Baltijos keliui. Buvo sudarytas akcijos koordinavimo centras, išsamų renginio scenarijų parengė Artūras Skučas. Trasa Lietuvoje buvo suskirstyta į 50 etapų, simbolizavusių 50 tautos kančių metų, kas 4 kilometrai buvo sukrauti aukurai iš žmonių atsivežtų akmenų, ant kurių sutemus buvo uždegta ugnis. Buvo numatyta pastatyti koplytstulpius, parengti vietas mitingams ir pasirinkti kalbėsiančius asmenis iš LPS Seimo narių ir TSRS liaudies deputatų. Tiesiogiai šiam LPS organizaciniam darbui vadovavo Vilniaus Sąjūdžio koordinacinės tarybos pirmininkas Arūnas Grumadas. Sąjūdžio informacinė agentūra susisiekė su užsienio žurnalistais, akredituotais Maskvoje, pakvietė juos atvykti. LPS išleido tam skirtą specialų informacinį leidinį, veiksmus koordinavo su LTF ir ELF. LPS Seimo Taryba rugpjūčio 16 dieną per „Atgimimo bangos“ televizijos laidą pakvietė Lietuvos žmones į Baltijos kelią.

Padėtis pradėjo aštrėti. 1989 m. rugpjūčio 10 d. Kalnų parke Vilniuje įvyko „Jedinstvo-Vienybės-Jednošč“ mitingas-protestas prieš „tarybinės armijos diskriminavimą“. Estijos Interfrontas paskelbė apie streikus Kohtla-Jarvėje ir Taline, kad paralyžiuotų geležinkelio eismą. LPS Seimo taryba subūrė geležinkeliečius iš Lietuvos, kurie esant būtinumui pakeistu šiuos Estijos geležinkeliečius. 1989 m. rugsėjo 4 d. ir Lietuvoje planuoti streikai sąjunginio pavaldumo įmonėse, prasidėjo agitacija už „nacionalinių rajonų“ įsteigimą Šalčininkų, Vilniaus ir dalyje Trakų, Švenčionių bei Širvintų rajonų apylinkių. Po slapto TSKP CK Politinio biuro nutarimo 1989 m. rugpjūčio 15 d. „Pravda“ išspausdino grasinantį straipsnį „Sustabdyti negatyvius procesus, apginti pertvarką“. 1989 m. rugpjūčio 19 d. įvykusiame LPS Seimo Tarybos ir LKP CK biuro susitikime A. Brazauskas liūdnai pasakojo apie šį TSKP CK Politinio biuro posėdį. Vėliau sužinojome, kad slaptame nutarime tvirtinama, kad neformalūs judėjimai trukdo Pertvarkai, kad padėtis Pabaltijo respublikose vis sunkiau bevaldoma.

Tačiau TSRS liaudies deputatų komisija dėl Vokietijos–TSRS slaptų susitarimų jau buvo parengusi išvadas, kad slaptieji sutarties protokolai egzistavo, ir pasiūlymą TSRS liaudies deputatų suvažiavimui juos pasmerkti. „Pravda“ atspausdino atsargų komisijos pirmininko Aleksandro Jakovlevo interviu.

Apie artėjantį Baltijos kelią skelbė tik „Atgimimo banga“. Oficialioji Lietuvos spauda beveik tylėjo, šiek tiek apie jį parašė ir Sąjūdžio savaitraštis „Atgimimas“. Didėjant Sąjūdžio ir žmonių spaudimui valdžia įmonėms leido suteikti transportą žmonėms vežti į Baltijos kelią, autoinspekcijai – reguliuoti eismą. Per paskutinįjį prieš akciją Politinių partijų ir organizacijų konsultacinį susirinkimą pavyko įtikinti Nepriklausomybės sąjungą atsisakyti tuo pat metu jų organizuojamo mitingo Vilniuje. Lietuvos laisvės lyga ir „Jaunoji Lietuva“ vis dar buvo prieš Baltijos kelio rengimą.

