Lietuviškos rinkos kreivės

Tipinis Zarasų vaizdas. Miestelyje daug pastatų vaiduoklių.

Pastaruoju metu Lietuvos ekonominė-finansinė būklė tarsi apgaulingas namas: gražiai padažytas, bet viduje viskas byra ir griūva. Išties kelių didesnių miestų centruose – gražios gatvės, blizgantys bankų ir merijų pastatai, regimi prabangūs automobiliai. Nors jau sunku nuslėpti tikrąją padėtį: štai Panevėžyje ir Šiauliuose, net tų miestų centruose jau regimi pastatai vaiduokliai. Tik 250 metrų nuo centrinės Laisvės aikštės Panevėžyje yra apleistas buvusio konservų fabriko pastatas. Kadaise tai buvo stabiliai veikianti įmonė, joje dirbo virš 600 žmonių. Deja, 2009 metais konservų fabrikas galutinai žlugo, darbuotojai atleisti, ir atsidūrė gatvėje, didesnė jų dalis išvyko į Vakarus, o pastatas atrodo vis liūdniau. Kartais vis postringaujama apie vakarietiškas investicijas, deja-didesnė dalis tų investicijų – tai skandinavų valdomos siuvyklos. Tai nedidelės siuvyklos, kaip stambių skandinavų koncernų dukterinės įmonės. Gerai, kad jose darbą gavo tam tikras žmonių kiekis, tačiau Lietuvos ekonomikos raidai jokios didesnės reikšmės tos įmonės neturi. Tiesa, dabar jau dėstomi planai dėl vokiečių karinio koncerno „Reinmetall“ gamyklos Lietuvoje steigimo (prie Baisogalos miestelio Radviliškio rajone). Tik tokia „investicija“ labai abejotina, jau ir dabar vietos gyventojai renka parašus prieš tos gamyklos steigimą.

Bet kodėl gi mūsų šalies ekonomikos sferoje susiklostė tokia padėtis? Vienas pagrindinių faktorių: Lietuvos atsitraukimas nuo ekonominių ryšių su Rytų kraštais – Rusija, Baltarusija, Kinija. Tai tikrai dirbtinis, šaliai primestas procesas. Ir Lietuva liko tarsi be vienos rankos ir vienos kojos. Pastaruoju metu (nuo 2022 metų vasario) mūsų krašte kurstoma rusofobija tapo dar nuožmesnė. Štai ir dabar Rusijos Peterburgo mieste vyksta tradicinis tarptautinis ekonomikos forumas. Deja, Lietuvos atstovų jame nėra. Nors forume dalyvauja Vengrijos, Slovakijos, Ispanijos bei kai kurių kitų Europos Sąjungos šalių atstovai. Vengrijos užsienio reikalų ministras Peteris Sijartas, bendraudamas su žurnalistais, pareiškė: „Nėra įmanoma uždrausti man dalyvauti Peterburgo ekonomikos forume ar kituose renginiuose, kurie vyksta Rusijoje. Be to, galiu pabrėžti – Vengrija tęs ekonominį bendradarbiavimą su Rusija, tiek energetikos srityje, tiek ir kitose ekonomikos šakose. O kas liečia karinį konfliktą Ukrainoje: mes netiekiame ginklų į Ukrainą bei netreniruojame ukrainiečių kariškių. Vengrijos pozicija aiški – mes prieš karinę isteriją, būtinos taikos derybos“.

Rusofobijos banga pribaigė daug įmonių

Jei šiek tiek grįžtant į praeitį, tai akivaizdu – nuo rusofobijos bangos pirmiausia nukentėjo mėsos pramonė. Iki 2004 vasaros klestėjusi mėsos pramonė pajautė įtraukimo į NATO „pažangą“. Jau 2004-2007 metais žlugo eilė stambių mėsos pramonės įmonių. O 2008-2014 metais žlugo dar kai kurios šios srities įmonės. Paaiškėjo, jog be Rytų rinkos (Rusijos bei Baltarusijos) lietuviškos mėsos produkcijos nelabai kas pageidauja.

Kalbant apie dabartį, tai nuo 2022 metų šalia kitų ekonomikos žlugdymo schemų ėmė veikti, taip vadinami sankcijų prieš Rusiją pažeidimų tyrimai. Štai šių metų vasario mėnesį paskelbta, kad tarptautinio koncerno „Jurby Water tech“ dukterinė įmonė, esanti Kaune, per 2022-2023 metus į Rusiją išgabeno vandens valymo įrengimų uz 62 milijonus eurų (tai įvairūs vandens filtrai bei kitokie įrenginiai). Iki šiol vyksta tyrimas, jame dalyvauja mokesčių inspekcijos bei ekonominės policijos pareigūnai, įmonės veikla dalinai apribota. Aišku, jei tai būtų vietos kapitalo įmonė, ji būtų greitai pasmaugta. Tačiau kadangi tai tarptautinio koncerno dukterinė įmonė, tai galimai ji dar galės veikti, tačiau teks sumokėti nemenkas baudas.

