Lietuvos mokytojų streikas prieš jų pačių išugdytą monstrą. Ar reikia palaikyti mokytojų streikus?

Mokytojų protestų akimirka. Nuotr. diena.lt

Streiką paskelbusios Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga (LŠDPS) vadovaujama Andriaus Navicko 2018 lapkričio 12 d. pradėjo mokytojų streiką. Vienose prie streiko prisijungusiose mokyklose streikuoja tik pavieniai mokytojai. Kitose dauguma mokytojų, bet mokyklos toliau dirba. Vienos mokyklos paskelbia vienos dienos streiką, o šiai pabaigus streiką sekančią dieną pradeda streikuoti kitos mokyklos. Tokia rotacine tvarka nuo streiko pradžios vidutiniškai Lietuvoje kiekvieną dieną streikuoja apie 65 – 70 mokyklų. Iš viso nuo streiko pradžios jau streikavo apie 150 mokyklų (įskaitant pavienius streikuojančius mokytojus). Prie streiko pagal planą toliau jungiasi kitos mokyklos.

LŠDPS reikalauja kolektyvinėje sutartyje įtvirtinti aiškius ir konkrečius mokytojų etatinio darbo apmokėjimo modelio principus, reikalauja kolektyvinėje sutartyje susitarti dėl pedagoginių ir nepedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio kėlimo programos; reikalauja kolektyvinėje sutartyje susitarti dėl ne mažiau kaip šešių nekontaktinių valandų ikimokyklinių ir priešmokyklinių įstaigų pedagogų etate; reikalauja kolektyvinėje sutartyje įsipareigoti mažinti vaikų skaičių grupėse ir mokinių skaičių klasėse, nurodant konkrečius skaičius ir terminus. Tai rodo, kad LŠDPS reikalavimai yra grynai ekonominio pobūdžios.

Taigi, kas privedė prie švietimo darbuotojų streikų? Kodėl streikus palaiko daugelis partijų? Kodėl nenorima atsižvelgti į LŠDPS reikalavimus ir kokia šių streikų prasmė? Atsakius į šiuos klausimus toliau galėsite patys sau atsakyti į klausimą: ar reikia palaikyti mokytojų streikus?

Kas privedė prie švietimo darbuotojų streikų?

Išlaidos švietimui ir mokslui pradėtos mažinti po 1990-ųjų Lietuvai įvedus „laisvosios rinkos“ ekonomiką, t.y. restauravus kapitalizmą. Po 1990-ųjų Kovo 11-os Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF) ir Pasaulio Bankas privertė Lietuvą skolintis ir taip pertvarkyti Lietuvos ekonominę politiką – prie kiekvienos Lietuvai išduodamos paskolos sutarties buvo prisegamos taip vadinamos „sąlygos“, kurios atitiko bankų kreditorių interesus.

Prieš gaunant paskolą, TVF nurodymu Lietuva privalėjo liberalizuoti prekių kainas, liberalizuoti prekybą, įsileisti užsienio kapitalo investitorius, sumažinti subsidijas socialinėms programoms ir viešajam sektoriui, privatizuoti visą šalies turtą ir valstybines įmones - įvesti neo-liberalųjį kapitalizmą ir JAV demokratiją.

„Laisvos ir Nepriklausomos“ Lietuvos vyriausybės pradėjo įgyvendinti Vašingtone įsikūrusio Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) pateiktas reformas - Struktūrinio Pertvarkymo Programą, reikalingą „laisvajai rinkai“ palaikyti. Struktūrinio pertvarkymo programai palaikyti Lietuvoje buvo specialiai įkurtas Laisvosios Rinkos Institutas. Šios TVF ir Pasaulio Banko primestos makro-ekonominės reformos visiškai sužlugdė Lietuvos pramonę ir Lietuvos ekonomiką. Pradėjo smarkiai augti valstybės skola užsieniui.

