Knygos „Dar kartą apie landsbergizmą“ viršelis |
Neseniai buvau susitikęs su keliais atostogaujančiais lakūnais, dirbančiais užsienyje. Prisiminėme, kovą su „edinstvenikais – burokevičiukais“, pergalę prieš juos ir daug žadančią nepriklausomos Lietuvos civilinės aviacijos atkūrimo pradžią. Kolegoms ir dabar sunku suprasti kodėl Lietuva tapo „Nykos“ valsčiumi. Jie paklausė kodėl nestabdžiau šio slinkimo žemyn. Juk buvau vienas iš Vilniaus oro uosto Sąjūdžio grupės įgaliotinių, atskyrusios LKP sekretorius, Vilniaus miesto partijos komiteto narys, nuo 1991 m. sausio 11 d. Susisiekimo ministerijos sąjūdžio grupės įgaliotinis, Civilinės aviacijos departamento direktorius.
Aš atidariau interneto svetainę www.landsbergizmas.lt. Parodžiau rašytojo V. Petkevičiaus, rezistentų, politkalinių S. Stungurio, buvusio G. Vagnoriaus vyriausybės informacijos vadovu, L. Dambrausko ir kitų kovotojų – idealistų mintis. Po to papasakojau kolegoms tai, ką tuoj papasakosiu Jums. Kolegos, viską suprato ir paskatino mane parašyti šį straipsnį.
Dabar apie viską iš eilės. Pirmiausia trumpai pacituosiu minėtų garbių žmonių mintis.
V. Petkevičius: – Prie Brazausko nepritapau, todėl kad jis nieko laisvėjančioj Lietuvoj nematė, išskyrus savo asmeninę naudą ir pinigus. Jis tiek daug deklaravo gražių žodžių apie savo moralumą ir slaptą bolševikmečio katalikiškumą, o praktikoj pasirodė perpuvęs iki kaulų smegenų. O apie Landsbergio meilę Lietuvių tautai galima šnekėti tik pasitelkus Dantės pragaro aprašymą. „Buratino“ kultas tapo visuotine tautos nelaime. Dabar su visa atsakomybe galiu pareikšti, kad laisvas lietuvis nebemoka gyventi...nors gulk kryžiumi. Tik išlindom iš Maskvos maišo, pamitingavom, prisisiuvom vėliavų ir vėl už butelį alaus ar paką skalbimo miltelių sulindom į Europos Sąjungą kolonijinės parapijos teisėmis. Sąjūdis tai mano nelaimė. Iš Sąjūdžio pasitraukiau todėl, kad jau pirmosiomis jo veiklos dienomis supratau, kokie nešvarūs žmonės užgrobė jo vadovybę ir kokios dar nešvaresnės jėgos stovi už jų nugarų.
S. Stungurys: V. Landsbergio atėjimas į mūsų istoriją – tautos nelaimė. Nesuprantu, kaip buvo galima šitaip kenkti Lietuvai. Jei V. Landsbergis būtų elgęsis dorai ir garbingai, atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, tai jam būtų galima daug ką atleisti, net ir tą jo KGB informatoriaus veiklą! Yra žinoma, kad ištisus 28 metus jis dirbo KGB agentu (1949 - 1978 m., vėliau KGB jo paslaugų jau nereikėjo).
Šiandien Lietuvoje nėra nei vienos partijos, kuri tarnautų žmonėms.
L. Dambrauskas: Landsbergizmas – tai ne vienminčių avinų susibūrimas apie savo lyderį, o gerai organizuotas politinių aferistų voratinklis, siekiantis supančioti piliečius, juos pajungti. Landsbergizmas – tai politinė skraistė prisidengusių aferistų, siekiančių bet kokia kaina pralobti, veiklos programa.
Gal užteks, gal Jūs patys rasite laiko žvilgtelėti į minėtą svetainę? Tikrai nepasigailėsite.
1974 m. pabaigoje kartu su J. Ancuta mokiausi Leningrado civilinės akademijos eskadrilių vadų kvalifikacijos kėlimo kursuose. Abu buvome ką tik „iškepti“ Lietuvos civilinės aviacijos valdybos ( toliau LCAV) eskadrilės vado pavaduotojais. Jis reaktyvinių lainerių, o aš - „kukurūznikų“. Gyvenome viename kambaryje. Kolega buvo baigęs šią akademiją. Jis, dešimčia metų vyresnis – tikras lakūnas, griežtai rekomendavo ir man studijuoti akademijoje. Aš nenorėjau. Norėjau tikro, kaip man tuomet atrodė, lietuviško universitetinio išsilavinimo. 1983 m. baigiau Vilniaus universitetą. Juozas buvo teisus. Man vėliau visi prikaišiojo, kad neturiu aukštojo aviacinio išsilavinimo, todėl mokytis teko labai pavėluotai, nors, gal taip reikėjo...
Aviacijoje lietuvių buvo apgailėtina mažuma, ypač lakūnų. Mokslas civilinės aviacijos mokyklose trukdavo 2 – 2 m.10 mėn. Bet įstoti į jas, ypač lakūnų mokyklas, buvo labai sunku. Nenorėjo lietuvių priimti į aviaciją. Daugiausiai dėl tėvų ar artimųjų giminaičių praeities. Šios kategorijos jaunuoliams tik ypatingo užsispyrimo dėka pavykdavo „įsitrinti“ į lakūnų gretas. Aš „kukurūzniko“ antruoju pilotu tapau per 7 metus. Teko baigti skrydžių vadovų mokyklą, aeroklubą ir lakūnų mokyklą. Mes - jauni lakūnai jautėmės beviltiškai, nežinojome ką daryti, kaip pakeisti situaciją. O Juozas žinojo.
1975 m. vasarą 278 Skraidymo būrio vadas ir zampolitas pražiopsojo ir pasiūlė mane, nepartinį, paskirti eskadrilės vadu, ir LCAV viršininkas paskyrė. Minėti viršininkai netruko ištaisyti savo klaidą. Jie pasiūlė man parašyti pareiškimą stoti į partiją, arba... Aš nenorėjau to „arba“ tad nuo rugsėjo mėn. tapau kandidatu į partijos narius.
