Žvelgiant į dabartinį JAV vadovą, susidaro įspūdis, kad spjautų jis į visą šitą Ukrainos krizę kažkur prie Rusijos sienų, nes „kaip ir anksčiau, labiau nerimą kelia saugumo klausimas, susijęs su branduolinio ginklo plėtros grėsme“ (Iranas), ir demokratų perspektyvos būsimuose prezidento rinkimuose. Nuotr. gva.be |
Metinis D. Grybauskaitės pranešimas ir Lietuvos narystės NATO dešimtmetis. Tuo metu Ukraina vis dar pavojuje, o Serbija prisimena 1999 m. Apie tai, ir ne tik, – ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje.
Lietuva
Pirmoje vietoje – metinis valstybės vadovės pranešimas. Kaip ir galima buvo tikėtis prezidentinės kampanijos metu, prasidėjo jis nuo gąsdinimų, kad mus gali užpulti (čia dar JAV žvalgyba žibalo į ugnį įpylė savo prognozėmis), ir raminimų, kad nesame vieni. Tuo pat metu nelabai aišku, kas turėta omenyje sakant: „Nėra kito kelio – kol ateis pagalba, mes patys turime gebėti apsiginti.“ Akivaizdu, kad galėsime tai padaryti tik tuo atveju, jeigu skirsime gynybai kur kas daugiau nei du procentus BVP, kas yra nerealu. Tad nesuprantama, kodėl nacionalinėje informacinėje erdvėje stiprėja psichozė dėl kariuomenės finansavimo didinimo, užuot paprasčiausiai pasakius: agresijos atveju mūsų likimas priklausys nuo sąjungininkų paramos, ir ji yra, be to, stiprinama. O geriausia būtų, jeigu amerikiečiai Lietuvoje karinę bazę įkurtų, – ir saugu, ir pelninga. Kita diskutuotina D. Grybauskaitės kalbos vieta: „Užtikrintai einame demokratiškos ir teisinės valstybės keliu.“ Kiek pas mus yra demokratijos, rodo, pavyzdžiui, referendumas dėl žemės, kuris kaip žmonių valia turėjo įveikti daugybę politinių kliūčių, kad įvyktų. Referendumas yra vienas iš pamatinių brandžios demokratijos institutų. Galima nesutikti su jo klausimais ir rengėjais, bet piliečių nuomonę reikia gerbti. Kitaip neverta vaizdingai kalbėti apie demokratiją. Čia dar galima prisiminti prezidentės pastebėjimą, kad „korupcijos vėžiui sukurti priešnuodžiai veikia“, nors, kaip rodo apklausos, didžiulis kiekis gyventojų mano, kad korupcija Lietuvoje klesti. Žinoma, D. Grybauskaitė palietė Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo temą, akcentuodama, kad „tai energetinės priklausomybės pabaiga“. Tačiau apie tai, kad neturime aiškios energetinės strategijos (kiek, kada, kokių resursų mums reikės), ji nekalbėjo, kaip ir apie energetinės nepriklausomybės rinkos kainą, kuri gali nepatikti mūsų verslininkams. Kalbėdama apie užsienio politiką, prezidentė vėl paminėjo savo mylimiausią šiaurinę „geopolitinę trajektoriją“, nors iki šiol geopolitiškai ji yra labiau simbolinė nei reali. Pagaliau buvo paminėtas „neatsakingas politikų elgesys“, bet užmiršta detalizuoti kaltinimus „darbiečiams“. Trumpai sakant, akivaizdžiai rinkimų pranešimas, gaudant politinės konjunktūros bangą, kas suprantama – apie save arba gerai, arba nieko. Baigti norisi pačios D. Grybauskaitės žodžiais: „Šiandien Lietuvos politinis saugumas pinklėse, kurias pasispendėme neatsakingai rinkdami arba apskritai nedalyvaudami rinkimuose.“