Neo-liberalaus kapitalizmo reformos nustūmė Lietuvą į visišką skurdą. Smarkiai sumažintos išlaidos sveikatos apsaugai, švietimui, socialinėms programoms. Kaimuose ir miestuose buvo uždaryta daugelis darželių ir pradinių mokyklų.

Antrasis skurdinimo etapas prasidėjo tada, kai Lietuva turėjo papildomai padidinti mokesčius ir sumažinti išlaidas, tame tarpe švietimui ir mokslui, kad 2012 m. turėtų biudžeto deficitą žemiau Mastrichto sutartyje nurodytų kriterijų ir galėtų 2015 m. sausio 1 d. įsivesti eurą.

Visos šios įvykdytos ir iki šiol vykdomos struktūrinės reformos privedė prie visuotinio skurdo ir streikų.

Didinti išlaidų viešajam sektoriui neleižia TVF ir ES

Švietimo darbuotojų profesinė sąjunga 2018 metų streike, kuris yra trečiasis didžiausias nuo 2014 metų, kelia ekonominius reikalavimus, tačiau tenkinti ekonominius reikalavimus draudžia Vašingtone įsikūręs Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF). Savo draudimus TVF vadina „rekomendacijomis“ teigdamas: „…būtina ir toliau laikytis fiskalinės drausmės, Lietuvai reikia tvarkytis valstybės finansus ne tik mažinant išlaidas, bet ir didinant mokesčius“, t.y. nekelti švietimo darbuotojų atlyginimų. TVF atstovų misijos Lietuvoje yra reguliarios. Lietuvoje dažnai besilankantys TVF atstovai giria Lietuvos vyriausybę už „suvaldytą krizę ir augančią ekonomiką“... Lietuvos žmonių skurdinimo sąskaita.

Lietuvos vyriausybės veiklos prioritetai yra aptariami su TVF atstovais. Ankstsesnės Socialdemokratų vyriausybės ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius ne kartą buvo susitikęs su Tarptautinio Valiutos Fondo misijos atstovais tiek Lietuvoje, tiek Vašingtone ir griežtai laikėsi TVF rekomendacijų.

Didinti biudžeto išlaidas viešajam sektoriui draudžia ir ES, kurio pagrindu buvo priimtas Fiskalinės drausmės įstatymas ir daugelis kitų priimtų nacionalnės teisės aktų suderintų su ES direktyvomis.

S. Skvernelio vadovaujamos LVŽS vyriausybės finansų ministras Vilius Šapoka 2017 metais susitiko su Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) misijos atstovais, kurie į Lietuvą atvyko kasmetinėms konsultacijoms - aptarti Lietuvos ekonominę padėtį, fiskalinės politikos, valstybės biudžeto, bei kitus aktualius klausimus. Šio susitikimo metu finansų ministras Vilius Šapoka patikino, kad „įsipareigojimai vykdyti atsakingą fiskalinę politiką „išlieka prioritetiniai ir ateityje“. Tai reiškia, kad LVŽS vyriausybės finansų ministras V. Šapoka pasižadėjo nedidinti vyriausybės išlaidų viešajam sektoriui tame tarpe švietimui ir mokslui.

Kaltė dėl krizės suversta atleistiems ministrams ir Maskvai

Visuotiniai mokytojų streikai, opozicinių partijų ir propagandinės LRT ir komercinės žiniasklaidos kurstomas psichologinis spaudimas privertė ministrą pirmininką S. Skvernelį priimti ir politinį visiškai neracionalų sprendimą - atleisti tris savo vyriausybės ministrus: švietimo ir mokslo ministrę Jurgitą Petrauskienę, aplinkos ministrą Kęstutį Navicką, kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson. Pasak S. Skvernelio, siekiant „duoti naują postūmį reformoms švietimo, kultūros ir aplinkos apsaugos srityse.“

Tačiau realiai, atleisti ministrai S. Skvernelio buvo paversti LVŽS vykdomos politikos atpirkimo ožiais, į kurių vietas bus paskirti kiti ožiai. S. Skvernelio minėtas „postūmis reformoms“ yra ne kas kitą, kaip nuorada į TVF siūlomas struktūrinio pertvarkymo reformas švietimo, kultūros ir aplinkos apsaugos srityse.