Po metų įvyko Tarybų rajono partijos komiteto biuro posėdis. Jame buvo tvirtinami nauji partijos nariai. Pirmininkavo pirmasis sekretorius Ragauskas. Senolių tarybos pirmininkė – 3-ioji sekretorė nerekomendavo biurui priimti mane į partiją. Viskuo buvo kaltas mano tėvas, kuris buvo tarnavęs puskarininkiu Smetonos kariuomenėje, karo metu dirbęs Viduklės kooperatyve vairuotoju ir galimai vežiojęs vokiečių karininkus. O dar jo sesuo pabėgusi į Australiją, o dar... Ragauskas paklausė mane pristatančio Aerofloto partinio boso nuomonės apie mane. Šis pasakė, kad draugas Mažintas vertas būti komunistu, kad jie viską seniai apie mane žino ir niekuo manęs nekaltina, nes vaikai neatsako už tėvus. Tuomet I sekretorius kreipėsi į mane. Aš atsiprašiau biuro narių už sugaišintą laiką ir pakilau eiti. I sekretorius liepė man nesikarščiuoti, pasakė, kad 3-ioji sekretorė nesupranta Lietuvos istorijos ir baigė: - siūlau priimti J. Mažintą į komunistų partiją. Kas už? Visų rankos pakilo paskui Ragausko pakeltą „už“ ranką. Nuo to laiko aš supratau, kad būdamas bet kuriose pareigose žmogus turi galimybę išlikti Žmogumi ir įtakoti situaciją. Nėra beviltiškų situacijų. Yra kantrybės, tikėjimo, sąžinės, doros, drąsos ir kompetencijos stygius.
Mes, tarybinės SISTEMOS „apspardyti“ ir šiaip padorūs žmonės, norėjome atkurti teisingumą lietuvių, norinčių tapti aviatoriais atžvilgiu. Juolab, kad buvo pakankamai daug apie tai rašoma žiniasklaidoje. Net aukšti partijos bosai susidomėjo šia problema.
1975 m. Naujuosius metus aviatoriai sutiko Vilniuje „Bangos“ restorane. Jame dalyvavo tik lietuviai: tiek iš LCAV, tiek iš sportinės aviacijos. Aišku, kad visi šio baliaus dalyviai kėlė tostus už lietuvybę, lietuvių aviatorių vienybę iš pradžių tyliai, o vėliau, kai jau „apšilo“ ir garsiai per mikrofoną. Keista, bet apie šį balių nesužinojo nei LCAV, nei Lietuvos SDAALR vadovai. Būtų nepaglostę. Po šio baliaus susidarė neoficiali aviatorių grupė, kuri pradėjo nedrąsiai „stumti“ lietuvius į aviaciją. Tai LCAV vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas Č. Balčiūnas, Techninio skyriaus viršininkas A. Osteika, J. Ancuta, Kauno skraidymo būrio, vėliau Jungtinio būrio vadas B. Jurelionis, garsūs sporto aviacijos asai A. Arbačiauskas, Z. Brazauskas, A. Jonušas, P. Vinickas ir kiti. 1985 m. šioje tylios veiklos grupėje, jau buvo apie 8 - 10 vietinio „Aerofloto“ taip vadinamų generolų, kurie turėjo aukščiausiojo vadovaujančio sąstato rangą. Šiuos „generolus“ skirdavo Civilinės aviacijos ministras, LCAV viršininko teikimu. Tarp jų buvau ir aš.
1985 -1988 m. 278 skraidymo būrio vadu buvau aš, pavaduotoju skraidymo reikalams – A.Gasparas, zampolitu – V.Vaškys. Tai buvo pirmas atvejis LCAV istorijoje, kai trimis aukščiausiais skraidymo būrio vadovais tapo nacionaliniai kadrai. Matomai, mes „užsiplėšėme“ su lietuvybės diegimu. Gal todėl Antaną „išleido“ į pensiją, Vidmantą išgujo iš LCAV. Jis perėjo į partinį darbą, tapo LKP Centro komiteto transporto skyriaus instruktoriumi, vėliau net laikinai ėjo transporto skyriaus vedėjo pareigas. Mane „paaukštino -“ išsiuntė mokytis į Leningrado civilinės aviacijos akademijos Aukščiausių vadovaujančių kadrų rengimo fakultetą. Jau pirmosiomis studijų dienomis aš supratau į kokią Aerofloto kadrų kalvę aš patekau. Nuliūdau. Bet gi ne sliekas, į žemę nelysi. Todėl rimtai mokiausi, tapau fakulteto fizorgu, o vėliau tapau šio fakulteto Persitvarkymo sąjūdžio pirmininku. Dalyvavau mokslinės tarybos veikloje. Dalyvavau darbo grupėje, kuri rengė Aerofloto reorganizavimo projektą. Mano diplominio darbo vadovu tapo katedros vedėjas, kuris gal prieš 15 m. buvo dirbęs Aerofloto ganeraliniu atstovu Paryžiuje. Susipažinau su ICAO (Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija) teisės aktais, vakarietiškais aviacijos valdymo metodais ir sistema. Diplominio darbo tema buvo: „Tarybų Sąjungos oro transporto sistemos pertvarka, Lietuvos oro transporto sistemos pavyzdžiu“. Vadovas leido improvizuoti ir aš savo viziją pateikiau kaip realybę.
1990 m. sausio pradžioje grįžau į Vilnių. Akademijos Mokslo taryba paskyrė mane stažuotis LAL vadovo poste. Vadovu paskyrė generalinį direktorių G. Liachovą. Pastarasis nekreipė dėmesio į Akademijos paskyrimą. Tapau eiliniu lėktuvo Tu-134 A vadu. Vasario pradžioje mes, gal 100-120 lietuvių aviatorių įkūrėme Vilniaus oro uosto Sąjūdžio grupę. Aš pirmininkavau šiam steigiamajam susirinkimui. To užteko. Gal po poros savaičių kadrų skyriaus viršininkas informavo mane, kad esu pašalintas iš akademijos.
