Paštas (KLC). Requiem rankiniam skirstymui

Gera atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje.

Mano koordinatės laiko skalėje yra XXI a. antrojo ir trečiojo dešimtmečių sandūra. Vieta – AB Lietuvos pašto Kauno logistikos centras (KLC).

2020-ųjų mūsų Viešpaties metų rudenį lietuviai rinko Seimą, amerikiečiai – prezidentą, Armėnija ir Azerbaidžanas vėl kariavo dėl Kalnų Karabacho, per pasaulį ritosi antroji COVID-19 pandemijos banga, o Lietuvos paštas lapkričio 16 d. šventė savo 102-ąjį gimtadienį.

Tą dieną AB Lietuvos pašto Vilniaus logistikos centre (pradėtame statyti 2019 m. vasaros pabaigoje) buvo atverstas naujas Lietuvos pašto istorijos lapas ir įvyko „bene svarbiausias modernizacijos pokytis per visus 102 Lietuvos pašto veiklos metus“*. Prasidėjo automatizuoto (arba „išmanaus“) siuntų skirstymo epocha, o rankinio skirstymo dienos nenumaldomai pradėjo bėgti link 2021 m. balandžio 1 d., kai Kauno logistikos centro ir visų kitų Lietuvos pašto skirstytojų veikla galutinai taps Lietuvos pašto istorijos užverstu lapu, Lietuvos pašto praeities dalimi.

Lapkričio 16 d. pradėjęs veikti konvejeris skirstys siuntas į 380 krypčių ir „galės išskirstyti apie 12 tūkstančių siuntų per valandą – rankiniu būdu tokiam siuntų kiekiui išskirstyti reikia 6 pilną darbo dieną dirbančių darbuotojų“. 24 milijonai eurų – tiek Lietuvos paštas investavo į šį projektą. „Tai yra svarbiausia ir didžiausia pašto investicija per Nepriklausomos Lietuvos metus.“

Konvejerio gimimas ir rankinio skirstymo mirimas išsidėstė tarp trijų didžiųjų religinių rudens, žiemos ir pavasario švenčių. Vėlinės. Kalėdos. Velykos. Mirtis. Gimimas. Mirtis ir Prisikėlimas. O lapkričio 22 d. – tai buvo Kristaus Karaliaus šventė – apie pusę pirmos nakties, man dirbant naktinėje pamainoje, iš nosies ėmė plūsti kraujas. Smarkiai. Niekada dar taip man nebuvo. Teko kviesti greitąją ir važiuoti į ligoninę. „Gerai, kad iš nosies, o ne į smegenis“, – ten pasakė. Iš tikrųjų – gerai. Gerai, kad viskas yra Visatos Valdovo valioje.

Juk būtent Jo mintyje – anapus laiko ir vietos – aš (kaip ir mes visi) pradėjau savo kelią link tinkamo laiko ir tinkamos vietos. Laiko ir vietos, kai ir kur gavau galimybę nors truputį aprašyti mirštančią profesiją.

Po buvimo anapus laiko ir vietos prasidėjo laikai ir vietos, prasidėjo buvimas istorijoje ir erdvėje. Daugybė tinkamų laikų ir tinkamų vietų, be kurių nebūtų dabartinio tinkamo laiko ir dabartinės tinkamos vietos.

Žemės planeta. Žmonija. Lietuvių tauta. Vyriška linija – iš Plungės krašto. Moteriška – iš Kretingos krašto. Tremtis iš Kretingos į Sibirą prie Angaros. Sugrįžimas. Karaliaučiaus kraštas. Kaukėnai prie Nemuno. Gimtoji Klaipėda. Močiutė. Krikštas. Jūra. Mokykla. Knygos. Žemėlapiai. Teleskopas ir žvaigždės. Fechtavimas. Sodas prie Aisės. Pirmoji komunija. Lietuvos atgimimas. Klaipėdos universitetas. Neišlaikytas egzaminas ir pašalinimas iš universiteto. Klaipėdos politechnikumas. Šventasis Raštas. Kaunas. Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetas. Džiaugsmas suradus savo vietą. Jonas Paulius II ir šv. Mišios prie Kryžių kalno. Bendrabučiai ir butas Kurpių gatvėje. Draugai ir alkoholis. Nuopuolis. Gėda. Šv. Mišios be išpažinties ir komunijos. Gyvenimo draugė. Santuoka. Dukra. Filosofijos magistrantūra. Lukšio gatvė. Vytenio gatvė. Partizanų gatvė. „Šiaurės Atėnai“. Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas. Auditorijos ir studentai. Paskaitos ir seminarai. „Kultūros barai“. Koncertai. Spektakliai. Panemunė. Butas Plento gatvėje. Doktorantūra. Bibliotekos. Disertacija. Išpažintis ir komunija po 15 metų pertraukos. Lietuvos nykimas. Neoliberalaus Lietuvos režimo kritika. „Pro Patria“. Studentų ir paskaitų mažėjimas. Išėjimas iš universiteto. Vertimai. Mirtys – žmonių, draugysčių, svajonių ir vilčių, gyvūnų ir augalų. Darbo birža. Nuolatinis pinigų trūkumas. Skolos. Darbo skelbimai.