Ne atleisti ministrai atsakingi, kad biudžete pinigų nėra, o LR Seimas, kuris tvirtina Lietuvos metinį biudžetą remiantis LR Vyriausybės parengtu programos projektu, kuris parengtas remiantis Fiskalinės drausmės įstatymu, šalies vidutinio laikotarpio ekonominės raidos scenarijumi ir remiantis dauguma kitais įstatymais ir kitais teisės aktais.

Tai reiškia, kad LR biudžeto projektas yra parengiamas remiantis šalies įstatymais, Europos Sąjungos direktyvomis ir TVF rekomendacijomis, kurie draudžia didinti išlaidas mokytojams ir visam viešajam sektoriui.

Negana ministrų atleidimų ministras pirmininkas S. Skvernelis pareiškė, kad dėl konservatorių palaikomo mokytojų streiko konservatoriams galimai įtaką galėjo daryti Kremlius. Panašiai 2016 metais kalbėjo ir Socialdemokratų vyriausybės ministras pirmininkas A. Butkevičius siedamas mokytojų streikus su galima „Rusijos įtaka“.

Ar naujai paskirti ministrai patenkins streikuojančių mokytojų reikalavimus? Kur nubyra pinigai?

Kad ir kokios kitos partijos atstovas bus paskirtas į atleistų ministrų vietas, tačiau streikuojančių mokytojų reiklavimų jie tikrai netenkins. Todėl, kad visos Lietuvos Seimo partijos iš esmės niekuo nesiskiria – visos partijos palaiko neo-liberalųjį kapitalizmą, kuris savo ideologija mažai kuo skiriasi nuo kitų partijų. Visos LR Seimo valdančiosios partijos tarnauja Vašingtonui ir Briuseliui ir Tarptautiniam Valiutos Fondui.

Lietuvoje keičiasi tik ministrai, tačiau tarnavimo Vakarams politika toliau tęsiama.

Tarp Socialdemokratų, Konservatorių Darbo Partijos, Tvarkos ir Teisingumo, Liberalų, Lietuvos Valstiečių ir Žaliųjų Sąjungos (LVŽS) ir kitų nykštukinių Seimo partijų jokio fundamentalaus ar ideologinio skirtumo nėra. Visus juos vienija viena ir ta pati ideologija – neo-liberalaus kapitalizmo ekonominė politika ir ES „vertybės“. Visos šios partijos palaikė „Euromaidano“ smurtinius protestus, kurie vėliau privedė prie JAV/ES remiamo Ukrainos valstybinio perversmo ir Ukrainos valstybės teritorinio vientisumo praradimu.

LVŽS ir jos sudarytos vyriausybės nariai į LR Seimą rinkimų metu taip pat pateko per falsifikuotos demokratijos, melo ir propagandos aplinką.

LVŽS pirmininkas R. Karbauskis ir jo į LR Seimą atvestas Seimo pirmininkas V. Pranckietis yra nusikalstamo naci-fašistinio Kijevo rėžimo rėmėjai.

2018 m. TVF misijos atstovai susitikę su premjeru Sauliumi Skverneliu ir finansų ministru Viliumi Šapoka „rekomendavo“ (t.y. nurodė) nedidinti minimalios mėnesio algos (MMA). TVF atstovai teigiamai įvertino LVŽS vyriausybės siūlomą struktūrinių reformų paketą mokesčių, bei socialinės politikos srityje, bei teigiamai vertinimu švietimo (etatinio mokytojo amokėjimo) ir sveikatos apsaugos reformas.

Todėl suprantama, kodėl reaguojant į streikuojančių mokytojų reikalavimus LVŽS vyriausybės finansų ministras Vilius Šapoka aiškiai pasakė, kad „priešinsis pinigų mokytojams didinimui.” Nes tam nepritaria Vašingtone įsikūręs Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF).