Nežinau kodėl, bet buvau įtrauktas į premjerės K. Prunskienės to garsaus vojažo į Kanadą ir kitas valstybes delegacijos narių sąrašą. Aišku, kad man bilieto G. Liachovas negavo, nes „su bilietais buvo labai striuka“. Balandžio antroje pusėje LAL vadas pasikvietė mane ir tiesiai paklausė: – ar aviatoriaus karjera, ar Sąjūdis ir karjeros pabaiga Aeroflote? Tą pačią dieną įteikiau jam pareiškimą apie išėjimą į pensiją.
Po kelių dienų mane pakvietė susisiekimo ministras ir pasiūlė dirbti Susisiekimo ministerijoje Aviacijos skyriaus viršininku, su sąlyga, kad pavaduotoju dirbs V. Vaškys, kurį rekomendavo vicepremjeras A. Brazauskas. Aš su džiaugsmu sutikau. Gegužės 2 d. mes su Vidmantu jau dirbome ministerijoje. Vėliau atėjo Č. Balčiūnas. Gegužės viduryje sulaukiau savo fakulteto dekano skambučio. Jis paklausė kur aš dingau. Atsakiau, kad mane pašalino, be to neturiu laiko studijoms. Dekanas pasiūlė man nekvailioti, baigti diplominį darbą ir jį apginti. Sutarėme, kad nuo birželio 15 d. iki liepos 1 d. aš būsiu Piteryje, pabandysiu išlaikyti trūkstamas įskaitas ir apginti diplomą. Į mano klausimą, kodėl aš likau akademijoje, dekanas atsakė, kad jis nesišvaisto gerais aviatoriais ir ne visuomet klauso Maskvos bei pridūrė: – revoliucinis Piteris lieka revoliuciniu Piteriu.
Liepos 1 d. grįžau iš Piterio su raudonu akademijos baigimo diplomu.
Taip trise dirbome iki 1991 m. sausio 11 d. Ministerijos vadovybė nekreipė dėmesio į mūsų prašymus, sukomplektuoti normalų aviacijos valdžios padalinį. Mes su Vidmantu įrodinėjome, kad kol Maskva neatiduoda mums sąjunginių ministerijų pavaldumo įmonių, mums nėra ko važinėti į tą Maskvą ir bandyti išauklėti LAL vadovybę patriotizmo Lietuvai dvasia. Mums reikia sukomplektuoti bent 20 – 25 žmonių aviacijos valdžios padalinį ministerijoje, kuris rengtų reikiamus Lietuvos Respublikos oro teisės aktus, tarpvalstybinių susitarimų dėl oro susisiekimo ir kitus projektus. Mums būtina paruošti reikiamus vadybininkus ir specialistus. Aš teigiau, kad vėliausiai 1991 m. vasaros pabaigoje mes jau galėsime savarankiškai valdyti aviaciją. Tapus laisvais šis padalinys būtų pasirengęs tapti Civilinės aviacijos administracija (CAA), kaip to reikalauja ICAO standartai. Deja...
1991 m. sausio 11 d. prasidėjo sąjunginio pavaldumo įmonių politinis streikas Vilniuje. Tą pačią dieną Aviacijos skyrius tapo Civilinės aviacijos departamentu, aš - departamento direktoriumi, Vidmantas – pavaduotoju. Kartu su televizijos žurnaliste J. Šliažiene ir operatoriumi nuvykau į Vilniaus oro uostą malšinti streiko. G. Liachovo darbo vietoje neradau. Streiko komitetas, kurį sudarė „burokevičininkai“ – aukšti LAL vadovai, buvo nušalinęs jį nuo pareigų. Laikinai vadovauti LAL-ui buvo paskirtas streiko komiteto pirmininkas. Jis net nepabijojo man atiduoti visų šio komiteto sprendimų protokolų. Matomai, buvo įsitikinęs galutine pergale. Jau be televizijos atstovų aš apėjau visus pagrindinių oro uosto tarnybų vadovus. Jie, mano prašymu, parašė pažymas, kad jų tarnybos nestreikuoja. Tik vienas – reaktyvinių lėktuvų būrio vadas atsisakė. Tą dieną visi reisai buvo užlaikyti kituose oro uostuose dėl to streiko. Grįžus į ministeriją, man telefonu pavyko susisiekti su Civilinės aviacijos ministro pavaduotoju ukrainiečiu Goriaško. Aš jam pasakiau, kad visų tarnybų vadai davė pažymas, kad jų tarnybos nestreikuoja. Streikuoja tik keli viršininkėliai, kurie nuvertė G. Liachovą ir šiaip politikuoja, pažeisdami Civilinės aviacijos ministro įsakymą, kuriuo streikai aviacijoje uždrausti. Faksu nusiunčiau tas pažymas. Viceministras pažadėjo tuoj pat duoti nurodymą Centrinei dispečerinei tarnybai leisti mūsų lėktuvams grįžti į Vilnių. Savo pažadą viceministras ištesėjo.
Po sausio 13 d. įvykių moralinė pergalė buvo mūsų pusėje. LAL vadovybė tapo sukalbamesne. Aš turėjau keletą susitikimų su G. Liachovu. Šis , mano nuomone, gabus aviatorius, aukštos erudicijos žmogus, Aerofloto teritorinių valdybų viršininkų patriarchas, TSRS nusipelnęs pilotas, buvęs LTSR Aukščiausios tarybos deputatu kartą man paatviravo. Jis tarė: – ech, Jonai, jeigu tu žinotumei, kokie avantiūristai yra tavo garbinami sąjūdžio vadai, tai tu tikrai neitumei su jais. Pamatysi, jie sugriaus Lietuvos aviaciją. Aš jam atkirtau, kad to tikrai nebus, nes mes galėsime laisvai susirinkti prie Parlamento, ar prie Vyriausybės ir streikuosime, mitinguosime, priversime savo biurokratus būti padoriais. Vilnius mūsų miestas. Maskvoje mes to padaryti negalime, nes mus tuoj „susemtų“. Jis paprašė argumentų, įrodančių, kad vietiniai biurokratai yra ir bus geresni už maskviškius. Pasakiau, kad man užtenka vien to, kad jie savi ir nutraukiau pokalbį šia tema.