1989 m. liepos 30 d. – rugpjūčio 6 d. Švedijos Gotlando saloje vyko 36-oji Europos lietuvių studijų savaitė, kurioje VLIK pirmininkas Kazys Bobelis, PLB valdybos vicepirmininkė I. Lukoševičienė, LLL pirmininkas A. Terleckas, LPS atstovai A. Buračas, Č. Kudaba, V. Landsbergis ir K. Motieka, LKP CK Ideologinio skyriaus vedėjas J. V. Paleckis pasirašė bendrą komunikatą, kuriame skelbta: „Visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas – nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas.“

1989 m. rugpjūčio 22 d. buvo paskelbtos Lietuvos TSR AT komisijos 1939 metų Vokietijos–TSRS sutartims ir jų pasekmėms tirti išvados, kad 1939–1941 metų Vokietijos–TSRS neteisėtų susitarimų realizavimas yra tarptautinis nusikaltimas, kurio pasekmių likvidavimas nėra vien tik TSRS vidaus, bet ir Europos bei viso pasaulio valstybių bendrijos reikalas. Jis turi būti išspręstas pirmiausiai atsakingų už jį valstybių ar jų teisių perėmėjų iniciatyva visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų ir normų pagrindu. Tą pačią dieną Lietuvos TSR užsienio reikalų ministerijoje įvyko spaudos konferencija užsienio žurnalistams. Į Anglijos, JAV, Olandijos, Švedijos, Vengrijos, VFR masinių informacijos priemonių atstovų klausimus atsakė Lietuvos TSR AT komisijos 1939 metų Vokietijos–TSRS sutartims ir jų pasekmėms tirti pirmininkas, Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Juras Požela, LKP CK skyrių vedėjai J. V. Paleckis ir Kęstutis Glaveckas, Lietuvos užsienio reikalų ministro pavaduotojas R. Mališauskas. Užsienio žurnalistams buvo pasakyta, kad paskelbtos komisijos išvados dėl 1939 metų sutarčių nėra grįžimas į 1940 metus, o nepriklausomą Lietuvą reikia kurti atsižvelgiant į 1990 metus.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitingas Vilniuje Kalnų parke. 1989 m. rugpjūčio 22 d. Iš kairės: LPS Seimo tarybos nariai: Marcelijus Martinatis, Kazimira Prunskienė, Romas Gudaitis, Zigmas Vaišvila, Virgilijus Juozas Čepaitis, LPS Vilniaus miesto tarybos pirmininkas Aloyzas Sakalas.

Viešpatie, tokios komisijos medžiagos yra dingusios iš Seimo, ir Lietuvos valdžia bijo jos ieškoti!

1989 m. rugpjūčio 23 d. ryte posėdžiavo LPS Seimas. Jau buvo surinkta 1,5 mln. žmonių parašų dėl okupacinės armijos išvedimo. Sąjūdžio Seimas priėmė pareiškimą, kuriuo buvo tvirtinama, kad Vokietijos ir TSRS sutartis su slaptaisiais protokolais tikrai buvo ir kad 1940 metais buvo įvykdytas agresijos aktas prieš suverenią valstybę, kad 1940 m. rinkimai į Liaudies Seimą ir jo priimti nutarimai dėl tarybų valdžios įvedimo bei prašymas priimti į TSRS neturėjo ir neturi juridinės galios, kad artėja ta diena, kada TSRS Vyriausybė turės pripažinti okupacinį Lietuvos statusą ir jo panaikinimo būtinybę, kad okupacinės armijos buvimas Lietuvoje apriboja žmonių galimybę laisvai apsispręsti.

Apie vidurdienį sužinojus, kad masiškai pajudėjo Kaunas, atsikvėpėme lengviau. Viskas vyko lyg ir savaime. Nuostabus jausmas atsirado ir stiprėjo! Keliai kimšosi. Apie 16 valandą tapo aišku, kad ne visi automobiliai iki 19 valandos spės pasiekti Vilniaus–Rygos plentą. Žmonėms patarėme 19 valandą sustoti ir susikibti rankomis. Taip Kauno–Jonavos–Ukmergės plente atsirado dar viena Baltijos kelio atšaka. Baltijos kelias vainikavo trijų šalių judėjimų ir žmonių bendradarbiavimą.

Žinią apie Baltijos kelią – nuostabų ir nepakartojamą, visą pasaulį nustebinusį ir akis pasauliui atvėrusį įvykį – įmanoma buvo įspūdingai perteikti ir dėl to, kad tai pavyko įamžinti ir videokamera iš AN-2 lėktuvų skrydžių. Šią dieną įamžino lakūnai Vytautas Tamošiūnas, Kazimieras Šalčius, Petras Bėta, šį įspūdingą įvykį iš oro nufilmavęs prie lėktuvo atvirų durų pririštas operatorius ir režisierius dokumentalistas Robertas Verba, Laimos Pangonytės vyras.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas Vilniaus sporto rūmuose. Kino operatorius Robertas Verba filmuoja suvažiavimą.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas Vilniaus sporto rūmuose. Kino operatorė Laima Pangonytė filmuoja suvažiavimą.