Vykstant švietimo darbuotojų streikui LVŽS ministras pirmininkas S. Skvernelis ir prezidentė D. Grybauskaitė pažadėjo Kijevui padidinti karinę paramą ir papildomai skirti 30 tūkst. eurų humanitarinę paramą. Lietuvos humanitarinė parama Ukrainai šiemet sudaro 140 tūkst. eurų. Iš viso per ketverių metų laikotarpį Lietuva skyrė apie 13 mln. eurų paramos Ukrainai. Be to, Lietuvoje gydomi ir reabilituojami sužeisti Ukrainos kariai: 2014-2018 metais Karių reabilitacijos centre Druskininkuose buvo gydomi ir reabilituojami daugiau nei 200 Ukrainos karių, patyrusių sužeidimus kovos veiksmuose. Lietuva finansuoja Ukrainos karininkų mokslus Baltijos gynybos koledže. Taigi, Vašingtono karui Lietuvos rankomis pinigų biužete visada yra.

Švietimo darbuotojų streikai visada buvo smerkiami Seimo valdančiųjų partijų

Besitesiant švietimo darbuotojų – mokytojų streikui, 2018 m. gruodžio 9 d. Vilniuje įvyko didelis Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos inicijuoto streiko palaikymo mitingas. Palaikymą protestuojantiems mokytojams išreikšti atėjo ir daugelis Seimo opozicinių ir koalicinių Seimo partijų atstovų – Socialdemokratai, Darbo Partija, Konservatoriai, Liberalai ir kt. surogatinės partijos. Mokytojų streikas pavirto į opozicinių partijų suvažiavimą. Lietuvos valstybinė (nevisuomeninė) LRT ir komercinė žiniasklaida plačiai nušviestamos streiką bendradarbiaudamos tarpusavyje tapo streikuojančių švietimo darbuotojų „informaciniais globėjais.“

Deja, minėtos Seimo partijos atėjusios palaikyti mitinguojančius švietimo darbuotojus būdamos valdančiosiomis partijomis pačios visada smerkė Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos streikus. Netgi 2014 metų pabaigoje reaguojant į neterminuotą streiką pradedančių pedagogų reikalavimus Darbo partijos deleguotas LR Švietimo ministras D. Pavalkis vadino nerealiais ir pareiškė, kad „nei vienas mokytojų reikalavimas nebus įvykdytas.“

Tuometinis LRT televizijos propagandinių laidų vedėjas Edmundas Jakilaitis 2014 metų švietimo darbuotojų streiką apibūdino taip: „Iš didelio debesies – mažas lietus“. Mokytojų streiką menkino visa Lietuvos propagandinė žiniasklaida nuo Lietuvos režimo LRT televizijos iki komercinio „Žinių Radijo“.

2016 vasario 22 d. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinei sąjungai (LŠDPS) inicijavus švietimo darbuotojų streikus, Socialdemokratų lyderis premjeras Algirdas Butkevičius paskelbė, kad pedagogų streikus inicijuojančioms švietimo darbuotojų profesinėms sąjungoms įtaka daroma ir Rusijoje. Lietuvos Socialdemokatų partijos (LSDP) vyriausybės ministras pirmininkas A. Butkevičius tuo metu pažymėjo, kad papildomų eurų švietimo darbuotojams biudžete nėra ir neteikė vilčių dėl galimybės kreiptis į Seimą peržiūrėti biudžetą tam, kad būtų surasta 17-18 mln. eurų pedagogų atlyginimams, kaip to reikalavo streikuojantys švietimo darbuotojai.

Dviveidystė: Lietuvos Socialdemokratų Partija (LSDP) 2016 metais smerkė ir menkino mokytojų streikus, 2018 metais jau palaikė mokytojų streikus.

Dviveidystė: Lietuvos Darbo Partija (DP) 2016 metais smerkė ir menkino mokytojų streikus, o 2018 metais jau palaikė mokytojų streikus.