Po 1991 m. po rugpjūčio GKČP (gosudarstvennyi komitet čerezvyčainogo položenija) pučo mes jau valdėme savo oro transportą. G. Liachovas pats atsistatydino. Streiko vadovai Vyriausybės nutarimu buvo atleisti, dalyviai - patys išsilakstė. Spalio pradžioje LAL, pagal vakarietiškų valstybių pavyzdį, buvo išskaidytas į 7 savarankiškas specifinės paskirties valstybines įmones, paskirti nauji jų vadovai. Liko parengti ir priimti Aviacijos įstatymą, kitus pagrindinius oro teisės aktus ir įkurti CAA. Per 2- 3 metus, darniai dirbdami, galėjome tai padaryti. Bet tai buvo padaryta tik 2000m., nes prasidėjo kova su nemokšiškumu ir ambicijomis tiek aukščiausių vadų, tiek aktyvistų tarpe. Galėčiau parašyti romaną apie tuos „blūdus“. Taupydamas laiką pateiksiu tik kelis epizodus.
-
1990 m. rudenį buvo sudaryta darbo grupė, vadovaujama viceministro. Į ją įėjo visų transporto šakų departamentų vadovai, vienas ekonomikos mokslų habilituotas daktaras profesorius ir keli ministerijos teisininkai. Ši grupė turėjo parengti transporto kodeksą, kuriame būtų sudėti reikiami teisės aktai, reglamentuojantys atskirų transporto sektorių veiklą. Ministras pasakė, kad tai premjerės užduotis ir išėjo. Prasidėjo diskusija. Profesorius pasakė, kad šią užduotį bus nesunku įvykdyti, tik reikia, kaip automobilių transporte, paėmus pagrindu eismo taisykles, parengti į jas panašias taisykles, kuriose būtų atspindėta aviacijos ir kitų transporto šakų specifika. Aš pasakiau , kad tai neįmanoma. Mokslininkas nesutiko. Mane palaikė Jūrų transporto departamento direktorius, buvęs tolimojo plaukiojimo kapitonas V. Paulauskas. Pasakiau, kad 18-os Čikagos konvencijos priedų teiginių neįmanoma sutalpinti į šį pasaulyje neturintį analogo būsimą kodeksą. Prasidėjo polemika. Ją nutraukė grupės pirmininkas, pasiūlydamas susitikti po poros savaičių. Po poros savaičių vėl ta pati polemika. Nusprendėme, kad pirmininkas, jūreivis ir lakūnas nueis pas ministrą. Mes ministrui jau kategoriškai pasakėme, kad šios užduoties įvykdyti neįmanoma. Ministras susimąstė. Jis pakartojo, kad tai premjerės užduotis. Aš pasakiau, kad tai greičiausiai to profesoriaus įtaka premjerei - juk jie yra dirbę kartu. Pasiūliau ministrui kartu nueiti pas premjerę. Ministras nesutiko. Viskas baigėsi po metų, kai kitas viceministras – teisininkas tapo grupės vadovu. Buvo parengtas Transporto veiklos pagrindų įstatymo projektą, kurį priėmė Seimas.
-
1990 m. pabaiga. Su kolega kito skyriaus viršininku atėjome į kasą atsiimti algos. Aš gaudavau „ant popieriaus 450 rublių (300 - pareiginis atlyginimas ir 150 - pensija). Kolega, iki ministro atėjimo buvęs viceministru paklausė ar aš taip pat „buvęs“, kad gaunu priedą. Jis paaiškino, kad yra Vyriausybės nutarimas, kurio pagrindu tie „buvę“ gauna priedą prie dabartinio atlyginimo, kad jų atlyginimas būtų ne mažesnis kaip ankstesnis. Aš atsakiau, kad tai lakūno pensija. Mano kolega nuraudo, supratęs, kad išdavė paslaptį ne „buvusiam“.
-
Po kelių dienų per LRT rodė Vyriausybės valandą parlamente. Į parlamentarų klausimus atsakinėjo A. Brazauskas. Vienas parlamentaras paklausė ar buvusiems aukšto rango pareigūnams, kurie dabar užima žemesnes pareigas, yra priedas ir jei yra, tai koks Vyriausybės nutarimas tai įteisino. A. Brazauskas net nemirktelėjęs atsakė, kad tokio nutarimo nėra. Aš labai susijaudinau ir žaibiškai apsisprendžiau. Kitą dieną nuėjau pas Vilniaus miesto komunistų partijos I sekretorių A. Gricių ir pasakiau, kad nuo šios dienos manęs nelaikytų šios melagių partijos nariu. Papasakojau apie A. Brazausko melą. Pasiūliau jam pasekti mano pavyzdžiu.
-
1991 m. spalį į Vilnių atskrido airių lėktuvų nuomos kompanijos GPA lėktuvas Boeing 737 - 200. Ant jo uodegos puikavosi Vyties ženklas. Aišku, kad prieš tai mes tarėmės su šios kompanijos atstovais dėl galimos vieno, o gal ir kelių lėktuvų nuomos. Pats GPA vadas grafas Rehnas atskrido ir vadovavo šiai reklamai. Jis, būdamas puikus psichologas, šiuo Vyties ženklu, papirko visą aukščiausią mūsų valdžią. Kitą dieną per pietus aptarėme galimo bendradarbiavimo perspektyvą. Dalyvavo minėtas grafas, mūsų vicepremjeras ir aš. Kol kalbėjomės apie šį bei tą viskas buvo gerai. Dalykinio pokalbio metu vicepremjeras pasakė, kad už šį sandorį yra atsakingas Civilinės aviacijos departamento direktorius. Jis patikslino, kad jei šis nuomos sandoris neįvyks, tai ponas Mažintas praras darbą. Grafas su gailesčiu ir nuostaba žvelgė tai į vicepremjerą tai į mane. Vicepremjeras pergalingai šypsojosi, pamatęs kokį įspūdį padarė grafui jo žodžiai. Kai likome dviese, grafas pasakė, kad matė daug žioplių, bet tokio kaip šis vicepremjeras, tai dar nematė. Jis pridūrė, kad dabar derybos dėl nuomos sąlygų ir kainos bus kaip futbolas į vienus vartus. Aš pasakiau, kad ne, nes aš jau vis tiek nutariau atsistatydinti iš pareigų, tad galiu sužlugdyti derybas. Grafui padovanojau Čiurlionio reprodukcijas, jis man Airijos meną ir abu vėl jautėme pagarbą vienas kitam.