Šią žygdarbiu tapusią mintį sugalvojo ir įgyvendino LPS Kauno miesto tarybos narys režisierius Algimantas Norvilas. Iš lėktuvo jis palaikė ir radijo ryšį su Lietuvos radiju, kuris klausytojams, Valstybinei autoinspekcijai pranešdavo apie automobilių srautus, nurodydavo, kur trūksta žmonių, koordinavo Baltijos kelio veiksmą. Jiems talkino prieniškiai Povilas Kiserauskas, Irena ir Petras Bėtos (Petras Bėta – antrasis pilotas), iš lėktuvų mėtę gėles. Gėlės šiam įvykiui buvo vežamos sunkvežimiais. Pakaitomis šiais lėktuvais skrido ir BBC žurnalistai. Deja, iš Panevėžio sąjūdiečių man nepavyko išpešti informacijos apie kitų lakūnų indėlį į Baltijos kelią.

Pasklidus žiniai apie organizuojamą Baltijos kelią, TSRS gynybos ministerijos įsakymu ir Lietuvos SDAALR įsakymu buvo uždrausta pakilti lėktuvams. Dėl neteisėtų skrydžių, dar ir pažeidžiant visus saugumo reikalavimus (skrendama buvo ir 5–10 metrų aukštyje) įstatymuose buvo numatytas ne tik leidimų skraidyti atėmimas, bet ir iki 25 metų laisvės atėmimo bausmė. Iš daugelio norėjusių skristi liko tik neseniai įkurto kooperatyvo „Avia paslauga“ lakūnai Vytautas Tamošiūnas ir Kazimieras Šalčius, prie jų prisidėjo lakūnas Petras Bėta. Abiejų lėktuvų AN-2 uodegose Tarybų Sąjungos vėliavą lakūnai perdažė, todėl tą dieną jie skrido su mūsų Trispalve. Įstatymai numatė atsakomybę ir už valstybinės vėliavos išniekinimą. Po skrydžių skubėta šiuos įrodymus paslėpti. Lėktuvai buvo laikomi Pociūnų aerodrome, tačiau pakilo iš Kauno Aleksoto karinio aerodromo, į kurį pirmąsias gėles atvežė „Kauno šiltnamiai“, o į lėktuvą pakrauti padėjo ir Tarybinės armijos kariai.

Dėl didžiulio suvežtų gėlių kiekio abu lėktuvai bene 7 kartus leidosi, kad į juos papildomai būtų pakrautos gėlės. Tai daryta nuošaliame žemės ūkio paskirties aerodrome prie Ukmergės. Lėktuvų bakai kuru buvo papildyti iš trijų benzovežių, stovėjusių su Kauno trečiosios autotransporto įmonės pamainos viršininku Algiu Blaževičiumi iš anksto sutartose vietose.

Baltijos kelyje nebuvo nė vieno incidento ar eismo įvykio! Puikiai drauge su Sąjūdžio žmonėmis darbavosi Valstybinės autoinspekcijos milicininkai. Kauno kelininkai per 2 savaites paruošė ir išasfaltavo nebaigtos Vilniaus–Panevėžio autostrados paskutiniųjų 35 kilometrų vieną eismo juostą.

2019 metais Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai pasiūliau šiuos žmones, kurių kasmet vis mažiau belieka, pagerbti valstybės apdovanojimais. Kanclerė Algė Budrytė paaiškino, kas turi teisę siūlyti padovanoti valstybės apdovanojimais. Respublikos Prezidentas pats tai nuspręsti negali...

Zigmas Vaišvila su žmona Regina Baltijos kelyje Pasvalio rajone buvo su plungiškiais.

Zigmas Vaišvila Baltijos kelyje su plungiškiais.

Regina ir Zigmas Vaišvila Baltijos kelyje su plungiškiais. Skrenda AN-2.

