Petro Vileišio tiltas į ateitį

Šiek tiek istorijos:

Antanas Smetona: „Jis ne tik didžiausias lietuvis inžinierius, tiltų ir geležinkelių statytojas, bet ir vienas didžiųjų Lietuvos atgimimo pionierių. [...] Petras Vileišis mokėjo tiesti geležinkelius ir statyti tiltus ne vien per upes, bet ir lietuvių sielose. Savo darbais, savo žodžiu ir raštu kėlė Lietuvos vardą, skleidė atgimimo šviesą visiems lietuviams, nežiūrėdamas nei luomų, nei partijų, nei tikybų skirtumo. Jo nuomonė buvo, kad reikia dirbti visiems iš vieno. [...] Norint pagerbti P. Vileišio (1851-1926) atminimą, geriausia pritiko šis tiltas (per Nerį Kaune), pavadintas jo vardu“. Pavadinčiau, tiltas į ateitį.

Per savo gyvenimą P. Vileišis pastatė apie 100 tiltų, daugybę kilometrų Rusijos imperijos geležinkelių iš ko buvo sukaupęs nemažą kapitalą. Bet iš kitų to meto tiltų statybos inžinierių išsiskyrė septynių užsienio kalbų mokėjimu, kultūros, lietuvių kalbos ir lietuvybės puoselėjimu, paaukojęs visą savo neeilinių gebėjimų dėka sukauptą nemažą turtą Lietuvai, tiesiogine to žodžio prasme.

Tad grįžkim prie šios dienos Lietuvos „didžiavyrių“ didelių darbų. Ir ką mes netikėtai matom?

Tautos vardu kalbantis, tik visuomenės pasitikėjimo neturintis, prezidento pareigas einantis asmuo staiga kėsinasi į valiutines valstybės atsargas, o kad to būtų ne per maža, dar siekia nusavinti gyventojų pinigines lėšas, sukauptas bankuose. Gal tai ir būtų galima daryti, gavus referendumo keliu tautos pritarimą, viešai išdiskutavus įvairiais aspektais tas aplinkybes ir sąlygas, kuriomis esame priversti priimti vieną ar kitą sprendimą.

Bet realiai turime visai kitokį vaizdą.

Per rinkiminius metus, išklausę masę pažadų, ketinimų ir patikinimų apie jokius 5-6%, švelniai pasakysiu, gynybai, nebuvo net užsiminta, net jei sudėsime visų skirtingų ir netgi priešingų politinių krypčių atstovų kalbas. Sakau, atstovų, nes politikais juos pavadinti negaliu dėl vienos paprastos priežasties: sprendžiant apie žmones ne iš kalbų, o iš veiksmų, tenka konstatuoti, kad viešam politiniam lauke veikiančių politikų mes neturim. Tiesa, vieną kitą seimo narį, su tam tikromis išlygomis, galima būtų pavadinti politiku, bet tai – lašas jūroje. Ir kalbėti jiems neleidžiama ir jų sprendimams palaikymo balsų neužtenka.

Tačiau apie visuomenės nuostatas šiais klausimais galime spręsti iš to, kad dėl skyrimo 4% peticiją pasirašė vos 50 tūkst. piliečių. Manau, kad ir viso mūsų biudžeto jokiai gynybai neužtektų, gintis galim tik diplomatinėms priemonėm, kitaip nepavyks. Bet kam nuoširdžiai rūpi visuomenės nuomonė? Akivaizdu, kad tik ne tiems, kurie kalba jos vardu. Tada kieno vardu ir kokiu pagrindu bei kokiais tikslais be paliovos vis keliama ir keliama 4, 5, 6 procentų isterija „atstovų“ tarpe? Gal pagaliau laikas liautis tai darius, nes jau nebe juokinga, kaip kvailai atrodote, aukštas pareigas einantys?



O jei aistra kariauti jus niekaip neapleidžia, tai gal parodykit savo veiksmais pavyzdį kitiems: atsisakykit mandato, paaukokit savo santaupas ir ne tik banke, bet visas, ir laikomas ofšoruose, pasiimkit savo šeimos moteris, jau nekalbu apie vyrus, apsiginkluokite ir keliaukit į šalį, kurios vėliavai esat prisiekęs. Tauta be jūsų kaip nors išgyvens. Tuo pelnysit, jei ne pritarimą, tai bent pagarbą, kad jūsų veiksmai nesiskiria nuo darbų. Priešingu atveju, rekomenduoju pasižiūrėti į veidrodį ir sulyginti dviejų žmonių veidus: vieną iki pirmų rinkimų ir kitą - šiandien. Ar bent kažką bendro tarp jų įmanoma įžvelgti? Manau, kad ne, tai du visiškai skirtingi, net nepanašių bruožų, žmonės. Klausimas: kodėl? Atrodo, plastinės operacijos nebuvo daroma.

Ir jau tikrai nesitikėkit, kad jūsų vardu kada nors bus pavadintas tiltas per Nerį.

Skaitytoja Emilija S.