Lygiai prieš dešimt metų, kovo 29 d., Lietuva tapo NATO nare. Rimtas jubiliejus ir proga pasvarstymams, ypač dabartinių įvykių Ukrainoje kontekste. Kai kalbama apie strateginės reikšmės sprendimus, pabrėžtina, kad priimami jie dažniausiai labai sunkiai, su didžiulėmis abejonėmis, o jų tikras rezultatas paprastai paaiškėja tik praėjus kuriam laikui. Pavyzdžiui, tik dabar suvokiame, kokią grandiozinę pergalę pasiekė Kauno „Žalgiris“, 1999 m. laimėdamas Eurolygą. Kažkas panašaus ir su NATO. Sunku net įsivaizduoti, kaip susiklostytų Lietuvos likimas, jeigu prieš dešimt metų jai nebūtų atsivėrusios aljanso durys. Ko gero, šiandien būtume tokie pat susirūpinę dėl savo saugumo, kaip ukrainiečiai, rimtai bijodami prarasti Vilniaus ar Klaipėdos kraštą, o gal ir visą šalį. Tuo pat metu Amerikos prezidentas mums sakytų, kad į NATO mūsų kviesti nesiruošia ir kad aljanso (JAV) kariai į konfliktą nesikiš. Dabar mes irgi susirūpinę, bet tai visiškai kitoks susirūpinimas, kurį Vilniuje išsklaido JAV viceprezidentas. Esame neatsiejama Vakarų civilizacinės erdvės dalis, kurios jie neatiduos dėl vienos paprastos priežasties: „Nors jis kalės vaikas, jis – mūsų kalės vaikas.“ Iki Rusijos karo su Gruzija atrodė, kad jėgos veiksnys tarptautinėje politikoje vis dar svarbus, bet kitoje – Artimųjų Rytų, Afrikos ar Afganistano, o ne Europos – tikrovėje. Ir net po šio karinio konflikto viskas gana greitai aprimo. O dabar NATO pajėgų Europoje vadas Ph. M. Breedlove'as sako: „Prie rytinių Ukrainos sienų yra sutelktos didelės Rusijos pajėgos, ir jos tikrai tikrai pasirengusios. Mes negalime apginti, jei mūsų ten nėra. Taigi manau, kad turime galvoti apie mūsų sąjungininkus, mūsų pajėgų perdislokavimą ir jų pasirengimą, kad mes galėtume apginti sąjungininkus, ypač Baltijos ir kitas šalis, jei to prireiktų.“ Gerai, kad įstojome.
Trečioje vietoje šią savaitę – aistros dėl lietuviško SGD terminalo. Parlamentinė laikinoji tyrimo komisija, kuri aiškinosi buvusios vyriausybės veiklą energetikoje, patvirtino išvadas. SGD terminalo atveju ji siūlo atlikti nepriklausomą projekto auditą, kai jis bus baigtas. Iš esmės tai yra reakcija ir į atitinkamą A. Butkevičius siūlymą, ir į „Klaipėdos naftos“ generalinio direktoriaus R. Masiulio priekaištus. Pastarasis atvirai pareiškė, kad komisijos veikla gali būti įvardyta kaip kenkėjiška, ir nesuvokiama, kaip keli Seimo nariai gali kelti tokią sumaištį. Šiame kontekste sunku suprasti, ar valdantieji nori kuo greičiau ir kuo sklandžiau užbaigti SGD terminalo projektą, ar nepastebimai kaišioja jam pagalius į ratus ir vilkina laiką „Gazprom“ naudai (o čia dar neaiškūs „statytiniai“ energetikos ministro aplinkoje). Manytina, kad premjeras negali sau leisti tapti Lietuvos energetinio saugumo griovėju. Atominės idėją jis iš esmės jau palaidojo. Jeigu dar palaidos ir terminalą, pasiteisinti būtų sunku (ypač dabar, kai Rusija tokia agresyvi). Greičiausiai būtent todėl jis ir apramino A. Skardžių. Gali būti, kad terminalas atpigins dujas Lietuvai ir taps bent jau realia alternatyva „Gazprom“, kurią verta turėti bręstančio naujo šaltojo karo laikais. Taip pat norisi tikėti, kad lietuvišku SGD terminalu naudosis ir regioniniai partneriai, o tai padės jam dirbti pelningai. Trumpai sakant, tik laikas parodys, kas Lietuvai naudinga, o kas – kenksminga.