1989 m. rugpjūčio 26 d. TSKP CK paskelbė grasinantį pareiškimą „Dėl padėties Tarybinio Pabaltijo respublikose“, atspausdintą kitos dienos „Pravdoje“. Buvo pareikalauta sustabdyti Pabaltijyje separatistinius procesus, kuriuose „daug prievartos“, „lozungų primetimo“, „priešiškumo kitų tautybių žmonėms“, taip pat buvo pasmerktos Lietuvos TSR AT komisijos išvados dėl Molotovo–Ribentropo pakto, o Baltijos kelias pavadintas masine akcija, kurios politinė prasmė – nuteikti Pabaltijo respublikų tautas, kad jos atsiskirtų nuo Tarybų Sąjungos.

1989 m. rugpjūčio 28 d. vykęs LKP CK plenumas priėmė pareiškimą, kuriame buvo sakoma: „Istorinė Lietuvos perspektyva, ir apie tai jau esame sakę, – savarankiška, demokratinė, socialistinė valstybė. Bendra socializmo raidos tendencija šiandien – link demokratijos, humanizmo, teisinių institutų kūrimo. Šiuo keliu eisime ir mes. Tokia LKP politika šiuo sudėtingu laikotarpiu iki šiol apsaugojo Lietuvą nuo gilių ekonominių ir nacionalinių sukrėtimų, padėjo išsaugoti santarvę tarp Lietuvoje gyvenančių tautų ir socialinių sluoksnių. Mūsų įsitikinimu, nepaisant įvairių reiškiamų nuomonių, Lietuvos komunistų partija ir ją palaikantys pažangūs visuomeniniai judėjimai šiandien yra ta reali vienintelė politinė jėga, kuri gali toliau vesti Lietuvą pertvarkos keliu.“ Tačiau net LKP miestų ir rajonų komitetai į TSKP pareiškimą atsakė gana aštriai ir be jokios diplomatijos. Dar tvirtesnę nuomonę pareiškė Lietuvos žmonės peticijose, išsiųstose M. Gorbačiovui, „Pravdos“ laikraščiui, centrinei televizijai. Lietuvos žmonės smerkė TSKP CK politiką, trijų tautų nepagrįstus užgauliojimus.

Padėtis buvo labai sudėtinga. LPS Seimo Taryba sureagavo per vieną dieną surinktais TSRS liaudies deputatų parašais – kreipimusi į būsimą antrąjį TSRS liaudies deputatų suvažiavimą dėl antikonstitucinės TSKP veiklos. Latvijos TSR liaudies deputatai kreipėsi į Latvijos tautą, pasmerkė TSKP CK pareiškimą ir baigė kreipimąsi žodžiais: „Dieve, saugok Latviją!“

1989 m. rugpjūčio 28 d. įvyko net penki LPS Seimo Tarybos susitikimai su LKP CK sekretoriais. A. Brazauskas perpasakojo TSKP CK Generalinio Sekretoriaus M. Gorbačiovo žodžius jam, kad Maskva daugiau nebeleis priimti antikonstitucinių veiksmų, kad iš federacijos niekada neišeis nė viena respublika, kad Sąjūdis peržengė visas ribas, kad M. Gorbačiovas „pereina į kitą pusę“, kad pasaulis yra už politinių jėgų pusiausvyrą, kad įvykiai Pabaltijyje stumia mus į prarają. Dėkui LPS atsakingajam sekretoriui V. J. Čepaičiui už šių paaiškinimų fiksavimą.

A. Brazauskas pasiūlė Sąjūdžiui prisidėti prie tą pačią dieną skubiai sušaukto LKP CK dvidešimtojo plenumo pareiškimo, kuriame smerkiamos „ekstremistų akcijos prieš Tarybinę Armiją, tarybinę atributiką, paminklus, memorialines vietas, atskirus žmones“. Tačiau Sąjūdis neišdavė Baltijos kelio dalyvių ir neprisidėjo prie šio LKP pareiškimo.

Lietuvos TSR AT sesija, kurioje turėjo būti svarstomas ir Lietuvos TSR pilietybės įstatymas, buvo atšaukta. Sąjūdžiui spaudžiant buvo paskelbta, kad ši sesija įvyks, bet tik rugsėjo 22 dieną. Rugpjūčio 30 d. Sąjūdžiui dar pavyko „Atgimimo bangos“ laidoje visa tai paaiškinti Lietuvos žmonėms. Apie „Jedinstvos-Vienybės-Jednošč“ organizuojamus streikus Sąjūdžiui pranešinėjo ir rusų tautybės žmonės. Estijos KP CK biuras kreipėsi į Estijos žmones, nesutiko su TSKP CK kaltinimais.