Dviveidystė: Liberalų Sąjūdžio narys, buvęs LR Švietimo ir mokslo ministras XV Vyriausybėje, dabartinis LR Seimo narys G. Steponavičius nesprendęs švietimo darbuotojų problemų 2018 metais palaikė mokytojų streikus.

Taigi, mokytojų streikus dabar tariamai „palaiko“ tie patys, kurie visada juos smerkė ir menkino. Dabartinis Seimo opozicinių ir koalicinių partijų palaikymas, tai streiko išnaudojimas savanaudiškais politiniais - revanšistiniais tikslais.

Visuotinis mokytojų streikas tik paaištrino jau keliasdešimčia metų besitęsiančia Seimo politinių klanų tarpusavio santykių ir interesų aiškinimosi kovą. Nei vienam iš šių valdančiųjų politinių klanų – tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų visiškai nerūpi nei mokytojai ir mokyklos, nei švietimas ir mokslas, nei Lietuvos žmonių socialinė gerovė, nei Lietuvos valstybės ateitis.

Tamsioji streikuojančių švietimo darbuotojų pusė

Nors švietimo tikslai yra išugdyti kiekvienam asmeniui vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi, tačiau švietimas šių tikslų taip ir nepasiekia. Lietuvos švietimas ir mokyklų pedagogai nelaiduoja sąlygų asmens brandžiai tautinei savimonei, dorovinei, estetinei, mokslinei kultūrai ir pasaulėžiūrai formuotis. Daugelis švietimo tikslų yra politizuoti, skirti labiau iš žmogaus padaryti zombį, nei asmenybę.

Pati Švietimo ir mokslo ministerija, kartu su Kultūros ministerija jau tapo pornografijos ir propagandos ministerijomis. Lytinis švietimas mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose tapo atvira pornografija. Mokyklose mokomi pilietinės ir politinės kultūros pagrindai tapo propagandos pagrindais.

Lietuvos bendrojo lavinmo mokyklose mokytojai toliau moko realybę iškreipiančių istorijų suardančių jauno žmogaus vertybines orientacijas, kad Antrasis pasaulinis karas prasidėjo dėl Ribentropo-Molotovo pasirašyto pakto; kad pokario partizanai kovojo dėl Lietuvos laisvės; kad 1990 kovo 11-ą atkūrėme laisvę ir nepriklausomybę ir kad dabar esame laisvi ir nepriklausomi; kad NATO saugo taiką pasaulyje; kas socializmas yra blogis, o kapitalizmas yra gėris; kad rinkos ekonomika yra būtina ir nepakeičiama ekonominė doktrina siekiant ekonominės gerovės; kad kolonializmas, tai 19 a. atgyvena ir pan. Mokytojai toliau moko, kaip švęsti Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją šokant kartu su Preziente D. Grybauskaite ir LR Seimo nariais, kurie visi palaiko tą pačią švietimo darbuotojų skurdinimo politiką. Mokyklose nutylima kuo tapo Lietuva praėjus šimtui metų nuo 1918 vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimo.

Mokyklose mokytojai toliau žaloja mokinių sąvimonę mokydami juos iš Laisvosios rinkos instituto darbuotojų parašytų Ekonomikos vadovėlių kaip išgyventi kraštutinio kapitalizmo sąlygomis ar kaip tapti pinigų vergu.

Aš neabejoju, kad Lietuvoje yra išlikusių teisingų, protingų ir sąžiningų mokytojų atsidavusių savo darbui ir mokančių mokinius pažinti pasaulį tokį, koks jis yra. Tačiau didžioji dalis streikuojančių mokytojų ir jų vadovybės tokiais tikrai nėra. Daugumai pedagogų labiau rūpi tik jų etatinio darbo apmokėjimo modelio principai, kuriuos patenkinus toliau bus žalojama jauno žmogaus sąvimonė.

Deja, per švietimo programas Lietuvos švietimo darbuotojai – mokytojai palaiko tą pačią Lietuvos valdžios tironiją, nuo kurios jie kenčia.

