Pastaruoju metu vykdoma euro šalininkų agitacija už skubų euro įvedimą Lietuvoje vietoje argumentais grįsto dialogo virsta bandymais tautai įteigti nepilnavertiškumo kompleksą. Tarsi visose šalyse žmonės džiaugsmingai priima integraciją į euro zoną. Ir tik lietuviai vykdo „nusikalstamą veiklą“, „visus juokindami“ savo abejonėmis atsisakyti lito krizės euro zonoje apogėjaus metu.
Tačiau tai nėra taip.
Palikim nuošalyje graikus, kurie ne per seniausiai kaip ir mūsų dabartinis elitas veržėsi kuo greičiau ir visais įmanomais būdais įsivesti eurą. Apie juos jau nemažai parašyta (nors ir ne viskas tiesa). Šiandien pakalbėkim apie euro zonos lyderę Vokietiją. Apie šalį, kurią vargu ar galima apkaltinti nepilnavertiškumu. Būtent šioje valstybėje per pastaruosius metus pastebimas nuosekliai augantis nepasitenkinimas euru. Ir vienu sakiniu į pavadinimo klausimą būtų galima atsakyti taip: Vokietijos piliečiai kyla prieš eurą lygiai dėl tų pačių priežasčių, kodėl prieš pasisako sąmoningi Lietuvos piliečiai – jiems nepatinka, kada dėl momentinių politinių interesų sukeliama grėsmė šalies gerovei ir tautai.
Net dabar, praėjus dvylikai metų po euro įvedimo, pagal daugelio gyventojų apklausų duomenis, vokiečių, norinčių sugrįžti prie nacionalinės valiutos, kiekvienais metais daugėja. Praktiškai du trečdaliai Vokietijos gyventojų norėtų susigrąžinti Vokietijos markę.
Pavyzdžiui, pagal įtakingo medios koncerno „Bertelsmann“ apklausos rezultatus, 65 proc. respondentų pasisakė už Vokietijos markės sugražinimą (plg. 2010 metais tokių euro priešininkų buvo tik 49 proc.). Be to, 49 proc. apklaustų vokiečių buvo įsitikinę, kad būtų buvę geriau, jei Europos Sąjungos iš viso nebūtų buvę.1
Simboliškai šia tema atrodo Vokietijos leidinyje „Die Welt“ praeitų metų pabaigoje pasirodžiusioje publikacijoje teiginys, kad nors Vokietijos markes ir dabar galima iškeisti į eurus, tačiau piliečiai su jomis neskuba skirtis. Pagal „Bundesbanko“ duomenis 2013 metų lapkričio mėnesį pas gyventojus „apyvartoje“ liko apie 13,5 mlrd. Vokietijos markių. Perskaičiavus tai apie 6,67 mlrd. eurų.2
Tai neapsiriboja pasyviu stebėjimu ar nuomonėmis. 2012 metais Vokietijos pilietinė visuomenė pradėjo aktyvią kovą prieš „neplanuotas išlaidas“, susijusias su euro įvedimu. Kaip informuoja žurnalas „Der Spiegel“, 37 tūkst. vokiečių pareiškė ieškinį prieš Europos stabilizavimo mechanizmo (ESM) fondo sukūrimą. Tai tapo masiškiausiu Vokietijos konstituciniame teisme pateiktu ieškiniu. Vokiečių tauta ir ekspertai protestavo, nes manė, kad tai riboja nacionalinių parlamentų teises ir pernelyg daug teisių perduodama Briuseliui. Nors Konstitucinis Teismas pritarė šalies dalyvavimui ESM, tačiau teisėjai nustatė galimų išlaidų ribas iki 190 mlrd. eurų. Nė cento daugiau. 3
Ir tai dar ne viskas.
Deja, be istorijos žinių, bet kuriam stebėtojui sunku suprasti tokio Vokietijos tautos priešiškumo priežastis.
Vokietiją privertė įvesti eurą.
Euro įvedimo istorija betarpiškai susijusi su daugiametėmis rungtynėmis tarp Prancūzijos ir Vokietijos. Po Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo Prancūzija įgavo gerokai didesnę politinę įtaką Europoje. Tačiau ji negalėjo daryti įtakos Vokietijos augančiai ekonominei galiai, kuri pasireiškė per Vokietijos markės stiprėjimą ir Vokietijos Bundesbanko protingą politiką, suvaldant infliaciją.
