Pilietinis nepaklusnumas

Kai šį pirmadienį Vyriausioji rinkimų komisija savo balsais susilaikė pripažinti savo pačių suskaičiuotus daugiau nei 300 tūkstančių siekiančių referendumo piliečių parašų, apėmė labai bjaurus nevilties jausmas. Ciniškas valdžios pasityčiojimas iš piliečių tęsiasi, valdžios, kuri jau net nebesivargina savo sprendimų pagrįsi sveiko proto likučiais. „Man tas referendumas nepatinka, ir aš, turėdamas komisijos nario įgaliojimus, balsuoju taip, kad jis neįvyktų“, – maždaug toks VRK benkunskų argumentas. Benkunskai puikiai supranta, kad spręsdami referendumo likimo klausimą viršija savo įgaliojimus ir kompetencijos ribas, bet tu jam papūsk, nes jis vykdo „kilnią“ užduotį. Jie niekuo nerizikuoja, nes jei teismai kada nors ir pripažins, kad benkunskai neteisingai nusprendė, kad benkunskai nebegali toliau dirbti VRK (kuo aš labai abejočiau, nes ten dažniausiai sprendžia irgi benkunskai), jų – ir vienų, ir kitų benkunskų – užsakovas ant ledo nepaliks. Tokia karma.

Vos tik internete pasirodė ši gluminanti žinia apie VRK sabotažą, portaluose pasipylė srautas emocingų komentarų su nuotaiką atitinkančia leksika. Tame sraute pasirodė ir vienas išmintingas komentatorius, kuris pamėgino sudrausminti putojančią pasisakymų laviną. Tiksliai nepakartosiu jo komentaro, bet mintis buvo maždaug tokia: „Baikit lieti emocijas, reikia spręsti, kaip šioje situacijoje racionaliai veikti.“

Sąjūdžio ar pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais buvo gana aišku, kaip kokioje situacijoje piliečiui dera elgtis. Pakvietė ginti parlamento, visi metame darbus ir traukiame prie parlamento, pakvietė prie TV bokšto, kas gali – prie bokšto, kam arčiau prie LRT – tas prie LRT. O jei šiandien, neduok Dieve, valstybę ištiktų panaši grėsmė ar nelaimė, ar yra toks autoritetas, į kurio kvietimą taip kaip anais laikais visuomenė atsilieptų? Prezidentė, prieš trejetą mėnesių nutaisiusi dramatišką veido išraišką, kreipėsi į tautą iš Rygos apie organizuojamas provokacijas prieš ją ir Lietuvą. Tiesa, nepasakė, kur turėtume rinktis ir ką daryti, kad sustabdytume provokatorių piktas užmačias. Profesorius Vytautas Landsbergis, skirtingai nei prieš ketvirtį amžiaus, Lietuvos „žmones“ iš Signatarų namų balkono paragino nedalyvauti įvykyje, kuris gali lemti Lietuvos geopolitinę trajektoriją. Premjeras Algirdas Butkevičius kaip strutis kiša galvą į smėlį. Įsivaizduokit, VRK pasiunčia Seimui gana didelį ir „keblų“ siuntinį su 300 tūkstančių piliečių parašų, o tasai tikisi, kad siuntinys užklius, neateis, nereikės jo pasiimti ir spręsti, ką daryti su to siuntinio turiniu.

Pagal valdžios sugalvotą scenarijų jis elgiasi visai teisingai, kaip teisingai elgėsi VRK benkunskai. Šiame absurdiškame vaidinime pagrindinis veikėjas yra laikas. Visomis išgalėmis jį reikia gaišinti dėl kelių priežasčių. Visų pirma, kad bėgant laikui aprimtų emocinis referendumininkų šyšas, kad tarp jų ilgainiui, kaip ir Garliavos istorijoje, būtų įžiebta nesantaika, imtų skaldytis, prasidėtų nebesusišnekėjimas, smulkios niekšystės, rietenos ir išdavystės. Žodžiu, kad tas referendumo reikalas prašalaičiui balsavimo dieną atrodytų labai nesimpatiškas. O tokiam rezultatui pasiekti reikia laiko, reikia, kad visi benkunskai padarytų, ką gali.