-
1992 m. balandžio mėn. parašiau susisiekimo ministrui pareiškimą tokio turinio: - nepritariu Jūsų transporto ir kadrų parinkimo strategijai, todėl nuo š.m. balandžio 17 d. prašau atleisti mane iš užimamų pareigų ir palikau ministeriją. Prieš išeinant susitikau su kandidatu į departamento direktorius. Jis buvo bortmechanikas. Su juo teko skraidyti vienoje įguloje. Jis baigė Vilniaus universitetą, 1985 metais išėjo į pensiją, dirbo teisininku. Šis kolega draugiškai įvardino 5 pagrindinius departamento veiklos uždavinius, kurių aš, kaip vadovas, nesugebėjau įgyvendinti. Aš sutikau su jo nuomone, palinkėjau sėkmės įgyvendinant juos ir priminiau dar tiek pat uždavinių, kuriuos jau jam reikės įgyvendinti.
-
PO poros mėnesių pajutau, kaip nelengva buvo būti bedarbiu. Susisiekimo ministro pakviestas birželio mėn. pabaigoje atėjau pas jį. Ministras buvo malonus ir dalykiškas. Jis paklausė manęs ar aš niekuomet neklystu. Atsakiau, kad klystu dažnai, dažniau negu norėčiau. Tuomet ir jis prisipažino taip pat daug kur klydęs bei pasiūlė man nuo liepos 1 d. dirbti Susisiekimo ministerijos Transporto politikos ir ekonominių prognozių skyriaus viršininku. Baigiantis pokalbiui ministras tarė: - kurk transporto strategiją, jei moki , o kritikuoti kiekvienas kvailys gali. Ir kūrėme. Phare programos institucinės pagalbos rėmuose atvyko Vokietijos ekspertas mokslų daktaras Lynikas. Jis buvo dirbęs Vokietijos susisiekimo ministerijos Transporto politikos departamento direktoriumi. Mes su šiuo ekspertu dirbome kartu gal mėnesį laiko. Jis pagal savo metodiką diagnozavo ministerijos viceministrų, departamentų, skyrių, sektorių ir jų vadovų veiklą. Po to jis su krūva informacijos išvyko į Boną ir parengė galutinę ataskaitą. Su ja jis atvyko metų pabaigoje. Ataskaitoje buvo užfiksuota, kad ministerijoje nėra sisteminio valdymo, dauguma vadovų neturi savo padalinių veiklos programos, kad visi vadovaujasi tik situacinio valdymo metodu. Aišku, kad dauguma vadų supyko ant eksperto už tokią galutinę ataskaitą. Supyko ir ant manęs, kad nesugebėjau parodyti ministerijos geroje šviesoje. Ministras padėkojo ekspertui ir pasakė, kad mūsų vadovams reikia mokytis. Ekspertas sutiko ir pasiūlė pavasarį sudaryti Susisiekimo ministerijos vadovaujančių darbuotojų grupę, kuri galėtų pasimokyti Bonoje.
1993 m. vasario mėn. buvo sudaryta tokia grupė, kuri ruošėsi porai savaičių išvykti stažuotei į Boną. Aš buvau paskirtas šios grupės vadovu. Prieš išvykstant į Boną, pas mane užėjo Civilinės aviacijos departamento direktorius. Jis pasakė, kad po metų darbo ministerijoje jis man jokių priekaištų neturi ir painformavo, kad išeina iš ministerijos, nes nenori veltui švaistyti savo gyvenimo.
Bonoje mes mokėmės dvi savaites. Iki pietų mums dėstė teoriją, o po pietų galėjome stažuotis pagal savo veiklos profilį. Man teko stažuotis pas Vokietijos susisiekimo ministerijos Transporto politikos departamento direktorių. Visi buvome labai patenkinti stažuote. Sėdėdamas lėktuve, skrendančiame į Vilnių, perskaičiau Lietuvos rytą. Jame buvo rašoma, kad Lietuvos Vyriausybė įsteigė Valstybinę civilinės aviacijos inspekciją, steigėjo funkcijas pavedė vykdyti susisiekimo ministrui, kuris mane paskyrė inspekcijos viršininku.
Grįžus į ministeriją, buvau iškviestas pas ministrą ir atgaline data pasirašiau prašymą skirti mane Inspekcijos viršininku.
Nepasakosiu kiek vėl teko kariauti. Priminsiu tik paskutinį savo raštišką pareiškimą ministrui, parašytą berods 1994 m. balandžio pabaigoje. Jame nurodžiau, kad ministrą laikau pagrindiniu kaltininku dėl blogos situacijos aviacijoje ir paprašiau atleisti iš pareigų. Tik Inspekcijos darbuotojų kolektyvinis laiškas ministrui sulaikė mane nuo šio žingsnio
Vyriausybė nuo 1994 liepos 1 d. nutarė įsteigti Civilinės aviacijos direkciją (CAD), Valstybinės skrydžių valdymo tarnybos ir Valstybinės civilinės aviacijos inspekcijos pagrindu. Gavau iš ministro pasiūlymą užimti CAD Inspekcijos direktoriaus – vyriausiojo inspektoriaus pareigas. Sutikau.