Šią mintį Prancūzijos Prezidentas Fransua Miteranas – Europos vystymo socializmo linkme šalininkas – išreiškė savo ministrų tarybai 1988 metais: „Vokietija – milžiniška šalis, kuri stokoja suvereniteto ir turi suvaržytą diplomatinį statusą. Bet šiuos savo politinius trūkumus Vokietija kompensuoja savo ekonomine galia. Vokietijos markė šiandien – stipresnė nei atominis ginklas.“
Vokietijos markė buvo, kažkuria prasme, naujas pinigų standartas, prilygstantis „auksiniam“. Ir tai, kad Bundesbankas kovojo su infliacija, neleido kitoms Europos šalims vykdyti infliacinės politikos. Kai Bundesbankas pakeldavo palūkanas, Prancūzijos bankas privalėjo sekti įkandin, jei nenorėdavo, kad frankas nuvertėtų.*
Kaip savo straipsnyje „Prancūzijos vilties griūtis“ rašo žinomas ekonomistas ir politologas, Harvardo universiteto ekonomikos profesorius Martinas Feldšteinas:
„Euro zonos krizė – tai rezultatas pastovių Prancūzijos bandymų prastumti „europietišką projektą“, būtent siekis suvienyti Europą po Antrojo pasaulinio karo, kai du įžymūs prancūzų politikai – Žanas Monė ir Robertas Šumanas – pasiūlė sukurti Jungtines Europos Valstijas.
Jie tvirtino, kad politinė sąjunga, panaši į JAV, panaikins galimus konfliktus, kurie išprovokavo tris karus Europoje. ES sukurtų stiprią valstybę, galinčią konkuruoti su JAV, tuo būdu suteikdama Prancūzijai svarbų vaidmenį Europos ir pasaulio reikaluose.
Vokietija nuo pat pradžios buvo prieš eurą, teigdama, kad prieš tai turi būti sutverta pilnavertė politinė sąjunga. Ši Vokietijos pozicija atrodė kaip daugiau techninis manevras, nesitikint, kad kitos šalys tam pritars. (Tai iš esmės ir pasireiškė, žlugus ES Konstitucijai – S. L. pastaba).
Vokietija nenorėjo atsisakyti Vokietijos markės – savo ekonominės galybės ir vertybinio stabilumo simbolio. Vokietija sutiko su euro įvedimu tik tada, kai Prancūzijos prezidentas Fransua Miteranas palaikė Vakarų ir Rytų Vokietijų susijungimą, jei bus pritarta euro valiutos įvedimui.
Maža to, Vokietijos protingi reikalavimai sugriežtinti Mastrichto reikalavimus į euro zoną stojančioms narėms, spaudžiant Prancūzijai, buvo atmesti, nes buvo siekiama sudaryti sąlygas į euro zoną pritraukti ir silpnesnes šalis. Tokiu būdu atsirado galimybė į euro zoną patekti tokioms šalims, kaip Graikija, Ispanija ir Italija.
Politikai, siekdami sukurti eurą, ignoravo ekonomistų perspėjimus apie tai, kad euro įvedimas skirtingo ekonominio išsivystymo lygio šalyse gali sukelti rimtų problemų“.4
Pagrindinė politinė priežastis, kodėl Vokietija pakluso Prancūzijos reikalavimams, bus aiškesnė, jei prisiminsime, kad prieš susijungiant VFR ir VDR, Vokietija neturėjo viso suvereniteto. Pralaimėjusi Antrajame pasauliniame kare Vokietija buvo priklausoma nuo politinių sprendimų, šalį kontroliuojančių karą laimėjusių šalių: JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos. Be šių šalių sutikimo Vokietijos susijungimas buvo neįmanomas.
Prancūzijos siekis pritraukti į euro zoną kuo daugiau „silpnų“ šalių neturėtų būti laikomas atsitiktine „klaida“. Kiekviena tokia šalis tapdavo (ir tampa) savotiška Prancūzijos sąjungininke jos socialistinėje kovoje, dalinant Vokietijos ekonominį pyragą. (Dabar tai vadinama solidarumu su Graikijos tauta, už kurį turi mokėti Vokietijos mokesčių mokėtojai ir mes, jei skubiai įsivesime eurą.)
