Kodėl Prezidentė nesublizgėjo?

Didžiumą prisiekusių žiūrovų ir klausytojų, stebinčių Prezidento rinkimų debatus, labiausiai domina Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasirodymai. Juk niekam neteko girdėti išplėstinių valstybės vadovės pasisakymų ar samprotavimų apie mūsų valstybei kylančius iššūkius, tragiškas valstybės ir visuomenės raidos tendencijas, niekas nieko nežino ir apie jos susikurtą šiuolaikinės ekonomikos, jos socialinio ir kultūrinio poveikio įsivaizdavimą. Dažniausiai girdime D. Grybauskaitės trumpus pareiškimus, labiau panašius į įsakymus ar nuosprendžius, kuriuos jau galima svarstyti savuose, tolimuose nuo valdžios aukštybių „rateliuose“. Ketvirtadieninė Edmundo Jakilaičio laida suteikė progą pamatyti Prezidentę kitokioje aplinkoje – būrelyje su kitais kandidatais ji, kaip ir kiti pretendentai, privalėjo atsakinėti į klausimus. Bendras įspūdis – nors Prezidentė ir neužsikirto, tačiau niekuo – nei ekonominiu akiračiu, nei dabartinės valstybės būklės, jai kylančių grėsmių išmanymu – nesublizgėjo. Akivaizdžiai stokota debatams reikalingos energijos – atrodė, kad valstybės vadovė vidujai niekaip negali peržengti neįprasto dalyko, kad ji apskritai turi atsakinėti, turi taikytis prie aplinkos. O sklandūs atsakymai į ekonominius klausimus rodė, kad ir ekonomika, ir mokesčių politika suvokiama labai jau vadovėliškai ir, kas svarbiausiai, nuosekliai ginant pačių turtingiausiųjų interesus.

Nuosekliausiai apie būtinumą keisti politinę sistemą, įtvirtinant savivaldoje tiesioginio atstovavimo vakrietiškąją demokratiją, kalbėjo Naglis Puteikis. Jokie ekonomikos projektai, jokie energetinio saugumo „užtikrinimai“ niekaip nepakeis Lietuvos visapusiško menkėjimo tendencijos. Pokyčiai įmanomi tik keičiant politinę sistemą taip, kad visuomenė taptų politiškai įgali savarankiškai tvarkyti kasdienio gyvenimo reikalus. Dalis pretendentų vis iškeldavo savivaldos stiprinimo mintį, tačiau Prezidentė apie tai neužsiminė. Jau pats kalbėjimo būdas, kad „reikia savivaldai suteikti daugiau teisių“, rodo siekį išlaikyti esamą valdžios sistemą – juk mūsų valdžia savivaldai teikė tas teises taip, kad jų visai nebeliktų. Politinės korupcinės sistemos tokiu būdu tikrai nepakeisi. Prezidentės tylėjimas visiškai suprantamas – juk tai ji pati prieš penkerius metus energingai skelbė, kad pagrindiniai jos darbai bus įteisinti tiesioginius merų rinkimus, kitaip tariant, plėtoti savivaldą, suteikti visuomenei teisę dalyvauti vykdant teisingumą per savo atstovus teismuose – tarėjus, negailestingai kovoti su oligarchais ir korupcija. Joks teisingumas neįmanomas teisminėje valstybėje. Tik teisingumą kartu su teismais vykdanti visuomenė įtvirtina ir puoselėja bendrą teisingumo, taip pat ir socialinio, nuovoką ir neleidžia vienokiems ar kitokiems nomenklatūrinio elito sluoksniams uzurpuoti valstybės valdymo. Tokia visuomenė yra atsvara ir politinei korupcijai.

Dabartiniai debatai yra pats laikas klausti, ar numatyti darbai vykdomi ir kaip vykdomi. Atsakymas, deja, akivaizdus – nei pradėti, nei vykdomi. Tad nėra ką ir kalbėti. Tačiau tų darbų jau nebegalima traukti ir į naujos kadencijos darbotvarkę – labai jau apgailėtinai viešųjų ryšių požiūriu atrodytų. Todėl gražiausiai skambėjo samprotavimai apie neįtikėtinas sėkmės istorijas energetinio saugumo užtikrinimo srityje, kurio vaisius turėtume pajusti vėliau, gerokai vėliau. Laidos vedėjas, kaip ir kiti pretendentai, buvo galantiškas – nespaudė Prezidentės priminimais. Kėlė juoką rimti svarstymai apie valstybės konkurencingumo didinimą. Kas jau kas, o aukščiausi valstybės pareigūnai turėtų suvokti, kad nėra tokio apčiuopiamo dalyko kaip valstybės konkurencingumas, kurį mes vienu kartu galėtume pajudinti. Juk aiškindami, kad, pavyzdžiui, nutarėme gerinti savo kiemo aplinką, neieškome, kur čia tas „gerumas“, kurį pagražinsime ar pagerinsime. Imamės daugybės darbų, kurie ir duos tam tikrą rezultatą. Kaip valstybė gali pagerinti konkurencingumą, jei šitaip greitai mažėja jos gyventojų, didėja socialinė atskirtis ir skurdžiai gyvenančiųjų sluoksnis? Kaip tik Prezidentės kadencija pažymėta didžiuliu socialinės atskirties šuoliu, gyventojų mažėjimu ir senėjimu, maisto banko klientų gausėjimu. Pastarųjų šiuo metu jau daugiau kaip 400 tūkstančių. Tokia tad „konkurencingųjų“ kariauna. Tai juk taip pat įspūdingi kadencijos rezultatai.

Manau, nemenką publikos dalį linksmino kalbos apie šešėlinę ekonomiką. Kaip galėtų tokia didelė ekonomikos dalis būti „šešėlyje“? Niekaip negalėtų, jei nebūtų valstybinė šešėline ekonomika. Reikia tik pripažinti akivaizdų dalyką – kalbos apie „šešėlį“ yra tik valstybinio ekonominio mechanizmo priedanga. Tas mechanizmas kuo puikiausiai „įsirašo“ į mūsų politinę korupcinę sistemą, yra jos kūrinys ir gerovės šaltinis. Pastaruoju metu išryškėjęs prezidentinės „valdžios vertikalės“ stiprinimas, o sykiu visuomenės politinio neįgalumo puoselėjimas kaip tik ir padeda „šešėliui“ plėstis. Daugėja ir „šešėlio“ atspalvių – juk su juo vis labiau susisieja aukštoji teisėsauga ir teisėtvarka, įtakingos juridinės firmos, vietinio ir europinio ryškumo politikai, kapitalo srautų prižiūrėtojai. Nebuvo prisiminti ir su įvairiais „šešėliais“ susiję oligarchai – prieš penkerius metus skelbtuose mūšiuose nė vienas jų nebuvo „pakabintas ant šakos“. Tačiau ne vienas dar labiau pralobo ir sustiprėjo. Padedant Prezidentės karštai laidoje gintai dabartinei mokesčių sistemai, kuri kaip tik ir palankiausia tiems taip ir neįvardytiems oligarchams.