-
1996 m. pavasarį Susisiekimo ministerija organizavo tarptautinę konferenciją tema „CAD reorganizavimas į Civilinės aviacijos administraciją“. Be užsienio svečių pranešimų, pranešimus turėjo skaityti CAD generalinis direktorius, Susisiekimo ministerijos Civilinės aviacijos ir Teisės departamento vadovai. Manęs į konferenciją nekvietė, tačiau kad ji vyks žinojau ir net pasisiūliau savo gen. direktoriui padėti parašyti pranešimą. Šis atsisakė. Likus porai dienų iki konferencijos man paskambino ministras ir paklausė, ar aš skaičiau minėtų aviacijos vadų pranešimus konferencijai. Atsakiau, kad ne. Ministras pasakė, kad minėtų vadų pranešimai labai blogi, paprašė manęs parašyti tuos pranešimus ir perskaityti juos konferencijos metu. Aš pasakiau, kad to padaryti neįmanoma, nes nėra laiko. Ministras eilinį kartą apeliavo į mano sąžinę, patriotizmą ir Lietuvos garbę. Po to lyg niekur nieko paklausė ko man trūksta, kad tai padaryčiau. Pasakiau, kad trūksta atskiro kambario, lietuvių ir anglų kalbos korektorių bei sekretorės – mašininkės. Po kelių minučių pas mane atėjo generalinis direktorius. Jis apkeikė ministrą, kuriam nepatiko jo pranešimas ir pasakė, kad galiu eiti į pasitarimų kambarį, kur manęs jau laukia Birutė, Milda ir Jolanta. Konferencija praėjo sėkmingai, buvo nutarta reorganizuoti CAD į CAA. Apsidžiaugiau, kad pagaliau sveikas protas ir teisybė nugalėjo. Nutariau daugiau niekada nekonfliktuoti su ministru, kuris viešai pripažino, kad pirmasis Civilinės aviacijos departamentas ir jo vadovai buvo teisūs, o pažanga aviacijos sektoriuje pasiekta jų pastangomis. Jonas Biržiškis pagaliau tapo tikru susisiekimo ministru, nesvarbu, kad tam prireikė 6 metų ir kartais kraštutinių priemonių. Deja, spalio mėnesį jis jau nebebuvo ministru.
-
1996 m. spalio mėn. mane pakvietė Seimo pirmininkas V. Landsbergis. Jis man pasiūlė tapti susisiekimo ministru, primindamas kaip mane „mėtė ir vėtė“ socdemai. Pokalbis buvo konkretus. Nurodytu laiku turėjau pateikti V. Landsbergiui Susisiekimo ministerijos veiklos programą. Paklausiau ar raštu ar žodžiu. Profesorius atsakė, kad geriau žodžiu, nes iš rašto kiekvienas gali perskaityti. Nurodytu laiku vėl atėjau pas Seimo pirmininką. Trumpai išdėsčiau programą. Ji vadui patiko. Jis pakvietė A. Kunevičienę ir pasiūlė mums abiems viską aptarti detaliai. A. Kunevičienė, buvusi mano dėstytoja universitete, mane puikiai atsiminė. Aptarėme visas detales. Ji pasakė, kad rinkčiausi kadrus ir palinkėjo sėkmės.
Po kelių dienų paskambino Palangos aviatoriai - konservatoriai ir pasakė, kad G. Vagnorius per susitikimą su jais pasakė, jog realiausias kandidatas į susisiekimo ministrus esu aš ir palinkėjo sėkmės naujose pareigose. Ir sėkmė lydėjo...
Ministru buvo paskirtas konservatorius iš Marijampolės, kuris apie transportą nieko neišmanė. Pradžioje jis dar prašė mano pagalbos. Po pusmečio, kai aš nepritariau tiesioginių skrydžių per Atlantą vykdymui, S. Dailydkos atleidimui iš LAL gen. direktoriaus posto, naujų LAL, Civilinės aviacijos direkcijos ir Susisiekimo ministerijos Civilinės aviacijos departamento vadovų paskyrimui, supratau, kad mano dienos darbe suskaičiuotos. Bala nematė tų naujų vadovų paskyrimo, tai suprantama – nauja šluota naujai šluoja. Bet tiesioginiai skrydžiai per Atlantą į JAV tai...tiesiog LAL bankrotas ir kaip minimum pusės, o gal ir milijardo litų nuostoliai valstybei. Sužinoję apie ministro planus JAV Federalinės aviacijos vadovai atsiuntė į Lietuvą savo atstovą Europai Burlesoną. Pirmiausiai šis patyręs vadybininkas atėjo pas mane. Aš jam papasakojau apie ministro ir jo giminaičių aviatorių blūdą. Burlesonas nuėjo pas ministrą ir išaiškino, kad tai net formaliai neįmanoma. 5 oficialios JAV institucijos leidimo tiesioginiams skrydžiams į JAV LAL-ui neduos. Pas V. Landsbergį ar pas G. Vagnorių eiti negalėjau. Juk jie pasirinko šį ministrą. Tad nutaikęs progą „prasimušiau“ pas Prezidentą V. Adamkų ir gal 45 min. turėjau pokalbį su juo. Papasakojau kokius nepagrįstus, „didingus“ ketinimus turi susisiekimo ministras tiek dėl tiesioginių skrydžių į JAV, tiek dėl tilto statybos į Nidą, tiek kitais klausimais ir paprašiau pagalbos. Prezidentas pavedė D. Kuoliui viską išsiaiškinti ir padėti. Ir šis „padėjo“, gal net informavo ministrą apie mano vizitą pas Prezidentą.