O štai Telšiai, tai ryškus pavyzdys, tai miestas, kurį tiesiogiai sužlugdė rusofobijos banga. Antai stambi įmonė „Mastis“ (1860 darbuotojų) ir transporto bazė (650 darbuotojų), tiek jų dirbo 1990 metais galutinai žlugo 2000 metais. Žmonės prarado darbus, dauguma jų išvyko į Vilnių arba į Vakarų Europos kraštus. Kadangi žmonių mieste ryškiai sumažėjo, užsidarė dvi vidurinės mokyklos, du vaikų darželiai. Aišku, tada ir jų darbuotojai atsidūrė gatvėje.

Klaipėdos uostas – dar vienas rusofobijos plėtros pavyzdys. Nuo 2014 metų vasaros gerokai sumažėjo per uostą gabenamų prekių iš Rusijos srautas. Tačiau ėmė ryškiai augti prekių srautai is Baltarusijos, ir tie srautai augo 2016-2020 metų periode. Bet nuo 2022 metų vasaros imtasi riboti prekių srautus iš Baltarusijos, o nuo 2023 metų pradžios visai uždrausta per uostą gabenti prekes iš šios šalies. Ir kokie rezultatai? Atleista virš 40 procentų uosto darbuotojų. Ir prarastos itin ženklios lėšos, gaunamos iš mokesčių.

Lietuvos provincijos saulėlydis

Savo laiku Lietuvoje gerai laikėsi ir nedideli miestai, įvairių rajonų centrai. Bet palaipsniui viskas labai pasikeitė. Žlugo ten veikusios įmonės, ir vietos gyventojai ėmė trauktis į sostinę Vilnių, arba į Vakarus. Štai tarybiniais laikais klestėjusi Šilutė labai sumenko. 1990 m. pavasarį čia gyveno 23 379 žmonės, o dabar tik 15 233. Netoli Latvijos esantis Pasvalys: 1990 pavasarį – 9271 gyventojai, o dabar – tik 5431. Kitas gamtos prieglobstyje irgi arti Latvijos esantis rajono centras Zarasai. 1990 pavasarį čia gyveno 8861 žmonės, o dabar – tik 5376. Įdomu pastebėti, kad Zarasai gana gerai laikėsi dar carinės Rusijos laikais, štai 1897 metais miestelyje buvo 7566 gyventojai.

Dar vienas pavyzdys – Suvalkijos regione esantis Kazlų Rūdos miestelis. 1990 metų pavasarį čia buvo 9390 gyventojai, o dabar – tik 5215. Beje, būtent Kazlų Rūdai labai pakenkė kelių medienos apdirbimo įmonių žlugimas. Jos žlugo 2006-2016 metų bėgyje, būtent dėl to, kad imtasi dirbtinai riboti ryšius su Rusija bei Baltarusija.

Kur nuves kreivos rinkos šunkeliai?

Ekonomistas, publicistas Zbignevas Gaška: „Vietinis elitas per kelias dešimtis metų smarkiai papildė kišenes. Ir aišku, daug kapitalo persivedė į Vakarus, ten įkūrė firmas, pirko namus, atsidarė ženklias sąskaitas bankuose. Jiems Lietuvos reikalai jau mažai rūpi. Tad ar galime stebėtis, kad mūsų krašte ryškiai ribojamos socialinės garantijos, žmonės ujami, ir jų gyvenimo sąlygos vis blogėja? O kur dar karinio konflikto grėsmės? Lietuvai lemtingi bus artimiausi penkeri metai.“

Žurnalistas ir istorikas Giedrius Grabauskas: „Įdomus laikmetis, dabar jau stebime, kaip kaip valdantieji atvirai teigia – ekonomika nesvarbu, svarbu remti ukrainietišką režimą. Panašu, kad prievartinis ekonomikos žlugdymas dar kelių metų bėgyje tiesiog gali nustekenti ekonomikos sritį. Tokia kreiva rinka smarkiai smogia dideliai daliai šalies piliečių, jau ir dabar krizė, tačiau panašu, kad tokie žlugdymo procesai visai peržengs žmogiškumo ribas. Akivaizdu, labai reikia tikrų iniciatyvų dėl ekonominės raidos atstatymo. Tačiau tai iš esmės priklausys nuo geopolitinių pokyčių.“