Penki argumentai už ir prieš eurą

Pirmomis sausio dienomis prasidėjo intensyvi euro įvedimo informacinė kampanija. „Šiam procesui įsibėgėjus kalbėti apie tai, ar reikia įsivesti eurą, reikštų mėginti prajuokinti visą pasaulį“, – taip šiandien pareiškė Vitas Vasiliauskas. Jis mano, jog tiek verslas, tiek Vyriausybė, tiek Lietuvos bankas euro įvedimui ruošėsi jau dešimt metų – nuo 2004 metų stojimo į ES sutarties pasirašymo. Tačiau rimtesnės diskusijos apie euro įvedimo minusus ir pliusus prasidėjo tik dabar. Žmonėms pateikiama pakankamai daug finansinių ir politinių argumentų, tačiau iki galo neaišku, kuriais iš jų galima pasitikėti. Kokią įtaką euras padarytų kiekvienos šeimos finansams? Ar euras padėtų sumažinti emigraciją bei neigiamas demografines tendencijas? Kaip vieningoji valiuta paveiks Lietuvos ekonomikos galias? Ar galutinis nacionalinės pinigų politikos atsisakymas nesusilpnins mūsų suvereniteto? Taip pat ne vienas savęs klausia: „Nejaugi nėra kitų alternatyvų?“ Įdomu tai, kad kol kas tik dvi parlamentinės partijos besąlygiškai pasisako už euro įvedimą 2015 metais – tai socialdemokratai bei Tėvynės sąjunga. Liberalai siūlo euro įvedimą atidėti, tvarkiečiai pasisako už referendumą, Darbo partija bando išsiderėti socialinių ir politinių kompromisų.

Šiame tekste pateikiame penkis svarbiausius argumentus, kuriuos dažniausiai naudoja euroentuziastai ir euroskeptikai.

1. Ar euro įvedimas taps finansine našta valstybei?

Euroentuziastai: Pinigai, skirti Europos Stabilumo Fondui, – tai tik mūsų įnašas. Jie nebus prarasti. Jei Lietuvą ištiktų gūdi finansinė krizė – šio fondo pinigai būtų skirti mums gelbėti. Vienkartinės euro įvedimo išlaidos egzistuoja, tačiau papildomų užsakymų gaus mūsų IT įmonės, kitos organizacijos. Laikydamasi finansinės drausmės Lietuvos vyriausybė ir taip negali skirti daugiau išlaidų socialinėms bei kitoms valstybės ir visuomenės reikmėms. Kita vertus, mes galėsime žymiai pigiau skolintis nei dabar ir per 5–6 metus sutaupysime dar 3,9 mlrd. litų.

Euroskeptikai: Lietuvai į Europos Finansinio Stabilumo fondą reikės pervesti 1 mlrd. litų. Taip pat reikės suteikti garantijų  – 8,5 mlrd. litų – šių pinigų reikėtų, jei krizė eurozonoje pagilėtų ir kai kurios šalys priartėtų prie bankroto ribos. Taip pat bus ir papildomų euro įvedimo išlaidų – tai naujų pinigų spausdinimas, informacinių sistemų keitimas. Šios sąnaudos siektų nuo 700 mln. iki 900 mln. litų. Lietuvai tektų skolintis trūkstamus pinigus bei mokėti palūkanas. Dalį euro įvedimo sąnaudų jau patiriame dabar: 10 mln. litų vyriausybė skyrė euro įvedimo viešųjų ryšių kampanijai. Ar galėtume pigiau skolintis, įsivedę eurą? Jau ir dabar skolinamės pigiau nei 7 eurozonos narės. Tai, kad 2009 metais skolinomės ne už 3 proc. iš Tarptautinio valiutos fondo, o už 10 proc. finansų rinkose ir tokiu būdu permokėjome 1,6 mlrd. litų palūkanų, – tai jau ne lito problema, o tų valdžios žmonių, kurie tokius keistus sprendimus priėmė. Kita vertus, akivaizdu, jog šiuo atveju per artimiausius trejus metus negalėsime skirti geresnio finansavimo sveikatos bei socialinei apsaugai, švietimui ir krašto gynybai. Nepriteklius gyvybiškai svarbiose srityse išliktų – tai parodo jau ir šių metų valstybės biudžeto formavimas. Galėsime tik pasvajoti apie emigracijos mažinimą ar teigiamus demografinius pokyčius, jei teks dar kelerius metus taikyti diržų veržimosi politiką.

2. Kas greičiau kils įvedus eurą: kainos ar atlyginimai?

Euroentuziastai: Nėra jokių priežasčių kilti kainoms. Litas ir taip buvo susietas su euru. Vienintelė galimybė – tai galimi nesąžiningi prekybininkų kainų apvalinimai. Tačiau šiuo atveju bus imtasi griežtos priežiūros. „Kitais metais įsivedus eurą daugumos gyventojų perkamoji galia bus didesnė nei dabar, o suprantančių euro naudą bus daugiau nei ja abejojančių“, – teigia Swedbanko vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis. Euroentuziastai taip pat nurodo, jog atlyginimai Estijoje pastaruoju metu kilo sparčiausiai.

Eurskeptikai: Didžiausia metinė infliacija praeitais metais buvo Estijoje – viršijo 3,5 proc. Kaimynė, turinti eurą, 2013 m. demonstravo žymiai mažesnį ekonomikos augimą nei Lietuva, o prekių ir paslaugų kainos didėjo greičiau. Įdomu tai, kad Estija pajėgė Maastrihto infliacijaus kriterijaus laikytis tik tais metais, kai buvo priimtas sprendimas įsivesti eurą.