1998 m. pradžioje pas mane atėjo Civilinės aviacijos departamento vadovas Rimas. Jis pasakė, kad ministras iškėlė jam ir CAD generaliniam direktoriui užduotį atsikratyti manęs ir perspėjo, kad žiniasklaida „gaudys“ mane. Ir gaudė. Po bandymo apkaltinti dėl sraigtasparnio Mi-2 katastrofos Platelių ežere, kai žuvo 11 žmonių, supratau, kad mano dienos suskaičiuotos ir pats daviau pretekstą tai padaryti (Aviacijos šventė Raseiniuose, Geros valios žmonių klubo įkūrimas, gilinimasis į ezoteriką, bendravimas su ekstrasensais, to neslepiant ir t.t.). Dalį šios veiklos iškreiptai atspindėjo laikraštis Respublika. LRT parodė mane visišku kvaileliu. Vėliau straipsnio autorė, susitikusi su manimi, verkė ir dievagosi, kad jos parašytą straipsnį „ištaisė“ skyrelio redaktorė. Tiek jau to, tai atskira tema. Susisiekimo ministras klausimą apie mano elgesį apsvarstė ministerijos kolegijoje ir liepė teisininkams rasti teisinį pagrindą mane atleisti. Pastarieji atsakė, kad Lietuvos Konstitucija garantuoja sąžinės laisvę, tad ši nuostata galioja ir Inspekcijos direktoriui. Atleisti nėra pagrindo.
Lapkričio 16 d. pas mane atėjo tas pats departamento vadovas ir pasakė, kad ministras išvarys jį ir CAD generalinį direktorių iš pareigų, jei pastarieji neras juridinio pagrindo, kaip atleisti mane ir paprašė padėti. Padėjau. Pasakiau, kad tą galima padaryti bendru sutarimu Civilinės aviacijos direkcijos administracijai pasiūlius. Departamento vadovas išėjo ir po 10 min. grįžo kartų su generaliniu direktoriumi, kuris rankose laikė reikiamus popierius, kuriuos aš pasirašiau. Gavau išeitinius 9 vidutinius atlyginimus ir vardinį laikrodį. Nuojauta man sakė, kad po mano išėjimo bus gretai atleistas ir ministras, o aš vėl grįšiu į aviaciją. Ministras greitai įkliuvo ir gėdingai paliko savo pareigas. Pagal šachmatų žaidimo taisykles viskas buvo gerai: Inspekcijos direktorius buvo iškeistas į ministrą – puikus ėjimas. Deja, antro dalyko aš nenumačiau. Tai ministerijos įtaka, kai tave įtraukia į juodąjį sąrašą, panašiai kaip tarybiniais laikais išvaro su vilko bilietu. Todėl 3 metus teko būti bedarbiu.
2002 m. balandžio mėn. mane, tuomet buvusį Lietuvos civilinės aviacijos lakūnų asociacijos prezidentu, pakvietė susisiekimo ministras ir pasiūlė dirbti Civilinės aviacijos departamento direktoriaus pavaduotoju. Sutikau. Vėliau dėl kažkokių intrigų buvo atleistas šio departamento direktorius ir du vyr. specialistai. O dar mėnesį laiko ministro įsakymu teko pavaduoti ministerijos aviacijos įvykių ir incidentų tyrėją. Tad darbas buvo pragariškai sunkus. Atmosfera ministerijoje buvo tiesiog slegianti. Ministerijos sekretoriai, viceministras ir kancleris „sugyveno tarpusavyje“ kaip šuo su kate. R. Paksui tapus Prezidentu, reikėjo iš naujo patvirtinti ministrų kabinetą. Viceministras, taip pat socdemas, palaikomas vienos A. Brazausko pavaduotojos sugalvojo paslapčia nuversti ministrą. Jis galvojo, kad aš esu artimas J.E. (tokie gandai sklandė ministerijoje) ir paprašė mano pagalbos. Aš atsisakiau, nes man patiko logiškai mąstantis ministras. Pailiustruosiu kodėl. Pirmadieniais pagrindinių padalinių vadovai, susirinkę pasitarimų salėje, turėdavo pateikti informaciją, kaip vykdomi vadų įsakymai, nurodymai, o jei neįvykdyti tai kodėl ir kada bus įvykdyti.
Vieno pasitarimo metu aš įvardijau du nurodymus, pasakiau, kad jie niekuomet nebus įvykdyti, nes yra nelogiški ir prieštarauja vienas kitam. Ministras paklausė kieno tie nurodymai. Atsakiau , kad ministro. Salėje įsivyravo mirtina tyla. Visi laukė blogos ministro reakcijos. O šis ramiai tarė: – gerai, Jonai, jei tie nurodymai blogi, tai nevykdykite jų, o po pasitarimo ateikite į mano kabinetą ir viską aptarsime. Po pasitarimo mes viską aptarėme, radome konkretų sprendimą ir sutarėme su ministru, kad pareigos yra laikinos, o Žmogumi reikia išlikti visuomet.
2003 m. žiemos pabaigoje pas mane atėjo V.Į. „Oro navigacija“ įmonės ekonomikos direktorius Giedrius ir atnešė dvi sutartis dėl statybos darbų atlikimo šioje įmonėje. Abi sutartys atspindėjo vieną ir tą pačią darbų apimtį. Jos skyrėsi tik tuo, kad pinigų už darbus suma pirmoje sutartyje buvo 465 tūkst. litų, o antroje – 965 tūkst. litų, nes antroje sutartyje buvo užkeltos kainos (panašiai kaip dabar indų pirkimo kariuomenei skandaliuke). Giedrius paaiškino, kad pirmąją sutartį parengė jis su savo specialistais, o antrąją tikrąją sutartį „pakoregavo“ Viešųjų pirkimų komisijos pirmininkas vyriausiasis įmonės finansininkas.
Su šiomis sutartimis nuėjau pas ministrą ir paaiškinau, kad tai yra neginčijamas korupcijos faktas. Ministras priminė man, kad esu antikorupcijos komisijos narys ir VĮ „Oro navigacija“ valdybos pirmininkas, tad galiu priimti savarankišką sprendimą, bet šiuo atveju turiu būti labai diplomatiškas. Aš sušaukiau valdybos posėdį, kuriame valdyba anuliavo tikrąją sutartį ir pasiūlė įmonės gen. direktoriui parengti naują.