Užsienis
Pirmoje vietoje – ir vėl Ukraina. Kremlius bando įtikinti visus, kad toliau neis, bet juo mažai kas tiki. Tiek Kijevas, tiek Vakarai laukia tolesnio puolimo, atkreipdami dėmesį į tai, koks kiekis elitinių Rusijos pajėgų sukauptas prie Ukrainos sienos. Šiuo atveju pabrėžtina, kad prorusiški protestuotojai šalies pietryčiuose staiga prisiminė V. Janukovyčių, pradėdami skanduoti šūkius „Janukovyčius – mūsų teisėtas prezidentas“, „Janukovyčiau, apgink savo liaudį“, „Janukovyčiau, sugrįžk“. Vargu ar tai yra atsitiktinis dalykas. Šiame kontekste žiniasklaidos kontroliuojančiosios bendrovės „Soveršenno sekretno“ savaitraštis „Naša versija“ iškėlė versiją, kad Kremlius planuoja lokalią karinę operaciją Ukrainos rytuose kartu su „teisėtu prezidentu“, o vėliau šalis bus padalinta. Tuo metu Kijeve, kaip ir galima buvo prognozuoti, valdantieji pradeda konfliktuoti tarpusavyje. Papildomas aistras pakurstė vieno „Dešiniojo sektoriaus“ lyderio suėmimo operacija, kurios metu jis buvo nužudytas milicijos. Manoma, kad tai padaryta sąmoningai, ir D. Jarošas nesiruošia su tuo taikstytis, o galios jo smogikai tikrai turi. Suprantama, kad A. Jaceniukas nori atsikratyti radikalų, bet gali atsitikti, kad radikalai atsikratys juo. O dar yra J. Tymošenko, tikrai ar tariamai siūlanti Ukrainos rusus naikinti branduoliniu ginklu. Ir visa tai – tik į naudą Rusijai, kas kartais veda prie minties, kad tiek D. Jarošas, tiek J. Tymošenko (ypač ji) gali būti Kremliaus agentai, sąmoningai siekiantys destabilizuoti padėtį Ukrainoje, kad į ją galėtų įžengti Rusijos tankai. O Vakarai tuo metu sudarė keletą sąrašiukų ir išmetė Rusiją iš G8, dėl ko Maskva ne ypač jaudinasi. O ko jaudintis – atėmei iš valstybės dalį jos teritorijos, o tau už tai – tik tiek. Tai ko toliau neiti? Laukti greičiausiai liko nebeilgai.
Antroje vietoje šį kartą – ir vėl NATO, tik dėl kitos priežasties. 1999 m. kovo 24 d. aljansas pradėjo karinę operaciją prieš Jugoslaviją, bausdamas ją už veiksmus Kosove. Šis retrospektyvinis klausimas turi iš karto kelis momentus, aktualius šiandien. Pirma, būtent tada Vakarai savo rankomis sukūrė Kosovo precedentą, kurio separatistinius vaisius skina Europoje ir postsovietinėje erdvėje (Rusijos veiksmai). Antra, istorija yra keistas dalykas – prieš penkiolika metų Jugoslavija kariavo su NATO, o šiandien Serbija (todėl, kad Jugoslavijos nebėra) pradėjo derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą. Keista, kad nacionalinę garbę serbai pasiruošę parduoti už eurą, nors gal tai tik jų politinio elito sprendimas. Kita vertus, kiekviena tauta nusipelno tokios valdžios, kokia pati yra. O gal jaunajai kartai tiesiog nerūpi istoriniai teritoriniai ginčai ir svarbesnė yra šviesi europinė ateitis. Tai suprantama, bet nereikėtų pamiršti, kad tauta, kuri neturi praeities, neturi ateities... Trečias NATO karo dėl Kosovo aspektas yra susijęs su aljanso tapatybės problema. Subyrėjus SSRS, nelabai tapo aišku, koks turėtų būti tolesnis aljanso egzistavimo tikslas, ir prasidėjo tapatybės paieškų kančios. Iš pradžių – įsikišimas į Jugoslavijos dezintegracijos procesą, vėliau – į Kosovo reikalus. Tada sekė Afganistanas, iš kurio traukiamasi be apčiuopiamo rezultato. Trumpai sakant, tartum veikiama, bet išeina kažkaip kreivai. Tačiau šiandien NATO pagaliau gali grįžti prie pagrindų – Rusijos. Štai jis – pagrindinis priešas ir pavojus, kuris niekur nedingo, tik kaupė jėgas. Daugiau nereikia kankintis ieškant užduočių – reikia, suglaudus gretas, ruoštis „rusiškojo pavasario“ sustabdymui, ir norėtųsi tikėti, kad šiuo atveju nebus kaip tada, kai Rusijos desantininkai užėmė Prištinos oro uostą, ir niekas nežinojo, ką su jais daryti.