Bendrame Europos centriniame banke (ECB), kuris jungia ir „silpnąsias“ šalis, Vokietija yra mažuma, ir ekonominį finansinį kursą lemia prancūzų politiniai veikėjai. Malta turi tokį patį balsą ECB kaip ir Vokietija, nors Vokietijos BVP 500 kartų didesnis nei Maltos. Todėl bendra valiuta, kontroliuojama bendro centrinio banko, buvo ilgalaikis prancūzų vyriausybės politinis tikslas.*
Tokiu būdu atsisakymas nuo Vokietijos markės tapo „užmokesčiu“ arba, kaip savo laiku pasakė vokiečių politikai, „auka“ už VFR ir VDR susijungimą Europos partneriams, kurie baiminosi Vokietijos ekonomikos stiprėjimo. Visi puikiai suvokė, kad Vokietija, puikiai gyvenusi su Vokietijos marke ir visai Europai primetusi šią valiutą kaip bazinę, būtų gavusi iš to papildomos (už pinigų emisiją) naudos. O dabar vietoje galingos Vokietijos markės gavo galvos skausmą euro pavidalu. Ant Vokietijos, kaip ant pačios galingiausios ekonomikos, gula ne tik visa euro emisijos nauda, tačiau taip pat ir visa rizika už tingias ES euro zonos šalis. Ir tai Vokietijos valstybės nacionalinės ekonomikos ir bankų sistemos sąskaita.
Pasekmės netrukus pasireiškė per kainų augimą (infliaciją) ir laipsnišką šalies ekonomikos silpnėjimą.
Pagal paskutinius (2014 m.) Federalinės statistikos žinybos Vysbadenе duomenis, bendro vidinio produkto (BVP) augimas 2013 metais siekė tik 0,4 proc. Tai pats mažiausias augimas nuo 2009 metų. Kritimo tendencijos atrodo katastrofiškai. 2011 metais BVP augimas buvo 3,3 proc., 2012 metais 0,7 proc., o 2013 tik 0,4 proc. Tai sukėlė nerimą tarp investuotojų ir daugelis jų nusprendė šiais metais atidėti investicijas vėlesniam laikui. 5
Vokietijos liberalai nuoseklūs euro priešininkai.
Suprantama, kad įvedant eurą buvo būtina palaužti Vokietijos piliečių, kuriems stipri Vokietijos markė buvo nacionalinis pasididžiavimas, pasipriešinimą naujai valiutai.
Štai kaip aprašo tų metų įvykius žinomas ekonomistas Filipas Bagus savo knygoje „Euro tragedija“*:
„Vokietijos vyriausybė veikė prieš daugelio vokiečių norą išsaugoti Vokietijos markę. Todėl buvo pradėta masinė reklaminė kampanija žiniasklaidoje, teigiant, kad euras bus toks pat stiprus kaip ir Vokietijos markė. Šios reklaminės kampanijos biudžetas buvo padidintas nuo 5,5 iki 17 mln. Vokietijos markių po to, kai Danijos referendume euro įvedimas buvo atmestas.
Vokietijos politikai bandė įtikinti savo rinkėjus net absurdišku argumentu: jie tvirtino, kad euras būtinas taikai Europoje palaikyti.“
„Vokietijos socialdemokratas Giunteris Verheugenas savo kalbos parlamente metu pareiškė: „Kaip mus moko istorija, stipri susivienijusi Vokietija tampa grėsminga pati sau ir kitoms šalims.“ (štai iš kur atėjo mada primesti savo tautai nepilnavertiškumo kompleksą – S. L. pastaba)
„Tuo metu, kai vokiečių politikai bandė įtikinti vieningos valiutos privalumais skeptiškai nusiteikusią tautą, vokiečių akademikai bandė įtikinti politikus bendros valiutos grėsmėmis. 1992 metais šešiasdešimt ekonomistų pasirašė manifestą, kuriame tvirtino, kad Mastrichto kriterijai yra per minkšti. 1998 metais 155 žinomiausi Vokietijos ekonomistai pareikalavo sustabdyti valiutinę sąjungą, tačiau tai baigėsi be rezultatų.“
„Galų gale, Europos Sąjungos Taryba, pasidavusi Prancūzijos spaudimui, leido įvesti eurą net ir tose šalyse, kurios neatitiko „palengvintų“ Mastrichto reikalavimų. Tuo metu net pati Vokietija jų netenkino. O daugelis šalių šiuos reikalavimus atitiko tik dėl buhalterinių manipuliacijų, atidedant valstybės išlaidas ateičiai.“ (Ar šis scenarijus nieko neprimena? Pensijas ir darbo užmokestį apkarpysim, o sugrąžinsim, kai įvesime eurą – S. L. pastaba.)
Visi šie politiniai technologiniai fokusai ir buhalterinės manipuliacijos tapo dabartinės euro zonos krizės priežastimis.