Gal po savaitės mane pakvietė ministerijos sekretorius Valdemaras ir pareikalavo pasiaiškinti kodėl buvo anuliuota tikroji sutartis Argumentuotai paaiškinau. Tuomet Valdemaras tiesiai pasakė, kad esu kvailys ir eilinį kartą susikompromitavau, todėl būti ministerijoje man ne vieta. Matydamas mano sumišimą jau ramiau tarė: juk darbų rangovas Panevėžio Statyba, o jai vadovauja Gerardas – premjero brolis. Aš ramiai pasakiau, kad antrą kartą aš neišeisiu iš ministerijos su „vilko“ bilietu. Pasakiau, kad jau parašiau straipsnį, apie šį korupcijos faktą, kurį išsiųsiu į Lietuvos aidą ir Lietuvos rytą. Pasiūliau palaukti ir pažiūrėti, kuris iš mudviejų, o gal ir ministras, paliksime ministeriją. Valdemaras išsigando ir paklausė ko aš noriu. Atsakiau, kad noriu dirbti VĮ „Oro navigacija“ arba CAA, nes ministerijoje neįmanoma dirbti.
Valdemaras draugiškai pasakė, kad vėliausiai po 2 savaičių mano pageidavimas bus įvykdytas. Po savaitės pas mane atėjo CAA direktorius ir pasiūlė darbą CAA. Tą pačią dieną apsilankė ir V.Į. „Oro navigacija“ gen. direktorius, kuris pasiūlė dirbti jo patarėju. Sutikau ir čia pat parašiau pareiškimą priimti į darbą. Gen. direktorius ant pareiškimo uždėjo rezoliuciją nuo rytojaus priimti mane į minėtas pareigas.
Parašiau prašymą ministerijos kancleriui nuo rytojaus atleisti mane iš užimamų pareigų. Kancleris, buvęs mano pavaduotoju, kai aš dirbau Transporto politikos skyriaus viršininku, dabar dirbantis A.Butkevičiaus Vyriausybės kancleriu, tuoj pat jį patenkino ir net pavaišino taurele konjako. Ministras, sužinojęs apie mano „išdykavimą“ pakvietė pas save ir pasiūlė pasilikti ministerijoje, užimant aukštesnes pareigas. Atsisakiau, motyvuodamas, kad jis pats greitai išeis į aukštesnes pareigas. O tuomet, jo aukštieji „bobikai“ mane išvarys su „vilko“ bilietu. Sutarėme su ministru, jei bus poreikis, toliau bendradarbiauti.
Grįžau į gamybinę struktūrą, kurioje viskas buvo pažįstama, miela ir paprasta. Dirbti būtų buvę labai smagu, jeigu ne vyr. finansininko, kurį darbuotojai vadino svarbiausiu generaliniu direktoriumi, kerštas. Mat aš pasiūliau gen. direktoriui šį poną atleisti iš Viešųjų pirkimų komisijos pirmininko pareigų, nes pagal teisės aktų reikalavimą, vyr. finansininkas negalėjo užimti šių pareigų. Kova su „svarbiausiuoju generaliniu direktoriumi“ tęsėsi gerus 2-3 mėnesius. Ji baigėsi „geranorišku“ vyr. finansininko išėjimu į pensiją, nes Susisiekimo ministerijos Audito skyrius oficialiai įvardino šio veikėjo pažeidimus.
Toliau dirbau VĮ „Oro navigacija“ Orlaivių skrydžių srautų planavimo ir duomenų dorojimo skyriaus viršininku. 2010 m. birželio mėn. ketvirtą, priešpaskutinį kartą išėjau į užtarnautą, jau ne lakūno ištarnautų metų, o senatvės pensiją.
Rašau šį gal per ilgą straipsnį tik todėl, kad noriu faktais patvirtinti straipsnio pradžioje išsakytas garbių žmonių mintis. Jų nekartosiu. Pridėsiu keletą savų.
-
Gali atrodyti, kad aš beveik visur pralaimėjau. Ne, to nėra. Man daug kur pavyko laimėti, pasitarnauti tiek aviacijos, tiek Lietuvos labui. Nesvarbu, kad netapau dideliu bosu, bet išlikau padoriu žmogumi. Nebijau nei žmonių nei Dievo teismo. Gal mano amžiuje tai svarbiausia?!
-
Taip, tikrovė liūdna, gal net apgailėtina, bet ji neatsirado iš niekur. Ją sukūrė mūsų tauta, aklai pataikaudama netikriems savo ir užsienio Tamsos skleidėjams, tikėdama jais ir pritardama, arba tapdama pasyvia, praradusia viltį pilka mase.
-
Reikia suprasti, kad nei ateinantys rinkimai į Seimą , savivaldybes, ar į Prezidento postą kardinaliai nepakeis tikrovės. Šis procesas yra ilgas, tą patvirtina nesibaigianti kova tarp Šviesos ir Tamsos per visą menamą žmonijos istoriją. Būtina apsišarvuoti kantrybe, tikėjimu, sąžine, dorumu, kompetencija, drąsa, nebūti pasyviems.
-
Tikrovės nepakeis nei dabartinės sisteminės, nei mažosios partijos, nei Seimas, nei Prezidentė, nei valdžios institucijos. Ją gali pakeisti tik aktyvioji tautos dalis, tegul ir nedidelė, tarkime 10 – 15%, grąžinusi į savo kasdienį gyvenimą juodu šriftu parašytas dimensijas. Tik ji gali priversti visų lygių valdžią tarnauti tautai ir jos valstybei, veidu atsigręžti į žmogų.
-
Pasaulis keičiasi, gali pasikartoti ir būtinai pasikartos analogiškos palankios situacijos kaip 1918 arba 1989 – 91 metais. Svarbiausia, kad būtų išugdyta minėtoji aktyvioji tautos dalis. Tai turėtų būti pagrindinis, ilgalaikis visų dorų žmonių siekis.
-
Aš lieku nepataisomu optimistu ir tikiu, kad jei ne mūsų vaikų ar vaikaičių, tai bent provaikaičių karta nugalės Tamsą ir laimingai gyvens. O ko labiau gali trokšti žmogus, jei ne savo vaikų, anūkų ar proanūkių laimės. Dėl to verta gyventi ir kovoti.