Trečioje vietoje šią savaitę – JAV prezidentas B. Obama. Šiuo atveju galima būtų detaliau aptarti jo programinę kalbą Briuselyje, kurioje pasmerkta Rusijos agresija Ukrainoje, arba Amerikos vadovo susitikimą su popiežiumi.
Tačiau labiau vertas dėmesio JAV lyderio atsakymas į klausimą, ar jis sutinka su M. Romney nuomone, kad Rusija yra didžiausias Jungtinių Valstijų geopolitinis priešas. Neslėpdamas susierzinimo, B. Obama atsakė: „Rusija – regioninė galia, ir ne dėl savo jėgos, o dėl savo silpnumo yra grėsmė tam tikriems savo kaimynams. Jie nėra didžiausia grėsmė JAV nacionaliniam saugumui. Man, kaip ir anksčiau, labiau nerimą kelia mūsų saugumo klausimas, susijęs su branduolinio ginklo plėtros grėsme.“ A. Puškinas šiuo atveju pasakytų: „Koks talpus žodis šis!“ Jei pažiūrėtume plačiau į B. Obamos situaciją, darosi jo gaila. Jūs pasakysite – ne V. Volovojui gailėtis JAV prezidento. Bet vis dėlto. Žmogus išrinktas antrai kadencijai ir norėtų ramiai ją užbaigti. Tuo tarpu šalies viduje ramybės neduoda diskusijos dėl obamacare (jo sveikatos apsaugos politikos), o tarptautinėje arenoje – dar blogiau. Lyg ir išvestos pajėgos iš Irako ir išvedamos iš Afganistano. Kažkaip pavyko išvengti karo su Sirija, kurio link JAV vadovą atkakliai stūmė dalis amerikietiško elito ir tokie „sąjungininkai“ kai Saudo Arabija. Pradėtos derybos su Iranu. Viskas problemiška (net šeimoje), bet išsprendžiama. Ir štai ta situacija su Ukraina. Ir prasidėjo šauksmai: Amerika žeminama, Amerika turi reaguoti, kaip lyderį amerikiečiai labiau vertina V. Putiną, o ne savo prezidentą ir t. t. „Na kodėl dabar, kodėl tie rusai nusprendė prijungti tą Krymą?!“ – greičiausiai pasakė sau B. Obama. Kaip ir Sirijos atveju, jo tikriausiai nedomino Kijevo Maidanas – domino jis dalį „vanagų“ Amerikos elite. O aiškintis dabar turi prezidentas. Ir jis rimtu, bet akivaizdžiai pavargusiu veidu susitinka su politiškai beviltišku A. Jaceniuku, žada Europai dujas, grasina Rusijai sankcijomis (nors puikiai žino, kad V. Putinas su šypsena sako „niu niu“), siunčia J. R. Bideną į Vilnių, tačiau daro visa tai ne todėl, kad nori, o todėl, kad paprasčiausiai reikia bent jau vaizduoti aktyvumą. Žvelgiant į dabartinį JAV vadovą, susidaro įspūdis, kad spjautų jis į visą šitą Ukrainos krizę kažkur prie Rusijos sienų, nes „kaip ir anksčiau, labiau nerimą kelia saugumo klausimas, susijęs su branduolinio ginklo plėtros grėsme“ (Iranas), ir demokratų perspektyvos būsimuose prezidento rinkimuose. Nešaukite į pianistą – jis groja, kaip moka...