3. Ar padės euras pritraukti investicijų į Lietuvą?

Euroentuziastai: Latvijai ir Estijai įsivedus eurą, investuotojams būtų žymiai patogiau, jei ir Lietuvoje būtų ta pati valiuta. Daugelis investuotojų Baltijos šalis laiko viena rinka. Išnyktų valiutos keitimo sąnaudos, nors jos ir nėra palyginti didelės. Žodžiu, investuotojams būtų žymiai saugiau čia steigti įmones ir kurti naujas dabo vietas.

Euroskeptikai: Jau beveik dvidešimt metų Lietuvoje gyvuoja valiutų valdybos modelis. Susikūrus euro zonai, litas buvo susietas su euro kursu. Tad investuotojams valiutų stabilumą garantuojame jau senokai. Kol kas negalime investuotojams garantuoti kitų dalykų – ryškiai mažėjančios korupcijos viešajame sektoriuje, pakankamo kiekio kvalifikuotų žmonių (trūksta IT specialistų, vadybos profesionalų, kvalifikuotų darbininkų). Net ir Lietuvos verslininkai iškelia savo kapitalą į kitas šalis – tad investicinį patrauklumą nulems ne euras.

4. Ar savarankiška pinigų politika yra atgyvena, mažinanti geopolitinį saugumą?

Euroentuziastai: Atidėdami euro įvedimą mes tolstame nuo Europos ir patenkame į Rytų geopolitnę įtaką. Lietuva ir taip savarankiškos pinigų politikos yra atsisakiusi jau senai – nėra jokių galimybių prie jos sugrįžti. Būtų neatsakinga leisti mūsų šalies centriniam bankui spausdinti pinigus bei reguliuoti valiutos kursą. Neprotingi politikai lieptų jam spausdinti pinigus socialinėms reikmėms, litas nuvertėtų ir devalvuotų kaip Baltarusijoje. Taip, Lenkija, Švedija per krizę pasinaudojo galimybe sustiprinti eksportą laikinai susilpnindamos savo valiutas, tačiau Lietuva yra per maža ekonomika, čia per mažai nepriklausomų, atsakingų politikų bei bankininkių, kurie garantuotų savarankišką pinigų politiką.

Euroskeptikai: Galėtume pusę euro įvedimo sąnaudų skirti Lietuvos gynybos reikmėms – pasiektume NATO šalims privalomą gynybos finansavimo lygį. Klausimas dėl grįžimo prie savarankiškos pinigų politikos taip pat turėtų būti labai rimtai diskutuojamas. Jau patyrėme, jog turėdami fiksuotą valiutos kursą per krizę patyrėme 15 proc. BVP nuosmukį, kai tuo pat metu Lenkijos ekonomika beveik nesusitraukė. Kaip reikėtų elgtis per kitą krizę? Kita vertus, galima būtų diskutuoti, ar Lietuva turi turėti teisę į savarankišką užsienio ar socialinę politiką?

5. Kiek laiko gyvuos euro zona?

Euroentuziastai: Iš didžiosios krizės duobės euro zonos valstybės jau išsikapstė. Nei Graikija, nei Portugalija, nei Ispanija, nei Airija nebankrutavo. Numatomas nedidelis, bet stabilus ekonomikos atsigavimas. Kuriamas Europos bankų kontrolės ir priežiūros mechanizmas. Tiesa, šimtaprocentinių garantijų, jog euro zona nežlugs – nėra. Tačiau mums palankiau būti optimistais ir jaustis dėkingiems už ES paramą, kuri siekia apie 7 milijardus litų kasmet.

Euroskeptikai: Jau septintus metus euro zonos valstybių ekonomikos merdi. Beveik visų euro senbuvių skolos tebeauga. Nedarbas siekia 11 proc. Prognozuojama, jog per artimiausius dvejus metus nedarbas sumažės tik simboliškai. Beveik nei viena iš euro zonos valstybių nesilaiko Mastrichto kriterijų, kurių reikauja iš eurą įsivedančių valstybių. Niekas nežino, kokio dydžio nuostolių skylės slypi Europos bankų sistemoje. Kol kas geriausiai sekasi ES senbuvėms, kurios neįsivedė euro – Didžiajai Britanijai, Švedijai, Danijai. Taip pat euro zonos likimą atidžiai penkerius metus stebės už Lietuvą ekonomiškai gerokai stipresnės Vidurio Europos kaimynės: Lenkija ir Čekija. Kaip reikėtų pasitraukti iš euro zonos užklupus naujai krizei? Kol kas aiškus mechanizmas nėra sukurtas.

Išvados

Mieli skaitytojai, čia pateikėme dviejų pusių argumentus. Jei norite susidaryti savo aiškią nuomonę apie lito atsisakymo būtinybę, pirmiausia atskirkite ekonominius ir politinius argumentus. Politinis pasirinkmas – ar norime kuo daugiau savo valstybės svarbiausių funkcijų deleguoti ES institucijoms? Antrasis pasirinkimas yra ekonominis – pagalvokime, ar euro įvedimas sumažins mūsų bendruomenės nykimą, sumažins emigraciją, neigiamas demografines tendencijas, socialinę atskirtį?

Opozijos lyderis, buvęs premjeras praeitų metų pabaigoje rašė, jog svajoja apie tai, kad Lietuva būtų panaši į Švediją. Švedai demokratiškai sprendė dėl euro – atsiklausė savo žmonių referendume. Kol kas nematome, jog jie šio savo sprendimo gailėtųsi.