Užvilkinti plebiscito terminus ypač reikalinga ir sėkmingam mūsų pirmosios ponios perrinkimui, kad referendumo ir rinkimų temos bei datos nesueitų į vieną ir netikėtai nesukurtų rezonansinės bangos efekto. Ponia sykiu su savo rėmėjų konservatorių ir liberalų flangu, taip susibėgus temoms, datoms ir aplinkybėms, patektų į labai pavojingą situaciją, kurioje balsas už Lietuvos žemės išsaugojimą Lietuvos piliečiams ir valstybei kitame biuletenyje tikrai nebūtų už ponią kitai kadencijai. Dabar jau visiškai aišku, kad ji susitapatino su savo rėmėjais ir nebepaliko sau užnugary aikštelės žaidimams, koketavimams ir manevrams.

Taigi, apsukę ratą, grįžkime prie išmintingo komentatoriaus minties, kaip pasisekus net juodžiausiam valdžios sukurptam scenarijui turėtume elgtis ir ką daryti, kad jis toks, koks strateguojamas, nepasisektų.

Iš visų pašalių ir neseniai įvykusioje konferencijoje „Už valstybę be melo“ leitmotyvu skambėjo raginimas telktis ir priešintis tautos galių nusavinimui ir valstybės užvaldymui. Yra akivaizdu, kad valdžia (visos jos šakos) pažeidinėja visuomenės sutartį ir teisingumo jausmą. Anot teisingumo teorijos vieno iš žymiausių autorių Johno Rawlso: „Jei pamatinės visuomenės institucijos nėra teisingos, tuomet pateisinamas visuomenės nepaklusnumas.“ Apie pasipriešinimo teisėtumą kalba ir mūsų Konstitucijos trečiasis straipsnis, kuriame parašyta ir dar kol kas ES ir Konstitucinio Teismo neatšaukta: „Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.

Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.“ Kokiais būdais priešintis, Konstitucijoje nekalbama. Bene švelniausias ir pasaulyje daugsyk sėkmingai naudotas yra pilietinio nepaklusnumo priešinimosi būdas. J. Rawlsas apie jį rašo: „Jei pagrįstas pilietinis nepaklusnumas gresia pilietinei santarvei, atsakomybė tenka ne tiems, kurie protestuoja, o tiems, kurie piktnaudžiauja valdžia. Valstybės jėgos struktūrų panaudojimas akivaizdžiai neteisingoms institucijoms palaikyti yra neteisėta galios panaudojimo forma, kuriai žmonės turi teisę pasipriešinti.

Pilietinis nepaklusnumas yra pilietinė pareiga palaikyti teisingą pamatinę visuomenės struktūrą. Tai moralinė, o ne teisinė valdžios kontrolės forma.“

Pilietinio nepaklusnumo formų yra tiek, kiek mes jų sugalvosime, kiek turėsime fantazijos ir kūrybiškumo. Takai praminti. Buvo Gandhi, nesmurtine kova laimėjęs Indijai nepriklausomybę, buvo Kingas Amerikoje, buvo Prahos pavasaris, Solidarnostj ir Oranžinė alternatyva Lenkijoje, spalvotos revoliucijos ir sąjūdžiai posovietinėje erdvėje, taigi popieriaus lapas nėra tuščias. Iš pradžių pamėginkime bent keletą atsiribojimo nuo įstatymus pažeidinėjančios valdžios formų. Nebendradarbiaukime ir nedalyvaukime jos kuriamuose scenarijuose ir spektakliuose, kur mūsų dalyvavimas kuria jai teisėtumo bei legitimumo vaizdinius ir iliuzijas. Nebendradarbiaudami paspartinsime jos žlugimą. Štai dėl to labai verta telktis.