Jeigu tą 2017 m. rugpjūčio dieną pagal darbo skelbimą būčiau įsidarbinęs taromato operatoriumi Panemunės „Maximoje“, tikriausiai dabar nebūčiau tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Ir jeigu 2015 m. vasarą nebūčiau išėjęs iš universiteto – vargu ar dabar būčiau tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Ir jeigu 1992 m. rudenį manęs nebūtų pašalinę iš universiteto – ar būčiau aš dabar tinkamu laiku tinkamoje vietoje? Ir jeigu bent vienas žodis iškristų iš mano prieš tai parašytos pastraipos – aš nebūčiau dabar tinkamu laiku tinkamoje vietoje.

Bet aš esu tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Nes be galo geras ir išmintingas yra Tas, kurio mintyje aš buvau iki laiko ir vietos. Šventasis Raštas sako: „Viskam yra […] laikas gimti ir laikas mirti“ (Koh 3, 1), ir „po saule nėra nieko nauja“ (Koh 1, 9).

Visais laikais ir visose vietose mirdavo kažkokia žmogiškosios patirties dalelė, kai mirdavo profesija, kurią padarydavo nebereikalingą progresas. Kažkas mirdavo mirštant karietų gamintojų ir vežėjų, knygų perrašinėtojų ir literų rinkėjų amatams. Su rankinio skirstymo mirtimi lietuvių kalbos ir Lietuvos geografijos pažinimo vaidmuo pašto siuntų skirstymo procese gerokai sumažės. Konvejeris nepaklaus jį aptarnaujančių operatorių (net jei formaliai jie tebesivadins „skirstytojais“), kuriame rajone yra Rozalimas arba Žemaičių Kalvarija. Jam nereikės įtempti savo atminties ir gaišti laiko pasitikslinti, kuriam paštui priklauso Kalniečių gatvės 214-asis namas – vis dar Kauno 9-ajam ar jau 43-iajam? Jokia emocinė gija nesies jo su mūsų didvyriais, mūsų miesteliais, upėmis, ežerais, medžiais, gėlėmis, paukščiais, žvėrimis, amatais, gamtos stichijomis.

Visą šią informaciją jis „perskaitys“ siuntos brūkšniniame kode. O „skaitys“ jis labai greitai. „[…] 12 tūkstančių siuntų per valandą – rankiniu būdu tokiam siuntų kiekiui išskirstyti reikia 6 pilną darbo dieną dirbančių darbuotojų.“

Laikas ir vietos. Darbo vietos. „Vienu metu logistikos centre galės dirbti apie 300 darbuotojų.“ Čia apie Vilnių. O kas laukia KLC po rankinio skirstymo mirties?

„Dėkoju už visas, vardan mūsų Lietuvos pašto, įdėtas pastangas, ypač – už superherojišką indėlį pandemijos metu, ir sveikinu sulaukus dar vienos, neabejotinai, įsimintinos Lietuvos pašto gimimo dienosǃ“ Atvirukus su tokiais Lietuvos pašto generalinės direktorės sveikinimo žodžiais gavo visi Lietuvos pašto darbuotojai. KLC indėlis pandemijos metu, be abejo, buvo vienas didžiausių.

Aišku, anksčiau ar vėliau tai turėjo įvykti. Pavyzdžiui, Maskvoje ir Peterburge panašūs konvejeriai atsirado jau prieš 10 metų. Aišku ir tai, kad kai rankinis skirstymas taps Lietuvos pašto praeitimi, konvejeris visiškai nepanaikins žmogiško tarpininkavimo skirstymo procese. Juk tą informaciją, kurią konvejeris „skaitys“ siuntų brūkšniniuose koduose, turės suvesti žmonės – „suvestukai“**.

Vis dėlto su rankinio skirstymo mirtimi kažkas bus prarasta. Bus prarasta ta terpė, kurioje man gimė mintis parašyti šį bei tą apie paštą. Ta kukli ir subtili terpė, kurioje kolegos skirstytojo buvo galima paklausti: „Kur yra Žemaičių Kalvarija?“, „Kur Kaune yra Pakalnučių gatvė?“ Ir duoti siuntą į šiltą žmogišką ranką. Ir pasakyti: „Įmesk. Tau – arčiau.

* Čia ir toliau cituojama iš Lietuvos pašto interneto svetainės.
** Duomenų įvesties grupė. Žr. „Paštas (KLC). Iš skirstytojo perspektyvos“, Šiaurės Atėnai, 2018 m. rugpjūčio 3 d.