Na, o toliau viskas vyko pagal žinomą scenarijų. Nespėjo vokiečiai įvesti euro, kai kainos pakilo visiems produktams ir prekėms. Kai kur net 100 proc. Ir žmonės galėjo laisvai reikšti savo nepasitenkinimą euru, nes traukinys išvyko. 6
Tačiau staigmenos Vokietijai tuo nesibaigė. Kai prasidėjo finansinių skolų krizė euro zonoje, apie kurią buvo įspėję vokiečių ekonomistai, visą atsakomybė už ekonomikos gelbėjimą buvo užkrauta ant Vokietijos pečių. Ir net, kaip informuoja „Deutsche Welle“ 7: „visų bėdų Europoje kaltininke, įsiskolinusios šalys įvardino Vokietiją“, apkaltinusios ją visomis mirtinomis nuodėmėmis. Minios protestuojančių Graikijoje ir kitose šalyse, kuriose įsisiautėjo krizė, išėjo į gatves su plakatais, kuriuose buvo pripaišomi ūsai ir svastikos. Ir jokios pagarbos iš euro „duoneliautojų“ pusės. (Prie kurių mes taip skubame prisijungti – S. L.)
Vokiečiai sutiko įvesti eurą, siekdami politiškai kompensuoti savo „istorinę kaltę“, tačiau viskas išėjo atvirkščiai. Todėl dabar vis dažniau girdimi euro priešininkų balsai Vokietijoje ne tik tarp mokslininkų ir ekonomistų, bet ir tarp politikų.
Pagal „Bertelsman“ atliktos apklausos rezultatus: „Daugiausiai norinčių sugrįžti prie Vokietijos markės yra Laisvosios demokratų partijos (FDP) šalininkų tarpe – apie 70 proc. (FDP - Freie Demokratische Partei – viena iš didžiausių ir trečia pagal dydį Vokietijoje partija, prisilaikanti liberalios politikos: už mokesčių mažinimą, už valdžios įtakos mažinimą, už stambaus, vidutinio ir smulkaus verslo skatinimą. Šios partijos devizas – „Valdžios tiek, kiek jos būtina, bet tiek mažai, kiek tik įmanoma“ – S. L.) Po jų seka socialdemokratų rinkėjai (53 proc.) ir „kairieji“ (52 proc.). Eurą palaiko tik valdančiosios Krikščionių – demokratų sąjungos (55 proc.) ir „Žaliųjų“ (61 proc.) rinkėjai.“ 7
Be to, praeitais metais susikūrė nauja partija „Alternatyva Vokietijai“, kuri kelia sau tikslą – Vokietijai atsisakyti nuo euro. Jie mano, kad euras kenkia ES ir pernelyg daug kainuoja ekonomikai. Ši partija sparčiai populiarėja ir jei pradžioje jos sudėtyje buvo tik profesoriai, ekonomistai ir žurnalistai, tai dabar prie jų prisijungė buvę aktyvūs euro šalininkai: žinomi vokiečių pramonės atstovai ir „perbėgėliai“ iš valdančios partijos. „Europos Sąjungai – taip, eurui – ne“ – su šiuo lozungu jie ruošiasi dalyvauti būsimuose rinkimuose į ES parlamentą. 8
Atsisakymo nuo euro šalininkai remiasi 1990 metais priimtu Federalinio konstitucinio teismo sprendimu. Tame sprendime numatyti du atvejai, sudarantys sąlygas grįžti prie Vokietijos markės: jei euro zona taps infliacijos šaltiniu ir jei vokiečių mokesčių mokėtojai taps bendros valiutos „faktiniais gelbėtojais“.
Kaip klostysis įvykiai, sunku nuspėti.
Kol kas tik simboliška, kad „Vokietijos finansų ministerija priėmė sprendimą pripažinti bitcoiną „finansinės apskaitos vienetu“. Tokiu būdu populiariausia skaitmeninė valiuta tapo viena iš cirkuliuojančių pinigų atmaina šalyje“. 9
Pirmo pasaulinio karo aidas?
Šiais metais Pirmojo pasaulinio karo šimtmečio proga Vokietijos leidinyje „Die Welt“ buvo publikuotas Dominiko Geperto straipsnis, kuriame atspindėjo šiuolaikinės vokiečių tautos jausmai. Sulyginęs tuometinę politinę situaciją, kuri atvedė prie europietiškos katastrofos su dabartine, autorius padarė neguodžiančias išvadas:
„1914 metais daugelis galvojo, kad karas neišvengiamas. Šiandien panaši situacija yra su europinės valiutos politika. Bet tie, kas dabartinį kelią laiko vieninteliu galimu, kelia šiam europietiškam projektui didelį pavojų.