Juk ne kas kitas, o Lietuvos mokytojai mokyklose ugdė būsimus Seimo ir vyriausybės narius ir ministrus, vėliau juos rinko į valdžią, garbino ir kvietė į įvairius mokyklose organizuojamus renginius. Tad dabar mokytojai streikuoja prieš jų pačių išugdytą monstrą – Lietuvos valdžios tironiją.

Pirmiausia, švietimo darbuotojai turėtų būti verti didesnių atlyginimų. Tačiau dabar švietimo švietimo darbuotojams atstovaujančios profesinės sąjungos reikalauja padidinti atlyginimus, kad galėtų iš žmogaus toliau daryti zombį, o ne asmenybę. Daugelis švietimo darbuotojų jau seniai yra atitolę nuo tikrojo švietimo funkcijų.

Be to, patiems švietimo darbuotojams dar reikia nemenkai šviestis.

Kokia streikuojančių mokytojų reikalavimų prasmė?

Tai beprasmis švietimo darbuotojų – mokytojų streikas prieš išsigimusią Lietuvos politinę sistemą. Prasmę streikai įgaus tada, kai streikuojantys pradės kelti politinius reikalavimus. Dabar streikuojantys švietimo darbuotojai kelia tik ekonominio pobūdžio reikalavimus.

Prasmę streikai įgaus tada, kai keisis patys švietimo darbuotojai - mokytojai, kurie mokyklose išugdė tą pačią išsigimusią Lietuvos politinę sistemą prieš kurią jie dabar kovoja.

Tačiau iki šiol nematyti nė menkiausios užuominės, kad tokie pokyčiai vyktų.

Vykstantys mokytojų streikai problemų nesprendžia, bet jas tik atitolina. O atitolintos neišspręstos problemos toliau didėja.

Kovoti pirmiausia reikia su priežastimi, o ne su pasekmėmis

Streikas, tai nepasitenkinimo į skurdą išraiška. Tai valstybės didėjančios skolos užsieniui priežastis.

Kodėl mokytojai nestreikuoja dėl naujai LR Skvernelio Vyriausybės didinamų dujų ir elektros kainų, kurios lems maisto, transporto ir pagrindinių prekių, bei paslaugų kainų padidėjimą ir lems daugelio žmonių pragyvenimo lygio smukimą?

Kodėl mokytojai nestreikuoja prieš prezidentę D. Grybauskaitę ir ministrą pirmininką S. Skvernelį, kurie veikdami Vašingtono ir Briuselio vardu užtikrina visas šias TVF struktūrines pertvarkos reformas Lietuvoje, kurie teikia finansinę paramą nusikalstamam Kijevo režimui Lietuvos mokesčių mokėtojų ir mokytojų sąskaita, kurie dabar eksportuoja į pilietinio karo draskoma Ukrainą TVF makro-ekonomines reformas?

Kodėl mokytojai nestreikuoja prieš vis didinamus akcizus, iš kurio gautos pajamos bus nukreiptos ne mokytojų atlyginimams pakelti, bet Krašto apsaugos ministerijos išlaidoms padengti už JAVNATO „taikos palaikymo misijas“ Ukrainoje, Irake, Afganistane ir Afrikoje?

Pabaigai pakartosiu tai, ką rašiau 2014 metais:

Lietuvoje iš neteisingumo ir melo sukurtos sistemos reikalauti teisingumo, tai toks pat absurdas, kaip spausti obuolių sultis iš citrinos.

Mes negalime reikalauti iš sistemos teisingumo, kuri teisingumui nesukurta. Pirmiausia reikia keisti sistemą.

P.S.  Seimo opozicinės partijos, Lietuvos režimo LRT televizija ir  propagandinė komercinė žiniasklaida vykdo hibridinį karą prieš Valstiečių ir Žaliųjų Sąjungos vyriausybę, lygiai tokį patį, kokį  Valstiečių ir Žaliųjų Sąjungos vyriausybė, Seimo opozicinės partijos, Lietuvos režimo LRT televizija ir propagandinė komercinė žiniasklaida vykdo prieš Rusiją.