Pasaulio ekonomikos forumo Davose dalyviai negalėjo patikėti savo ausimis: buvęs JAV valstybės sekretorius ir Nobelio taikos premijos laureatas Henris Kisindžeris (Henry Kissinger) pasiūlė Ukrainai atsisakyti Rusijos okupuotų teritorijų ir pradėti taikos derybas „prieš prasidedant konfliktams ir įtampai, kuriuos bus sunku įveikti".
Kisindžeris taip pat perspėjo Vakarus dėl tolesnio konflikto eskalavimo ir Rusijos nuvertinimo. Jis pabrėžė, kad Vakarai neturėtų siekti Rusijos pralaimėjimo.
Šie pareiškimai tiesiogiai prieštarauja daugelio aukšto rango Vakarų Europos politikų, pastarosiomis savaitėmis nuolat kalbančių apie Ukrainos pergalę kaip vienintelę priimtiną galimybę užbaigti konfliktą, retorikai. Be to, Kisindžerio žodžiai prieštarauja Ukrainos prezidentui Vladimirui Zelenskiui, kuris, kalbėdamas per vaizdo transliaciją Davose, pasakė: „Ukraina kovos tol, kol atgaus visą savo teritoriją“.
Tačiau Kisindžeris tik perkėlė konflikto naratyvo pasikeitimą į Europą, o viskas prasidėjo ne taip seniai nuo straipsnio įtakingame "The New York Times". Jis paragino prezidentą Džo Baideną (Joe Biden) aiškiai apibrėžti „Vakarų paramos Ukrainai ribas“ ir pabrėžė, kad „Jungtinių Valstijų interesų neatitinka įsitraukimas į užsitęsusį ginkluotą konfliktą su Rusija“. Nors dar kovo mėnesį tas pats leidinys skelbė, kad „Ukraina turi būti išlaisvinta, nesvarbu, kiek laiko tai užtruks“.
Koks esminis šis posūkis, patvirtina vokiečių leidinys „Berliner Zeitung“, kuris po minėto straipsnio publikavimo rašė, kad „The New York Times“ primena Sarą Vagenknecht (Sahra Wagenknecht). Tai žinoma vokiečių komunistė, Vokietijos žiniasklaidos erdvėje atstovaujanti ideologiniam judėjimui, ginančiam Rusijos interesus ir kritikuojančiam JAV bei NATO dėl Ukrainos konflikto protrūkio.
Žinoma, nei Henris Kisindžeris, nei vyriausieji „The New York Times“ apžvalgininkai staiga nepavirto Vladimiro Putino gerbėjais ir nė vienas neįstojo į komunistų partiją. Jų posūkis 180 laipsnių greičiau reiškia, kad JAV jau pasiekė tai, ko norėjo, todėl nėra suinteresuotos tęsti konfliktą.
Todėl nebėra reikalo toliau piršti publikai informaciją apie pagalbą Ukrainai.
Akivaizdu, kad visuomenę, kuri iki šiol buvo maitinama proukrainietiškų emocijų cukraus vata, dabar galima paerzinti geopolitine realybe. O jos esmė yra ta, kad JAV niekada nenorėjo kariauti dėl Ukrainos. Kaip 1939 metais britai ir prancūzai nenorėjo mirti už Gdanską, taip ir šiandien nė vienas amerikietis nenori paaukoti gyvybės už Kijevą.
Per pastaruosius 30 metų amerikiečiai sugebėjo perkelti savo įtakos sferos ribą Europoje kelis šimtus kilometrų į rytus. Iki 1990 metų ši sfera baigėsi ties vakarine Čekoslovakijos ir VDR siena, o šiandien ji tęsiasi iki pat Baltarusijos, o Ukrainoje – kiek toliau į rytus už Dniepro. Čekai, slovakai, vengrai ir nemažai kitų buvusių Varšuvos pakto narių įstojo į NATO. Amerikos kariai dabar yra Lenkijoje ir Rumunijoje. Tai, kad dalgis kada nors pataikys ant akmens, visi suprato bent jau po Putino kalbos 2007 metais Miuncheno saugumo konferencijoje, kai jis aiškiai pasisakė prieš NATO plėtrą į rytus.
Dabar ukrainiečiai jaučia tokį pat nusivylimą kaip vengrai 1956-aisiais ar čekai ir slovakai 1968-aisiais: visi pagalbos šauksmai yra bergždi, nes Vašingtoną jie pasiekia iš teritorijų, kurios yra kitos pasaulio galybės įtakos sferoje. Ties įsivaizduojama raudona linija baigiasi demokratijos, laisvės ir žmogaus teisių gynimas. Tai mums, čekams, puikiai įrodė generolas Džordžas Patonas (George Patton) 1945 metų gegužę, kai jis su savo armija, gavęs įsakymą iš viršaus, Pilzene keletą dienų ignoravo Prahos gyventojų pagalbos šauksmą ir gėrė alų, leisdamas Stalinui užgrobti tą Europos dalį, dėl kurios anksčiau jis buvo sutaręs su Ruzveltu (Roosevelt) ir Čerčiliu (Churchill).
Tačiau visos tos širdį draskančios prezidento Zelenskio vaizdo transliacijos Vakarų parlamentuose, Ukrainos vėliavų kabinimas ant langų ir suklastota pergalė Eurovizijoje nebuvo visiškai veltui. Išpūstos meilės ir solidarumo su Ukraina fone buvo įmanoma be jokio visuomenės pasipriešinimo sugriauti dešimtmečius trukusius ekonominius santykius tarp Rusijos ir daugelio Europos Sąjungos šalių, paremtus naftos ir dujų tiekimu. Labiausiai nukentėjo Vokietija, kuri Angelos Merkel vyriausybės politiniu sprendimu atsisakė branduolinės energijos, pakeisdama ją daugiausia rusiškomis dujomis. Prieš prasidedant konfliktui Ukrainoje, Vokietija 56% dujų poreikio patenkindavo importu iš Rusijos.
Šaltinis: idnes.cz
Naujausi
Naujausi komentarai
Tik mąstantiems
IP 79.139.247.238 | 23:47:04
Susiradau internete tą Čiurlionio paveikslą “Karalių pasaka”, apie kurį rašo savo straipsnyje G.Jakavonis. Rimtą mįslę uždavė autorius. Paskaitykite paskutinę straipsnio pastraipą. Parašyta, kad paveiksle Du karaliai, Čiurlionis pavaizdavo du karalius, laikančius lietuvišką sodybą. Pažiūrėkit į pav...
Darijus
IP 2a02:678:54f:8200:7c9c:d17c:301f:705a | 22:54:07
Nr.12-am: kas tėvas, gali pasakyti tik motina, o patvirtinti tik mokslinis tyrimas. Būna daug netikrų tėvų....