Tai nereiškia, kad Europai vėl gresia karas. Dabar daugeliu atveju kovos veiksmai vyksta ekonomikoje ir Vokietija vėl atsiduria priešiškoje apsuptyje. Jei XX amžiuje tai įvyko dėl karinių sąjungų, tai šiandien tai vyksta Europos centrinio banko taryboje ir Europos valstybių vadovų susitikimuose.“ 10
Šis pareiškimas neatrodo perdėtas šalia nesenai paskelbtų „karingų“ pranešimų: „Europos komisija numato ištirti Vokietijos politiką dėl šios šalies proficito mokestiniame balanse – kitais žodžiais tariant, dėl pernelyg didelės Vokietijoje pagamintų prekių paklausos pasaulyje. Tai, komisijos nuomone, kelia įtarimus: Vokietijoje ekonomika klesti, kai kitose ES šalyse stebimas ekonomikos nuosmukis. Jei pavyks įrodyti, kad tai Vokietijos politikos, atnešančios kitoms šalims nuostolius, pasekmė, Vokietijai gali tekti sumokėti didelę baudą – iki 2,6 mlrd. eurų. (0,1 proc. nuo šalies metinio BVP – S. L.)11
Nubausti vokiečius už tai, kad gerai dirba? Tai tas pats, kas kirsti šaką, ant kurios sėdi. Visi puikiai supranta, kad euro gyvybingumas visiškai priklauso nuo Vokietijos ekonomikos sėkmės.
Istorijos pamokos Lietuvai
Mums taip pat ne pro šalį prisiminti istorijos pamokas. Lietuva jau turėjo liūdną patirtį naudoti „svetimus“ europietiškus pinigus, kurie buvo priklausomi nuo Vokietijos ekonomikos sėkmės. Štai kaip apie tai rašoma knygoje „Lietuvos istorija“ 2013. (Išleista šešiomis kalbomis Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos užsakymu – S. L.):
„Šalyje tebekursavo ostmarkės, kurias Lietuvos valdžia pavadino auksinais. Sunkmečiu labai nukritęs vokiškų pinigų kursas neigiamai veikė Lietuvos ekonomiką, katastrofiški infliacijos padariniai vertė Lietuvos valdžią ieškoti sprendimo. Steigiamasis Seimas 1922 m. rugpjūčio 9 d. priėmė Piniginio vieneto įstatymą, kuris skelbė, kad piniginis Lietuvos vienetas yra auksu paremtas litas, kurį sudaro 100 centų. 1922 m. spalio 1 d. Lietuvoje įvestas litas. jo aukso turinys buvo lygus 0,150462 g gryno aukso, t. y. litas buvo prilygintas JAV doleriui santykiu 10:1. Per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį litas išlaikė stabilų kursą, valiuta buvo pagrįsta vertybiniais popieriais ir sukauptomis 12 tonų aukso, todėl ji gerai vertinta ir kitose užsienio valstybėse. 1923 m. savo valiutą įsivedė latviai ir lenkai.“ 12
Tada Lietuvos vyriausybė metais aplenkė savo kaimynes. O litas tapo patikima mūsų ekonomikos gynyba nuo europietiškų problemų. Dabar vyriausybė skuba viską padaryti atvirkščiai. Tai kas čia galų gale nepilnavertiški?
Ar istorija mūsų taip nieko ir neišmokė?
--------
Rengiant straipsnį buvo panaudoti užsienio žiniasklaidos šaltiniai ir fragmentai iš knygų: „Euro tragedija“ (Philipp Bagus – The TRAGEDY of the EURO 2010) ir „Lietuvos istorija“ 2013. Išsamų nuorodų į panaudotas citatas sąrašą rasite autoriaus internetiniame puslapyje slapenas.lt
---------
* - Philipp Bagus – The TRAGEDY of the EURO („Euro tragedija“). 2010
1 - sueddeutsche.de
2 - welt.de
3 - spiegel.de
5 - dw.de
6 – news.bbc.co.uk (1)
news.bbc.co.uk (2)
news.bbc.co.uk (3)
news.bbc.co.uk (4)
7 - dw.de
8 - www.dw.de (1)
www.dw.de (2)
www.dw.de (3)
9 - www.faz.net
10 - www.welt.de
12 - Knyga „Lietuvos istorija“ 2013. © Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, 2013
www.eu2013.lt
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