Grėsmės akivaizdoje į Baltijos Tarybą 1989 m. rugpjūčio 31 d. Rygoje suvažiavo ne tik Baltijos Tarybos nariai, bet ir dauguma Baltijos respublikose rinktų TSRS liaudies deputatų. Baltijos Taryba priėmė kreipimąsi į TSRS tautas, kuriame buvo pasakyta: „Mes žengiame keliu, kurio neišvengs nė viena dvasiškai gyva tauta.“ Baltijos Taryba išsiuntė ir laišką Jungtinių Tautų Organizacijos Generaliniam Sekretoriui Peresui de Kueljarui (Perez de Cuellar), prašant padėti genocido, kuriuo grasino TSRS lyderiai, akivaizdoje išsiųsti į Estiją, Latviją ir Lietuvą tarptautinę komisiją ir JTO (SNO) asamblėjoje svarstyti Estijos, Latvijos ir Lietuvos tautų išlikimo klausimą.

1989 m. rugsėjo 8–9 d. Panevėžyje įvykusiame Baltijos Tarybos posėdyje dėl ekonominės Baltijos kraštų integracijos dalyvavo ir trijų respublikų vyriausybių atstovai. Posėdyje priimtas ir kreipimasis į M. Gorbačiovą dėl Baltijos respublikų jaunuolių karinės prievolės atlikimo tik Pabaltijyje, pareiškimas dėl Estijos, Latvijos ir Lietuvos teritorinio vientisumo.

Tomis dienomis Vilniaus Katedros požemiuose įvyko slaptas LPS Seimo Tarybos posėdis, V. J. Čepaičiui susitarus dėl to su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku. Svarstėme ir tai, ką reikėtų daryti, jei Sąjūdžio vadovybė būtų suimta, o Lietuvoje būtų įvesta karinė padėtis. Po grasinančio TSKP CK pareiškimo pavojai tapo tikri, todėl Sąjūdžio vadovybė pasirašė be datos (neaišku buvo, kada tai gali nutikti) Kreipimąsi į Lietuvos visuomenę: „Sąjūdžio ir jo išrinktų valdymosi organų veiklą sustabdžius, negalėdami sušaukti nei Seimo, nei Seimo Tarybos posėdžio, kviečiame visus Lietuvos žmones – laisvės, demokratijos ir nepriklausomybės šalininkus:

nepasiduokite kurstymams padrikai maištauti ir nesileiskite įbauginami;

neįskundinėkite;

nenusmukite dvasiškai ir negirtuokliaukite;

neskaitykite ir neprenumeruokite valdiškų laikraščių;

nedalyvaukite jokiuose rinkimuose ir balsavimuose;

neapleiskite Lietuvos ir nesutikite, kad iš jos išvežtų mūsų jaunimą;

reikalaukite teisės jaunuoliams dėl asmeninių įsitikinimų netarnauti svetimoje armijoje;

būkite tvirti ir dori, tikėkite, šventai tikėkite: Lietuva bus laisva!“

Šį Sąjūdžio kreipimąsi pasirašė V. Čepaitis, V. Landsbergis, M. Laurinkus, R. Ozolas, Z. Vaišvila.

7_LPS  Seimo tarybos kreipimasis.

Kreipimosi originalas buvo patikėtas Z. Vaišvilai, kuris neramiomis dienomis jį patikėjo savo buvusiam MA Fizikos instituto bendradarbiui Antanui Bernotui.

Įspūdingas ir nepakartojamas Baltijos kelias pralaužė ledus ir atvėrė pasauliui akis. Nematyti to, kas vyko trijose Baltijos šalyse, jau buvo neįmanoma. Baltijos kelio peripetijos labai svarbios tų dienų įvykiams ir jų logikai, priežastiniams ryšiams suvokti. Tai parodo Atgimimo tikrovę, dvasią ir veikimo būdus, sudėtingas ir labai atsakingas nesuvaidintos politikos pamokas. Sąjūdžio veikimas buvo tik taikus.

Taikos žygio dalyviai prie karinės bazės Šiauliuose.

Neginkluota kovo buvo priimtina žmonėms, 1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausią Tarybą jie pasirinko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio programą, kurioje buvo numatyta ir neutrali Lietuvos valstybė.

Taip 1990 m. kovo 11 d. buvo atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika.

Atsiprašau dėl šioms dienoms ilgoko teksto, tačiau jis minimaliai būtinas, norint suprasti Baltijos kelio esmę. Esmę, kuri slepiama nuo šiandieninės Lietuvos.